Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

Tai pasakęs, pradėjo eiti špitolninkas, skambėdamas su raktais, ką už juostos kabojo, o tuo duodamas suprast, kad neturėjo laiko.

Brolis Bernardas jau jo nelaikė, ėjo paskui. Špitolninkas, atsisukęs pažiūrėjo ant jo, nusidyvijo29 truputį, kad paskui eina; ką paregėjęs Bernardas atsiliepė:

— Aš norėjau jį pats pamatyt. Ak, nieko neškadis30, kad su tavim nueisiu atlankyt. Špitolninkas nusišypsojo.

— Bene dėl jūs uždrausta, galite eiti kada tik norite. Darykite, kaip pasidaboja.

Iš koplyčios, kur talpinosi ligoniai buvo geras galas, ba net ant kito kiemo.

Tamsu buvo tarp mūrų, nes kai kur lango žiburys apšvietė taką.

Bernardas ėjo užsimislijęs. Turėjo toki paprotį kad einant mėtyt su akimis į šalis, į kožnas praviras duris, į kožną langą, kur žiburys buvo, arba atsigręžus žiūrėt į praeinantį kokį tik patiko.

Špitolninkas iš papratimo, greitas, nuolatos jį pralenkia, nes turėjo paėjęs galelį palaukt Bernardo, ką vilkosi paskui tingiai.

Įėjo ant galo į butą, potam pasuko prie durų į vieną iš stubų, kuriose talpinosi iš vyresnių ligoniai.

Į vieną įėjo. Buvo tamsi ir tuščia; iš kitos stubos tiktai per plyšius mūsų spaudėsi šviesa. Špitolninkas atidarė duris ir pats neidamas pirma norėjo pirma įleist Bernardą, ką tas parodė, kad pats pirma įeitų.

Taip stojosi.

Gudrus špitolninkas įėjo į mažą stubutę, kurioje mažiukė lempa žibėjo.

Nieko daugiaus joje nebuvo, kaip tik lovelė, stalelis, ant kurio stovėjo bliūdelis31 su valgiu nedalipstėtu, kruzelis su vandeniu ir kubka32, taipogi suolelis ilgas, buvo tai viskas.

Lova buvo užtiesta su vilnoniu įlekiu. Ant jos sėdėjo jaunikaitis su nuleista galva, apie septyniolikos metų, augalotas, nes pasibaigęs.

Plaukai trumpai nukirpti, susivėlę, labai gražaus veido. Kada durys susivarstė, dirstelėjo į ateivius. Akis turėjo įpuolusias giliai, veidas suvytęs, lūpos pridžiuvusios.

Ant veido jaunikaičio galima buvo suprast skaudamą, o viduje rūstybę paslėptą.

Turėjo ant savęs rūbus prastus, pusėn kunigiškus — pusėn kareiviškus; pažint buvo galima, kad drūtai33 subudavotas, ba ant savo amžiaus gana buvo petingu34.

Kada dirstelėjo į ateivius, susiraukė, tuojaus ir stojo, su pašenavone35 galvą nuleidęs, nes iš slobnumo turėjo ranka pasiremt ant stalo.

Brolis Bernardas, kurio veidas buvo susiraukęs, storavojosi36 išpagadyt ir meiliai prisiartino prie vaikino.

— Kas tai? Girdėjau, kad yla sergi! — tarė, balsu taikindamas. — Tai negerai! Kas tau yra? Štai Silvestras nieko man negali pasakyt?!

Jaunikaitis stovėdamas su akimis nuleistomis į žemę, tylėjo.

Špitolninkas tuo laiku dirstelėjo ant nepaliesto valgio, ant kruzelio nejudinto ir pečiais trūktelėjo.

— Ar tau kas skauda? — dadavė klausdamas prieteliškai37.

— Nieko man neskauda. — atsakė vaikinas trumpai ir šaltai.

— O kas tau yra?

Į tą antrą paklausimą negreitai atsakė.

— Esmu nedrūtas38 — sunkiai atsakė ligonis.

Kaip tu galėjai sveikatą patrotyt39 ir nuo ko? — klausė Bernardas.’

Tuo laiku Selvestras stovėjo prie stalo ir su pirštais barškino nesirūpindamas tuo, ką juodu tarp savęs šneka.

— Aš nežinau, kas man yra. — atsakė silpnu balsu ir atsiduso.

Ant to pasibaigė šneka, ba vaikinas neturėjo akvatos40 ant šnekėjimo, o Bernardas nemokėjo kvost. Špitolninkas taipogi tylėjo.

Stovėjo tylėdami. Bernardas, pamislijęs ne ką pripažino sau, kad duot kokį pamokinimą.

