Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

— Tavo kalba yra netikus — tarė. — Argi mes jų nematėme ant vainų? Jie gyvasties ne vienam nedovanojo. Jaunas merginas palaiko pas save kelias dienas pulke, o paskui galvas nukerta ir vaikų galvas į medį suteškina, senus su arkliais mindžioja. Nenori nė krikštyt ir dar iš tų, kurie prašo, kad dovanotų, juokiasi.

— Su suaugusiais tai teisybė; aš pats mačiau, — tarė Svalgūnas, — kad ne kitaip būna; nes mažus kūdikius ima kartais su savim ir norint stalduose, tai taip jau maitina šiaip taip...

— Kad tai mūsų Kunigienė apie tai žinotų... O ji ir dabar smerties savo sūnaus negali užmiršti...

Svalgūnas su galva pakratė.

— Motina jo turėtų geriausiai apie tai žinot — tarė Svalgūnas — aš ne vieną kartą girdėjau, kad tas vaikinas yra gyvas, kad jo neužsmaugė. Vienas senis ant jo susimylėjo, paėmė į savo apieką ir vokietį iš jo padarė.

Gailins sudrebėjo ir rankas aukštyn iškėlė.

— Perkūne, dievaiti galingas! — pašaukė susijaudinęs — korok jus perkunais ir ugnim!Ak, jie gatavi užgundyt tikrą sūnų ant motinos... O ir locna motina, kaipo nepažinodama savo kūdikio, galėtų savo kūdiki savo kardu nužudyt!! O tegul jie skradžiai žeme nueina!!

Svalgūnas sudrebėjo visas.... Tylėjo....

Ant slenksčio namo stovėjo kokis tai žmogus tylintis, matomai buvo pašenavotas tarp lietuvninkų, ba kožnas jam lenkėsi.

Drabužiai neką skyrėsi nuo kitų: turėjo ant savęs skranda ir skuryni dyria, mylines kelnes ir akuryne* ne naginės ant kojų, ant galvos vilaginė geroka, o rankoje geležinis kirvelis... jau ne jaunas, apskritau veido, balsvų akių, nes bystrų, atrodė tuo metu kaip lietuvninkas kareivis arba dvarokas.

Klausė jis godžiai pasakos Svalgūno apie sūnų našlės, o kada tas pabaigė savo pasaką, visi tylėjo, tas nuo slenksčio ir sėdos ant suolo šalia Svalgūno.

Pažiūrėjo jam į akis. Svalgūnas jį pasveikino. Paskui žiūrėjo į ugnį, nevos apie nieką nemislydamas, nes vogtinai kada ne kada blykstelėjo akim į tą žmogų...

— Ar seniai tu tą pasaką girdėjai apie mūsų kūdikį? — paklausė ateivis.

— Tai, vaikine, ne nuo šiandien, ne nuo vakar. Ir tai ne vienoje vietoje apie tai girdėjau, ir nuo tiek metų ta kalba nepasibaigė.

— Stebuklai! — suniurnėjo tas žmogus. Patylėjęs valandėlę tarė: — Kąaš tau pasakysiu? Mūsų Reda ir jos senas tėvas, kolieka112 Valgutis, abudu myli žmones, kurie moka visokių pasakų ir dainų... Tu būtum mūsų dvare reikalingas... tenai prikirsiu, vaikine, skilandžio ir gausiu varškės, ne taip kaip čia pas juos, Reda yra labai svetinga... Būtų gerai, kad tu jai tą visą paantrintum, ką apie jos sūnų girdėjai.

Svalgūnui iš džiaugsmo net akys pradėjo žibėt ir ką tik iš skuros neišsinarino. Nes tuojaus nevos susirūpino ir padarė vargičną113 veidą.

— Ach, mano prieteliuk! — tarė po valandėlės — kur aš ten vargdienis eisiu, apskuręs, prie Kunigų, prieš kuriuos reikia klūpčiot... Bijau, vaikine..

Dvarokas stuktelėjo į pašonę ir nusijuokė.

— Ak, tavęs tenai nepakars, ne neužmuš, nesi vokiečiu, nė juo nesmirdi. Taigi, kad Reda suprastų, kad tu esi koks šnipukas, tai tau nevėlyčiau į jos nagus patekti! Ar tu žinai? Kad ne per seniai liepė du kryžiokus pagautus ant laužo sudegint, nes Svalgūnui, vargičnam žinūnui, nieko pikti nepadarys.

Vienok girdėdamas tai Svalgūnas iš baimės pabalo ir drebėjo, — galimai nuo šalčio, vienok, kad ir juokėsi nevos, tai galima buvo pažint jo baimę...

Tas vėl stuktelėjo į pašonę ir tarė:

— Na, ar eisi? Nuvesiu tave.

Nežinojo, ką padaryt Svalgūnas... Po valandos vienok stojosi stenėdamas.

— O ką galima padaryt, kad sakai, tai eisiu...

Stojo ir tas, kas jį kalbino.

