Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

Priekš jų jojo koks tai su žibančiu kaškietu ir su kardu prie šono...

Tam pulke, nudavė Jurgiui, kad patėmijo Šventą, kuris, susikūprinęs sėdėjo ant arklio, laikydamas arklį už karčiaus206, kad nenupultų.

Tuo metu pakelevingi pradėjo nuo arklių nulipinėt ir pakalnėje apsistot. Vadas jų dar valandėlę stovėjo, dairėsi, rodos ko laukė... Potam ir jis nulipo ir su tuo, ką Jurgis laikė Šventu, pradėjo artintis prie ąžuolo.

Jurgiui širdis plakė neišpasakytai — buvo tai jo žmonės. Tas davudca207, kaip jam nudavė, ketino prieš jį aut kelių pult.

Šventą jau dabar pažino. Jis tai rodė iš tolo į Jurgį su ranka.

Jurgis mandriai stovėjo ir žiūrėjo į artinančius. Galėjo matyt ir veidą to, kuris buvo su kaškieta. Veidas buvo divnas, be ūsų ir barzdos ir rūstus. Kokia jausla jį apėmė. Artinosi prie Jurgio ir mieravo akimis nuo galvos iki kojų.

Sustojo; ranka ant krūtinės užsidėjo, rodos negalėjo kvapo atgaut.

Tas veidas nebuvo vyriškas, bet ir ne moters, ba panešėjo į veidą kareivišką. Valdėsi kaip galėdamas; lūpas sukando, nežinojo, ką su savim daryt.

Jurgis tėmydamas į artėjantį, staigai atminė, kad tas kareivis negali būt kas kitas tiktai jo motina.

Ta mislis perbėgo greitai jam per galvą, ko pats susigedo.

Kada tas kareivis lietuviškas prisiartino prie Jurgio, ilgai žiūrėjo į jį, sušuko ir ėmė į glėbį

Reda, iš to pažino savo kūdikį, kad suvis buvo panašus į jos vyrą nabašninką.

Tame parėjo jai mislis, o norėdama aiškiai dažinot, atidengė jo kaktą, net apykaklę perplešė ir pamatė ženklą.

— Tikrai tu esi Margeris! Mano sūnus mieliausias.

Jurgis nežinojo, kas su juo darėsi...

Žmonės pradėjo rinktis iš visų šalių, vienas kitam šnabždėdami, o ir Vaideliotai pradėjo atsirast.

Reda vėl atsitraukė nuo savo sūnaus, žiūrėjo, ba jei nudavė, kad jo eisena ir štoltas neatrodo kaip grinio lietuvninko, norint neturėjo ant savęs kryžiokiškų rūbų.

Kada Reda prakalbėjo į jį, o ji į ją, suprato, kad jos kūdikis yra susivokietėjęs, o ką ji suvis vokiečių nekentė. Jos lacnas kūdikis mažai ką šnekėjo lietuviškai! Susiraukė ir rodos norėjo no savęs stumt... Jau, jau kad tik tas nepasidarė... vienok motinos meilė patraukė prie jo; apėmė jį už kaklo ir pradėjo bučiuot.

Valanda persitraukė to divno atradimo kūdikio. Tikrai pažino kad tai tas pats, nes ne taip sau jį perstatė.

Atsigręžė į savo žmones, išduodama prisakymus ir atsikvotėjus pasitaisė kaškietą, drąsiai su puikybe ėjo pas Vaideliotus.

Netikėtai Konis ir daugiaus jų bei senis Krivė Krivaitis pasirmęs ant lazdos išėjo priešais garsingą Kunigienę, dukterį Valgučio.

Pažinojo ją ir visa Lietuva ją pagodojo, ba ne vienas tada nebuvo taip drąsus ir taip nekentė vokiečių kaip ji.

Pilėnai, senoviška drūtvietė, gulėjo prie patie rubėžiaus; gundijosi kryžiokai be paliovos; ji vienok jiems galėjo atsispirt. Ne vieną kartą kryžokams davėsi į ženklus.

Visa Lietuva tuo laiku buvo susivienijus ir po valdžia vieno pono, Gedimino; Reda nepasidavė ir laikėsi savo atskiro, nenorėdama nė vieno klausyt ir nieko negalėjo padaryt jai, ba ne vienas negalėjo atsispirt neprieteliui, tiktai ji.