— Reikia — sako — mano kūdiki, melstis, Dievo prašyt ir Švenčiausios Motinos Jo, idant jo loska tave pastiprintų. Reikia pačiam ligai ne asiduot, nuobodulį nuo savęs atstumt, bandyk pergalėt, o būsi vojkas ir linksmas. Neprietelis žmogystės spendžia spąstus dūšei ir kūnui. Malda jį nuvaro.

Laiko to privadžiojimo, vaikinas stovėjo kaip kilpas, nuolatos su nuleistomis akimis, nenorėdamas jų kelt aukštyn, kad ant tų akių ko neriauktų. Stovėjo kaip akmuo; drėbsimas jo tiktai išdavinojo41 skaudėjimą.

Nieko neatsakė. Bernardas žiūrėjo į jį ilgai, kvote — nes akimis. Špitolninkas tarė:

— Galima turėti ant ko norą? Akvata42? Sakyk. Galima kokio gėrimo? Valgio? Ba laikais noras duoda išganingą sveikatą.

Ilgai laukė pakojoj vaikinas prisirengė atsakyt.

— Laikais geriu vandenį, o toj pat niekam neturiu noro. Aš nieko daugiaus negeidžiu.

Ant to pasibaigė; brolis Bernardas suniurnėjo kas žin ką po nosim, prisakydamas, kad nesirūpintų ir miegotų, tą pasakęs rengėsi eiti. Špitolninkas, eidamas paskui Bernardą atsisukęs dirstelėjo į jaunikaitį ir vėl pečiais krustelėjo.

Ligonis, kada jau duris uždarė, sėdo ant lovos, pasirėmė su rankomis ant kelių ir veidą ant delnų parėmęs mislijo kaip pirmai.

Lemputė, spragėdama, žibėjo pritemusia šviesa, kurios laikais šviesa pasididino arba sumažo.

Žingsniai atitolstančių pradėjo mažt ir po valandėlės nebuvo suvis girdėt; vėl nutilo kaip grabe.

Ligonis negulė, kad ir laikas buvo, kaip kad pakėlęs galvą, klausė, tai veidą rankomis užsiėmė ir kaip miegodamas, apimtas nutirpimų sėdėjo.

Lemputėje baigėsi aliejus. Štai išgirdo kad pirmutinėje stuboje43 kas duris patika suvarstė.

Ir tuo išbudino jaunikaitį. Pamažu prisiartino prie slenksčio: durys atsidarė ir kokia tai žmogysta, apsisopus su ploščium įsmuko į stubelę.

Turėjo tos asabos Jurgis laukt, ba tuojaus pakilo nuo lovos, ir veidas prašvito.

Ateivis buvo tu pačių metų, o gulimu jaunesnis. Išrodė ne taip skaistaus veido, bet doras, ir tuo laiku Iinksmai išrodė. Plaukai trumpai nukirpti, drabužiai iš storo audimo, prastos skūrinės44 naginės ant kojų. skabrus kad ir ne rangus, kožnas galėjo pažint jame prastą tarną klioštoraus.

Priešais Jurgį, išrodė jis kaip prastas vaikinas.

Ligonis pamatęs jį, nusišypsojo. Svečias prisiartino nedrąsiai, su dideliu prilankumu, ant pirštų pamažu.

— O ką! — paklausė — ar ne geriau jums?

Šnekta jo buvo maišyta su vokiška.

Ligonis su galva pakratė, sėdos ant lovos ir ateiviui parodė suolelį, kad atsisėstų. Tas sėdosi ant prasto suolelio.

— Na, sakyk man — tarė stenėdamas jaunikaitis — sakyk man apie tai, ką vakar priminei. Aš, pats likęs, kada pradedu mislyt, o mislydamas kas kartas daugelį pamenu sau. Taip! Ta tauro kalba, kai kelis žodžius pasakei, aš ją kaip mažas buvau girdėjau. Tie keli žodžiai. Per tave ištarti, daug kitu man ant mislės atvedė. Jie man pasakoje, kad siratuku45 mane iš Vokietijos parvežė, nes meiliijo. Aš būdamas kūdikiu girdėjau tą kalbą, ir aš turiu būt lietuvninku... Taip kaip ir tu!

Dabar viską pradedu atsimint. Kaip per sapnus. Jau migla blaivosi, akis mano pradeda atsimerkt...

Ateivis, sėdintis ant suolelio, pridėjo pirštą prie savo lūpų ir į duris dirstelėjo. Dūsavo ir su delnu trynė kaktą.

