Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖

Tokiu būdu pradėjo Vincukas mokytis. Kasdieną iš ryto, pašėręs karvę, arklį ir avį, bėgo į dvarą su knygele ir sąsiuviniu rankoje ir sėdėjo tenai apie tris valandas, grįždamas tiktai pietums. Ar lietus lijo, kaip iš maišo pildamas, ar šalti vėjai ūžė ir gaudė — jis visados ėjo, nepraleisdamas nė vienos dienos. Tik, atėjus kokiam reikalui ūkyje, nebegalėjo kartais kokią dieną nubėgti pas panelę. Kartais reikėjo nuvežti į maitiną rugių ar miežių pūrelį, kartais į turgų važiuoti su žąsimis. Kinkė tada savo bėruką, seikėjo grūdus, dėjo su motinėlės pagalba į ratus, atsisėdęs ant maišų, važiavo sau į malūną, lyg tikras ūkininkas. O kaip vėl buvo malonu vežti kartu su motinėle žąsis į Luokę! Pardavus žąsis, mamelė nupirkdavo jam kokį riestinėlį, visados ir kitiems vaikams po kokį vieną parveždavo. Kaip jie džiaugdavos! Linksma jam buvo važiuoti su motinėle pasiraginant, kur reikdavo, savo bėruką... Tečiaus negalėdavo užmiršti, jog štai šiandien praleido lekcijas23; važiuodamas vis galvojo, ką parodys, ir labai gaila jam buvo, kad jis to negirdės ir nepamatys. Mokslas taip jam tiko, jog ne tris valandas, bet ir visą dieną, rodos, sėdėtų rašydamas, skaitydamas, užvis panelės pasakojimų klausydamas. Panelė ne jį vieną mokė: ateidavo pas ją dar ir kitų vaikų, mergaičių ir berniukų. Žinoma, būryje dar linksmiau mokytis: kiekvienas, stengiasi geriau paskaityti, gražiau parašyti; išmokus ką nors gerai ir balsu atsakant, malonu matyti, jog visi klauso ir girdi. Panelė pasakojo jiems apie visokius gražius daiktus: kaip Viešpats Jėzus užgimė ir gyveno, kaip mokė žmones ir mylėjo juos, kaip jį žydai nužudė; pasakojo apie žemę, kokių ant jos žmonių gyvena, kokių yra kalnų, kokios kur šalys ir gyvuliai; mokė, kaip senovėje išrodė mūsų šalis, kaip gyveno ir ką dirbo mūsų protėviai. Mokė taip pat gražių eilių ir dainelių. Vincukas klausėsi visados ausis ištempęs, nė vienas žodis nepralėkdavo pro šalį jo ausų; atmindavo viską taip gerai, jog vakarais mažne viską galėjo atkartoti motinėlei ir vaikams. Vaikai taip priprato jo pasakojami, jog vakarais, susirinkus visiems troboje, tuojau puldavo prie Vincuko prašydami: „Vinceli, pasakyk, ką šiandien sakė panelė!”. Ir Vincukas pasakojo, nes norėjo labai, kad ir motinėlė ir vaikai žinotų apie tokius gražius daiktus; tada ir jam, rodos, maloniau buvo. Vieną dieną parbėgęs tuojau sušuko :

— Ar žinote, kokia mūsų žemė? Apskrita, kaip obuolys! Rodė mums panelė tokį didelį rutulį, kur yra parodytos visos šalys ir jūros, kaip kad yra ant žemės. Ir žemė tokia, kaip tas rutulys.

— Na, na — tarė motina — iš kur jau taip kas gal žinoti, kokia ta žemė? Juk niekas visos apmatyti negali.

— Apmatyti negal, bet kitaip sužinojo. Mokytieji žmonės išvažiavo iš savo namų, važiavo, važiavo, vis tiesiai tolyn, niekur nesisukdami, ir parvažiavo atgal į savo namus, tiktai iš antros pusės. Juk jei žemė būtų ne apskrita, tad būtų, kaip tas stalas, plokščia, tad jie būtų kur nors galą radę, būtų privažiavę kokį nors kraštą; o veizdėkite, štai — sakė, paėmęs didelę roputę, — jei aš iš tos šit vietos pradėjęs trauksiu pirštą vis tolyn, pagrįšiu štai į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjau traukti, — apėjau roputę aplinkui!