Toli Lietuvoje pažinojo ją, kaipo neperprašamą, rūsčią, drąsią ir visi jos bijojo. Vokiečiai, kurie kūdikį pagriebė, ruošėsi su jo pagalba paimti Pilėnus, ba mislijo, kad kaip sūnų ataduos, tai Pilėnus gaus, kaipo mainą; pabėgimas Jurgio viską suardė. Redos viršus.

Vaideliotai ir Krivė Krivaitis tą drąsią moterį laikė didelėje pagodonėje, už tai, kad gynė Lietuvą nuo užuolos vokiečių. Buvo jiems gera, ba savo vierą mylėjo, o svetimos neužkentė.

Atkeliavimas jos čia ypač Koniui kėlė baimę. Jis to nesusiprato, kada nuo Jurgio atėmė jo merginą, kad už tai jo motina reikalaus jos...

Dėl ko tai padarė? Dabar pats nežinojo gerai. Patogi mergaitė jam į akį įpuolė; užsinorėjo ją turėt pulke Vaideliotkų, idant savo akis sotint ja, o kitam pavydėjo... Kada tai padarė, sarmatijosi atšaukt...

Nes kada dabar pribuvo Reda, žinojo, kad sūnus pasiskųs ir iš to gal patikt nelaimė.

Senis Krivė Krivaitis visame klausė Konio ir ant jo norų kožną kartą pristojo.

Konio širdis iš baimės drebėjo, ba žinojo, kad su Reda bus bėda... Jautė, kad bus nešlovė vaideliotams.

Sveikino visi Kunigienę Redą... Su didele pagodone, o senas Krivė Krivaitis pats ją nuvedė prie šventos ugnies. Tada buvo papratimas, kad kunigieneės ir šlovingos moterys imdavo malkas iš rankų vaideliotkų ir pačios dėdavo į ugnį. Tai jau buvo didelis dalykas ir didelis palaiminimas puldavo ant tokios asabos. Tada Kunigienės už tai darydavo dideles afieras, ba duodavo šmotą gintaro, sidabro arba aukso.

Tos dovanos eidavo į skarbčių Perkūno.

Paskui Redą nuliūdusią ėjo smutnai Jurgis, su nuleista galva. Kunigienė, artindamasi prie kudmento, išėmė iš skurinės mašnos saują pinigų sidabriniu ir vaideliotka, kada padavė malkas, metė į ugnį kartu su pinigais.

Akis Redos bėgiojo tarp vaideliotkų ir godžiai tėmijo, ar ne pamatys tos, apie kurią Šventas jai pasakė. Į kožną tėmijo, bet Baniutos nebuvo. Jurgis ir dairėsi, bet tuščiai.

Šventas jai pridėjo pilną galvą apie patogią merginą, jos drąsą, apie gailestį Jurgio, kuris ją mylėjo ir savo laikė. Kunigienei vienok visa ta pasaka nepatiko. Širdis motinų yra pavydi ir nenori, kad mylėtų kitą. Ba mislijo sau Reda: — Argi mano sunus turėtų svetimą mylėt? Ypač tokią, kuri buvo rankose kryžiokų? Ne, tai nepanašus daiktas.

Dėl sūnaus norėjo pati išrinkt merginą aukšto gimimo... o ta buvo tiktai bajoraitė.

Kone džiaugėsi, kad ją vaideliotai pagriebė ir prisisavino. O kad sūnus ja tuomet pasidabojo, tai, pamislijo — kad jaunų visų tokia natūra, atpras.

Įmislijo, kad jau ta mergina yra pasileidus, ba prie tokios pagadintos moteriškės radosi. Tokios pačios nevėlijo savo sūnui.

Kada apėjo tris kartus apie ugnį, Reda pasikloniojo Krivė Krivaičiui, davė saują pinigų vaideliotams ir su galva pamojo sūnui, kad eitų paskui, išėjo palydėta visų.

Pakalnėje buvo būda didelė padaryta iš audimo, prie kurios kūrenosi ugnis ir ant iešmo kepėsi mėsa. Jurgis ėjo šalia motinos. Žiūrėjo į ją akyvai ir baimingai, pajutęs joje būdą žvėrišką.

Jie žiūrėjo į jį ir krimtosi, kad jį kryžiokai taip perdirbo. Buvo gražus jos akyse, plakė jos širdis jam; vienok jautė rodos jame neprietelį.

Iš tolo stovėjo jos vaiskas, drūti vyrai, su ginklais aptaisyti, bet ant tų laukinių veidų galima buvo matyt džiaugsmą. Susikišę rodė pirštais į jauną savo poną.

