Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖
Vincas Stonis to jedna z najsłynniejszych powieści pisarki, przedstawiająca prawdziwą szkołę męskości, jaką musiał przejść tytułowy bohater.
Gospodarka, rodzina, kształcenie się — po wyjeździe ojca do Ameryki Vincas musiał dźwigać na swych barkach wszystko. Lecz nawet trudności, z jakimi się zetknął, nie pozbawiły go uczuć głęboko żywionych do ojca, rodzeństwa i ojczyzny, którą nazywał swą drugą matką. Wierność własnym ideałom, ojczyźnie nie tylko czyni Vincasa dorosłym mężczyzną, lecz sprowadza z powrotem do ojczyzny też i jego ojca.
- Autor: Šatrijos Ragana
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Šatrijos Ragana
Vincukas, patyręs apie tėvo sumanymą, labai nuliūdo. Buvo jisai girdėjęs, jog Amerika yra toli, toli, kaži kur pasaulio gale, už jūrių — marių, už kalnų ir girių. Kaip gi dabar eis tenai jo tėvelis? Širdį jam skaudėjo pamanius, jog nebepasikalbės jau su tėveliu vakarais, nebeklausys jo juokingų ir graudingų pasakų, nebesivažinės su juo į mišką, nebears jo mokomas... Kas gi čia dabar ars? Kas bus ūkininku? Kaip jie čia pasiliks be tėvo?
Girdėjo jisai paskui tėvus tariantis, kaip kas reikėtų padaryti. Susitarė, jog Stonienė ūkininkaus viena, Vincukas padės jai, kur galėdamas, prie sunkesnio gi darbo pasiprašys ką nors kitą.
Na, Vinceli — tarė vieną syki tėvas — tu dabar pasiliksi visas ūkininkas. Turi globėti7 mamelę ir mažesnius vaikus; esi vyriausias, tai turi būti jiems tėvo vietoje.
— Tėteli! — prašė Vincukas, tėvui rankas bučiuodamas, ašarotomis akimis — Verčiau nevažiuok! Ar negerai dabar mums visiems buvo?!
— Reikia, vaikeli, nieko neveiksi! Ar negeriau ir tau bus, kad pinigų daug užsidirbsiu? Žemės pripirksime, didesnį ūkį imsime... Juk taip mėgsti ūkininkauti... Ar negerai bus, ką?
— Gerai, bet taip gaila tamstos, tėveli!
Savo bandą ganydamas, vis galvojo dabar apie tą kelionę ir ką jie čia veiks tėvui išėjus. Atsiminus, ka sakė tėvas, jog paliks jį savo vietoje ūkininku, aptildavo jo širdies skausmas. Žinoma, reikia jam būti dabar visos šeimynos globėju, jis juk už visus vyriausias: jisai jau daug ką ir dirbti moka... Kiek sykių tėvelis jį gyrė... Oho, mokės jis viską! Ar nėr matęs, ką dirbo tėvelis? Ir galvojo vis, kaip jisai šers gyvulius per žiemą, kaip važiuos šatrų8 parsivežti. Dabar atsimindavo, kaip ką darydavo tėvelis, kur eidavo, ką dirbdavo, manydamas, jog ir jam dabar reiks taip pat elgtis.
Laikas vis bėgo ir bėgo. Atėjo Stoniui ir šipkartė iš Amerikos. Prisiartino Švenčiausiosios Panelės Užgimimo diena. Ant rytojaus po tos šventės Stonis žadėjo išvažiuoti — lig Varnių savo arkliu, iš ten gi kartu su keliais dar vyrais į Prūsus. Stonienė sukrovė vyro daiktus į ryšį, pridėjo valgio kelionei. Ištraukė vargšė, ką turėjo geriausia: dėjo geltoną sūrį, sviesto abrinėlį, dešros galelį, lašinių rėžį, ir ašaros nenustabdomos ėmė lietis iš akių. Pavakariais susėdus visai šeimynai valgyti vakarienės, nebegalėjo tvertis bėdina moteriškė ir ėmė balsu raudoti:
— Paskutinį kartelį susėdome visi prie stalo! Dievuliau tu mano! Tuščia bus tavo vieta, viena paliksiu našlaitė su vaikais, viena, kaip paukštelis!
