Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖
Vincas Stonis to jedna z najsłynniejszych powieści pisarki, przedstawiająca prawdziwą szkołę męskości, jaką musiał przejść tytułowy bohater.
Gospodarka, rodzina, kształcenie się — po wyjeździe ojca do Ameryki Vincas musiał dźwigać na swych barkach wszystko. Lecz nawet trudności, z jakimi się zetknął, nie pozbawiły go uczuć głęboko żywionych do ojca, rodzeństwa i ojczyzny, którą nazywał swą drugą matką. Wierność własnym ideałom, ojczyźnie nie tylko czyni Vincasa dorosłym mężczyzną, lecz sprowadza z powrotem do ojczyzny też i jego ojca.
- Autor: Šatrijos Ragana
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Šatrijos Ragana
— Šalin nuo manęs, tu išdavėli! Priešininkams Tėvynę išdavei dėl manęs! Bet aš išdavėjams vieną užmokestį teturiu!
Ir įsmeigė kardą į Pareivio širdį. Pareivis krito negyvas, kaip jaunas nukirstas ąžuolas...
Ir Gyvilė, ištraukusi kardą iš Pareivio krūtinės, sušuko į susirinkusiuosius žmones:
— O jūs ko čia žiopsote?! Ar taip varote priešininkus! Aš jums parodysiu, kaip reikia ginti savo tėvynę!
Ir garuojančiu kardu, nuo kurio tebevarvėjo Pareivio krabas, puolė ant gudų. Pamatę ją taip darant lietuviai, atsiminė, jog reikia ginti tėvynę, ir pasigrobę ginklus, pradėjo mušti gudus. Gudai, taip netikėtai užpulti, patys nebežinojo, ką daryti, ir menkai tesigynė. Lietuviai grūdė juos laukan iš pilies, kirto, mušo. O Gyvilė, švaistydama bebėgdama gudus, nubėgo pas tėvą ir puldama jam po kojų tarė:
— Matai, tėve, kaip tavo Gyvilė myli savo tėvynę ir kaip užmoka išdavėjams!
Vos tegalėjo ištarti tuos žodžius, ir tuojau numirė. Tokio skausmo, tokios nelaimės neišturėjo jos nuvargintoji širdis ir plyšo...
Ir palaidojo ją su didele iškilme prie pat Naujapilio. Žmonių minių minios suėjo į laidotuves. Ir nebuvo tarp jų nė vieno žmogaus, kursai nebūtų verkęs graudžiai, laidodamas tėvynės apgynėją. Iš to didelio dėkingumo žmonės supylė ant jos kapo aukštą, aukštą kalną. Ir ilgai lankė lietuviai tą kalną, atmindami tą narsią kunigaikštytę. Ir ilgai motinos pasakojo dukterims apie ją, kad žinotų, kaip reikia tėvynę mylėti.
Troboje taip buvo tylu, jog, rodos, ir musę lekiant išgirstum. Vaikiukai klausėsi, įsmeigę akis į Vincuką ir išsižioję. Pagaliaus Stonienė nustojo roputes tarkavusi, o Juozukas, pametęs savo žaislus kerčioje, priėjo arčiaus klausytis. Pabaigus Vincukui, Stonienė tarė, dūsaudama:
— Aha! Tai tikrai buvo gimtinės meilė! Mat, ir savo mylimojo nepasigailėjo, nors jis dėl jos buvo išdavęs miestą gudams!
— Paėmė, mat, ir nudūrė Pareivį, kaip kokį aviną! — stebėjosi Kaziukas.
— Ir gerai tokiam! Kam įleido gudus į miestą, nelabasis! — sušuko antras vaikiukas.
— Tik gaila, kad ji numirė, vargšė!
— A Jerguteliau, sakau! — tarė trečias — Pareivis išleido ją iš kalėjimo; juk kad ne jis, būtų sudeginta buvus ir, mat, nesidžiaugė nė kiek, ėmė ir nudarė!
