Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖
- Autor: Józef Ignacy Kraszewski
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Józef Ignacy Kraszewski
Kad ir pats Bernardas norėjo apsispakaint, liko nuliūdęs. Tikėjosi, kad iki to laiko gaus kokį norint garsą apie pabėgėlius ir kas tik į salę įėjo, tuojau žiūrėjo į ateivį, ar ne su naudinga naujiena, nes vis tuščiai.
Jokios naujienos niekas neatnešė. Jau paskutinį valgį įnešė į salę, kad atbėgo jaunas tarnas pas Bernardą tiesiog. Bet iš akių galima buvo suprast, kad gero neturi.
Prisilenkęs į ausį tarė:
— Pasakoja, kad ir tas lietuvis jaunas pabėgo, kurį vadina Rimu...
Bernardas sudrebėjo.
Dabar pradėjo dasiprotėt, kad tie visi lietuvninkai turėjo iš anksto susitart.
Visa viltis pasinaudojimo iš šalies Jurgio nuėjo niekam, o ką jis daug rokavo.
Dar iki to laiko netikėjo apie jų pabėgimą.
Kokiu spasabu galėjo ištrukt iš rankų ir perbėgt per mūsų žemę, kuri taip yra sergėta?
Negalėjo sau ištlumočyt185 to visko.
Jis taip buvo užsirūstinęs, kad būt į rankas nutvėręs, būt nedovanojęs ir savo locna ranka nužudęs. Kaip girdėjo kitus kalbančius, kad lietuvninkus reikia naikint kardu ir ugnim, dabar pripažino, kad tai turi teisybę.
Kada taip Bernardas mislijo, o Zygfridas, jau apie viską užmirųęs, rentė mėsą net žandai barškėjo — kitam gale stalo davėsi girdėt dainos...
Nebuvo tai giesmės šventos kaip privalo zokoninkui, bet dainos meilingos. Pradėjo svečiai, kurie atkeliavo.
Didis Vadas nudavė, kad negirdi ir nesupranta.
Kitoj šalyje vel davėsi girdėt.
Jau kožnas pradėjo po savo nosim mykt dainą, o vis meilingą. Vienas susiprato, kad tai neišpuola ir stonui kryžiokų nepritinka, užgiedojo giesmę, kurią kožnas mokėjo:
Ich wir zu Land ausreiten ir t.t.
Tuojau visi užriko. Anglikai klausė norėdami norint vieną žodį suprast.
Besieda buvo pabaigta. Didis Vadas stojo nuo stalo pirmas ir kiti vyresni nuėjo paskui jį į jo gryčią. Kaip tik vyresnieji išnyko, prasidėjo tikras gėrimas ir dainavimas.
Lauke oras buvo puikus... Kareiviai ruošėsi vainai, o kad būt paklausyta, ką jaunieji kalbėjo, ką sau žadėjo Lietuvoje, tai sarmata čia pasakyt.
Apsigėrė, pasakojo tarp savęs visokias paleistuvystes ir begėdiškus darbus, kokių tik dasileido ir dasileis.
Tuo metu Bernardas stovėjo prie lango, žiūrėdamas į kiemą. Nudavė, kad mislijo, ką dabar padaryt su pabėgėliais. Nusiuntė savo tarną, Špicą, idant sušauktų visus jaunuosius, kurie su lietuviais draugavo, kad iš iškvost, ar apie pabėgimą nieko nežinojo.
Kaip tik Bernardas pamatė pulkelį ateinantį, paskubino priešais juos.
Apie pabėgimą Jurgio, Švento, Rimo ir merginos ką tik buvo dažinojęs, tai norėjo iš jų norint kiek dažinot.
Persigandus šeimyna stovėjo laukdama ateinančio to, ko labiausiai bijojo. Prisiartino kaip rūstus sūdžia, Bernardas, ir liepė jam sakyt, kas ką žinojo apie Šventą ir Rimą.
Iš pradžių niekas nieko nežinojo ir negalėjo pasakyt. Visi sakė, kad pabėgusio berno seniai nematė.
Vienas iš jų pasakė, kad Šventas jau nuo kelių dienų sirguliavo, nuo darbo šalinosi, po kampes slankiojo. Matė porą kartų su Jurgiu kalbantį tamsiam užkambaryje. Kitas vėl pasakė, kad Rimą matė nakties metu slampinėjantį.
Jurgis, kada sugrįžo iš dvaruko, neguveno špitolėje, turėjo sau kamaraitę paskirtą klioštoriuje, netoli nuo Bernardo. Jo kamaraitėje rado tiktai palaikus186 kai kurių jo daiktų.
Galima buvo pažint iš paliktų drabužių, kad Jurgis suvis lengvai pasirėdęs išbėgo ir be ginklo. Nė jis, nė jo draugai arklių nepaėmė su savim.