Motina ir vaikai žiūrėjo į roputę klausydami atsidėję ir stebėdamiesi.

— Manote, kad saulė eina dangumi, ką? — tarė toliau Vincukas. — Netiesa, neina! Taip tiktai mums rodosi! Ne saulė eina, tad žemė sukasi aplink saulės.

— O Jergutėliau, ką tas šneka! — sušuko Kazytė. — Mamele, ar girdi?! Juk visi matome, kad saulė atsikelia, eina per dangų, leidžiasi vis žemyn ir paskui užeina už žemės! O tu sakai, kad ne! Neapgausi mūsų, ne!

— O ar atmeni, kaip, važiuojant greit, rodos, jog mes stovime ant vietos, medžiai gi, namai, kerai nuo mūsų bėga? Ar neatmeni?

— Atmenu — tarė Kazytė.

— O juk medžiai stovi, tik mes važiuojame. Taip pat ir su saule: mes nejaučiame žemės sukimosi, ir mums rodosi, kad tai saulė eina, o mes stovime ant vietos.

Dabar jau Kazytė nebeturėjo ko pasakyti. Nustebusi žiūrėjo į Vincuką ir tarė:

— Koks tu esi mokytas, Vinceli! Viską žinai! Ir aš norėčiau eiti pas panelę!

— Palauk — pasakė Vincukas — dar maža esi už poros metų, rasit, ir tave pamokys.

Kartais vėl, vakare, dar neuždegus žiburio, susėsdavo visa šeimyna prie krosnies, ir Vincukas pasakodavo ką nors naujai išgirstą. Vieną kartą sakė panelę pasakojus apie Lietuvą, apie Lietuvos miestus, ir taip kalbėjo:

— Mamele, tu žinai, kad yra toks miestas, Vilnius. Yra dar tenai Ašmenos Vartuose24 stebuklingas Panelės šv. paveikslas. Panelė sakė mums šiandien, kas jį įkūrė seniai, labai seniai, kada dar lietuviai savo karalius turėjo, Lietuvos karaliumi buvo Gediminas. Jis buvo labai narsus, turėjo daug kareivių, daug visokių turtų. Kas tik užpuldavo mūsų žemę, norėdamas pagauti sau kokį žemės plotą, ar tat vokietis, ar lenkas, ar gudas — tą Gediminas tuojau nuveikdavo ir neleisdavo plėšti Lietuvos. Užtat visi priešininkai jo bijojo iš tolo. Tada lietuviai buvo dar stabmeldžiai; netikėjo Dievą ir į Viešpatį Jėzų, bet dirbos sau tokius dievaičius iš medžio ir meldėsi prie jų. Vieną sykį Gediminas karalius su savo tarnais ir daugybe visokių kunigų — taip tada didi ponai vadinosi — išvažiavo medžioti. Kunigai jojo gražiais arkliais; jų balnai buvo auksu ir sidabru išsiūti; prie šonų turėjo prisikabinę aštrius kalavijus, už juostos užsikišę smailius peilius, rankose turėjo tokius ragus, iš kurių pūtė, kaip vamzdžiais vamzdžiavo. Šaudyklių tuomet dar nė žinoti nežinojo, nes nemokėjo dar dirbti parako, taigi priešininkus ir žvėris kalavijais ir saidokais25 temušo. Tarnai vedė šunų daugybę. Taip tą kartą visi nujojo į girią. Visą dieną medžiojo, bruzdėjo po mišką, net giria visa skambėjo. Atėjus vakarui, visi pavargę, išalkę, susirinko į būrį ant kalnelio. Tarnai suvilko visos užmuštuosius žvėris. Kiek ten jų buvo! Ne kiškių ir lapių, kaip dabar mūsų žemėje kad yra, bet kitų visokių, tokių didelių, kokių dabar pamatyti nebegalima: briedžių, ilgais, lyg medžio šakomis, ragais, vilkų, gauruotųjų lokių. Ir tada buvę giriose dar taurų, labai didelių panašių į karves gyvulių. Pats Gediminas karalius užmušo didžiausi taurą... Dar nebuvo matę tokio didelio visi nustebo. Tuo tarpu tarnai pakūrė ugnį, pastatė iš drobės palapinę ir pritaisė vakarienę. Pavalgę ir pagėrę karalius su ponais panorėjo miego. Namo grįžti buvo toli, naktis buvo tokia šilta, romi26, be jokio vėjo, kad Gediminas įsigeidė čia pat pernakvoti! Ta vieta didžiai jam patiko: tas kalnas, kur ilsėjosi, buvo apaugęs senais ąžuolais ir baltais beržais, pakalnėje plaukė Neries upė. „Kaip čia gražu bus nakvoti! — tarė karalius — Pritaisykite tuojau guolius!”. Tarnai tuojau suvilkę lokenas27, sutaisė iš jų guolius ir netrukus visi atsigulė ir užmigo. Ryto metą karalius atsikėlęs tarė: „Nuostabų sapną aš sapnavau šią naktį! Rodėsi man, jog ant to kalno stovėjo didelis, didelis geležinis vilkas. Taip baisiai jis kaukė, lyg kad jo viduje šimtas kitų vilkų glūdėtų. Kažin, ką tas sapnas gali reikšti?”.

