Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

Drūtvietė Marienburska (Malborkas) tuo laiku, ką ir buvo puikiai išbudavota60, vienok nuobodus buvo jojo gyvenimas.

Ant kalnelio talpinosi drūtvietė, Hochburgas, seniausias budynkas61, kuriame talpinosi bažnyčia, sklepai62 dėl nabašninkų ir šalia rodos: toliaus žemių stovėjo senas mūras, kuriame susirinkdavo kryžiokai, žemiaus da netoli Negato, trečias budynkas mūrytas, kuriame talpinosi broliai, tarnai ir žmonės priklausiantys kryžiokų dvarui.

Sakydavo tada, kad po tais budynkais buvo po žeme ulyčios, kad iš vieno į kitą buvo galima nueiti, o apie kurias žinojo tik vyresnieji.

Ant kasdieninių rodų63, susirinkdavo Dydis Vadas, Dydis Kūmtoras, Maršalka, Iždininkas, laiku kuris iš vyresnių kareivių, paprastai sueidavo į bydunko vidurį, į salę vadinamą „kareiviška”, kurios lubos laikėsi ant vieno akmeninio stulpo.

Tai toje salėje rytojaus vakare susirinko vyresnieji zokono. Sėdėjo ant akmeninių suolų aplinkui, o šiluma nuo degančios ugnies kamine visus šildė.

Visi buvo paniūrę, petingi64 ir rodės, kad sutverti nešiojamam ginklui. Tada nė vieno į savo zokoną nepriėmė kaip tik vokiečius ir drūtus vyrus, per ką buvo kone vieno veido.

Didis vadas, stovėjo arčiausiai kaimyno. Buvo tai puikus vyras, nes veido netikusio. Akys jo lakstė nerimstančiai, lūpas kramtė, kaktą raukė ir norint buvo tarp saviškių. Tarp geriausių savo prietelių, rodėsi jais netikėjo.

Nuo nužudymo Didžio Vado v. Oršelano per Endorfą. Kompanas daduotas buvo dėl jo, kuris sergėjo jį stovėdamas prie durų.

Buvo tai jauniausias iš susirinkusių. Smarkių akių, gražaus štolto jaunikaitis, kuris laikėsi pašalyje, rodės netemindamas ant vyresnių, ba prie rodos jis neprigulėjo65. Stovėjo ant sargos, negalėjo atsitraukt. Vadino jį grafu v. Hennebergu.

Vadas Liuderis, skirtumą turėjo tą, kad baisių buvo akių, o taip visame panešėjo į kitus.

Veidai Didžio Kumtoro, Maršalkos ir paskarbio, o taipogi kitų vyresnių, kurie radosi rodoje, doriau atrodė ir galima buvo suprast, kad visi buvo po valdžia Didžio vado, nes roda prie visų prigulėjo.

Rodosi tame susirinkime ir buvo mums žinomas brolis Bernardas, kuris buvo taip pačiai pasirodęs kaip ir vakar, sėdėjo kamputyje ant suolo, kaip kokis sviedkas66.

Iš veido, Didžio Vado galima buvo suprast, kad ant tos rodos randasi be jokios akvatos.

Šnekučiavo patika, buvo tai pradžia rodos.

Kuntorys porą kartų, pakol pradėjo rodą, dirstelėjo Kpmpanui Vadui Aennebergui, o matydamas kad jo mirkčiojimo nesupranta, prisiartino prie jo, šnabždelėjo į ausį ir – Kompanas išėjo pro duris..

Vadas Didis, Liuderis pastumė nuodegulį į kaminą, kuris nuo ugnies nusiritęs, apsidairė ir sumurmėjo:

— Na ko nekalbat — pradėkite — klausau!

— Geriausia rodos bus, kada dėl Jūs apie viską papasakos brolis Bernardas; — atsiliepė Didis Kuntorys žiūrėdamas į jį.

Vadas susiraukęs metė akimis ant sedinčio kampe Bernardo. Galima buvo suprast, kad Bernardą laikė neapykantoj.

Pašauktas Bernardas, kaip meška, nerangiai pakilo iš vietos ir prisiartino prie kamyno.

Tylėjo, jis mislijo, nes drąsiai, be rūpesties; o kad ir matė užrūstintą vadą, nieko sau iš to nedarė.

— Kažin ką jis mislijo per tai.

— Sakyk, broli Bernardai! — atsiliepė Maršalka.

— Svarbi naujiena — atsiliepė Bernardas — niekas geriaus nežino nuo manęs. Reikėtų ką apmilsyt, didelis laikas. Tai vis apie tą jauną vaikiną kunigaikštį lietuvninkų, kurį mes pagriebėm jau bus dešimtis metų iš rankų motinos ir dėl be reikalo auginam. Aš jį išgelbėjau ir per mano rodą čia užaugo, kad iš jo savo laiku turėtum naudą, be kraujo praliejimo. Vaikiščius...