O! Nelaiminga valanda, — tarė dejuodamas jaunikaitis, — kaip apie tai dažinojau! Ką mačys apie tai mislyt? Kas jums pamačys, žinot? Į jų rankas kas įpuola, jau tas ne ištrūksta. Žiūrėkite ant manęs. Mane ir pagriebė mažu vaikinu iš kokios tai stubos, ant virvukės prie arklo, kaip kokį gyvulį, parsivarė, apkrikštijo, apkirpo, liepė tarnaut — ir turiu. Kada traukė ant maniškių liepė paskui save neštis ginklus; o aš paskui turiu eiti. Matau, kaip mano brolių kraujas teka, kaip mano broliai žūva... O! Manyje net verda širdis, ašarų pilnos akys; nes aš pats, neturiu tiek drūtumo!

Jurgis pasikėlė truputį nuo lovos, susiraukė, kumščius suspaudė ir šnabždėjo:

— Ak, galima pabėgt.

— Kur? Kaip? — pertraukė persigandęs tarnas.

— Ant ko tai viskas tiktų? Tenai mus niekas nepažintų ir niekas nepriimtų. Da mus užmuštų, kaip kokius kryžiokus, ba dėl tų nedovanojo. Turime dėl jų tarnaut, kad ir jų neužkenčia. Tokis mano paskirimas, o savo paskirimo niekas nėra ponu.

Pamislijo truputį ir toliaus kalbėjo.

— Jago jus kitados iš Lietuvos pagriebė, augino ir glamonėjo, penėjo kaip ponaitį, ir rėdė; tai ar jie šiandien pavėlytų pabėgt? Jie jus vaktojo46 dvylika akių, o kad ką dažinotų, tada būk sveikas!...

Ir tai pasakęs, brūkštelėjo per savo kaktą su ranka, duodamas suprast, kad būt nukirstų.

Ligonis Jurgis mislijo giliai.

Persitraukė šnekta ir pradėjo tarno klausinėt apie visokius lietuviškus dalykus: kaip vadinasi motina, tėvas, brolis, sesuo, namas ir t.t.

Klausiančiam akys žibėjo ir potam už galvos tvėrės.

Tarnas divijosi, kad jis taip garsiai šnekėjo, mislydamas, kad laikais gali kas už durų klausyt.

— Ar buvo čia senas Bernardas? — paklausė galiausiai. — Ką jis čia pas jus veikė! Jis ant tuščio niekados ne vaikščioja. Siunčia jį šnypinėt, ba kiti nėra tam tikę. Tai rakalis47 žmogus, na ar ne? Kaip blekstelėjo su savo žlibe, taip kaip su yla pervėrė. Jis čia drūtvietėj neva jokios vertės neturi, — tokis rodos brolis kaip ir kožnas: su vyreniais neužsiduoda ir su jais nevaikščioja; iš tolo nuo jų. Vyriausybės jokios neturi; o jo bijosi ir vyriausi, ir gali padaryt ką nori. Spaudžiasi visur, niekur prieš jo nosį durų neuždaro; per plyšelį nužiūri, tai net šiurpuliai per kūną pereina. Jį čia ne dovanai pas jus atsiuntė. — Ar laikais prieš jį neišsidavėt su kuo?

Jurgis nieko ne atsake, tiktai pečiais davė suprast, kad nieko, o potam tarė:

— O ne! Nuo manęs žodžio negirdėjo!

— Špitolninkas — tarė tarnas — prastas, nekantrus, ne vos pyktas, nuolatos urzgė; nes širdį turi gerą. Ligonius koloja, kada nepasitaiso, o diena ir naktį apie juos triūsia kaip motina! ... Rudspangė, tikrai kaip į žmogų pažiūri, tai rodos su akimis praris žmogų!...

Jurgis, mislijo ilgai, o potam kaip iš miego pabudęs tarė:

— Kunigas? Kunigas?

— Na, ak tai pas mus didžiausius bajorus taip vadina, — atsako ateivis.

— Aš žinau ir gerai pamenu — tarė Jurgis, prisidėjęs pirštus prie kaktos, — kad kada aš buvau mažas, tai mane nešiotė48 taip vadino.

Girdintis tai tarnas abidvi rankas pakėlė aukštyn ir vieną potam prisidėjo s au ant lūpų, duodamas ženklą, kad taip garsiai nerėktų. Pakilo net persigandęs.

— Dėl Dievo! Dėl Dievo! — šnabždėjo — tylėkit! Tylėkit! Net mane šiurpulys paėmė. Kad jie dažinotų, kad jūs per mane visko dažinojote, būtų po manęs, o ir su jumis kažin kas būtų?! Tylėk, Viešpatiuk! Tylėk.

Jurgis mislijo, ant rankos pasirėmęs. Ant susiraukusios kaktos galima buvo matyt, kad po jo galva painiojosi visaip. Prakaitas visa išpylė.

