Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖
Vincas Stonis to jedna z najsłynniejszych powieści pisarki, przedstawiająca prawdziwą szkołę męskości, jaką musiał przejść tytułowy bohater.
Gospodarka, rodzina, kształcenie się — po wyjeździe ojca do Ameryki Vincas musiał dźwigać na swych barkach wszystko. Lecz nawet trudności, z jakimi się zetknął, nie pozbawiły go uczuć głęboko żywionych do ojca, rodzeństwa i ojczyzny, którą nazywał swą drugą matką. Wierność własnym ideałom, ojczyźnie nie tylko czyni Vincasa dorosłym mężczyzną, lecz sprowadza z powrotem do ojczyzny też i jego ojca.
- Autor: Šatrijos Ragana
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Šatrijos Ragana
— Na, Juozuk, tavo raidės, kaip girtuokliai, į visas šalis virsta! O tu, Petriuk, kam praleidi raides? Ar negali pagalvoti gerai ir parašyti, kaip reikia! O, Vincelis jau gerai rašo! Matai tik, koks mokytas žmogus! — Vaikai taisė savo paklaidas, žiūrėjo vienas kitam į sąsiuvinį, norėdami žinoti, kaip kurio paradyta, juokėsi iš panelės juokingų žodžių. Pabaigus jiems rašyti, panelė atsisėdo stalo gale ir tarė:
— Dabar klausykite! Pasakysiu jums, kas tat yra debesiai ir iš kur imasi.
Nutilo, vaikai sėdėjo, lyg musės. Ir panelė taip pradėjo.
— Ar esat matę, kaip motinėlė vandenį verda? Vanduo katile, pradėdamas kaisti, ima garuoti, o kad jau labai įkaista, garai, kaip dūmai kokie, kyla ir kyla iš katilo aukštyn. Kodėl taip darosi? Todėl, kad vanduo apšildamas suskysta, t.y. dalijasi į mažutėlius lašelius, randas toks lengvas, jog pasikelia aukštyn. Ir mes jau tada nebeįmatome atskirų lašelių — taip jie yra maži — tik matome lyg kokius dūmus, susispietusius ties katilu, ir sakome, jog tat yra garai. Garai plauko sau po trobą. Bet nulėkę toliau nuo ugnies, kur nėra taip šilta, tie mažučiai vandens lašeliai tuojau apšąla, susitraukia po kelis į krūvą, randas suokus, persimaino į didesnius lašus ir krinta žemyn. Jei mes laikysime ranką ant garų, mūsų ranka sušlaps, nes garai apšalę susilies į lašus ir nukris ant mūsų rankos. Taip pat yra ir ant lauko. Vanduo upėse, ežeruose, jūrose, balose įkaista nuo karštų saulės spindulių, lengvėja ir pasikelia aukštyn į orą; kol tie garai tebėra žemai, mes dar jų nematome, bet pasikėlus jiems labai aukštai ir susivienijus į didžius gabalus, jau galima pastebėti. Vadiname juos debesiais. Taigi debesiai, tie, kur plaukia aukštai ties mumis, ties mūsų galvomis, yra tat garai, tokie pat, kaip tie, kurie išeina iš verdančio katilo. Vėjas nešioja tuos debesius po visą pasaulį. Kol oras aplink juos yra šiltas, debesiai vis tebeplaukia, bet, papūtus šaltesniam vėjui, tuojau atšalsta, garai susilieja į vandens lašus, lašai sunkūs nebegali susilaikyti ore ir krinta ant žemės. Mes tada sakome: lietus lyja arba tiesiog — lyja. Na, ar visi supratote?
— Supratome! — sušuko visi vaikai.
— Kartais tuos garus ir pasikeliant nuo žemės matome, — atsiliepė Vincukas — Vakarais žemai, ties pievomis, ties mūsų Venta, stovi tokis rūkas, kaip garai kad eina iš katilo.