— Todėl ir minima ji yra ir garbinama — aiškino Vincukas. — Taip ji mylėjo savo tėvynę, jog geriau norėjo pati galą gauti, nekaip matyti tėvynę į priešininkų nagus pakliuvus. Todėl ir sakiausi pasakysiąs, kaip kitą kart lietuviai tėvynę mylėjo.
Pleikių Antaniukas, kurs ligšiol tylėjo, staiga atsiliepė:
— A jau! Nė aš tikiu, ką šneki, nė nieko! Ir kas ten matė, kaip ten buvo! Iš kur jau čia taip tavo panelė žino, kas taip seniai yra buvę?!
— Eik tu, gudragalvi! — tarė juokdamasis Vincukas. — Nori būti per daug išmintingas, o nieko neišmanai! Juk ir tada buvo mokytų žmonių, kurie mokėjo rašyti, tai ir užrašė visus didžiuosius atsitikimus: kokie buvo žmonės ir jų kunigaikščiai ir kaip šie valdė savo kraštą. Tai iš jų raštų ir žino dabar žmonės, kas yra buvę.
Antaniukas nieko neatsakė; vaikiukai pradėjo iš jo juoktis.
— Oje ta mano, kaip gerai mokytis pas panelę! — tarė Kaziukas. — Tokias gražias istorijas pasakoja!
— Kaip tam Vincukui gera! — pasakė kitas.
Vincukui susopėjo širdelę, kad jie negali tų visų gražių daiktų girdėti, ir pasakė:
— Ar žinote ką? Ateikite pas mus kas nedėlią, aš jums visados ką nors pasakysiu! Ar norite?
— Norime, norime! — sušuko vienu balsu, nudžiugę.
Atsisveikinę, išvaikščiojo į savo trobas, nes jau tuojau buvo laikas valgyti vakarienę. O Vincukui visą vakarą skurdu buvo, kad jis mokosi, o tie visi berniukai — ne, nors ir jie taip nori. Kur gi jie mokysis? Panelė viena negali visų vaikų išmokyti, jau ir taip gerą būr turi. Kad kitos panelės taip pat mokytų, tai dar... Bet kurios čia moko! Ar Užvenčio panelės moko? Ar Dvarčių moko? Ar Beržynuose moko? Viena tik jų panelė tokia gera be galo... Vis taip jisai galvojo, kaip tat gerai būtų, kad visus vaikus kas mokytų. Staiga jo veidelis sulinksmėjo. „Žinau, ką padarysiu! — tarė. — Aš pats mokysiu! Tik ne dabar, žinoma, dar pats nieko nemoku, bet pasimokysiu šią žiemą, paskui dar antrą ir gal trečią, ir tada jau galėsiu mokyti”. Vasaros metą galėsiu darbuotis lauke, žiemą — mokysiu... Iš savo sodžios visus vaikus galėsiu mokyti... O tuos išmokęs, kaip kiti paaugs, paimsiu kitus... Oje kaip gerai bus! O kad taip kiekvienoje sodžioje kas nors mokytų, tai netrukus ir pas mus būtų kaip toje Šveicarijoje, kad skaičiau: kad ten kiekvienas žmogus mokąs rašyti ir visi skaitą sau laikraščius, kaip ponai.
Ketino pasakyti panelei tą savo sumanymą ir paklausti, ar norės jį mokyti taip ilgai, ir paprašyti, kad mokytų.