Niekas negalėjo išgalvoti. Bet karalius būtinai norėjo žinoti, ką reiškia tas nuostabus sapnas. Netoli kalno, miške, stovėjo bažnyčia. Žinoma, buvo ji stabmeldžių pastatyta ne Dievui, bet dievaičiui Perkūnui, kurį lietuviai tada laikė už savo Dievą. Prie tos bažnyčios gyveno vyriausiasis Lietuvos vaidila, toks kunigas, vadinamasis Krivaitis. Lietuviai labai jį gerbė: ką jis pasakė, tas buvo šventa. Gediminas, atsisėdęs ant arklio, nujojo pas Krivaitį prašyti, kad išaiškintų jam sapną. Vyriausiasis kunigas, išklausęs jo, valandėlę pagalvojęs, paskui taip tarė: „Šviesiausiasis karaliau! Tavo sapnas štai ką reiškia: tas geležinis vilkas yra tat miestas, kurį tu turi pastatyti ant to kalno; tas miestas bus toks tvirtas, kaip geležis; nors mūsų priešininkai daug sykių užpuldinės jį, norės sugriauti ir sudeginti, bet nieko neveiks, jis visados stovės ir atgins nuo priešininkų mūsų tėvynę. O tie vilkai, kurie kaukė geležinio vilko viduje, yra tatai galingieji to miesto vyrai. Daug jų bus tame mieste ir bus jie tokie galingi, jog garsas apie juos skambės plačiai po pasaulį, kaip tų vilkų kaukimas”. Gediminui patiko labai toks sapno išaiškinimas. Jisai pastatė miestą ant to kalno, kur nakvojo ir pavadino jį — Vilnius; paskui pats persikėlė į jį gyventi ir visi Lietuvos karaliai tenai gyveno. Ir paskui viskas taip buvo, kaip sakė Krivaitis: miestas greit ėjo platyn, augte augo, buvo tvirtas ir lobingas, daug garsingų vyrų iš jo išėjo. Ir dabar, nors jau seniai nebėra Lietuvos karalių, tečiaus Vilnius tebestovi gražus ir didelis. Kokių ten esą bažnyčių gražių! Toje vietoje, kur tada stovėjo Perkūno šventykla, dabar yra puikiausia bažnyčia, ir po didžiuoju altoriumi galima pamatyti aukuras, kur senovės lietuviai degino ugnį savo dievaičiui Perkūnui. Tyčiomis laiko tą vietą, kad kiekvienas galėtų pamatyti, kaip meldėsi mūsų senoliai ir kokias šventyklas turėjo. Rodė mums panelė Vilniaus paveikslus, mačiau ir tą bažnyčią, ir tą Perkūno aukurą... Nė apsakyti negalima, kaip ten gražu!

— Ką ir besakysi! — tarė Stonienė. — Ir aš labai norėčiau pamatyti Ašmenos Vartus, pasimelsti prie stebuklingojo Motinos Švenčiausiosios paveikslo. Bet ką padarysi! Pėsčiai sunku nueiti, tokia tolybė...