— Ką? Ar pas Redą? — paklausė Gailinas.

— Ogi kaip, — tarė dvarokas — jiems čia nuobodu, tai tu užbovisi114, jau kas tik koks pasaką mokėjo visas išpasakojo po kelis kartus.

Svalgūnas savo pungulėlius ir krepšius susiėmė, prasiskyrė visi. Svalgūnas eina.

Painus buvo takas, o tai dėl to, kad kožnas ateivis negalėtų ateit.

Didesnio kelio nebuvo matyt nė jokių vartų, kuriais galima būtų įvažiuot. Dvarokas greitai skubino, kad Svalgūnas vos galėjo spėt paskui jį, o vis į šalis dairėsi. Kada jau priėjo suvis arti, dvarokas palaukęs Svalgūno, tvėrė paskui už apykakles ir stūmė pirma savęs. Tas nespėjo nė apsidairyt gerai, kad sykiu radosi tamsybėse. Kažin kokių stebuklų pily persiskyrė; radosi drėgnam koridoriuje, nieko nematė. Dvarokas nuolatos laikė Svalgūną už apykaklės ir priešais save stūmė.

— Drąsiai! — tarė — atkišk rankas ir čiupinėk sienas. Nebijok, nepulsi. Pasuko potam į kairę, potam į dešinę; Svalgūnas jautė, kad žemyn leidosi, paskui vėl aukštyn. Pradėjo ne po ilgam darytis šviesiau, net Svalgūnui lengviau ant širdies pasidarė. Galų gale išėjo į kiemą ir vėl patėmijo užtvarą iš aukštų balkių... Tarp tų radosi dvaras. Kada prisiartino dvarokas, pabaldojo į mažas durikes, kurios tuojaus atsidarė.

Pirmiausia įėjo dvarokas, pasiėmęs už rankos Svalgūną, ba sargai nebūtų įleidę svetimo, o ir daugybė šunų pajutus svetimą pradėjo baisiai lot.

Dabar Svalgūnas galėjo pamatyt tą milžinišką darbą, kuris rodos ne žmonių ranka padarytas. Sienos buvo švelnios, o aukštos, kad akim negalima buvo viršaus pamatyt, o nudavė, kad jokia galybė žmonių negalėtų valiot. Nusiminė Svalgūnas, su baime žiūrėjo į tą viską.

Viršuje buvo siauri plyšiai, taip kaip langai. Kada radosi vidury kiemo, pamatė daugelį žmonių, kurie rengėsi valgyt. Stovėjo didelės geldos115, iš kurių su šaukštais dideliais apsėdę valgė.

Tame dvare (žiūrint iš lauko) nieks nebūtų tikėjęs, kad jame tiek daug žmonių būna, o visi drūti ir sveiki vyrai, taip kaip išrinkti...

Tarp jų maišėsi desetininkai116 ir paredkavojo117, bet lagadnai kaip tėvai apie vaikus.

Svalgūnas būt žiopsojęs, bet dvarokas tempė jį paskui save.

Stovėjo medinis budynkas118, žemas, o didelis, apie kurį sukinėjosi visokio amžiaus bobos ir mergos, gražiai susipinusios plaukus... Ant slenksčio, įsirėmus stovėjo sutukusi, raudona moteriškė. Ne jauna, ant kaklo labai daug šniūrų119 gintarinių karolių.

Tėmijo į Svalgūną.

— Močia, — pašaukė į ją dvarokas — štai alkanas žiniūnas, aš čia jį atvedžiau, ba ant kelio pagavau. Duokite jam ką valgyt ir gert, idant jo žiotys galėtų gerai meluot ir dainuot...

Gaspadynė nuo slenksčio pasitraukį į šalį ir parodė ranka į dešinę.

Čia stuba buvo didelė, o vidury kaip ir visur, stovėjo kudmentas, ant kurio kūrenosi ugnis. Aplinkui stovėjo suolai. Svalgūnas truputį nusiminė, kada paregėjo vidury daugybę sėdinčių žmonių, o buvo visi dikti120... Tarp jų sėdėjo senas Vaideliotas su skranda iš ožio. Šalia jo sėdėjo diktas prūsas, apaugęs kaip meška, kad tik nosies galą matyti. Turėjo rankoje gerą kucių, apsirėdęs taipogi skranda, ant kurios talpinosi keli desetkai lopų. Vyras atrodė drūtas.

Paskui da sėdėjo arti ugnies du seniai su vainikais ąžuoliniais ant galvų, buvo tai dvasiškiai. Tie be paliovos žiūrėjo į ugnį ir nedirstelėjo nei į ateivius.

Pašalyje gulėjo surištas žmogus su kalada ant kojų. Negalima iš karto pasakyti, kas tai per žmogus ir dėl ko jis čia surištas guli. Veidas buvo pageltęs, daugiau panašus į numirusio, ne kaip gyvo.