Iš dviejų savo seserų ir brolio Vincukas visų daugiausia mylėjo mažiausiąją sesytę, Elzytę, kuri dabar ėjo penktus metus. Rasit dėl to, kad buvo jai tarsi pusmotinė, nes kol buvo dar labai maža, jis, nors pats nedaug didesnis, nešiojo ją per kiauras dienas, arba paguldęs į lopšį, sūpavo dainuodamas laibu balseliu:
Dabar Elzytė nebereikalavo jo auklėjimo. Užtat dabar Vincukas kitokiu būdu mokėjo ją palinksminti: dirbo jai malūnėlius, statė namus lėlėms, pynė krepšelius. Buvo tat labai linksma mergaitė, didžiomis mėlynomis akimis ir raudonais skruosteliais. Bet paskutinį laiką jos skaistus veidelis pradėjo balti ir liesėti. Jau antras mėnuo ėjo, kaip Stonių karvė užtrūkusi stovėjo ir visa jų šeimyna nematė pieno lašo. Pirkti nebuvo kuo, pinigai, kuriuos uždirbdavo Stonienė verpdama, buvo paskiri kitiems reikalams: reikėjo nupirkti druskos, reikėjo žibalo. Elzytei atsibodo jau juoda putra ir ji verkdama sakėsi nenorinti jos valgyti. Motina guosdavo ją: šėmargė tuojau, tuojau vesianti ir duosianti tiek pieno, tiek pieno, kad Elzytė gersianti ir nebeišgersianti. Vincukas atsiminė tada turįs kelioliką kapeikų. Išeidamas rytą į dvarą, pasiėmė puodelį ir nupirko dvare kvartą pieno iš centrifugos39. Menkas tat buvo pienas, bet vis dėlto pienas, ir mokėti reikėjo nedaug, ir Vincukas vylėsi užteksią jam pinigų pirkinėti kasdien po kvartą, ligi nevedus karvei. Pats neėmė to pieno nė lašo, ir didesniuosius vaikus prikalbinėjo, kad viską paliktų Elzytei, nes ji esanti maža. Elzytė gi džiaugėsi ir išgerdavo pati viena visą kvartą.
Praslinko kelios dienos. Oras vėl apšilo, kaip pavasarį; rūkas kybojo viršum žėmes, lyg kokiu baltu audeklu apsupdamas pasaulį. Trečiadienį, pagrįžęs iš dvaro ir pavalgęs pietų, nuėjo į mišką dar šatrų prisikirsti. Kirto, kirto, norėjo ligi nesutemus daugiau prisikirsti, net apšilo, ir prakaitas išmušo jam veidą. Ponas buvo parodęs jam plotelį miško, leisdamas kirsti jame visus alksnius laibus ir drūktesnius40. Todėl Vincukas, sutikęs drūktesnį stuobrį, net sušukdavo iš didžio džiaugsmo ir kirto dar didžiau įnirtęs.
— Prikirsiu šiandien gerą glėbį — tarė sau modamas kirviu. — Kirsiu rytoj, poryt, sudėsiu kelis vežimus, paskui užsnigus suvešiu... Dar turime šatrų namie: kol sudeginsime, tie pradžius... Oho, tie geri! Duok Dieve kiekvienam!...
Paskui jo mintys nukrypo į kitą pusę. Atsiminė, ką sakė šiandien panelė: kaip jam patiko, ką pasakojo apie Lietuvos priešininkus vokiečius, kryžiuočius, kaip jie senovėje gyveno Prūsuose, ir būdami tokie artimi Lietuvos kaimynai, be paliovos užpuldinėjo lietuvius, degino miestus ir sodus, žudė žmones, grobstė viską nuo lietuvių.
— Nelabieji žmonės buvo tie kryžiuočiai! — tarė sau Vincukas — kad juos vilkai pagautų, bjaurybės! — Atsiminė, ką panelė pasakojo apie lietuvių drąsumą, kaip jie gynėsi nuo tų vokiečių, kaip nenorėjo atiduoti jiems nė mažiausio žemės gabalėlio nuo savo tėvų žemės... Prižadėjo panelė apsakyti vieną atsitikimą, kaip lietuviai apgynė nuo kryžiuočių vieną miestą; turbūt, labai bus gražus pasakojimas... Taip jis norėtų kuo greičiausiai išgirsti... Kažin, ar rytoj pasakys?.. Jau kaip bus, taip, jis jau paprašys panelės rytoj nuėjęs, kad apsakytų, jei nepradės pati! Ir dar prižadėjo panelė parodyti paveikslus, kaip ten lietuviai gynę tą pilį... Sakėsi turinti... Viskas, sako, stovi nutapyta... Ak tu, Ponedie kad tik greičiau parodytų!