Ant vartų pastatyti sargai nematė jų išeinančių, tiktai Šventą, į kurį nieks netėmijo ir nevaktavo, su viedurku rankoje, be kepurės išėjo, bet daugiaus nesugrįžo.
Bernardas pats, kad ir buvo vėlus laikas, nusidavė į miestą, idant tenai apie pabėgėlius ką dažinot, ar kas nematė... Iš baimės gyventojai nieko nesakė, o kad ir katras būt matęs, tai nebūt pasakęs, ba žinojo, kas tokio būt patikę katras matė, o nedanešė kryžiokams.
Špicas turėjo da tą patį vakarą jot į dvaruką Pynau, kad dažintų, ar kartais kas nematė...
Dietriechas ir sūnus dievavosi (bažijosi187), kad jų nuo iškėlimo iš jų savo akyse neregėjo.
Pas Gmundą visa šeimyna buvo kvosta, nes ir iš tų negalima buvo nieko dažinoti.
Pas Gmundą Baniuta neturėjo tarp tarnų jokių priedelių, kad galėtų katram išsivieryt, per ką apie pabėgimą negalėjo nieko dažinot.
Apie kokį laiką baniuta pabėgo ir kaip per aukštą tvorą gavosi, niekas negalėjo atminti. Po teisybei, nebuvo sunku nuo aukšto nusileist per galutinį langą, paskui gautis ant medžio, o nuo medžio ant tvoros ir nusileist į kitą pusę. Geresnes drapanas paliko, o paėmė kas niekiausia.
Jau naktis pradėjo artintis, ne padabina buvo nieko dažinoti, kad rast kokį norint pėdsaką. Išsiųsti veikiai pradėjo net ant rytojaus sugrėžt. Niekur pabėgėlių nerado nė pėdsako. Viskas buvo tuščiai.
Ant rytojaus miesto sargas pradėjo pasakot, kad naktį matė keturis šešėlius, einančiu keliu į Pynausfieldą. Vienas pirmas, potam du, o gale vienas.
Kada ta žinia daėjo į ausis Bernardo, tuojaus išsiuntė daug žmonių, kad perkirstų visus krūmus, bet ir tai buvo tuščiai, nieko nerado, tiktai dažinojo iš žuvininko, kuris gyveno prie upės Nagotos, kad jam tą naktį liko pavogta valtis.
Bernardas po biesėdos, kada Didis Vadas su savo draugu sėdėjo savo gryčioje, nuėjo pas jį ant rodos.
Įėjo nuliūdęs, išpažino savo kaltę, kad dėl jo priežasties susitarę lietuviai pabėgo.
Liuderis iš tos žinios nieko sau nedarė, ypač storojosi Bernardą nuraminti ir kad tie pasiutėliai badu kur numirs, o kad ir gausis pas saviškius, tai zokonui škados nepadarys.
— Broli Bernardai — tarė — nesirūpink, nė nenusiminki, nesergėk, idant joks svetimas į drūtvietę kojos neįkeltų. Jokio tarno nė kareivio nereikia priimti, jeigu nėra vokiško kraujo.
Turime gana saviškių, neprivalome reikalauti svetimų.
— Jeigu juos suimtų... reiktų nudėt, ba gaila duoną darkyti.
Pirštu sau per gerklę brūkštelėjo, rodydamas Bernardui, kad nukirstų tokius niekadėjus... tas nieko neatsakė, tiktai galva linktelėjo.
Pakalnėje prie tekančio vandenio stovėjo daugelis medžių, kurių viršūnės debesis siekė. O kad ir buvo vidurdienis ir saulėta diena, tarp medžių nuolatos amžinas vakaras. Ąžuolais, beržais ir liepomis buvo apaugę krantai upės. Tarp tų amžinų medžių žemumoje kalno, netoli upės, stovėjo milžiniškos didybės ąžuolas, po jo šakomis didelė minia žmonių galėjo pasislėpt nuo didžiausio lietaus.
Tas ąžuolas buvo pašvęstas dievaičiui Perkūnui, ba toli reikėjo ieškot, kad kitą panašų į jį rastų. Me tik medis buvo puikus, bet ir aplinkui puikiai atrodė.
Netoli medžio buvo sukrautos didelės tašytos kaladės, apkabintos su geltona gelumbe, daiktais apdriskus, šalia stovėjo kopėčios. Ant kaladžių lipdavo kaip kada Krivė Krivaitis, kad pasakytu sau vierną pamokslą arba kokią garsią naujieną apgarsintų.
Prie to ąžuolo atsiprovinėjo kokia tai šventė, ba daug labai žmonių aplinkui buvo apspitę.