— Cit, Onele! — ramino ją Stonis, bet pačiam sužibėjo ašaros akyse — Cit, nebliauk, gana! Ir ko čia taip raudoti? Juk ne mirti einu. Dievas duos, sugrįšiu... Ar nepareina iš Amerikos?
Vaikai, pamatę motiną verkiant, ėmė taip pat verkti, trindami akis kumsčiomis. Stonis pasisodino mažiausiąją mergelę ant kelių, kitus apkabino rankomis, bučiuodamas.
— Žiūrėkit, vaikai, būkite geručiai! Klausykite mamelės, nedykaukit! O tu, Vinceli, atmink, ką sakiau: globėk juos, padek mamelei, neužmiršk, kad aš tave savo vietoje palieku. Ar neužmirši, Vinceli?
— Neužmiršiu! — atsakė verkdamas Vincukas.
— Na, Žiūrėk!
— Tik parašyk tuojau nuvažiavęs — tarė vėl Stonienė. — Ir paskui rašyk dažnai! Juk mes lauksime žinios nuo tavęs, lygu saulės...
— Rašysiu, rašysiu. Bet ir tu neužmiršk. Nueik į dvarą, panelė tau visados parašys.
Ilgai tą vakarą sėdėjo jie taip besikalbėdami. Niekas nenorėjo gulti, kiekvienas troško kuo ilgiaušiai pabūti su tėveliu paskutinį vakarėlį. Ant galo vaikai ėmė snausti ir sumigo; laikas bavo gulti ir visiems. Bet ilgai negalėjo užmigti Stonis tą naktį. Liūdnos, sunkios mintys lakstė jam po galvą, spaudė Širdį, lyg akmuo. Dar kelios valandos ir jau reikės važiuoti... Palikti viską, viską: brangią pačią9, mielus vaikelius, savo kraštą, žmones, trobą! Dieve, Dieve! O ten viskas bus svetima — svetimi žmonės, svetimas kraštas, svetima kalba... Čia myli jį tiek širdžių, rūpinasi jo laime — ten gi jis vienas bus, kaip paukštis iš lizdo išmestas, kaip lapas nukritęs nuo gimtosios šakos... Ar jis susirgs, ar liūdnas bus, ar nelaimingas — niekam nieko nerūpės, niekas apie tai nepagalvos...
Kiekviena kertelė čia pažįstama, kiekvienas paukščio balsas žinomas... Kiekvienas kerelis, lyg senas draugas, kartu išaugęs... Čia ta juoda žemelė, jo tėvų ir jo paties prakaito prisisunkusi, penėjusi jį tiek metų, tiek metų! — Dėl vaikų, dėl pačios! — šnibždėjo patyliais, ramindamas save — Užsidirbsiu — pareisiu... Vaikams bus geriau, Onelė nebevargs taip...
Seniai jau gaidžiai buvo pragydę, kada Stonis užmigo. Trumpai pamiegojęs, atsikėlė ir pavalgęs pusrytį, išbučiavęs vaikus ir pačią, apsiliejęs ir aplietas ašaromis, raudų lydimas... išvažiavo.
Liūdna rados Stonių troboje, tėvui išvažiavus. Stonienė verkė bruzdėdama po namus; bet nebuvo laiko labai raudoti ir dejuoti: pasilikus vienai, ant jos pečių užvirto daugiau darbo.. O čia dar atėjo ir bulbėkasis. Vincukas metė jau bandą ganęs, nes reikėjo namie padėti motinai. Kartu su ja kasė bulbes, pavakariais gi, pasikinkęs arklį, vežė namo! Šypsančiu veidu ir blizgančiomis akimis kinkė bėruką, pasikinkęs tvirtai stovėjo ratuose, nustūmęs kepurę ant viršugalvio ir šaukdamas ant arklio. Visą savo vieką ištempęs, krovė į ratus, motinos padedamas, bulbių maišus, net raudo jo liesas veidelis. Paskui prikrovęs vežimą klausė motinos:
— Mamele, ar aš neturiu vieko, ar nepajėgiu? Ką?