Paskui atėjo jam į galvą eilės, kurių mokėsi dabar, ir balsu sau pasakė pradžią:
— Šį vakarą reiks dar toliau išmokti rytojui, — tarė sau. — Ir kažin kada ta mūsų šėmargė vest — dinktelėjo jam galvoje.
Bet staiga pamatė alksnį, drūktesnį už visus kitus. Vincukas džiaugsmu nesitvėrė. Puolė tuojau prie jo.
— Tai bus geras duonai kepti! O dar padžiovinus truputį!
Su didybe žiūrėjo į stuobrį, iš kurios čia pusės reikėtų kirsti. Dabar jis tarėsi esąs tikras, suaugęs vyras, kurs žada kirsti drūktą, aukštą pušį. Aukštai kirvį pakėlęs, kirto iš viso vieko vieną sykį, kirto antrą...
Skaudus šauksmas suskambėjo miško tylumoje ir atsimušo plačiu atgarsiu...
Jaunas kirtėjas pavirto ant žemės, kirvis iškrito iš jo rankų...
Valandėlę gulėjo, lyg apalpęs, paskui atsigavęs ir atsisėdęs, ėmė veizdėti, kur čia jam taip skauda. Ir pamatė perkirstą savo kairiają koją. Iš pailgos auto41 skylės varvėjo kraujas, dažydamas autą ir sudžiūvusius lapus. Vincukas pasižiūrėjo į koją, paskui į kraujus, ir tarė:
— Tai aš koją persikirtau! Pašėlęs alksnis! Kad jį vilkai!
Šalta jam pasidarė. Sudilęs bekirsdamas nusivilko kailiniukus ir pametė ant šatrų, per kelis žingsnius nuo tos vietos, kur dabar sėdėjo. Reikėjo būtinai apsivilkti kailiniukais. Bet tie keli linksniai rodėsi jam dabar lyg dygliu prikišti, ir jis nedrįso pasikelti iš vietos, nes kiek pasijudinus koją taip skaudėjo, kad ašaros nenorams bėgo jam iš akių. Tečiaus pasikelti reikėjo, nes drugys jau ėmė krėsti nuo šalčio ir dantys barškėjo. Skaudžiai dejuodamas pasiekė galų gale kailinius ir užsivilko. Pasijudinus, dar didžiau pradėjo varvėti tiršti, tamsiai raudoni kraujai, tekėjo ir tekėjo be paliovas. Vincuką baimė paėmė.
— Kas čia dabar bus? — tarė jis sau. — Kaip kraujai išbėgs, juk ir numirti galiu... O kol pareisiu namo, juk gal išbėgti ligi paskutinio lašo... Juk čia nenakvosiu, reik eiti namo kaip nors...
Atsiminė turįs ant kaklo skepetėlį. Nusirijęs stipriai apsivyniojo perkirstą koją. Pasidarė by lengviau. Bet tuo tarpu sutemo visiškai, reikėjo skubėti namo. Atsikėlė, paėmė pamestąjį kirvi ir nuėjo. Iš miško lig Žalakių tebuvo du varstai, bet jam dabar rodėsi, jog prieš jį kokios dešimties mylių kelionė, jog namai taip toli, taip toli, kad niekados jų nepasieks. Ėjo pamažėliais, nes kiekvienas žingsnis suteikdavo jam baisius sopulius42. Nieko jau nebeatminė, nė apie ką kita nebegalvojo, juto tiktai skausmą ir norėjo kaip nors greičiau prieiti lig namų. Galelį paėjėjęs, ataisėsdavo pagriovėje atsilsėti. Po valandėlės vėl pakildavo ir vėl vilkosi toliau. Bet jautėsi kaskart einąs silpnyn ir silpnyn.
— Kad bent ką nors sutikčiau — šnibždėjo — gal pavėžėtų...
Žvalgėsi aplinkui, bet ant kelio nieko nebuvo matyti, nė girdėti.