Didis vaas pečiais patraukė.

— Ne didelę naudą padarei dėl zokono, kad tą laukinį vilką auginai. Kas per nauda? Reikėjo jam galvą suteškint į pušį.

Nusijuokė betikusiai, brolis Bernardas rodos to negirdėjo.

— Galimai prireiks — tare šaltai. — Motina našlė, turi šmotą lauko prie ribėžiaus ir drūtivietę, ką mes žadam paimt.

Kas žino... Kūdikis užaugintas krikščioniškoj vieroj ir turi didelį pririšimą prie mus; o kam ta žemė teks, ar ne į mūs rankas?

Vadas vėl pečiais krustelėjo ir nusijuokė.

— Vėlyt turėt kelis šimtus kareivių ir kelis tūkstančius žmonių nei tą, ką sakai, arba tą palaikų vaikiščią. Jau motina galimai ir užmiršo apie jį. O tegul jis sužino apie viską, kas tada bus? Visa ta rokunda bus ant niek.

Blėkstelėjo akimis, Bernardas stovėjo kaip akmuo. Tada Maršalka atsiliepė, žiūrėdamas kartą į Vadą, kartą į Bernardą. Vyresnieji visi laukė to prasto iš pažiūros Bernardo; tiktai Vadas ne daug ką sau iš jo darė.

— Tada, kada tas kūdikis į mus rankas papuolė — tarė — visa mūsų roda mislijo, kad ta kūdikį užaugint kareiviu. Viskas jau taip yra: šiandien galime turėt iš to vaikino naudą.

— Aš to neslėpsiu — pertraukė Bernardas — kad naujos yra painės67. Kur eina apie reikalus zokono, tenai ir prie klaidos reikia prisipažint, o ir taip privalo. Vaikas augo čia gražiai iki to laiko, o dabar reikėtų su juo ką norint pradėt, argi kažin, ar motina nenorėtų atiduot savo žemę už jį. Pilėnai, galimas dalykas, mums tekstų. Vaikinas geras krikščionis, o kada gautųsi į Lietuvą, tai ne jiems tarnautų, tiktai mums.

Ta roda brolio Bernardo matomai visiems patiko, ba vieni į kitus pradėjo žiūrėt, rodės patvirtino jo rodą. Didis Vadas tiktai stovėjo prie kamino, rodos tą rodą niekino.

— Tai da tuo negalima tikėt ir ta viltim džiaugtis — sumurmėjo neakvatnai68 — pas man — drūtis ir kardas, o ir vaina, tada kas kitas; kaip mes taip elgsimės, tai ir laiką gaišinsime ir pinigus, o naudos neturėsime, ant galo nueis visokie skundai pas Popiežių. Kam čia mums tai? O jeigu patiks vaina su pagoniais, tada ant pašaukimo visas svietas subėgs. Argi mes nesame galingi. Su vaikais galėtis ir už vaikus naudotis, tai ne kareiviškas darbas.

Niekas tiems žodžiams nesipriešino, o ir Bernardo, rodos, nesupeikė. Visa vyriausybė tylėjo; o kada Vadas į juos dirstelėjo, suprato, kad savo pusėje neturėjo nė vieno.

— Viskas gerai, kas į gerą kelią veda — tarė po valandos didis Kumtoras. — Neniekinkim ir to, ką Apveizda pridavė į mūsų rankas.

Vadas pečiais krustelėjo.

— Kas pradėjo tegul ir baigia — papildė žiūrėdamas į Bernardą. — Kas jau stojosi69 neperdarysime.

— Aš po teisybei tą kūdikį išgelbėjau ir daug rokavau; — pertraukė Bernardas. — Darykite su juo, ką norite! — neduodamas to pabaigt, suniurnėjo Vadas. Nusikreipė į kaminą, rodos nenorėjo savo veido parodyt dėl Bernardo, o potam tarė:

— Prieš mane, palaidi barščiai buvo. Iš viso mandralų ne mažai. Kožnas norėtų būt ponu ant savo rankos, kožnas ieško nuopelnų, ir tokis ypač, kuris nenusėdo gerai ant arklo ir, kas tik kulnų nepakėlė, kišasi prie visko ir nori, kad visi neišmintingos rodos klausytų; aš jūsų visų nebijau.

Bernardas palenkė galvą prieš jį su nuduota pakara70:

— Aš nesisavinu jokios vyriausybės. Tiktai ypač prie to, kas privalu kožnam kareiviui. Aš jūsų visados klausiau ir klausysiu.