O ir šiokiomis dienomis tušti vėl nebuvo. Nes dabar aplinkui, kaip tik akį užmatyt, degė ugnis, arkliai žvengė.
Prie ąžuolo degė ant akmeninio kudmento amžinas ugnies znyčius, kurį saugojo afierninkai pakaleiniui atsimaitindami.
O kad ir daugybė svieto buvo, vienok buvo tika. Kad ir katras kalbėjo tai tiktai šnabždėjo, o katras ėjo pro šventą vietą, tai ant pirštų. Girioje ošė ir paukšteliai čiulbėjo garbindami lietuviškus dievaičius.
Kad vienas iš mūs būt dirstelėjęs į tą senovės abrozą, tai nebūt galėjęs atsigerėt grožybe vietos.
Vienam daikte sėdėjo žilabarzdžiai prie prigesusios ugnies, šnekučiuodami apie visokias pareigas. Toliaus moterys ir mergos, kurios triūsė apie vyralus, dėl atkeliavusių iš toli.
Kuopomis stovėjo iš tolo vyrai iš visokių sodybų dalydamiesi visokiomis naujienomis. Jaunieji suvis toli nuo šventos vietos, šnekėjo ir juokėsi patika, o kaip kada vienas su kitu susikabinę ėjo imtis, nes atsiminė kokioje randasi vietoje, paliaudavo.
Arčiau ąžuolo švaistėsi kareiviai ir vaideliotai iš kitur atkeliavę su ilgomis sermėgomis, diržais apsijuosę, su išmargintomis lazdomis rankose, ant galvos kožnas turėjo aukštą vylaginę kepurę, o ant kojų skurinės naginės.
Afierninkų buvo labai daug, kurie triūsė ir sukosi apie visokius dievaičius.
Netoli ąžuolo gulėjo ant pilvų ir sėdėjo visokie žiniūnai, burtininkai, dainukai, bartininkai, Svalgūnai ir samdininkai šermeniniai lingučiai.
Ant drabužio galima buvo suprast, kad yra atkeliavę iš visokių šalių.
Kožnas Krive Krivaičiui atnešė afieras, kad gautų nuo jo palaiminimą.
Kunigai, (Lietuvos kareiviai) laikė rankose kardus ir kožnas klausėsi rodos Krivė Krivaičio.
Didžiausią valdžią turėjo tada Krivė Krivaitis, ba ir kunigai jį bijojo. Arčiau ugnies atskirai nuo kitų radosi Vaideliotas, mergos, gražiausios ir drūčiausios. Visos buvo parėdytos baltai su vainikais ant galvos, prie kurių vyrams nevalia buvo prisiartint. Iš kelio nešė prie ugnies šakalius ir sakus. Kartais patika uždainuodavo dainą dievaičio Perkūno garbei.
Vaideliotai, Perkūno tarnai, buvo užimti visokiomis rodomis dėl ateivių ir žadėjo visokius sopulius, nuiminėjo kaltinimus ir nužadėjo ligas.
Krivė Krivaitis sėdėjo ant kelmo prie ąžuolo. Buvo tai nedidelis žmogelis su ilga ir žila barzda, riebus kaip avilys, snaudė pasirėmus prie ąžuolo.
Šalia jo stovėjo liepinės188 ir liepinaitės su medum, kūzabai189 su uogomis, ritiniai vaško, grįžtė190 linų, galai audimo, pakelės ir juostos, pusės skilandžio, kailių visokių, kaiušinių, varškės eilučių gintarinių karolių ir visokių stiklinių žibučių. O tie visi dalykai buvo afieravoti Perkūnui, iš ko maitinosi ir tarnai jo...
Kada ne kada atėjęs katras patika iš dvasiškių ant rodos , o pabūdinęs ir pakalbėjęs tuojaus traukėsi prie savo užsiėmimo.
Iš tolo išrodė, kad tai rodos kokios dvasios slankiojo apie dievaičius. Tikrai taip išrodė, ba Vaideliotai ir Vaideliotos baltais rūbais persistatė kaip kokios dvasios.
Tam abaze jeigu pravirko kūdikis, tai motinos malšino kaip galėdamos, kad tik spakainumo nepertrauktų.
Vieną kartą dieną, apie saulės tekėjimą, ant jauno ir pirmo mėnulio... atsiliepdavo giesmės Vaideliotų ir Vaideliotkų. Potam vėl patika elgdavosi.
Toks buvo parėdkas nuo amžių iki dabar, da bijojo kryžiokų, nuo kurių turėjo slėptis, kaip nuo baisiausių žvėrių, o visokie šūkavimai būtų juos išdavę.