— Lietuva! Lietuva! — pradėjo su galva linguodamas sakyt. — Kalbėk tu man apie ją. Tu ją geriaus gali pamyt... Matei ją, tu buvai su jais tenai. Manęs jie nė už vartų neišleidžia; andai prašiau kad imtų su savim, tai nenorėjo imti, o aš nebūčiau niekur bėgęs, ba da apie tai nieko nežinojau.

Pasakė man, kad esmu da jaunas, ir laukt liepė. Lietuva! — paantrino, žiūrėdamas į tarną, kuris drebėjo girdėdamas tą žodį, ir net veidas jo persimainė — Lietuva! Kalbėk apie Lietuvą!

Tarnas nuliūdo: paėmė galvą savo į delnus ir vaitodamas pradėjo kalbėt:

— Lietuva! Oi, Lietuva! Kitokia suvis žemė, kitokie apsiėjimai. Kitoks svietas ir žmonės.

Ji man ir dabar akyse stovi ir nuolatos sapnuojasi! Tiek jau metų, o rodos, kad tai vakar buvo, jaučiu ant savo kaklo viržį, ką mane vilko prie arklo pririštą. Lietuva, mano Kunige, kur tokia galėtų būti, kad ne dasiektų kardas kryžioko, tai ne pirma, kada Dievas buvo Lietuvą sutvėręs!...

Čia ką pamatysi? O tai viskas ranka žmogaus padaryta, ką Dievui priešinasi jo sutvėrime; o tenais suvis kitaip. Dievas netupi bažnyčioje — visur jo pilna... Daugelis dievukų, daugelis dievų. Auga nekliudintos girios, šilai begaliniai, o juose laukiniai žvėrys galisi su laukiniu žmogum. Žvėris ir paukštis, žmogus ir medis, visi kaip tikri broliai. Meška kalba į žmones. Šuo su paukščiu, visi supranta. Vienas kitą žudo, nes vienas kitą supranta.

Briedis su strielčium49 kolojasi, gegutė dėl mergų daineles dainuoja, ką tos iš jos mokinasi. Vėjus ir viesulus galima pas mus suprast... Kaip ąžuolas Perkūno ošia, vaideliotai50 supranta, ko nori ir paskui dėl visų pasako.

Tenai da vis taip, kaip tai buvo kitados, kaip mėnulis su saule ženijosi. Kožnam medyje ir kelmely, tupi dvasia, ką jį apgina; kožnam upelyje gi vena dievaitė, ką per krištolinį vandenėlį, daboja žmones ir visus sutvėrimus. Dievaitės šnabžda į ausis žmonėms, ką ir kaip šnekėt, ba tų Dievulių pilnos šalys ir pakriaušės, o ypač ir grūdelyje smiltelės.

— O Viešpačiuk mano! Kokis tenai gyvenimas, kokis gyvenimas! O ramumai giriose ir lankose! Kokios tenai giesmės. Bet kada kryžiokai pradėjo puolinėt, viskas nutiko.

Teisybė! Neturi tokių rūbų, nė padarų, nė akmeninių namų, nė bažnyčių, kuriose Dievą ant spynos užrakina. Ten viskas atvira, durys nuo stubos adtadarytos, žeme dėl žmonių, visur Dievas laksto, kur nori, o taipogi ir žmogus. Kunigas sėdi puikioj vietoj ant kalnelio tam, kad aplinkui matytų, iš kur laikais neprietelis atitraukė, o tarp žmonių vyriausiu yra, kad jais davadžiojo51. Užtai gauna pylos iš visokių javų.

Užmislijo tarnas, o potam tarė:

— Lietuvoje nesiranda tokių žmonių kaip čia, kad ne valia dirstelėt ant merginos ir su ja meiliai kalbėt. Mūsų vaideliotai ir mergos vaideliotkos nėra taip suspausti; o kad ir joms ne valia ženytis, juoktis ir dainuot neuždrausta. Su vainikais ant galvų tarnai dievaičių, linksmai į akis svietui žiūri.

— Mes čia kaip gyvuliai stalde52, sėdime uždaryti; nė senos bobos į drūtvietę neįleidžia, kad apie merginą nepamislytų. Oj! Lietuva! — atsiduso. — Kunige mano, svietas kitokis ir geresnis... Tiktai dėl mudviejų uždarytas!

Jurgis nuliūdęs paklausė:

— Nes jie, tie kryžiokai, pažįsta tikrą Dievą, o mudu išmokome iš jų Jį garbint.

Tarnas, galvą nuleido, paskui apsidairė.

— Baisus tas jų Dievas! — suniurnėjo