— Taip, — atsakė panelė — Bet tatai tik vakarais matome, nes vakare oras visados yra šaltesnis ir tie mažučiai lašeliai susivienija į kupetikes, didėja, ir galime juos pamatyti. O dienos metą nė jokio rūko (miglos) nepamatysi, nebent rudenį, kada oras šaltas. Juozuk, pasakyk man dabar, kaip pasidaro debesiai?
Juozukas, kokių dešimties metų berniukas, pasitaisęs savo suole, pradėjo:
— Kaip mamytė užkais katilą, vanduo pradeda virti; garai išeina, pasikelia... paskui, priėjus garų pilnai trobai, mamytė atidaro duris, garai tada išeina laukan, pasikelia aukštyn ir yra debesiai...
— Cha, cha, cha! — prasijuokė visi vaikai.
— Tavo mamytė, turbūt, didelius katilus kaito, — tarė panelė šypsodama — kad iš jūsų trobos tiek debesų išeina!
Vaikai dar didžiau ėmė juoktis, o Juozukas sėdėjo susigėdinęs, akis žemyn nuleidęs.
— Gana, vaikai! — subarė panelė. — Negražu juoktis iš kieno nors nežinojimo; o dar kažin, ar jūs geriau pasakysite?
— AŠ pasakysiu! — atsiliepė Jonukas.
Ir iš tikro, labai gerai atkartojo viską, ką panelė buvo sakiusi apie debesis.
Debesų mokslas pasibaigė.
Paskui prasidėjo šventoji istorija. Panelė pereitą sykį buvo sakiusi vaikams, kaip Viešpatis Jėzus, vaikščiodamas po visą žydų žemę, mokė ir gydė žmones. Dabar liepė Petriukui atkartoti apie tatai.
— Viešpats Jėzus vaikščiojo po žydų žemę — pradėjo Petriukas — vaikščiojo vaikščiojo po žydų žemę...
— Ir ką gi jisai dirbo vaikščiodamas? — klausė panelė.
Petriukas tylėjo.
— Na, ką gi? Ko jisai vaikščiojo, dėl ko nesėdėjo namie?
— Ėjo ubagais — atsakė pagalios Petriukas — bėdinas buvo, kitas davė duonos gabalą, kitas pinigų...
Vaikai vėl ėmė balsu juoktis. Jau čia ir panelė negalėjo susiturėti neprasijuokus. Ilgai paskui aiškino ji Petriukui, ko vaikščiojo Viešpats Jėzus.
— Dabar gal Marcelė pasakys mums eiles — netrukus tarė panelė.
Tuoj Marcelė, nedidelė mergaitė, didžiomis mėlynomis akimis ant apskrito, išblyškusio veidelio, ėmė sakyti:
Sakė aiškiai, neskubėdama, nė sykio nepaklydusi.
— Gerai, Marcele, labai gerai! — pagyrė panelė.
— O ar negalėtumėte man dabar pasakyti, kas tat yra tėvynė?
— Tėvynė — atsakė tuojau Vincukas — yra tat žemė, kurioje užgimėme ir gyvename. Tėvynė yra mums kaip motina, reikia ją taip pat, kaip ir motiną, mylėti.
— Gerai sakai, Vinceli, — atsake panelė. — Žiūrėkite tiktai, ar ne motina: štai turite marškinius, o tie marškiniai iš ko? Iš linų; o tie linai išaugo mūsų tėvynės laukuose; vilkite vilnų drabužiais; vilnas turime nuo avių, kurias peni taip pat ta mūsų žemė savo žolėmis ir žiedeliais. Valgome duoną iš grūdų, pribrendusių ant tos mūsų gimtinės žemelės. Dainuojame daineles, kurias yra sudėję ir dainavę žaliuose miškuose ir lygiuose tos tėvynės laukuose mūsų protėviai. Viską turime iš tėvynės. Tėvynė daug mums duoda, užtai ir mes turime jai šįtą duoti, turime kaip nors savo dėkingumą jai parodyti. Turime mylėti visa, kas tik jos yra: mylėti tą juodą žemelę, gerai ją dirbti, mylėti žmones, savo draugbrolius, tos pačios žemės vaikus, mylėti savo daineles, savo kalbą, kad ir mums kartais nelabai gerai būtų tėvynėje, nors kitur gautumėme baltesnės duonos, nereik apleisti savo šalies, reikia rūpintis, plušėti, kad ir joje ta duona eitų visiems baltyn. Kad pamatytumėte, kaip karštai kitą kart mūsų tėvelių mylėta savo tėvynė, pasakysiu jums vieną atsitikimą.