Rūkas dar sutirštėjo, nusileido žemiau ir apsiautė žemę, lyg damai, uždengdamas medžius, namus, tvoras. Kur tik pažvelgsi, visur aplinkui buvo baltos jūros, bekraštės, neišmatuojamos. Gilioje ne pertraukiamoje tyloje girdėti buvo tiktai Vincuko dejavimai; tarp balto rūko jo mažas juodas stuomenėlis tesijudino, lyg menkiausia žuvelė jūros platybėse. Tarp rūko sužibėjo silpnas žiburėlis. Vincukas pažino, jau priėjęs lig savo sodos.
Stonienė pati nebenumanė, kas tat yra, kad Vincukas taip ilgai negrįžta. Iš pradžios tarė, kad turbūt į dvarą bus užėjęs, gal kokios knygos gauti nuo panelės, ar šiaip ko. Bet praėjo viena ir antra valanda, kaip jau sutemo, o jo vis dar nebuvo, ir motina persigando.
— Gal kas bloga atsitiko, gal įsikirto kur — tarė vaikams. — Eisiu veizdėti, miškas netoli.
Ir jau buvo besivelkanti kailinius. Staiga subrazdėjo durys prieangyje, ir į trobą įėjo Vincukas. Nė žodžio neištaręs, metė kirvį į kerčią ir atsisėdo ten pat prie durų, ant trinkos pries ugnies.
— Dėkavoti Dievui — tarė Stonienė, kabindama atgal savo kailinius ant kablio. — Be reikalo būčiau valkiojusia nakties laiku... Ir kur taip ilgai užtrukai? Valkiojies kažin kur, o čia tu žmogus tik nerimą stauk be jokio reikalo! Ir kur gi buvai?
— Niekur, mamele, — atsiliepė silpnu balsu Vincukas.
Elzytė pribėgo prie jo ir, pastebėjusi aprištą ir kruviną koją, paklausė:
— Vinceli, kas gi tau pasidalė?
Tada jau ir Stonienė, prisiartinus prie ugnies, pamatė sužeistą koją.
— Kas čia tau pasidarė, Vinceli? — klausė. — Kam ta koja tokia kruvina?
— Persikirtau...
— A Jėzau, tu Marijelaite! Kame, parodyk! Eik, gulkis į lovą!
— Nebegaliu, mamyte!
Pamačiusi Vincuką toki silpną, kad nebegal pats nė paeiti, ir pastebėjusi jo išblyškusį veidelį ir pabalusias lūpas, Stonienė ėmė raudoti. Nuvedė jį i lovą, paguldė ir atrišo koją. Žaizda buvo didelė, kraujai ir dabar dar po truputį varvėjo.
— O Dievulėliau! — šaukė Stonienė. — Jei tik kaulo neperkirto! Kur dabar dingsiu, nelaiminga!
Vaikai, apstoję lovą, žiūrėjo į koją. Kazė verkė, du mažesniuoju ne labai dar beišmanė, kas čia per nelaimė, žiūrėjo, pirštus į burną įsikišę, ir gana. Stonienė, paėmusi iš kerčios voratinklio saują, uždėjo ant žaizdos, kad kraujai nustotu bėgę.
— Nebeišmanau, ko čia daugiau dėti! Kaze, bėk pas Pleikienę, paprašyk, kad tuojau ateitų!
Kazė išbėgo. Pleikienė buvo garsi visoj sodžioje daktarė. Nuo visų ligų turėjo ji «tikrų» vaistų, kaip pati sakydavosi. Tvirtino, būk visi daktarai tik — pjauną žmones, nieko neišmaną, jiems terūpi pinigai nuo bėdino žmogaus ištraukti, daugiau nieko. Ji viena temokanti gerai gydyti.
Netrukus atėjo ir garsioji daktarė. Stonienė puolė prie jos, prašydama gelbėti Vincuką. Pleikienė apveizdėjo koją, apčiupinėjo ir liepė atnešti karvės mėšlų.
— Apdėsiu mėšlais, aprišiu, tuojau išgis, pamatysi, — tarė.
— Pleikienėle, o kaulas ar neperkirstas? — klausė neramiai Stonienė.
— Gal, kiek yra įkirsta, bet ne labai, ne kiaurai. Karvės mėšlai tuojau pagelbės. Ir kaulai užauga nuo jų,
Uwagi (0)