— Kur neturėsi! Bet vis dėlto viščiukas dar tu!
Ak, ką jisai duotų, kad to vieko kuo daugiausia turėtų! Kad galėtų, kaip įaugęs vyras, arti ir pjauti, ir kulti!
Pasikinkęs arklį į žambį, rimtai ėjo į bulbyną, išaukšto žiūrėdamas į sutiktus vaikus. Užkalbinus jiems, atsakydavo drūtu balsu.
— Netauzykit! Laiko neturiu, juk matote, kad arti einu!
Drebančiomis nuo didžio vieko ištempimo rankomis valdė savo žambį, stengdamasis išvesti kuo tiesiausią vagą, nuolat dairydamasis, kaip išrodo ta jo vaga. Ir širdis jam pašoko iš džiaugsmo, kada moteriškė, kasanti bulbes ant kaimyno rėžio, sušuko:
— Ar matai, koks darbininkas! Didelė čia bėda molynai, turint toki ūkininką!
Bet iš antro rėžio Šileikienė, visų žinomoji pa šaipa, atsiliepė:
— Ūkininkas, tai ūkininkas! Gaidys, rasit, gilesnę vagą iškastų, bet višta — ne!
Susispaudė Vincuko širdelė. Bet raminosi: „Et jau ta Šileikienė! By10 tik išjuokti visus, niekam nedovanos! Ar negeros vagos, ko bereikia?!”.
Pasilikęs tėvo vietoje, visai persimainė. Tėvo žodžiai: «Pasiliksi mano vietoje, esi vyriausias, turi globėti motiną ir mažesnius vaikus», visados stovėjo jam galvoje. Pirma, būdavo, dažnai erzinasi ir susipeša su savo mažesniuoju broliu ir seserimi, — dabar gi, susibarus jiem, tuojau eina «taikinti», aiškindamas, jog bartis ir peštis negražu, jog reikia geruoju gyventi. Motinai pradėjus verkti, ne tik neverkdavo pats kartu, kaip seniau būdavo, bet ramino ją guosdamas, kad tėtis sugrįšiąs, kad Amerikoje būsią jam gera, kad iš ten parnešiąs pinigų. Tapęs «ūkininku», besidarbuodamas po savo gyvenimą, tarėsi tikrai esąs suaugęs vyrus. Atsimindamas, kaip ką darydavo tėvelis, ir pats dabar taip darė. Tik visa jo bėda buvo, jog negali dar visų darbų pats nudirbti. Rugienas11 tėvas buvo jau užaręs, bet reikėjo dar javus iškulti. Nors didžiai širdį skaudamas, turėjo prisipažinti neatliksiąs to darbo pats vienas. Motina susitarė su vienu kaimynu, kurs žadėjo ateiti iškulti su Vincuko pagalba; už tatai prižadėjo jam duoti truputį grūdų.
Jau antras mėnuo ėjo nuo Stonio išvažiavimo. Stonienė seniai jau pradėjo laukti laiško ir negaudama raudojo. Ant galo12 vieną ketvirtadienį Šileikis, nuvažiavęs į turgų, į Luokę, rado krasoje13 laišką. Vincukas, pamatęs jį parvažiuojant, išbėgo, kaip buvo papratęs, patikti ir, gavęs laišką, tekinas įpuolė į trobą.
— Mamele, yra laiškas nuo tėčio!
Stonienė pašoko nuo suolo.
— Ak, Dievuliau! Kas gi dabar perskaitys! Eikime pas Zykų, Jonukas juk paskaito.