Buvo tat seniai, labai seniai, dar daug seniau už tą Gėdiminą karalių, kurs Vilnių įkūrė. Lietuviai buvo stabmeldžiai. Gyveno tada Lietuvoje du garsingi vyrai, du broliai — Vidėvūtas ir Birutėnas. Vidėvūtas buvo Lietuvos karalius, Birutėnas vyriausias kunigas, vadinamasis Krivaitis. Abu juodu būvo labai išmintingi ir rūpinosi lietuvių laime. Išleido jiems visokių gerų įstatymų, visus nuskaustuosius gynė, teisingai teis susibarusius. Po visą Lietuvą ėjo garsmas29 apie jų dorybę, teisingumą, išmintį ir narsumą, ir visi lietuviai gerbė juodu, kaip kokius nelyginant dievaičius. Juodu labai tarp savęs mylėjosi, vienas antram duodavo patartis, vienas antram padėdavo valdyti ir tvarkyti Lietuvą. Taip besidarbuodami apie tėvynės naudą, susilaukė žilos senatvės. Ir nors visą savo amžių dėl tėvų žemės juodu vargo ir vien tik tėvynės gerove rūpinosi, jiem tečiaus rodėsi, jog dar maža yra padarę. Ir sumanė atiduoti savo gyvybę tėvynei. Reikia žinoti, jog lietuviai, būdami stabmeldžiais, tikėjo, kad jų dievaičiams labai patinka, jei koks žmogus padaro sau galą jiems pasišvęsdamas, ir kad žmogus atidavęs savo gyvybę dievaičiams, gali iš jų ką tinkamas išprašyti. Ir Vidėvūtas ir Birutėnas, karštai mylėdami savo kraštą, norėjo išprašyti iš dievaičių, kad ji būtų visados laiminga, ir nepasigailėjo savo gyvybės. Ramuvoje, kur juodu gyveno, netoli šventojo ąžuolo, tarnai sukrovė iš medžių šatrų didelį, aukštą laužą. Žmonės, išgirdę apie savo karaliaus ir Krivaičio pasiryžimą, minių miniomis suėjo į Ramuvą ir susirinko aplink laužą. Visų širdys pilnos buvo gailesio, akys ašarų. Laužas jau buvo pabaigtas. Tada pasirodė Birutėnas ir Vidėvūtas ir pamažu užlipo ant laužo. Abiejų plaukai buvo balti, abudu buvo apsivilkę baltais ilgais rūbais ir stovėdami aukštai ant laužo, išrodė, lyg du balti balandėliai. Žmonių minios, pamatę juodu, pradėjo siūbuoti, ir suriko gailiu, balsingu verksmu. Bet Vidėvūtas pamojo ranka, kad nutiltų, ir taip pasakė: „Mieliausieji mūsų broliai! Žinote, jog per visą savo amžių darbavovos savo brangiajai tėvynei, rūpindamiesi jūsų laime, kovodami su mūsų visų priešininkais. Tečiaus, tėvynė yra mums taip brangi, jog vis dar, rodos, mažai ją mylėjova, todėl noriva dabar atiduoti ir savo gyvybę dievaičiams, idant jie už tatai nuleistų jums laimę ir priešininkai nenuveiktų mūsų Lietuvos. Esava jau seni, nebegaliva tiek darbuotis, kiek ligi šiol, tad nors tokiu būdu prisidėsiva prie jūsų laimės ir gerovės. Mylėkite tėvynę, ginkite ją nuo priešininkų, gyvenkite vienybėje!”.
