Keidošių Onutė - Vincas Pietaris (czytanie książek TXT) 📖
Keidošių Onutė jest to opowieść, niczym obrazek przedstawiająca realia wsi końca XIX wieku.
Obierając za główną bohaterkę Onutė z rodziny Kiejdoszów, autor się zastanawia nad tym, co ma zostać osobistym priorytetem każdego, należącego do budzącego się do wolności narodu. Onutė pochodzi z ubogiej rodziny, kształci się w mieście, a jednak zostaje wierna ideom narodowym, ideom wolności i godności narodu. Wraca do domu, tu zostaje, chociaż z pewnych powodów jej oczęta są pełne smutku. Z jakich?
- Autor: Vincas Pietaris
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Keidošių Onutė - Vincas Pietaris (czytanie książek TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Pietaris
— Ką čia, kunigėli, da rodyti, — jis visiems žinomas bedievis...
— Aš, vaikeli, — atsiliepė nesiliaudamas kunigas, — ne kartą mačiau jį besimeldžiant, ko bedievis nedaro, dėl to liaukis velyt ir neapkalbėk, kitaip mudu susipyksiva23.
Keidošius džiaugės iš to, kad jį kunigas pagyrė, bet nemažai džiaugės ir iš to, kad kunigas užstojo už Vincų Vincą, kurį mylėjo ne tiktai kaipo artimą, susiedą24 ir giminę, bet ir kaipo gerą žmogų. Dėl to mielai užklausė ir kunigo rodos leisti Onutė toliaus į mokslą. Apie šitai kalbėjo jau ir be to Keidošių ir kalbino savo tetą, gyvenančią mieste, priimti Onutę ant kvateros25. Dabar vienog po pakurstimo kunigo šitos šnekos tapo drąsesnės ir Onutė po vakacijų draug su Vincu nukeliavo į miestą mokytis.
Pirmus metus rūpinos Keidošiai dmčiai apie vaikus, ypač apie Onutę. Antrus metus neva mažiau, bet iš teisybės kalbant ir antruose metuose Keidošienė labai džiaugės, kada jai pasakė, jog Onutė miesto mokslinyčią pabaigė ir jog negrįš daugiau į aną.
— Tegu ją dievai, tą miesto mokslinyčią! — kalbėjo moteriškė, — aš visą laiką buvau, kaip koją įkirtusi.
— Ar tai nesidžiaugi, mama, nei iš pagyrimo ir dovanų, kurias gavo Onutė, baigdama mokslinyčią? — klausė Motiejus.
— Ką čion, vaikeli, džiaugsies, kada visą laiką širdis nerimstanti buvo.
— Na, cit, motin, — pratarė Keidošius, prisidėdamas prie šnekos. — Dabar galėsi susiraminti. Onutei laikas pradėti pratintis prie darbo, tai ji tolydžio bus dabar po tavo akių. Tik ar tu žinai, vienas dalykas pradeda man rūpėti, — sveikata jos ne per virš dikta26.
— Tiesa, — atsakė į šitą ir Keidošienė.
— Taigi matai, — traukė toliau Keidošius, — leisi dabar ją prie darbo baisu — bematai apsirgs ir ant viso amžiaus bus prapuolęs iš jos žmogus.
— Tai, tėvai! — atvertė Keidošienė, — prie namų visokio darbo randasi; galima tokiai pataikinti ir lengvesnį kokį darbą.
— Galėt gali, bet jeigu pataikinsi sykį, antrą, bematai ir pasklys paskalos, jog išlepinta mergysčia. O kur paskui dėsi, kaip gaus įžodį27?
Prietaismuota gyvastis nemažai slaptų savyje turi; didelė daugybė atsitikimų prietaismuotos gyvasties nesuprantama, neištyrinėta ir didžiausių mokytųjų paskutinių gadynių. Terpu tokių paslėptų atsitikimų randasi ir ūgis žmogaus. Dėl ko vienas žmogus auga didesnis už kitą, dėl ko auga greičiau, dėl ko greičiau subręsta — ikšiolei nežinoma tikrai, nors padaryta nemažai visokių hypotezų28, tarp kurių, žinomas dalykas, hypoteza sekimo tėvų pirmiausiai stovi.
Onutė ir augo ir brendo vargiai; būdama trylikos metų nurodė ne daugiaus, kaip mergysčia dešimties, arba jau daug, daug vienuolikos metų. Motina kalčią vertė ant prasto valgio pas tetą mieste ir ramino save viltimi, jog per vakaciją atsigriebs mergaitė ir taps ūmai kitokia; bet perėjo ir vakacija, o Onutė kaip buvo menka, taip ir liko; ak, neva truputį paaugo, bet pajėgų nepribuvo.
— Palauk, mama, — ne sykį kalbėjo Onutė besirūpinančiai motinai, — ateis laikas, atsiras ir vėkos29.
— Bet dabar, dukrele, kaip būti? — klausė motina savo žarų. — Dirbti tu per silpna, ganyti jau sarmata...
— Tai leisk mane, mama, į miestą da pasimokyti.
— Ugi, kur tu ten dabar, vaikeli, mokysies? Ak, jau tu miesto mokslinyčią pabaigei.