Ir tuojau nubėgo kartu su Vincuku į sodžios galą pas Zykų, kurio sūnus mokėjo šiek tiek rašyti. Bet jo nebuvo namie. Motina pasakė, būk turįs netrukus pareiti, ir Stonienei reikėjo laukti. Atsisėdo vargšė su Vincuku, žiūrėdama vis pro langą, ar nepareina Jonas. Nepareina ir nepareina... O čia širdis dreba, taip nori kuo greičiausiai patirti, kas tenai parašyta, taip nori!.. Turi štai laišką rankose, turi surašytus tėvo ir vyro žodžius, ir nieko negali suprasti, nieko išgirsti... Ant galo parėjo Jonas ir perplėšęs laišką, ėmė skaityti. Skaitė jis pamažu, tankiai14 apsirikdamas, kraipydamas žodžius. Bet vis dėlto galėjo suprasti, jog Stonis privažiavo Ameriką laimingai, jog sveikas dabar ir linksmas, nes gavo tuojau gero darbo anglių kasykloje; moka jam labai gerai, sunkiai reikia dirbti, bet užtai ir valgis ir namai šimtą sykių geresni esą, kaip Lietuvoje. Rašė dar, kad esąs pastigęs15 savo pačios ir vaikų, prašė rašyti jam, neužmiršti jo; pabaigoje įdėjo krūvą labų dienų ir graudingų pasveikinimų visiems pažįstamiems. Stonienė verkė graudžiomis ašaroms, ir Vincukui, nors «ūkininkas» stengėsi neverkti, žibėjo akyse ašaros.
— Mažilėlis tas mano! Nabagėlis! — šnibždėjo verkdama Stonienė.
Padėkojusi už perskaitymą, išėjo. Namie ėmė apsakinėti vaikams, ką rašo tėvelis,
— Kasžin, ar toli ta Amerika? — paklausė Juozukas.
— Žinoma, toli — atsakė Vincukas. — Per tokias jūras reik važiuoti, kad baisu! Nedėlią16 turi važiuoti, kol antrą kraštą pamatysit!
— A Jergutėliau! Tai kaip mūsų laiškas neįkrito į tas jūras?
— Kvailys! Juk, turbūt, kokiame maiše ar skrynioje veža, ne taip!
Po vakarienės, Stonienė liepė vaikams padėkoti Dievui, kad tėveliui leido laimingai nuvažiuoti ir darbo gauti. Visi atsiklaupė eilėje ir kalbėjo paskui motinos poterių žodžius, sudėję rankeles ir įsmeigę akis į kybančius ant sienos šventųjų paveikslus.
Ant rytojaus prasidėjo naujas rūpesnis — reikėjo atrašyti. Vincukas patarė mamai eiti į dvarą ir paprašyti panelės parašyti. Stonienė sutiko. Tik pirmiau reikėjo dar nusipirkti popieriaus ir kuvertas17, nes to prašyti panelės negražu. Po pietų Vincelis išėjo tų mažmožių į Užventį. Eidamas vis galvojo, kaip tai negėra nemokėti nė skaityti, nė rašyti. Žmogus lyg aklas esi, paimi laišką ir nieko neišmanai. Kaip dabar būtų gėra, kad jisai mokėtų pats parašyti tėveliui. Parašytų ilgą laišką, surašytų visa, ką tik norėtų... Nereikėtų prašyti panelės... Ir tėvelio laišką galėtų sau skaityti daug kartų, kasdien... Taip malonu klausytis, rodos, kad pats tėvelis kalba... O dabar — perskaitė tas Jonas vieną kartą ir tai dar kažin kaip, ir gana! Ak, kaip jis norėtų išmokti!
Paskaityti ant knygos Vincukas truputį mokėjo, motina per kelias žiemas buvo jį jau į kelias litanijas įstačiusi, bet rašytinių litarų18 jisai visiškai nepažino ir nebuvo matęs.
Ant rytojaus Stonienė apsivilko nauju sijonu, užsirišo ant galvos gražų skepetėlį ir nuėjo į dvarą. Neilgai tetrukus, sugrįžo.
— Panelė parašė laišką, — tarė įėjus į trobą — ir šiandien tuojau išsiuntė į pačtą19. Pone Dieve duok jai sveikatėlę!.. Ir gerumas jos!..
— Ar įrašė, kiek bulbių gavome? — paklausė Vincukas.
— Įrašė, įrašė! Daug prirašė, pilną popierių... Sako, negalima esą tuščio siųsti...