Reda, pakolei su juo pradėjo kalbėt, ilgai į jį tėmijo, ir da kartą pažiūrėjo ant ženklo, ką turėjo ant kaklo.

Vaikinas suprato, kad motina dar netiki, pradėjo nedrąsiai pasakot jai, ką sau kaip per myglas paminė iš pereigos; pradėjo tikėt ir Reda meiliai žiūredama į sūnų tankiai prie savęs spaudė ir juo glamonėjosi.

Ta maišyta kalba su vokiška, norint iš lūpų jos locno kūdikio nepatiko. Ta kalba jai išsidavė, kad tai voekietis per jį kalba. Pradėjo rūgot ant vokiečių, kad jos sūnų į tokį sutvėrimą perdirbo.

Jurgiui kaip kada žodžio ne dateko, mikčiojo... Reda jam pamačijo ir ką jis negalėjo ištart, greitai pati pasakė. Tas jam drąsą atėmė.

Linksmybė iš atradimo sūnaus, buvo širdyje motinos nutrucinta208. Negreitai Margeris, (taip dabar Jurgį vadinsime; ba jo motina jam prisakė, kad Jurgiu nesivadintų) iždrįso pasakot apie savo pabėgimą ir priminti apie merginą.

Reda, kada išgirdo apie merginą iš jo lūpų su paniekinimu nusijuokė.

— Gerai, kad ja vaideliotai paėmė — tarė. — Tai nebuvo tau paskirta už pačią, o paleistuvės aš nenoru. Tiek metų ja vokiečiai laikė, ir tu norėtum, kad būt mano marti? Ne, nebus nieko!...

Margeris žiūrėjo gailiai į motiną. Pradėjo girt merginą, kad tai yra geriausia ir puikiausia yž visas; vienok, juo labiaus gyrė, tuo Reda pyko.

Ant galo prisakė jam, kad apie ją niekados neminavotų.

— Tiek dienų kelionėje buvote daike — tarė — jau ta mergina ne su vienu turėjo reikalą; tai ne pati tau, sūnui Redos... Džaukis, kad ją ėmė prie ugnies, norint nepražus; aš ja nenoriu rūpintis.

Tas vyrokas išduotas motinos, sujudino Margerį, kuris visą viltį joje padėjo; nutiko sykiu, ką Reda patėmijo ir suprato, kad jos valios nenori išpildint.

— Užmirški apie ją — tarė motina.

Nenorėdama apie tai kalbėt Reda, pradėjo apie Pilėnus.

— Mums nėra ką mislyt apie svodbą! — tarė toliaus — apie svodbą ir linksmę... Ne zobovai sugrįši į Valgučio pilį... Mes turime būt gatavi dieną ir naktį. Tai ne tų vokiečių drūtvietė, bet sarga ant rubėžiaus, kurioje negalima niekados spakainai užmigt nė nusirėdyt. Kryžiokai nuo seno tyko ant mus, o aš, vargična žmona, turiu užstot vietą tavo tėvo. Dabar kaleina tau, o man sėdėt prie verpsčio ir klausyt pasakų, norint jau verpt ir užmiršau. Ne laikas tau imti pačią.

Išmokai pas kryžiokus spasabo vyriško, dabar čia turėsi taip mokyt. Dėl to čia dievai tave atnešė; tam sėdėjai nevalioje, idant naudą apturėtum ir mus išmokytum. Jie tenai tavęs nesislėpė.

Margeris tylėjo smutnai sėdėdamas.

Ant tokios tai šnektos praėjo vakaras, kurį nesisekė jiem dviem. Reda nedavė daug šnekėt, ba nekentė jo maišytos kalbos.

Ant rytojaus ketino grįžt į Pilėnus, tuojau iš ryto.

Jos lova buvo paklota būdoje, Margeriui padarė kitą būdą, šalia motinos iš šakų. Kada įėjo vaikinas į savo būgą, sėdo ir mislijo; miegas neėmė. Motina jam iš mislios ne -išėjo, stovėjo jo mislioje kartu su Baniuta, kurios balsas paskutinis dar jo ausyse atliepė.

Liepta jam išsižadėt visados?... Ar turėjo klausyti?

Nežino, kas jo lauke Pilėnuose, negalėjo duot tame sau rodos. Baniutos norėjo kaniečnai209, o kad ir motina draustų, pastanavijo ant savo pastatyt. Ak, buvo vyru, kodėl pagal savo norą negalėtų elgtis.