Vieta pašventinta dievaičiams buvo labai sergėta. Kelias varsnas aplinkui stovėjo drūti lietuviški vyrai su kuciais ir kitokiais ginklais, antras apjuosimas susidėjo iš aplinkinių gyventojų taipogi su visokiais ginklais. Tarnai dievaičių apgindami griebėsi ginklų taipogi. Už kelių varsnų buvo pastatyti sargai ir tie, kada ką darydavo, tai duodavo garsą balsu kokio žvėries ar paukščio, kad prasergėtų savo brolius.
Tuo laiku jau ne vienas pašvęstas ąžuolas griūvo nuo kirvių kryžiokų, daugelis Vaideliotų buvo išžudytų, dėl to turėjo būt dabar saugus.
Turtus kaipo: auksą, sidabrą, varį, gintarą, laikė pakastus žemėje ir apie tai tiktai žinojo vyriausi Kunigai.
Pavasario diena baigėsi, nekurie pakeleivingi rengėsi namon, kiti rengėsi atšilimui, o vėl nauji pakeleivingi atkeliaut, kad davėsi girdėt iš tolo kokį tai triukšmą, per ką žmonės pradėjo bėgti į tą daiktą.
Seniausias Vaideliotas, Nergeno, kuris viską prižūrėjo, patėmijo tai, prisidėjo ranka prie kaktos, žiūrėjo ilgai ir nusiuntė jauną vaikiną į tą vietą, kur žmonės kuopinosi, kad dažinotų, kas tenai atsitiko.
Greitas Merūnas persispaudė per žmones, o kad turėjo baltą juostą, abrusą, kaipo ženklus, kad priguli prie tarnų Perkūno, visi iš kelio traukėsi.
Kada atbėgo į tą vietą, paregėjo stovinčius tris vyrus ir moterį balta drobule apsisiaubusią nuo galvo iki žemės, ką vos akimi buvo matyti.
Ta moteriškė neilgai stovėjo, ba tuojaus sėdo ant žemės, o ne poilgam atsigulė. Kas toks iš pulko žmonių padavė švento vandens pasidrūtinti.
Iš trijų jos draugų vienas jaunas, dailus, kareiviško pavidalo, drąsių akių, rodos, kad tai koks vadas, tiktai kad nebūt jaunas, ba vos ant lūpų plaukai pradėjo rodytis.
Palei jį stovėjo mažas, storas, su didele galva kaip puodinė, petingas, drūtas, su dideliu kucum ant peties, ant kurio kabojo keli krepšiai. Šalia jo stovėjo laibas, silpnas vaikinas, vyno nedaaugęs, pasirėmęs lazda.
Pasirodo ant tų pakeleivingų, kad ilgą ir sunkią kelionę atliko. Kojos purvinos, apdulkėję ir sumūrę veidai.
Gulinti mergina atsikvotėjo ir save mėlinomis akelėmis, dairėsi aplinkui, o kada patėmijo šventą vietą iš tolo, nusidžiugė. Kada į ją visi žiūrėjo, vėl akis uždarė. Merūnas, kuris jau matė daug visokių pakeleivingų, tų negalėjo pažint, kas per vieni ir iš kur. Drabužiai jų ne svetimi, ne savi, neatrodė kaip lietuviškas drabužis.
Tie pakeleivingi buvo: Jurgis Kunigas, Šventas, Rimas ir Baniuta.
Visi klausinėjo jų, kokiu spasabu ištruko iš rankų kryžiokų ir netikėjo jų pasaka.
Su tais kitais dar pusė bėdos, nes Jurgį laikė kokiu šnipuku, bet iš jo šnektos suprato, kad jam labai kalbant liežuvis poniojosi taip, kad rodos vakar išmoko lietuviškos kalbos.
Šventas tiktai džiaugėsi, kad jau norint kartą savo kelionę pabaigė..
Kada Merūnas prisiartino ir paklausė, vienas jam pašnabždom pasakęs, kad yra pabėgę iš nevaliės kryžiokų ir kad tas jaunas yra – Kunigas.
Baniuta tuo laiku užsidengė galvą ir pradėjo migdytis, nekurie iš senesnių pradėjo rūgot, kad reikėtų tą merginą pavest moterim, idant ja rūpintųsi.
Vienas nuėjo, kur moterys sėdėjo prie ugnies, virdamos vakarienę. Stojo dvi, iš jų ir paskubino prie gulinčios merginos. Stojo prie jos nusidiviję, žiūrėjo su baime. Baniuta miegojo. Viena pasilenkė, pamažu pakėlė nuo veido uždangalą ir pradėjo tėmyt į veidą, kuris buvo smertelnai pabalęs.
Pradėjo ją budyt191, akių neatidarė, kvapą į save tankiai lūpomis traukė,
Uwagi (0)