Minia, kaip vienas žmogus, klausėsi tų žodžių: tyla viešpatavo giliausia, visi norėjo išgirsti gerai paskutinius savo mylimojo karaliaus žodžius. Diena buvo šviesi ir šilta; aukso saulutė švietė ant giedraus dangaus ir bučiavo savo spinduliais baltas didvyrių galvas, tarsi norėdama padžiuginti juos paskutini sykį, paukšteliai čiulbėjo medžių šakose, lyg dainuodami jiems atsisveikinimo dainas. Pabaigus kalbėti Vidėvūtui, tarnai uždegė laužą. Sausi medžių pagaliai ir šatrai užsidegė greit, ugnis vis šoko aukštyn; damai pasikėlė ir apsupo du baltus stuomenis ant laužo viršūnės. Žmonės vėlei skaudžiai suriko... Netrukus užsidegė ir rūbai, paskui viskas užgriuvo ir degančių medžių krūva pridengė tuodu Lietuvos didvyrius .
— Na, vaikai, ar patiko pasakojimas? — paklausė panelė pabaigus.
— Labai, labai patiko! — sušoko vist.
— Mes dabar, būdami krikščionys — tęsė panelė, — žinome, jog Dievas nenor nuo mūsų tokių aukų, jog padaryti sau mirtį yra didelis nusidėjimas. Bet Birutėnas ir Vidėvūtas nepažino tikrojo Dievo ir, tikėdami į savo dievaičius, darė tą, kas, jų nuomone, galėjo suteikti tėvynei didžiausią laimę. Ir nepasigailėjo nė brangiausio daikto — savo gyvybės. O mes ar taip pat stengiamės nors truputėlį prisidėti prie mūsų tėvynės laimės? Būti dori, daug sužinoti, daug išmokti, kitus pamokyti, kitus šelpti, būti savo broliams pavyzdžiu — vis tat yra tėvynės laimė. Argi mes stengiamės prie to, vaikeliai? — Vaikai nieko neatsakė — Užsirašykite, vaikai, tų dviejų didvyrių vardus, kad neužmigtumėte ir visados atmintumėte, kaip jie tėvynę mylėjo.
Lekcijos buvo pabaigtos. Vaikai, sudėję savo knygas ir sąsiuvinius, atsisveikino su panele, bučiuodami jai į ranKą. Priėjus Stasiukui, mažiausiajam iš viso būrelio, panelė paėmė jį už rankos ir tarė:
— Norėjau tavęs vieno daikto paklausti, Stasiuk. Turbūt tu savo ausyse karvę statai, kad tokios juodos?
Stasiukas paraudo ir glemžė kepurę rankose.
— Bet juk ir karvidę kartais išvalo, Staseli! Xa, su Dievu!
Išsėdėję ramiai kelias valandas, vaikai turėjo sau atsilyginti. Išėję tuojau ėmė bėgioti, vienas kitą gainioti, kepures svaidyti. Išsijudę, pradėjo kalbėti apie lekcijas.
— Neduok Dieve, kokia gėda Stasiukui! — tarė Jonukas. — Jau tu, Stasiuk, rytoj tik neateik tokiomis ausimis.
— Išvalyk nors syk savo tvartą! — pridėjo Petriukas.
— O tu, Petriuk, ar nebuvai vieną sykj atėjęs juodomis rankomis, a? Ar jau užmiršai, kaip panelė barėsi?
— A, Jergutėlyčiau, kaip panelė gražiai pasakojo! — stebėjosi Marcelė. Tik kunigu jai būti ir pamokslus sakyti!.
Visiems vaikams buvo arti namai, vienas Vincukas toliau teturėjo eiti. Pasiliko ant galo vienas ir ėjo sau, galvodamas vis apie Birutėną ir Vidėvūtą.
— A Jergutėliau! Kaip galima išdrįsti gyvam į ugnį listi! Neduok Tu, Dieve!.. Tai tu man taip mylėk savo žemę! — tos mintys vis negalėjo išeiti jam iš galvos.
