Keidošių Onutė - Vincas Pietaris (czytanie książek TXT) 📖

Vasarinės saulės karšti spinduliai, prasiveržę per lapus grūšių1 suaugusių Keidošiaus sodne, apšvietė žemą namo sieną, prasimušė pro langą ir viduryje gryčios nutįso ilgais dulkių smūgiais, kol neatsimušė į kelius Keidošiaus, sėdinčio ties langu, į stalo kampą ir į purvinas aslos grindis. Žalia, medžių lapais išblaškyta, šviesa nudažė žaliokai gryčios vidų, priduodama viskam nepaprastą spalvą. Vienok, vis tiek matyt buvo, jog abudu Keidošių, pats ir pati2, da neseni žmonės. Pats, kokiais šešiais metais vyresnis už pačią, rūkė pypkę, atsirėmęs pečiais į sieną. Pati meldėsi, tolydžio vikriais pirštais leisdama žemyn rožančiaus žirnelius. Balti, kaip tošis3, jųjų marškiniai liudijo, jog tai šventa diena, nekalbant jau nieko apie tą netikėtą ramumą visuose namuose laike popietinio darbymečio, kurs vienas Lietuvoje ikvaliai aiškiai šventę ženklina.

Ant nuskusto pailgo Keidošiaus veido, jo mėlynose akyse ir visame apsėjime žymu buvo lyg kokia nelengva mislis kvaršinanti galvą, lyg koks rūpestis. Dešinioji vyro ranka tolydžio ką nors veikė: tai bruslotą4 taisė, tai iš brusloto kišenės kceibibj ėmė krapštyti pypkę ir taip karštai krapštė, lyg tartum mislies5 išrišimas gulėjo aut dugno pypkės ir tiktai ji reikėjo iš tenai iškrapštyti. Bet tabako buvo da daug pypkėje ir mislis, jeigu ir būtų buvusi ant dugno, tai da giliai gulėjo.

Tuo tarpu Keidošienė pabaigė rožančių. Ką patėmijęs6 vyras, užvožė antvožu pypkę ir ištraukęs cibuką7 iš burnos, padėjo ant lango. Turbūt jis ir laukė tik pabaigiant melstis pačią, nes padėjęs pypkę net atsikrunkštė8, kaip ir ant ilgesnės šnekos rengdamos. Bet jam dar neprisirengus Keidošienė jau užklausė jo:

— Turbūt tu nori man ką sakyti?

— Tai matai, pačiut, aš norėjau taves paklausti, ką darysime su Vincu, — pratarė Keidošius, — ar leisime jį į mokslą, kaip kiti leidžia savo vaikus, ar liksime namie?

— Kažin, kaip būtų geriau — atsiliepė žmona, ir patylėjusi pridėjo:

— Malonu būtų, kad vaikas taptų kunigu, malonu būtų, kas jis mums akis nušviestų, kad už dūšias9 pasimelstų... Bet jeigu jis pramokęs padaro taip, kaip daugumas dabar daro, jeigu jisai atsisako suvis nuo kunigystės...?

Matai, motin, aš ne apie tai kalbu, kuomi jis turi būti: ar kunigu, ar taip kokiu nors viršininku. Aš tik tavęs klausiu, kurį sūnų tu norėtum palikti ant namų gaspadorium ir kurį taikintum i šalį leisti?

— O tu sakai: ar leisime Vincą į mokslą?

— Pagal mano numanymą, leisti į šalį ir leisti į mokslą, tai vis viena. Nes leisti po senovei kur nors į namus i svetimą svietą nesinorėtų. Namuose dabar sunku gyventi ir geriausiai elgdamos nieko neužvarai...

— Tai, ar tu žinai, tiesa! Į namus ant darbų, ant vargų nesinori ir man vaiką svetimiems paduoti. Nemiela ak klausytis barančio kunigo ant vaiko, kaip aną nedėlią10 prabaščius barėsi ant mokinančio vaiko... Skaudu širdžiai girdėti, kaip tavo vaiką kone pirštais bado kunigas, pritardamas: paklydėlis, bedievis!...

— Ta tūri ant mislies Vincę Vincą, kaip matau?

— Taigi!

— Na! Šitą vaikiną, motin, tai ir nesupaisysi. Mūsų prabaščius ant jo šunis karia. Dešrių kunigas laiko jį už velnią... Bet paklausyk, ką kiti apie jį kalba. Aš ne per seniai buvau rėdybos11 mieste ir tenai teko man netikėtai išgirsti kunigų kalbą apie Vincę Vincą; tai kad žinotumei, visai kita. Gird, tik kvailas, nieko nesuprantąs žmogus gali peikti tokį vyrą. Jis, gird, ne bedievis ir ne paklydėlis, tiktai vienas iš tų vyrų, kurie mato toliaus už kitus, atmena dugiaus ir atmindami rodo kelią kitiems, kur eiti, kad išsisaugotų nuo didelės nelaimės arba ir amžinos prapulties.

— Na, argi gali būti, kad taip apie jį kunigai kalbėtų?

— Taigi matai. Dviem jis brudas12, o kitiems geras. Būk rėkia: „Velnias, bedievis!”, kiti sako: „Vyras!”. Supaisykite dabar!

Nutilo abudu valandėlei. Tyku ir ramu pasidarė visuose namuose. Tiktai pilkos dulkės mirgėjo žibuose smūgiuose saulės spindulių ir ant aslos, apšviestos saule, bėgiojo šėšėliai lapų, pučiamų lengvo vėjo. Pirmutinė atsiliepė vėl Keidošienė.

— Tegul sau daugumas ir giria Vincų Vincą. Bet gana poros peikiančiųjų, kad suterštų žmogų. Įžodis, matai, toli lekia, o garbė slenkte slenka. Tiesa, jog niekas niekur nematė nuo Vincų Vinco jokio pikto darbo arba piktinančio apsiėjimo. Vienok viso to mažai. Apskelbia, kaip šunys, ir nekalčiausią žmogū užpuola; dėl to arba reikia juos išsilenkti, arba drūtą lazdą turėti, kad atsigintum. Vienos nekaltybės neužtenka. Ne, neužtenka!

— Taigi motin, dėl to ir aš norėjau su tavim pasišnekėti ir pasimislyti, kaip su vaikais apsieiti13. — Vienam, žiūrėk, kaip ir nesmagu. — Kalbėjo Keidošius, keldamas nuo suolo. — Laiko da turime ikvaliai, dėl to apmislyk gerai. O aš eisiu dabar pažiurėti, kaip piemenys gano. — Kolaik14 rengėsi Keidošius, įbėgo į gryčią geltonplaukė mergaitė kaip dešimties metų su rasotą nuo prakaito kaktuke ir pilna sauja žiedų visokių.

— Mama, mama! Vincų Vincas parvažiavo! — linksmai prie motinos pribėgusi šūktelėjo. — Man parvežė jisai porceliano lėliukę, Vincų Katriai kaspiną...

— Vis tai gerai, Onute! — pratarė Keidošienė, glostydama gluotną15 dukters galvutę, — niekai tiktai, jog ant to Vincų Vinco prabaščius baras.

— Ogi, kažin, dėl ko jis baras?

— Už tai, Onute, baros, jog išvažiavęs į Maskoliją16 iš kelio paklydo.

— Mama, ogi mūsų vyskupas irgi apvažinėjo po Maskoliją, tai ir jis turėjo bentsyk paklysti, o kodėl gi ant jo prabaščius nesibara?

— Vaikeli! Ne kiekvienas ir po Maskoliją važinėdamas paklysta iš kelio. Vincų Vincas per daug su ruskiais susidėjo, tai jis ir paklydo.

— Mamul! Ogi pats mūsų prabaščius tolydžio su ruskiais susideda, o kodėl jis nepaklysta? O gal būti, kad jau ir paklydo?

— Et, jau, Onute, kalbi niekus!... Prabaščius ne už tai baros, kad Vincų Vincas su ruskiais susideda, tik už tai, jog pilnas maskoliško kvapo pagrįžo iš mokslo.