Taip liūdėjo prie saviškės, kad vietos sau negalėjo surast.

Iškišo galvą iš būdos: žmonės aplinkui miegojo, ugnis sugeso. Naktis buvo tamsi, norint žvaigždėta. Mėnulis tekėjo vėlai.

Margeris išėjo iš būdos, kad pakvėpt grynesniu oru, ba būdoje traško. Tika buvo visoj pakalnėj, tiktai kaip kur lakštingalėlės čiulbėjo. Prie ąžuolo ir šventa ugnis buvo apgesus.. Tenai turėjo kur būt Baniuta, dabota vaideliotkų.

Ji tenai būdama jo liūdėjo taip, kaip jis jo; gal tikisi, kad ją išgelbės.

Nė vienas lietuvis nebūtų drįsęs atimti nuo altoriaus tos afieros. Vyrui už varsnų negalima buvo prisiartinti prie merginų, kurios ugnį dabojo. Perkūnas smerte tokius korojo.

Bet augintiniam kryžiokų nekėlė jokios baimės ir jų burtai.

Margeris karščiu apimtas, stojo ir yrėsi patika tiesiog ant šventos vietos.

Tenais Baniuta turi būt uždaryta! Tas vis buvo ant jo mislios. Ten ji yra.

Visi miegojo, ant pirštų sėlino.

Kada priėjo aukštą užtvarą, ieškojo spasabo, kad persigautų per tvorą, o nežinojo, ar tenai ras tą, kurios ieško, ar ne.

Sėlinėjo aplinkui. Vidui užtvaros, kada ausį pridėjo, girdėt buvo kvėpavymas iš miegančių kratinių, kurs jam nudavė, kad tai Baniuta tarpe randasi.

Jau du kartus buvo apėjęs užtvarą ir visur bandė padaryti skylę, kad tame apsidairęs paregėjo kelis žingsnius no savęs kokį tai šešėlį.

Taip perpyko, kad norėjo mestis ant persekiotojo. Prišoko jau ir tvėrė už peties, pažino Rimą.

Vaikinas, kada pabudo, nerado savo pono, ėjo ieškoti.

Nebuvo tai neprietelis, tiktai pagelba.

Mislios kaip žaibas lakstė po galvą Margerio...

Pristūmė Rimą prie aukštos užtvaros ir užšoko ant jo pečių. Tada stovėdamas ant jo pečių, galėjo matyt, kas užtvary darosi.

Būdose, kurios stovėjo kelios, gulėjo vaideliotkos.

Trys iš jų sėdėjo, nemiegojo, idant tais išvaduot, kas prie ugnies randasi. Šnabždėjo su savim patika ir nuolatos žiovavo nuvargę...

Vieno būdoje, patėmijo Margeris sėdinčią merginą, kuri nemiegojo iš geros valios.

Širdis jo prijautė, kad tai Baniuta. Žiūrėjo į ją ilgai stovėdamas ant pečiu Rimo, nežinojo, kas daros, — drebėjo kaip lapas, o kada tos trys mergos atidarė vartus ir išėjo, kad ugnį adgaivintų, Margeris su puse lūpų pašaukė vardė Baniutos.

Baniuta, kada išgirdo žinomą sau balsą, pašoko ir rankas į jį ištraukė.

— Baniuta! — pašaukė greitai — nebijok! Aš tave išliuosuosiu; bet prie ugnies neiki, norint vieną pagalį mest...

Negalėjo pabaigt... Trys mergos sugrįžo žiovaudamos ir patika dainuodamos, o galima buvo suprast, kad užsigėrę buvo pusėtinai.

Viena iš ų pamatė stovinčią Baniutą, bet Margerio jau nebuvo.

— O tu! Ko slankioji kaip slogutis naktinis? Ar neisi gult! Tau rodos, kad peršoksi per tą aukštą tvorą ir bėgsi pas savo jaunikį!!

Nusijuokė, kada tai pasakė.

— Jau ėsi Perkūniene! Niekas prie tavęs neprieis... Nesidžiauk su Kunigu... Dievaitis geresnis už jį. Eiki, mergel, gult!

Baniuta išsigandus nuėjo į savo būdą, atsigulė ant šieno, veidą užsidengė su žiūrsteliu ir graudžiai verkė; nes į širdį įžengė viltis, ba jis prižadėjo ją išliuosuot.