Lapkričio mėnesio gale pradėjo šalti, o netrukus ir gausiai prisnigo. Pasidarė neblogas kelias. Žmonės, kurie per tuos purvynus sėdėjo namie, dabar krutėjo: ėmė važinėtis į mišką, vežti grūdus. Ir mūsų Vincukas džiaugėsi sulaukęs gero kelio, nes jau malkos baigėsi. Būtų šeštadienis. Vincukas tuojau po pusryčio ištraukė roges, pakinkė bėruką ir nuvažiavo į mišką šatrų. Dar vasaros metą Stonis ėjo dienas į dvarą; už tat ponas davė jam išsikirsti savo miške kelis vežimus šatrų. Vincukas rudenį prisikirto, kiek reikėjo, tik bereikėjo parsivežti. Taigi apsidaręs kailiniukais, užsikišęs kirvį už diržo, veltinę (tūbinę) kepurę ant galvos užsimovęs, sėdėjo Vincukas ant rogių ir linksmai varė savo bėruką, nuolat šaukdamas: „Ei, bėruk! Olia, olia, balandėlė!”.
O bėrukas ir neraginamas bėgo, lyg stirna. Ilgai stovėdamas be darbo įgijo daug vieko. Be to Vincukas taip jį gerai prižiūrėjo — šėrė ir girdė, kaip įmanydamas — jog arklys suriebėjo, sugražėjo ir išrodė, lyg koks žviginis. Kaip Vincukas mylėjo savo bėruką! Įpildamas jam į prakartą vandens, ar užkišdamas šieno, niekados neužmiršdavo paglostyti ir pasikalbėti. Dažnai pakreikdavo jam šiaudų, kad sausai stovėtų. Atrado kažin kur kerčioje seną grandyklę, turbūt kitą kart tėvelio pirktą. Koks tada buvo jo džiaugsmas! Pradėjo savo bėruką šveisti, kasdieną šukuoti, lyg kokį iš pono arklidės. Arklys tuojau pradėjo kitoniškai išrodyti: plaukai ėmė blizgėti, pats suriebėjo. Vincukas nė vienų pietų, nė pusryčių nepavalgęs, nepalikęs iš savo dalyko nors mažučio duonos kąsnelio bėrukui. Užtat bėrukas taip prie jo prijunko, jog, pamatęs savo mažąjį poną įeinant į tvartą, kreipdavo prie jo galvą, patyliais žvengdamas iš džiaugsmo. „Labas rytas, bareli!” — sakydavo Vincukas, ateidamas šerti jo iš ryto. Bėrukas atsakydavo žvengimu. Paskui Vincukas priėjęs bučiavo jam į nasrus, o bėrukas laižė Vincukui rankas.
Diena buvo labai graži. Aukštai dangus giedrus, be jokio debesėlio, tamsiai mėlynas, žemai žemė balta-baltitelaitė. Saulė spindėjo, atsimušdama nuo sniego, spindinčio lyg šv. Jono vabalėliai. Važiuoti buvo neapsakomai malonu ir Vincukas norėjo ilgai dar taip sau keliauti. Bet miškas buvo netoli ir netrukus pasirodė. Kas buvo jo gražumas! Vincukas žiūrėjo į žalias egles sniegais apibarstytas, į laibas, aukštas pušis, (tankius krūmus, apsupusius mišką, lyg kokiu pilku vainiku, ir manė: „Oje, kaip gražus dabar miškas! Teisybė pasakyta tose eilėse, kuriu dabar mokomės — Ten mano tėvynė, graži Lietuva!”. Ir užtraukė laibu balseliu: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka” taip skardžiai, kad net bėrukas apsidairė, tartum norėdamas pamatyti, ar tikrai jo ponas dainuoja. O tam ponui taip pamėgo dainavimas, jog kraudamas šatrus į roges dainavo ir dainavo, net miškas skambėjo: balsas lėkė per tylią girią toli, toli, ir plačiu atgarsiu atsimušdavo nuo apsnigtų pušų. Prikrovęs roges, važiavo jau pamažu, nes gailėdamasis savo bėruko, pats pėsčias ėjo šalia. Pavargęs bedainuodamas, ėmė galvoti apie savo mokslą, apie tat, ką buvo girdėjęs nuo panelės.
— Teisybę panelė sako, kad tėvynė tat lyg motina — tarėt sau — štai ir
Uwagi (0)