Onutė nutilo ant kelių akimirksnių, kaip ir apmislydama naują visai žinią, bet turbūt apvaliojimas žinios pasirodė per sunku dėl jaunų jos proto pajėgų, nes paklausė motinos:

— Mamul! Kaip gi tai tą maskolišką kvapą... Turbūt per kur nors pripučia žmogui?... Prabaščiui da, gal jis išsisuko?

Į šituos klausimus Onutė nesulaukė atsakymo nuo motinos, nes ta prunkštelėjusi išėjo laukan iš gryčios.

Vienok Onutės kalba nepaliko be įspūdžio ir turėjo svarbesnes pasekmes, neg kaip tai galima būtų mislyti. Terpu Keidošių daugiaus jau Vincų Vincas nebuvo pavyždžiu netikėlio, norints prabaščius ir toliaus ant jo barėsi. Po vakacijų17 Keidošių sūnus Vincas dėl to atsidūrė klasose. Dėl Onutės tai buvo didelis nuobodis. Neteko ji dabar su kuom vasaros laike bėgioti po pievas, su kuom rudens metu po sodne obuolius rinkti, laukuose voratinklius vaikyti. Tiesa, turėjo ji da brolį, bet tas buvo suaugęs ir rūpinos darbais, o ne vaikiškais žaislais; turėjo ji seserį, bet ta buvo per maža. Ypač, tapo Onutei nuobodu, kada atėjęs žiemos laikas pridengė sušalusią žemę baltu sniego patalu, kada išnaikino visą jos linksminantį puikią vasaros parėdą18, o šiaurus šaltis kada rūstaudamas vėjais varė iš plataus lauko į ankštą ruimą19 gryčios.

— Mamule, leisk ir mokytis! — prašės sykį Onutė motinos.

— Ugi jau ir tu nori mokytis? — paklausė motina mesdama linksmai akimis ant savo dukrelės.

— Ne taip noriu mokytis, kaip namie nuobodu, — atsakė Onutė. — Mokslinyčioje20 esti daug mergaičių; su jomis gali pasibovyti21, pasišnekėti.... Andai pasakojo Bernienė, jog Bielskų Jonieškaitė jau mokinasi.

— Ji, Onute, namie mokinasi, — atsakė motina. — Mat, tėvai nori ją namie pirmą ant maldaknygių išmokyti melstis, Dievą garbinti, o į mokslinyčią, tai da nežinia, ar leis, ar neleis.

— Tai ir namie, mamule, tegu nors mane mokytų!

— Gerai, gerai dukrelė, — aš pašnekėsiu su tėvu.

Ir tiesa, ta pačią dieną Kleidošienė tėvui pranešė apie Onutės norą. Per ką nuo šitos dienos už nedėlią vyresnysis Onutės brolis Motiejus ėmė ją mokyti ant knygų.

Didelės Keidošiai sulaukė paguodos nuo jauno kunigo kamendariaus, kada tas atvažiavo po metų pas juosius kalėdodamas. Vincas mokytinis paklaustas apie Šventojo Rašto pradžią niekame nepadarė klaidos, atsakydamas kunigui gražiai lietuviškai...

Onutė irgi pasigyrė ne tik skaitymu ant maldaknygių, bet ir raštu.

— Keidošiau, — pratarė kunigėlis viską išklausinėjęs. — kaip matau, tu ne tik dievobaimingai, bet ir išmintingai vedi savo vaikus. Duok Dieve, kad ir kiti sektų tavo pėdomis, ir pradėdami pirmiausiai nuo Dievo. —

— Siekiuosi, kunigėli, kiek galėdamas, — tas atsakė, — bet ne viskas yra mano valioje.

— Tiesa, tiesa, — perbraukė Keidošių vienas iš vežėjų kalėdos, Škeredelninkas, — ne viskas tėvų valioje. Ot, netoli einant, Vincų Vinco tėvas koks gražus žmogus, o vaikas paklydėlis, bedievis

— Cit, Šzkerdelnike, — sutramdė kunigas jį gi, — neapkalbėk vaikino! Svietas tankiai