Sukosi dar keletas vaikinų ir merginų, kurie atnešinėjo valgius ir gėrimus, į kuriuos nuolatos ta įsirėmus boba žiūrėjo.

Krūtėjimas buvo didelis, dūmai, smarvė nuo visokių taukų ir kadagių. Kaip kur kokiam kampe davėsi girdėti dainelę, tai ta tuojaus nutildavo.

Kada svetimas per slenkstį peržengė, visų akys atsikreipė į jį. Nekurie priėjo artyn, kad pamatytų, kiti šaukė ant dvaroko, iš kur jį paėmė.

Svalgūnas sėdos susimaišęs ant pirmo suolo, o kad jam tuojaus mergina padavė geldutę su valgiu, pasidėjo ant kelių, nieko neatsakė, valgė viralą.

Galimai jam valgis tiek nerūpėjo, kaip tiktai tas, kaip čia bus įsisukt ir kaip pradėt.

O kad Svalgūnu prasiminė, turi dabar juo būt, o čia Vaideliotas į jį žiūri, gatavas žiniūną imti ant kvotimo121. Ba Vaideliotas yra žiūri taipogi dvasiškiai kaipo ir Svalgūnai...

Klausimais apipylė iš visų pusių. Valgant negalima buvo atsakinėt, užtat arba galva linguodamas atsakė, arba nesuprantamai murmėjo.

Nesiėjo jam... Ba kada pasakė, kad tenai ir tenai buvo, tą ir tą matė, jam kiti užginė, kad ne teisybė, ba tarp to pulko buvo daugelis, kurie daugiau žinojo negu kad jis. Nabagėlis taip turėjo suktis, kad net prakaitavo.

Nerimavo, vienok mėtėsi ant kito spasabo122, ba pradėjo iš tų šidyt, kas su juo ginčijosi; pradėjo šis ir tas juoktis ir taip po valandėlės buvo pilna stuba juokų.

— Kas per dyvai, kad jūs tenai buvote! — tarė į ginčijančius – jūs ten buvote, bet ką kita matėte, negu kad aš! Kiek žmonių, tiek akių... Man gal pasitaikė vilką pamatyti... O kitas gal pasakė, kad tai avis. — tai pasakęs nusišluostė lūpas, pastatė geldelę šalia ir tarė: — Nustypo meška, kavok dūdas.

Koks vėl jį užkabino, nes pečius sutraukė ir atsikirti tais žodžiais:

— Kam pelus kult, kai nieko iš jų neiškulsi.

Atsikirtęs kelias užpuolas, Svalgūnas ėmė kaušą su gira; jau jo daugiaus neužkabino...

Kaip katrie pradėjo skirtytis, kiti sugulė ant rėklų ir žemės apie ugnį, kad pailsėtų. Žinūnas sėdėjo, rodos, kad norėjo snaust ir tuo nuo klausimų atsisakė.

Taip persitraukė gera valanda ir turėjo laiko po kelionės pailsėt. Dvarokas, kuris jį čia atvedė, išėkp, o nepasirodė net vakare.

— Dabar laikas, — šnabždėjo priėjęs prie jo. — Reda jau žino, kad atvedžiau tokį, kuris moka dainuot ir daugybę senų pasakų. Eiki su manim.

Svalgūnas truputį apsišvarinęs krepšius metė į kampą, tylėdamas nuėjo apskui vediką.

Kitam gale kiemo stovėjo troba su mūriniais pamatais, kuriuose gyveno Kunigienė; buvo ta troba panaši į kitas, tiktai truputį švaresnė.

Kada peržengė slenkstį, jau čia paprastos vakarinės123 buvo prasidėjus. Sausi sokliai124 degė ant kudmento, nuo kurio visi kampai buvo apšviesti. Aplinkui sėdėjo mergos baltai apsirėdę ir su verpstėms verpė linus, dainavo

Toliaus stovėjo moteriškė su rūsčiu veidu ir smutnu, nedidelė, bet drūta ir dailaus pavidalo. Buvo po teisybei pasirėdžius moteriškai, bet jos eisena ir visas apsiėjimas atrodė kaip vyriškas.

Turėjo ant savęs vyrišką diržą, prie kurio kabojo makštis nuo kardo.

Stovėjo žiūrėdama į ugnį, klausė dainų... Žmonės, kurie gryčioje buvo, iš stolo stovėjo ir nedrįso į ją dirstelėti. Jeigu katras iš paniūrų dirstelėjo, tai tuojaus akis nuleido su baime.

Toliaus už jos, tamsesniam kampe, kur šviesa nedasiekė, ant lovos po kailiais kas tai krutėjo. Kaip kada pasirodė žila galva, išrodė kaip lavono...

Buvo tai pasenęs Valgutis, Redos tėvas, kuris kaip kada atgaudavo pomėtį125, o ir pamačydavo mergoms dainuoti ir vėl potam pasislėpdavo keliom dienom. Mergos dainavo seną dainą, o ta prasidėjo nuo žodžių: