Darmowe ebooki » Powieść » Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖

Czytasz książkę online - «Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖».   Wszystkie książki tego autora 👉 Šatrijos Ragana



1 ... 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14
Idź do strony:
jai reikėjo kažin kas pamatuoti. Vaikai labai stropiai mokėsi kiekvienas savo eiles, kad neapsiriktų, sakydami tokiai daugybei žmonių klausant. Neduok, Dieve, kokia gėda būtų! Vincukas po dešimtį sykių per dieną atsakydavo savąsias ir taip išmoko, jog ir per miegus, rodos, būtų galėjęs pasakyti.
Podoba Ci się to, co robimy? Wesprzyj Wolne Lektury drobną wpłatą: wolnelektury.pl/towarzystwo/
XIV

Bet žinomas daiktas yra, jog ne iš vieno džiaugsmo tesusideda žmogaus gyvenimas; kaip dienai pasibaigus, užstoja naktis, taip po džiaugsmo kartais ateina tuojau ir nuliūdimas. Ir Stonių vaikai, prityrę tą savaitę tiek džiaugsmo, gavo pajusti ir širdies skausmą. To nuliūdimo priežastis buvo veršiuko pardavimas. Atvažiavo žydas iš Užvenčio, apveizdėjo veršiuką ir ėmė lygtis. Lygosi, lygosi pusę dienos; davė pusantro rublio, paskui vis po 5 kapeikas dėjo, važiavo iš namų ir vėl — grįžo, peikė veršiuką, kaip imanydamas, sakydamas esant liesą, padvėsiant tuojau, mažą kaip katė, bet matydamas, jog Stonienė nenuleidžia nė kapeikos nuo pastatytosios kainos, davė galų gale du rublius. Vaikai visą laiką skersomis į žydą žiūrėjo, ir nors žinojo, jog reikia veršiuką parduoti, prašė Pono Dievo, kad žydas neduotų, kiek motina nori, kad dar nors porą dienų pabūtų. Pamatę, jog žydas jau susilygo, nubėgo į tvartą, paskutinį sykį paglostyti dar savo veršelio. Glostė, vadino jį visokiais gražiausiais vardais, o žydas atėjęs, tuojau pagrobė jį ir sūrį. Šis kojas, įmetė į šlajas. Šlajose maža buvo šiaudų, nepatogu buvo veršeliui, jo galvelė gulėjo žemiaus už kojas; žydas nesirūpino visiškai, ar bėdinam gyvuliui skaudu; įsimetė, ir tiek, kaip kokį akmenį. Nabagėlis veršiukas liūdnomis akimis žiūrėjo į vaikus, šėmargė bliovė tvarte. Vaikams taip susopo širdį, jog apsilieję graudžiomis ašaromis nubėgo į trobą. Ir Vincukui gaila buvo, bet lig ašarų nepriėjo.

Neilgai lindėjo vaikai, tą pačią dieną sulaukė visi didelio džiaugsmo. Šileikis parvažiavęs iš Luokės atnešė Stonienei pranešimus, iš kurių ji patyrė, jogei pačtoje yra jai iš Amerikos pinigų ir laiškas. Tuojau ant rytojaus nuvažiavo į Luokę tų pinigų atsiimti. Speigas buvo stiprus, sniegai girgždėjo po kojomis; nežiūrint į tai, vaikai nuolat bėgo iš trobos veizdėti, ar neparvažiuoja motina. Vincukui bebruzdant po tvartus ir kiemą, įbėgo bėrukas, visas šarmotas. Vincukas puolė prie motinos, vaikai išbėgo iš trobos, o Stonienė linksmu veidu tarė:

— Kad žinotumėte, vaikai, ką tėvelis parsiuntė! Gana, gana!

— Ką, mamele? Parodyk! — prašė Vincukas.

— Palauki eisiu į trobą, sušalau kaip šuo. O tu tuo tarpu nukinkyk bėruką, paspėsi dar pamatyti!

Vincukas, kaip tik galėdamas, skubėjo nukinkyti bėruką. Pastatęs jį tvarte ir užmetęs šieno, nubėgo i trobą.

— Žiūrėk, ką tėvelis parsiuntė! — tarė Stonienė, paduodama jam fotografiją.

Vincukas žvilkterėjo. Štai, ant storo popieriaus, kaip gyvas, stovėjo tėvelis ir veizdėjo i Vincuką savo geromis akimis. Tik apsidaręs labai ne taip, kaip namie kad vaikščiojo: juodi ilgi šarkai, iš po kurių kabėjo laikrodžio grandinėlė, balta perkarą44 ir perkaklis45, vienoje rankoje turėjo aukštą, apskritą skrybėlę, antroje skėtį. Ponas — ir gana! Vincukas žiūrėjo, žiūrėjo. Graudu jam pasidarė ir taip ilgu be tėvelio, taip ilgu... Viską, rodos, atiduotų, kad tik pamatytų ji patį, gyvą, ne ant popieriaus. Bet kartu ir palinksmėjo, jog tėvelis taip apsidaręs, kaip koks ponas, jog gerai jam, matyti, toj Amerikoje.

— Šit dar gromata46 yra, Vinceli — tarė Stonienė.

Vincukas paėmė laišką. Nebereikėjo dabar bėgti į Šileikius.

Vincukas pats pradėjo ją skaityti pamažu, tarpais drebančiu nuo sujudimo balsu: „Pradedu savo gromatą žodžiais Viešpaties Dievo — Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus — laukdamas nuo jūsų atsakymo — Ant amžių amžinųjų, amen — Aš, Petras Stonis, rašau gromatą pas savo mieliausios prisiekos ir vaikelių, apznaimindamas47 jums, kad esu iš Dievo malonės sveikas ir linksmas. Dabar kloniojuos geros sveikatos tau, mano mieliausia Ona, ir linkiu visokių mylistų48 nuo Dievo. Bučiuoju tavo baltas rankeles ir vaikelius bučiuoju apkabindamas po tūkstantį kartų. Kartu su ta gromata gausite 30 rublių, iš tų pinigų prašau tavęs, mieliausia mano prisiekėle, nunešk du rublius ant mišių, kad Dievas visus mus išlaikytų sveikatoje; už kitus nusipirk, ko reikalausi. Nesigailėk nupirkti Kalėdoms, ko reikia, sutaisyk vaikeliams geras kūčias, kad paminavotų49 mane valgydami. Vincukui nupirk balakaniuką, jo jau pasenęs labai; reikia apdaryt mūsų gaspadorių. Fotografiją vieną atiduok broliui, kitą sau pasilik, o trečią duok Vincukui už tai, kad pats parašė jau pas mane. Naujienų pas mus nėra didelių; darbo vis tebeturiu, sunkiai reikia dirbti, užtai užmoka gerai, nieko netrūktų, tik ilgu be jūsų. Ką girdėtis pas jūsų? Tegu Vincukas parašo, dar atrašykite greit, ar gavote pinigus ir fotografijas” .

„Dabar kloniojuos geros sveikatos broliui Povilui ir brolienei, ir Lileikiams, linkėdamas visokių loskų nuo Pono Dievo. O dabar nebeturiu ko džiugiau rašyti, pasilikite sveiki ir linksmi, mano aplankyti. Bučiuoju tavo baltas rankeles, mano mieliausioji prisiekėle Ona, bučiuoju visus vaikelius: Vincuką, Kazę, Juozuką ir Elzytę. Klausykite motinėlės, o Vincelis tebūnie toks gaspadorius, kaip buvęs. Su Dievui atrašykit greit».

Stonienė verkė, vaikai klausėsi išsižioję; pačiam skaitytojui ašaros žibėjo akyse.

— Mažylėlis tas mano! — raudojo Stonienė. — Mat, neužmiršta mūsų, iš savo sunkaus darbo atsiuntė! Rytoj reikės nuvažiuoti į Užventį nusipirkti šio to, ir mišioms duosiu nuėjus į kleboniją. Nuvažiuosi kartu, nupirksiu ir tau šarkeliams milo, duosime pasiūti. Juk jau trys dienos tėra ligi švenčių, paskui nesuskubs.

— Galime mauti rytoj! — atsakė Vincukas, Įdėdamas laišką atgal i kuvertą.

Paskui išsirinko sau vieną fotografiją, suvyniojo ją atsargiai į baltą popierių, kurį kaži kada buvo gavęs nuo panelės, ir įsidėjo į savo skrynelę. Nė apsakyti negalėjo, kaip džiaugėsi, kad tėvelis jam paskyrė vieną fotografiją. Ir kokia tat laimė buvo, kad galėjo jau pats skaityti laiškus! Nebereikėjo nieko prašyti, galima buvo ne vieną sykį tiktai išgirsti, bet nors šimtas sykių, kada sau nori, ir gali skaityti. Taigi ir skaitė tą pačią dieną bene dar tris sykius. O vietas, kuriose tėtušis rašė apie jį, kiekvieną sykį dar atkartodavo po kelis kartus, žodžiai tie jį kelte kėlė aukštyn. Tėvelis ir šarkus jam liepė nupirkti... Kaip gerai! Apsivilks eidamas į dvarą, į tą vakarą. Bet staiga atėjo jam į galvą: o kuo apsivilks Juozukas? O Elzytė? Kazė turi gerą jupelę, bet tuodu apdriskę vaikščioja, o juk reikia būtinai ir jiems nueiti į dvarą, tiek gražybių ten pamatys! Susimąstė valandėlę... „Žinau jau, kaip padarysiu!” — tarė sau :

— Nė man tų šarkų taip reik, nė kas, dar mano senieji nesuplyšę, o už tuos pinigus paprašysiu mamaitės, kad nupirktų jupcę Elzytei ir kokį čerkasą šarkeliams Juozukui, rytoj duosime pasiūti ir turės Kalėdoms į dvarą.

Taip ir padarė; ant rytojaus, prieš išvažiuojant į Užventį, pasakė motinai savo nusprendimą. Motina sutiko ant jo noro ir įdavė siūti rūbus Elzytei ir Juozukui. Prieš kūčių dieną panelė atleido vaikus ant švenčių visai savaitei lig Naujųjų Metų. Vincukas, turėdamas dabar daugiau laiko, rašė tėvui laišką.

Norėjo būtinai pats visą laišką parašyti. Pa mažu rašė, bet daug labai prirašė, ką tik norėjo, viską įdėjo.

XV

Atėjo galų gale ta seniai laukiama antroji Kalėdų diena. Panelė buvo įsakiusi, jog tie vaikai, kurie prisidės prie gyvųjų paveikslų, turi ateiti į dvarą anksčiau, o visi kiti, kurie tik veizdės, tesusirenka sutemus. Sulaukė motinos iš bažnyčios, ir Vincas su Kaze, pavalgę pietus, nubėgo į dvarą. Įėjęs į savo mokomąjį kambarį, Vincukas vos jį bepažino. Buvo visiškai permainytas. Vienas kambario galas buvo atskirtas uždanga, kuri kabojo ant drūtos vielos, taip, jogei lengva buvo ištraukti arba sutraukti. Už uždangos buvo padarytas iš lentų paaukštinimas. Visas tas galas buvo papuoštas labai gražiai: ant lentų paklotos buvo paklodės, pasieniuose pastatytos jaunutės žalios eglelės. Likusioji kambario dalis buvo pristatyta suolų ir kėdžių, ant kurių turėjo sėdėti tie, kurie ateis veizdėti ir klausyti, kas bus už tos uždangos. Panelė su savo seserimi ir dviem broliais, parvažiavusiais iš mokslų ant švenčių, sukinėjosi po kambarį, dar šį tą taisydama.

Paskui abi panelės, paėmusios mergeles, nuvedė jas tam tikrai apsidaryti. Darė taip, kaip kitados dėvėta lietuvių.

Apsegė jas žaliais dryžais sijonėliais, baltais marškinėliais plačiomis rankovėmis, juodomis strukelėmis (kiklikais50 su klostymais aplinkui); pririšo baltai-raudonas prijuostėles, ant kaklo pakabino gintarų šniūrelius; paleido plaukus, ant galvų uždėjo rūtų vainikėlius. Mergelės žiūrėjo į didelį veidrodį, kybantį ant sienos, stebėjosi, negalėdamos pačios save pažinti; taip jos pačios sau patiko, jog negalėjo atsitraukti nuo veidrodžio, vis tik, rodos, žiūrėtų ir žiūrėtų be galo. Berniukai taip pat turėjo apsitaisyti vienodai — pilkais miliniais drabužiais ir naginėmis.

Tuo tarpu sutemo; pradėjo rinktis žiūrėtojai. Kambarys buvo nemažas, bet prisirinko tų žiūrėtojų tiek, jog nė vienos kerčios tuščios nebeliko. Vieni sėdėjo, tie gi, kuriems nebuvo suolo, stovėjo. Atėjo visi dvaro kumečiai su savo vaikais, ir iš aplinkinių sodų atbėgo vaikai su motinomis, kai kurie su tėvais. Ne tik vaikams, bet ir įaugusiems žmonėms įdomu buvo pamatyti, kokias ten kamedijas rodys tame dvare. Atėjo ir ponas su ponia, ir klebonas su kamendoriumi, ir atsisėdo priešakyje, prieš pat uždangą. Abudu ponaičiai atsistojo prie uždangos — atitraukti jos, kada reikės. Tada panelė įsivedė vaikus pro antras duris tiesiai už uždangos, ir sustatė gražiai į būrį, nustačiusi pati atsistojo viduje. Ponaičiai nutraukė uždangą, ir būrelis uždainavo:

Lietuva, tėvynė mūsų, tų didvyrių žemė, 
Iš praeities tavo sūnus te stiprybę semia, 
Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės, 
Tegu dirba dėl naudos tau ir žmonių gėrybės, 
Tegu saulė Lietuvos tamsybes prašalina, 
Ir šviesa, ir tiesa mus žinksnius telydi. 
Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.  
 

*

Iš pradžios vaikams labai nedrąsu buvo, tiek žmonių prieš save pamačius. Balsai skambėjo silpnai, drebėdami, bet, girdėdami panelę drąsiai dainuojant, įsidrąsino ir jie, ir graži daina plaukė balsiai, skambėdama lyg vargonai. Pabaigus, ponai ir kunigai ėmė ploti delnomis, šaukdami: „Bravo! bravo! Dar kartą! Dar kartą!”. Vaikai, pamatę ponus taip darant, pradėjo ir patys rankomis ploti; pasidarė didelis triukšmas. Nutilus visiems, dainininkai dar kartą padainavo tą pačią dainelę.

Pabaigus ponaičiai užtraukė uždangą, ir pradėjo taisyti gyvąjį paveikslą. Pasirodė «Vaidilaitės».

Iš žiūrėtojų nedaug kas težinojo, kas per paukštis tos vaidilaitės; todėl, prieš padarant tą paveikslą, panelė atsistojusi ant aukštumėlės, prie uždangos, paaiškino visiems, jog vaidilaitės buvo tat tokios mergaitės, kurios senovėje, kol dar lietuviai buvo stabmeldžiai, šventąją ugnį sergėjo. Lietuviai, mat, stabmeldžiai būdami, kūreno ugni savo dievaičiams ant garbės; ta Šventoji ugnis rusėjo51 keliose vietose, kaip antai ant Šatrijos kalno, ant Birutės kalno Palangoje. Kad ugnis niekados nė valandėlei neužgestų, prižiūrėjo ją vaidilaitės. Pašventusios savo gyvenimą tarnauti dievaičiams, jos apsižadėdavo niekados netekėti, gyveno prie tos vietos, kur rūko ugnis, ir sergėjo ją paeiliui.

Pabaigus panelei savo kalbą, pasikėlė uždanga, ponaičiai uždegė tam tikras bengalines ugnis, kurios apipylė raudona šviesa visą aukštumėlę už uždangos, ir žiūrėtojų akims pasirodė gražus paveikslas. Buvo tat tankus eglynas; viduryje tuščia vieta, toje vietoje aikštėjo sudėtas iš plytų aukuras, ant jo rusėjo ugnis. Aplink aukurą susirinko šešios vaidilaitės: viena stovėdama prie pat aukuro, metė į ugnį medžio pagalį, antra atsistojusi po egle susimąstė, įsmeigusi akis į tolybę — rasit, manė apie savo namelius, kuriuos turėjo pamesti, pasišvęsdama dievaičiams; kitos sėdėjo ant žemės aplink aukurą. Visos buvo baltitelaičiai apsidariusios, žaliais rūtų vainikėliais ant galvų. Mergaitės, panelės išmokytos, labai gerai vaidino tą paveikslą: stovėjo, lyg negyvos, nėviena nė pirštu nepajudino, nė akimis nemirktelėjo. Iš tolo išrodė, tarytum čia negyvi žmonės, bet gražus paveikslas. Tarp žiūrėtojų pakilo šauksmai, visi ėmė šnibždėti:

— O Jergutėliau, kaip gražu! Kaip gražu! Mamaite, veizdėk, veizdėk, kaip ugnis rūksta!

— Kokios gražios tos vaidilaites! Ak tu, Dievuliau, sakau tiktai!

— Mamele, žiūrėk, be ne mūsų Kazė ta, kur stovi po egle? — Klausė motinos Juozukas.

— Kažin! Gal ir Kazė... Sunku pažinti, taip pasipuošusi. Nuo tos raudonos šviesos viskas kitoniškai išrodo, gražiau.

— Ir reik, mat, taip stovėti, kaip negyvoms! Kaip tik paveikslas koks!

Vaidilaitės taip visiems patiko, jog visi tik žiūrėtų ir žiūrėtų. Bet neilgai tegalėjo džiaugtis jomis. Po kokių dviejų minučių nusileido uždanga ir uždengė paveikslą.

Netrukus vėl pasikėlė, ir nedrąsiai žengdamas išėjo Vincukas savo eilių pasakyti.

Buvo apsidaręs taip pat, kaip ir pirma, kada dainavo, pilkais miliniais drabužiais ir baltais autais su naginėmis, net išbalo nuo didžio susijaudinimo. Baimės paimtas užėjo ant aukštumėlės. Pažvelgus į kambarį ir pamačius tiek žmonių ir visų arčiaus ponus ir kunigus, jį apleido paskutinė drąsumo kibirkštis. Norėjo atgal bėgti nuo aukštumos: jam rodėsi, jog viską užmiršo ir nė žodžio iš savo eilių nebegalės pasakyti. Bet buvo taip baisu tik trumpą valandėlę. Tuojau, susirinkęs visą savo drąsumą, pradėjo kalbėti išpradžios truputį drebančiu balsu, paskui kaskart drąsiau :

Myliu aš tėvynę, 
Šalį didžiavyrių, 
Kur žyd išsiplėtus 
Tarp žaliųjų girių.  
 
Myliu aš senelių 
Kaulus čia pasėtus: 
Jie turtas tėvynės 
Mano numylėtos.  
 
Man meilūs laukeliai, 
Kai puikiai žaliuoja, 
Ežerai kai šniokščia. 
Upės tyvuliuoja.  
 
Tinka man darželiai, 
Myliu kožną žiedą, 
Myliu paukštužėlius, 
Kur sodnelyj gieda  
 
Meili man kalbelė, 
Nors vargdieniai šneka. 
Ogi tos dainelės, 
Kur girdėti teko,  
 
Kaip dūšiai malonios, 
Kaip širdin įsmenga! 
Nebužmiršt jų niekas, 
Kam girdėti tenka.  
 
Meili man šalelė, 
Ir meilus namelis, 
Kur gyven močiutė, 
Brolis ir tėvelis.  
 
Myliu aš tėvynę, 
Myliu ir mylėsiu, 
Nors ir dėl tos meilės 
Daug ką nukentėsiu.  
 

Gražiai kalbėjo Vincukas savo eileles; matyti buvo, jog žinos ką kalbąs, jog tikrai jaučia taip, kaip sako, myli savo tėvynę ir mylės ją visados. Stonienei, girdint, kaip gražiai kalba jos sūnus, net ašaros sužibo akyse: veizdėjo ji savo Vincuką ir džiaugėsi, džiaugėsi. Kunigams ir ponams taip pat, matyti, labai patiko eilės, nes pabaigus jam sakyti, plakė delnomis

1 ... 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14
Idź do strony:

Darmowe książki «Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖» - biblioteka internetowa online dla Ciebie

Uwagi (0)

Nie ma jeszcze komentarzy. Możesz być pierwszy!
Dodaj komentarz