Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖
Vincas Stonis to jedna z najsłynniejszych powieści pisarki, przedstawiająca prawdziwą szkołę męskości, jaką musiał przejść tytułowy bohater.
Gospodarka, rodzina, kształcenie się — po wyjeździe ojca do Ameryki Vincas musiał dźwigać na swych barkach wszystko. Lecz nawet trudności, z jakimi się zetknął, nie pozbawiły go uczuć głęboko żywionych do ojca, rodzeństwa i ojczyzny, którą nazywał swą drugą matką. Wierność własnym ideałom, ojczyźnie nie tylko czyni Vincasa dorosłym mężczyzną, lecz sprowadza z powrotem do ojczyzny też i jego ojca.
- Autor: Šatrijos Ragana
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Šatrijos Ragana
Paskui buvo vėl paveikslas: „Gediminas pas Krivaitį”.
Vėl žaliavo miškas. Kunigaikštis Gediminas atvažiavo pas Krivaitį pasiklausti, ką reiškia jo sapnas apie geležinį vilką. Kiek tolėliaus du tarnai tūrėjo jo arklį, jis gi pats ėjo prie vyriausiojo kunigo. Ant galvos blizgėjo jam varinis šalmas su gražia plunksna ant viršaus, krūtinę dengė geležiniai šarvai, prie aukštų batų spindėjo aukso pentinai, pašonėje kabėjo ilgas kardas aukso kotu. Krivaitis, pamatęs atvažiavus kunigaikštį, išėjo jo pasitikti, ir dabar štai atsistojęs po egle laukia Gedimino. Jis senas jau buvo ir žilas; ilga balta barzda buvo apsupusi jo veidą, ilgais, baltais rūbais, apsijuosęs ilga, ilga juosta, jis panašus buvo į baltą balandėlį; rankoje turėjo ilgą, lenktinę lazdą .
Labai visi nustebo, pamatę tame paveiksle arklį. Buvo tat nedidelis panelių arkliukas, papratintas vaikščioti ir po kambarius. Tarsi suprasdamas visą valandos didybę, stovėjo jisai romus, tik kelis kartus neiškentėjęs pamojo uodega.
Po to paveikslo sakė vėl eiles viena mergaitė, paskui gi pasirodė „Kęstutis, sutinkąs Birutę”.
Kęstučiu buvo Vincukas, Birute gi — panelės mokinių viena — Marelė. Ir Kęstutis, kaip Gediminas, buvo visas geležimi apsidengęs; ant jo pečių kabėjo puiki lokena, prie šono kardas ir saidokas su vytomis (strėlomis); sėdėjo ant žirgo, pabalnoto spindinčiu balnu. Jodamas pamiške, sutiko gražią Birutę ir, jos grožybės apžavėtas, sustabdė žirgą ir nustebusiomis akimis žiūrėjo į ją, tarsi nežinodamas pats, ar žmogų turi prieš save, ar kokią dangaus dievaitę. Jaunoji Birutė — liuosai paleistais šviesiais plaukais, ant kurių žaliavo rūtų vainikėlis, žaliai dryžu sijonu, balta prijuostėle, baltais lyg sniegas marškiniais, suspaustais žalia strukele, auksiniais gintarais ant kaklo, visa graži lyg rožė — sutikusi netikėtai kunigaikštį ir matydama įsmeigtas į save jo akis, paraudo, akeles žemyn nuleido — ir stovėjo taip prieš Kęstutį nedrįsdama į jį pažvelgti, turėdama rankoje lauknešėlį, kuriame nešė savo broliams-žvejams pietus.
Puikus tat buvo paveikslas! Vincukas prikabinta tamsia barzda labai mandagus išrodė, Birutė gi buvo tokia graži, jog atsižiūrėti negalima buvo.
— Motinėle, veizdėk! — šnibždėjo Elzytė. — šit Vincelis ant žirgo! O Jergutėliau, kokia barzda.
— Gana, gana, sakau! — girdėti buvo iš kito kambario galo. — Ir reikėjo taip sutaisyti! Visai kaip toje dainoje apie Birutę:
— O ir Kęstutis taip pat, ar atmenate?
— Bet ir ta Marelė tokia graži, kaip tiktai tikroji Birutė!
— Graži Birutė, graži! — kalbėjo ponai ir kunigai. — Nenuostabu, kad Kęstutis ją pagavo!
O Marelės motina, kur sėdėjo pirmose eilėse ir girdėjo tuos pagyrimus, augte augo iš džiaugsmo, įmanė užlipti ant aukštumėlės ir sušukti, kad visi girdėtų:
— Veizdėkite, štai až esu tos gražiosios Birutės motina! Tat mano duktė taip į Birutę panaši!
Ketvirtas paveikslas buvo: „Žemaičių krikštas”. Vėl aplinkui sustatytos buvo eglės, viduje stovėjo kunigaikštis Vytaudas. Aukso karūna žibėjo jam ant galvos, ant pečių kabėjo ilgas raudonas karališkasis apsiaustas; dalijo jisai baltus rūbus tuoj krikštytiems žemaičiams, o tie prieš jį klūpojo. Šalia kunigaikščio stovėjo kunigas balta kamža52 apsivilkęs, iš antros pusės tarnas laikė didžią krūvą baltųjų rūbų.
Vytaudu buvo Vincukas. Sunku ir apsakyti jo laimę, apsidariusio tuo didžiuoju Lietuvos karaliumi, apie kurį jis taip dažnai mąstydavo, kurį taip mylėjo ir kurs jam didžiaus už visus kitus patiko. Pasididžiuodamas stovėjo jisai, žibėdamas aukso karūna ir rimtai žiūrėdamas į klūpančius po jo kojomis berniukus ir mergaites, lyg tikrasis karalius į savo pavaldinius.
Kunigu buvo Valdžiukas, nedidelis berniukas, panelės mokinys, visados labai gyvas; padykęs, pirmas prie visokių «štukų». Bet kada jį panelė aptaisė kunigu, staiga taip persimainė, kad negalima buvo pažinti, jog tat yra tas pats Valdžiukas. Tylus, rimtas sėdėjo kambario kerčioje, kur jį panelė pasodino, savo balta kamža, aukso stula53 ant kaklo, aukšta juoda kepure ant galvos, laikydamas aukso kryžių rankose. Aplink jį, kambaryje, vaikai ir panelė juokėsi, kalbėjo besidairydami, bet jis nė sykio nė nešypterėjo, tik pakėlęs akis aukštyn, stovėjo, lyg koks šventasis. Marelė, visados labai linksma ir didelė juokdarė, pamačiusi jo toki rimtumą, priėjo ir pabučiavo į ranką, tardama:
— Ką beveiki, kunigėli?!
Valdžiukas ir tada nieko: davė ranką, kaip tikras klebonas, ir vėl sėdėjo žiūrėdamas į kambario lubas. Taip pat stovėjo ir paveiksle ir visiems labai patiko.
— Ar matote, vaikai — kalbėjo kažin kokia moteriškė — tas Vytaudas buvo mūsų geradaris, išmokė mūsų protėvius tikrąjį Dievą garbinti!
— Mamyte, ar tat buvo mūsų karalius, tas Vytaudas? — klausė vaikas.
— Mūsų, mūsų, kaipgi! Ar matai, kas tų apdarų gražumas, gana, gana!
— Panelė sakė dabar, jog Vytaudas visiems davinėjo tuos baltus rūbus, kas tik apsikrikštijo...
— O Jergutėliau! Kiek tai jam tų rūbų reikėjo! Juk tiek žemaičių yra!
— Kas tat yra karaliui! Ar jis, tari, neturėjo iš kur!
— Bet ir išstovėk tu man taip, nė akimi nepajudinus! — kalbėjo vėl kažin kas.
— O kunigėlis, kunigėlis koksai! Kaip tik tikras! Ir stulą tur, ir kamžą, žiūrėkit!
Valdžiuko motina, veizdėdama į sūnų, mažne verkti pradėjo. Kas per laimė pamatyti kunigėliu nors gyvajame paveiksle!
— Žiūrėčiau ir žiūrėčiau visus metus — kalbėjo ji savo kaimynei. — O gal Dievas ir duos, gal ir paliks kunigėliu!
Ant galo pasirodė «Aušra». Vaikų būrys sėdėjo ant žemės, visi skaitė knygeles ir laikraščius, aplinkui juos, ant žemės buvo išmėtyta visa krūva knygų. Už jų aukštai stovėjo moteriškė, visa balta, ant galvos jai žibėjo graži žvaigždė, aukštai iškeltoje rankoje turėjo degantį švyturį. Linksmai šypsodama žiūrėjo į skaitančius vaikus. Puikus tat buvo paveikslas! Panelė išaiškino, jog pradėjus žmonėms skaityti knygas ir laikraščius — kaip tie vaikai ten kad skaito — Lietuvai išauš laimės aušra. Žmonės apsišvietę bus geresni, doresni, turtingesni, visiems bus geriau gyventi, visi bus laimingesni.
Pasibaigus paveikslams, vaikai susirinkę ant aukštumėlės, vėl sudainavo. Įsidrąsinę jau dabar visiškai, dainavo pilnu balsu, ir daina skambėjo skardžiai, kilo aukštyn, siūbavo...
Vakaras buvo pabaigtas. Žiūrėtojai pradėjo kilti ir eiti namo. Kunigai ir panelė, įsimaišę tarp žmonių, klausinėjo, kaip jiems patiko gyvieji paveikslai ir kuris visų didžiausiai. Vieni tvirtino, jog visų gražiausias buvęs Kęstutis su Birute, kiti jog — Vytaudas. Bet visi vienu balsu gyrė visus paveikslus, sakydami, jog taip buvo gražu, taip gražu, kad ir apsakyti negalima. Dėkojo labai panelei už taisymą ir pakvietimą.
— Na, vaikai — tarė panelė atsisveikinantiems vaikams — neužmirškite ką matę; atminkite, jog Vytaudas apkrikštijo žemaičius, neužmirškite, kas buvo Kęstutis ir Birutė, ir Gėdiminas. Ar neužmiršite?
— Neužmiršime! — šnibždėjo vaikai nedrąsiai.
Vaikus, kurie priklausė prie gyvųjų paveikslą, panelė sutūrėjo dar. Išėjus visiems žmonėms, nuvedė juos į valgomąjį kambarį ir, susodinusi už stalo, savo papratimu juokavo.
— Vincuk, sėskis čia, ant pirmosios vietos! — tarė, rodydama jam krėslą stalo gale. — Vytaudas turi sėdėti visu aukščiausiai. Toks mandagus buvai aukso karūna ir karališkuoju apsiaustu, dabar reikia jau atiduoti tau garbę kaipo karaliui! — Vaikai juokėsi.
— O Birutėlė prie Vytaudo! — komandavo panelė. — Sūnus vyresnis už motiną... bet ką padarysi, kad jau taip išpuolė!
Vaikai gėrė arbatą, valgė pyragą su sviestu ir sūriu, graužė pipirninkus54, obuolius. Panelė gyrė juos, kad gražiai dainavo, gerai stovėjo paveiksluose, nesijudindami, taip, kaip buvo įsakiusi. Prižadėjo už tat kada nors vėl tokį pat vakarą sutaisyti. Galų gale vaikai, prisivalgę ir prisigėrę, prikimštomis obuolių ir pipirninkų kišenėmis — reikėjo parnešti seserims ir broliams — atsisveikino su panele ir išėjo namo .
Ir ilgam ilgam laikui pasiliko žmonių atminime visas tas vakaras. Ilgai, Ilgai vaikai, vakarais apie ugnelę susirinkę, kalbėjo apie tuos gražius paveikslas ir minėdavo; kokią gražią karūną Vytaudas turėjo, koks paikus buvo kunigėlis, kaip nesakomai šviesiai žibėjo žvaigždė ant „Aušros” kaktos.
Žiema baigėsi. Jos geležinės, šaltos rankos, kurios taip stipriai ir ilgai spaudė žemę, nusilpnėjo, atsileido. Papūtė šiltesnis vėjas iš vakarų pusės, aukso saulytė šilčiau ėmė žibėti ant dangaus. Teisybė, kartais nė iš šio, nė iš to, stiprus speigas suspaudė viską, bet buvo tat jau paskutinieji žiemos pasistengimai. Lyg senelis, norėdamas pasigirti prieš jaunuomenę esąs tvirtas, užsivertęs vargais negalals maišą ant pečių, panešęs jį kelis žingsnius,tuojau meta pavargęs: taip ir žiema, pasenusi, nenori pasirodyti esanti senelė — kiek galėdama spaudžia dar geležinėmis rankomis, pučia šalčiu... Bet senelė — jauna nebebus: bematant ims žibėti saulė — ir žie mos vieko nebeliko. Tai vėl pamanys — pradės pustyti, berti sniegus, lyg per Kalėdas, kol dar jauna tebebuvo. Papūs papūs ir nustos, nes tai nebe tos dienos, vieko nebėra. Adistar55 kaip senelė, kuri atsiminusi jaunas dienas, eina šokti, apsisuks kelis kartus, patrypčios, bet tuojau pradeda skaudėti į kojas — ir eina sau gulti.
Ką nedarė, kaip nešokinėjo senutė-žiema, nieko nepadarė, turėjo mirti. Į jos vietą ėjo pavasaris.
Linksmiau žvirbliai pradėjo čirškėti ant trobos, ir varnos lyg linksmiau ėmė šokinėti po kiemą. Vieną dieną Vincukas, bėgęs iš kiemo į trobą, sušuko:
— Vaikai, žiūrėkit, žąsys lėkia!
Vaikai išpuolė iš trobos ir pamatė ilgą juodą virvę plaukiant miškų linkan. Iš to didelio džiaugsmo, kad pavasaris jau arti, pradėjo bėgioti po kiemą; bet greitai, sušalę, subėgo atgal į trobą. Ir Vincukas džiaugėsi su kitais. Džiaugėsi, kad vaikai galės sau bėgioti per dienas, nebešals, kad nebereiks tiek šatrų. Šerdamas šėmargę kalbėjo jai: „Neilgai beėsi sausą šieną ir šiaudus, šėmargėle! Išeisi sau į ganyklas, skinsi geltonus žiedelius ir žalitelaitę žolelę! Tai bus skanu! O paskui pieno daug mums duosi — daug, daug!”
Tik savo bėruko negalėjo padžiuginti pavasariu. Kas jam per džiaugsmas iš to! Per žiemą maža tesidarbavo, retkarčiais iš miško šatrų parveš, į malūną ar turgų nuvažiuos — ir visas darbas. O dabar — arti, akėti, mėšlą vežti... Kas ir suskaitys visa! Pasibaigs jam atilsis. Vincukas su dideliu gailesiu glostė minkštus savo mylimojo arklio nasrus ir, lyg norėdamas paguosti jį ir save, tarė:
— Nebijok, bėreli! Ne labai tau bus sunku, nes juk gerai tave žiūrėjau, esi riebus, kaip pono arklys. Ką padarysi, reikia darbuotis!
Ir jam pačiam štai artinasi sunkus darbymetis. Bet jis nenusimena. Džiaugiasi dar, kaip bus gerai! Išeis į laukus, kaip koks ūkininkas, pats sau ponas. Ars, akės, sės — viską dirbs, kaip tėvelis. O kaip paskui sužaliuos laukai — tai bus džiaugsmo! Ir vien pamanęs apie tat, tuoj tarėsi esąs suaugęs ūkininkas, pakėlė galvą aukštyn ir norėjo, kaip tėvelis, uostus ranka perbraukti...