Tai pasakęs dėl visu pasiklonijo, pirmiausia Vadui, paskui per duris išėjo. Žingsniai buvo girdėti einančio akmeninėmis grindimis kantorių.

Didis Kumtoras su Maršalka prisiartino su pašenavone71, nes be baimės prie Liuderio, kurio akys buvo atkreiptos į duris kuromis Bernardas išėjo.

— Galingas Vade, — tarė vienas iš jų — jūs turite rūstybę ant Bernardo. Apsiėjote72 su juo aštriai. Mes papratę jį šenavot73. Jis turi didelį nuopelną zokone, ba jau jam ne vieną kartą afieravojo74 vyriausybė didelį dynstą, jis nenorėjo priimti.

— Taip! — tarė Vadas, — tai jis tiktai yra kaip šnipukas ir kad visur nosį įkišt, o potam danešti vyriausybei. Aš tokių žmonių nereikalauju prie savęs turėt.

Vyriausieji vienas į kitą dirstelėjo, o Didis Kumtoras matydamas, kad to priešinimo niekas nematys, apsimalšino.

Liuderis tuo labai nusiminė. Galimai pajuto, kad per daug išsižiojo. Potam atsikreipė į Maršalką, paklausė, kada ruošis į Lietuvą.

Tas atsako, kad viskas parengta ir kad tiktai reikia palaukt, kad pašaltų ir sutrauktų purvyną.

Didis Kumtoras pasako taipogi, kad atitrauktų nauji akvatninkai75 iš Vokietijos.

Viskas tai netropijo suramint Didžio Vado. Nuolatos turėjo nosį nuleidęs ir negalėjo atsiliept broliui Bernardui.

Vaikščiojo da po stubą76 Vadas ir atėjo jam ant mislies vadas, kuris prieš jį buvo, o kuris liko nužudytas. Švirpuliai visą perliejo ir nuėjo į savo stubelę.

Pasilikę pradėjo skirstytis.

— Neteisingai užpuolinėjo Vadas Bernardą — tarė vienas iš ju patyliais — kiba77 jis jo gerai nepažįsta.

Visi pritarė, kad taip.

— Yra tai tikrai puikūs vyras ir daugelį gero padarė dėl zokono; — tarė Maršalka. — Kiti tai apie savo neužmiršta, o tas nieko nereikalauja ir apie nieką nemislijo, kaip tik apie pasikėlimą zokono, o ką jis vyruti turi darbo ir visokio ergelo, tai tegul Dievas myli! Navet gero drabužio neturi.

— Šlovės jokios dėl savęs neieško, — tarė Kumtoras. — Tegul Liuderis da jo gerai nepažįsta, o kada pažins, tada kitaip su juo apsieis.

— Aš už Bernardą laikau, — tarė Maršelka ir žinau, kad jis gerai vėlija dėl vado ir nenori po juo duobučių kast.

Ugnis pradėjo ant kaimyno gest, viriausieji pradėjo skirstytis.

Didis Vadas nerimavo, kad Bernardą taip pažemino akyse kitų ir tiek jam prikišo. Iš stubos savo nuėjo tiesog į gyvenimą78 Bernardo. Čia jo nerado.

Stubutė jo buvo prasta ir išvis apleista. Suvis zokoniškai išrodė: lova, ant kurios sauja supuvusių šiaudų gulėjo, kampe kitame gulėjo pamestas balnas.

Katras pažiūrėtų į jo stubutę, tai pasakytų; kad čia esti žmogus, kuris suvis svieto išsižadėjo. Tikrai vedė aštrų gyvenimą.

Pas kitus kryžiokus visaip nusidėjo o su būdu, tai Dieve gelbėk.

Kada Bernardas grįžo į savo stubą ir paregėjo einantį priešais Didį Kumtorą, su pašenavone pasveikino jį. Drauge abudu įėjo į šaltą stubutę.

— Broli Bernardai! — tarė smagiai Kumtoras ir linksmai, — atėjau jus nuramint. Liuderis jūsų nepažįsta, o savo valdžioje yra užvidum; reikia jam dovanot.

— Iš visos širdies! — pašaukė linksmai Bernardas. — Čia ne apie mane, ne apie jį neina. Mes esame tarnais didelio dalyko, katras norėtų mus nugalėt tai da neužgimė.

— Tai turi teisybę — tarė Kumtoras — daryk, kaip išmanai.

— Aš kitaip nemisliju — tarė Bernardas. Tai gerai, kad jis mano valiai aditadavė. Aš viską padarysiu gerai, o kaip nepasiseks tai...

— Kodėl nepasiseks? — paklausė Kumtoras. Bernardas truputį susiraukė.

— Dėl to — tarė, —