— O ar įdėjo, kad aš pats šatrus vežiau?
— Ką ten dės visokius niekus! Užmiršau ir pasakyti.
— Et, tiktai! — tarė Vincukas nuliūdęs — kad aš mokėčiau rašyti, įdėčiau visą, ką tik panorėčiau...
— Nori — gali išmokti. Ar žinai, ką panelė sakė? Klausinėjo, kiek tu turįs metų, kaip ūkininkauji, ir sako: „Didelis berniukas, reikia jam, sako, mokytis. Išmoks rašyti, galės, sako, pats tėvui parašyti; teateinie, sako, pas mane kasdien, laiko turėdamas”. Sakau jau, tos panelės ir gerumas!
Vincukas pagaliaus nuo suolo pašoko, tą motinos kalbą išgirdęs.
— Ar tikrai, mamele, ar taip sakė panelė? — klausė nekantriai.
— Sakau juk! Ir dar sakė, kad greitai ateitumei, kad dabar turinti laiko, tai reikia, esą, tuo naudotis. Sakeisi juk kelis sykius norįs mokytis. Dabar eik... Tuojau rytoj rytą ir eik, nieko nelaukdamas.
— Eisiu, eisiu, mamele! — Šaukė didžiai nudžiugęs Vincukas. Pamatysi, kaip aš parašysiu laišką tėveliui! Ką tik norėsiu, tą parašysiu!
— Eik, eik, tu vištele — juokėsi motina — Manai, kad tai taip lengva išmokti! Palūkėk, kol dar galėsi tėveliui parašyti! Daug dar privargsi!
— Niekas, išmoksiu, pamatysi!
Visą tą dieną jis vien apie savo mokslą tekalbėjo. Prižadėjo savo seselei, Kazelei, pats pramokęs, išmokysiąs ir ją. Vakare atsigulęs, ilgai negalėjo užmigti iš to didžio džiaugsmo ir nerimo. Džiaugėsi tėveliui parašysiąs pats, mokėsiąs surašyti, ką tik norėsiąs, ir perskaityti tėvelio laiškus: „ Išmoksiu skaityti geriau už Zykų Joną — tarė sau gulėdamas lovoje — skaitysiu kas dieną laiškus nuo tėvelio... Susirašysiu daineles, kurias motinėlė dainuoja ir kurias aš pats moku”. Bet kartu ir neramios mintys spaudė jo galvą: kaip jisai ten lįsiąs į dvarą? Taip nedrąsu... Kaip jisai pasakysiąs panelei, rasit neišgalėsiąs mokytis gerai, panelė rasit šauksiančią ir barsiančią jį...
Ant rytojaus, pietus pavalgęs Vincukas rengėsi eiti į dvarą. Apsivilko žalias kelneles ir naują pilką milinį švarką, kojas apsiavė ilgais batais, kuriais retai teavėdavo. Savo šviesią čiuprelę apsilaistės vandeniu taip dailiai sušukavo, jog išrodė lyg veršis, motinos išlaižytas. Taip apsidaręs, pasiėmė didžią lazdą šunims atsiginti ir išėjo. Motina dar šaukė paskui jo: „Neužmiršk padėkoti panelei už jos gurumą! Pabučiuok į ranką!”. „Na jau, nesirūpink, mamele!” — sušuko jisai, užpykęs, kad gali dar žmonėms į galvą ateiti, jog toks ūkininkas su žmonėmis apsieiti nemokės. Į dvarą buvo netoli, kokio pusantro varsto. Netrukus, pamatė didelius namus su gražia sodžia aplinkui. Jis čia jau kelis kartus buvo buvęs: atnešdavo uogų ar grybų, o paskutinį sykį prašė vaisto savo mažajai sesytei susirgus. Drebančia širdele įėjo pro priemenę į virtuvę, kaip visados eidavo.
— Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! — tarė įeidams.
— Ant amžių amžinųjų! — atsakė virėja, maišydama kaži ką prikaistuvyje. — O ko nori, vaikeli?
—
Uwagi (0)