Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖

Išaušo gražiausias sekmadienis. Saulė kaitino, liedama aukso spindulius ant ilsinčios žemės; dangus buvo mėlyntelaitis, tik kur ne kur baltavo debesėliai, lengvučiai, lyg smulkiai supašyti baltų vilnų sluoksneliai. Žmonių daugybė suėjo į bažnyčią, o pasibaigus pamaldoms būriais rinkosi linksmai sau šnekučiuodami ant Šventoriaus.

Viename būrelyje, kur buvo ir Stonis su savo žmona, stovėjo žmogus, kurs žymiai skyrėsi nuo visų kitų žmonių. Apsidaręs jis buvo juodai, kaip koks ponas, ant galvos turėjo juodą aukštą skrybėlę, ant rankų — geltonas pirštines, rankoje — skėtį, ant kojų blizgėjo naujitelaičiai kaliošai4. Visas būrelis žiūrėjo į jį ir klausėsi jo kalbos.

— Ko čia daug ir bekalbėti! — sakė jisai. — Nei palyginti negalima Amerikos su mūsų kraštu! Čia darbuokis, darbuokis žmogus ir vos tegali išsimaitinti. Ir koks gi išsimaitinimas! Srebi vis juodą putrą5, mėsos retai tematydamas. O Amerikoj, oho! Tiesa, sunkiai reikia darbuotis, bet užtat ir uždarbė tokia, kad ir valgai sau, kaip ponas, ir drabužius gerus nusiperki, ir dar atlieka tiek pinigų, jog per keletą metų gali sau kokį tūkstantį susikrauti.

— Taigi, taigi, žinoma! Gerai sako! — kalbėjo žmonės būrelyje.

Amerikietis traukė toliau:

— Tik, žinoma, nereikia tingėti. Tinginys ar koks girtuoklis verčiau teneinie į Ameriką. Bet darbščiam žmogui visados linkiu eiti.

— O dėl ko pats pagrįžai iš tos savo Amerikos? — paklausė kažikas.

— Gana jau man; prisikroviau apie du tūkstančius, ar krosnį pinigais korensiu!

— Nuje! Gerai sako! Kada čia tu žmogus sudėtumei tokią pinigų daugybę! Sakau, brolau, važiuoti visiems, ir gana!

— Važiuokit, važiuokit! — atsiliepė kitas. — O kad negausite darbo, ką tada veiksite? Keliais įmanytumėt sugrįžti namo!

Pamažu žmonės skleidėsi, grįždami namo. Stoniai taip pat skubėjo savo sodžios linkan. Pakelėje Stonis ūmai tarė pačiai:

— Ar žinai ką, Onele, man iš galvos neišeina tas Paliulio apie Ameriką pasakojimas. Pašėlusiai ir sukrovė pinigų, du tūkstančius! Ketverius metus pabuvo ir dabar sau ponas!

— O kaip apsidaręs! — pridėjo Stonienė. — Nei pažinti negalima, jog tai tas pats žmogus!

— Dėl to! O kad taip man išvažiavus į tą Ameriką?

— O Jergutėliau! — sušuko Stonienė. — O kaipgi aš čia palikčiau su vaikais, neduok Dieve, į tokį kelią išleidus!

— Na, ar vienas eina! Nueina ir vėl pareina, ir niekas jiems bloga neatsitinka, o pinigų parsiunčia kiek! Aš ne juokais sakau. Kuo aš blogesnis už kitus? Uždirba kiti, uždirbsiu ir aš; ne girtuoklis juk esu, ne tinginys koks. O ko čia namie sėdėti? Ką aš čia uždirbsiu ant tų keturių dešimtinių? Sukrovęs kiek pinigų Amerikoj, galėčiau pripirkti žemės — tai būtų kas kita!

— Gerai būtų! Vaikams nereiktų po svetimas kerčias valkiotis. Bet vienu atsiminimu, jogei gali išvažiuoti, širdis dreba!

Kiek neskaudėjo, kiek nedrebėjo bėdinos Stonienės širdis, tečiaus Stonis nepametė savo sumanymo. Įkalbinėjo pačiai, kaip bus gerai, jam į Ameriką išėjus: kaip uždirbsiąs daug pinigų, keletą metų pabūsiąs tenai, paskui gi sugrįšiąs, pripirksiąs žemės, būsią sau ūkininkais, kaip reikiant; kaip vaikams būsią geriau, galėsią kokį vieną pagaliaus į mokslus leisti, gal ir į kunigus, jei Dievas leis daug Amerikoj uždirbti. Beklausydama tų vyro žodžių, Stonienė nusiramino. Išmanė ir ji, jog gerai būtų vyrui pinigų parnešus, ir guodė save, tarydama: „Kokie treji-ketveri metai tai — ne visas juk amžius, praeis jie, nei juste nepajusiu, ir sulauksiu savo vyro pareinant, jei tik Dievas sveikatos duos”. Ir Stoniui nelengva buvo ant širdies. Ir jis gailėjosi labai palikti pačią ir vaikus, kuriuos taip mylėjo, ir savo kraštą, kur gimė ir augo. To nebūdamas, tečiaus nusprendė važiuoti. Tuojau parašė savo pusbroliui, kursai jau