Bet, kadangi tų uostų nė pėdo dar nebuvo, pakrapštė tiktai sau panosę. Tuojau tečiaus apėmė jį baimė, ar mokės visus darbus atlikti... Arti ir akėti niekas, bet su sėjimu — Dievas žino...
Ta baimė kankino labai mažąjį ūkininką. Taip troško pats apsidirbti savo laukus, jog ir pasakyti negalėjo. Ir dar vienas daiktas neleido Vincukui pilnai džiaugtis artimu pavasariu: buvo tat supratimas, jog, prasidėjus darbams laukuose, nebegalės mokytis dvare. Panelė sakė ateiti sekmadieniais, ji duosianti knygų pasiskaityti, galėsią parašyti po truputį... Žinoma, sekmadieniais galės pasiskaityti, galės ir eilių pasimokyti, ir parašyti, bet vis jau nebe taip bus, kaip dabar. Tiek nebesimokys, nebegirdės tokių gražių panelės pasakojimų... Tiktai rudeni begalės vėl tęsti toliau savo mokslą. Ir užėjo jam noras, kad tas pavasaris ir vasara greit greit pereitų, paukščiu pralėktų .
Veždamas į malūną kviečių puspūrį supikliuoti Velykų pyragams, Vincukas galvojo apie savo mokslą. Vieną žiemą tevaikščiojo į dvarą, bet kiek visoko išmokė jį panelė! Rudeni juk nieko dar nemokėjo, žinojo tiek, kiek visi tie sodžiaus berniukai, o dabar ir skaito taip greit ir rašo, ir apie viską tiek žino! Kokius ilgus laiškus jau parašo savo tėveliui. Pilną lakštą prirašo. „Vis dėlto esu jau mokytas!” — tarė sau.
Bet tuojau atėjo jam į galvą, jog tik prieš tuos berniukus moka jis daug, nes jie visai nieko nemoka, o prieš panelę, duokime, ką jis?! Nė dešimtos dalies to nemoka, ką ji.
Atsiminė, ką panelė sakė, jog mokytas žmogus niekados nesididžiuoja savo protu, nes supranta, jog pasaulyje yra tokia daugybė mokslų, kad žmogus jų visų apimti negali. Jis nesididžiuoja, bet vis dėlto malonu, kad žino šį tą. O pasimokęs dar antrą žiemą ir trečią — galės jau gerai mokyti sodžiaus vaikus... Juk jie nieko nemoka ir nežino, jiems ir to, ką jis žinos, bus labai daug.
Bevarydamas bėruką per purvynus, atsiminė Vincukas, ką panelė pasakojo apie Vytaudą. Seniai laukė jis didžiai nekantriai išgirsti apie tą savo mylimąjį Lietuvos didvyrį, dabar dar didžiau, pats buvęs juo gyvajame paveiksle. Sakė panelė, kaip Jogaila, didysis Lietuvos kunigaikštis, Vytaudo pusbrolis, įdėjo Vytaudo tėvą Kęstutį ir patį Vytaudą į kalėjimą. Bijojo, mat, kad juodu su žmonių pagalba, kurie tuodu kunigaikščius labai mylėjo, nenumestų jo nuo sosto ir patys nepradėtų viešpatauti Lietuvoje. Ir ne tik įdėjo į kalėjimą, bet liepė dar savo dėdę Kęstutį pasmaugti.
— A Jergutėliau! — sušuko Vincukas. — Pasmaugti kunigaikštį Kęstutį! Argi tat teisybė? — Panelė patvirtino liūdnu balsu.
— Argi jau visai nebuvo kas apginąs?! Aš jam būčiau parodęs, tam bjaurybei Jogailai! Bučiau jį užmušęs, būčiau jį patį pasmaugęs! — šaukė jisai labai sujaudintas.
— Visa nelaimė, kad tavęs
Uwagi (0)