— Ten, mamule, pas viešą ponią ant bažnytinės ulyčios30 mokinosi pernai kelios mergaitės visokių darbų: mezgimo, išsiuvinėjimo... O aš, mamule, da gal ir visokio virimo pramokčiau.
— Ar ji brangiai už tai ima? — paklausė Keidošienė dėbtelėjusi akimis ant Onutės.
— Aš to, mamule, negaliu pasakyti, nes tos mergaitės, kurios pas ją mokinos, buvo tai jos giminės...
— Na, tai vaikeli, apie tokį mokinimą nėra nei ką mislyti: ji tau ne giminė, — nutarė Keidošienė ir tuom pasibaigė šneka.
Tiesa, šneka tuom pasibaigė, bet užmesta Onutės mislis liko motinos omenyje ir tolydžio su nauja pajėga kilo aukštyn, nors ir drūčiai tremiama. Ant galo, neiškentė Keidošienė nepakalbėjusi su pačiu, kurs pažino ir patį minėtos ponios ir ją porą sykui matė.
— Tai, motin, išmintingi ir labai guodojami31 žmonės buvo ir mūsų duktė patekusi pas šitą ponią išskyrus naudą dėl savęs nieko daugiau nerastų, — kalbėjo Keidošius pačiai. Tik ar priims ir priimdama kiek už tai prašys, ot kame visa bėda! —
Sutarė tėvai pakolaik Onutei nieko nesakyti, kad nesuviliotų mergaitės, o nuvažiavus į miestą surinkti artimiausias žinias. Žinios pasirodė niekam vertos. Pas ponią ant bažnytinės ulyčios gyveno per tris metus kelios mergysčios iš jos giminių. Dvi iš jų išskyrus tą mokinos miestinėje mokslinyčioje, o pas ponią tik priestolį32 turėjo; kitos gyveno sau tik taip — mokinos muzikos, darbelių visokių. O taip mokslų mokyti poniai, kaip ir kitiems neturintiems skirto ant to daleidimo, buvo uždrausta. Gavęs tokias žinias Keidošius ir ranka mostelėjo. Bet Keidošienė, turbūt, sekdama patarlę: kas sunku, tai gardu — ypač užsispyrė išpildyti savo užmanymą. Gali būti, jog ant šito ją paskatino miestiškės tetos žodžiai, kuri ponią visomis pusėmis išgyrė ir išmintingą ją rado, ir dievobaimingą, ir gerą gaspadinę.
— Pas tokią ponią Onutė pabuvusi mokėtu ir žmogę priimti ir su juom apseiti, — antrino Keidošienė paežiam Keidošiui, kol ant galo neprišnekėjo važiuoti stačiai pas ponią dėl pabaigimo ar šiokio ar tokio šitos mislies.
Lietuviai viską negreitai daro, o Keidošius, gryno kraujo lietuvis, negalėjo skirtis nuo kitų ir šitame dalyke, dėl to kol prisirengė išpildyti pačios norą, praslinko apsčiai laiko — ponia spėjo dasižinoti33 nuo miestiškės Keidošio tetos apie jų užmanymą ir didelį norą jo išpildymo ir per tai, kada Keidošius atkeliavęs į miestą pas bažnytinės ulyčios ponią, ėmė ilgai rengtis išguldyti34 poniai, ko jis atvažiavo, ta nelaukdama galo jo prierangos atsakė:
— Širdelė mano, oto aš jūsų norą turiu pagirti ir mielai jį išpildyčiau. Bet pats suprasite, jog tai negalimas daiktas. Man uždrausta mokyti, kaip uždrausta visiems be daleidimo vyriausybės. Jeigu aš paimsiu jūsų dukterį pas save ir imsiu mokyti, tai prie manęs prisikabins valdžia.
— Na, tiesa! — atsakė Keidošius tikdamas ant ponios žodžių.
— Poniute, — paskubino pertarti vyrą Keidošienė, — ak niekam valdžia neuždraudžia turėti gryčinę mergaitę dėl lengvo patarnavimo. Tegu mūsų Onutė bus pas jus už tokią gryčinę mergaitę. Jūs mums galite išduoti ir raštą nuo savęs, jog kaipo tokią imate ir algą apsiimate mokėti.
— Kokią algą, širdele, aš nesuprantu?
— Alga, poniut, bus parašyta dėl viso ko. O iš tikrųjų apie jokią algą negali būti nei kalbos. Ne ponia mokėsi Onutei, tik mes mokėsime poniai už jos mokinimą, užlaikymą.
— O, to taip. O, to dabar lyg pradedu suprasti. —
Apie algą rašte reikia paminėti, kad nesakytų, jog ponia mokini. Nors, tiesą sakant, ponia ir nemokysi jokių mokslų, tiktai darbų ir apsėjimo, ko nei valdžia nedraudžia.
— O, to tiesa! Uždrausti mokyti darbų ir apsiėjimo būtų vistiek, ką uždrausti pasakyti vaikui, kad jis nosį nusivalytų. O to kol dar tokio uždraudimo nėra... Tai vežkite pas mane savo dukterį! O, to, tiesą pasakius, aš gyvenu viena ir per tai tankiai man ir nuobodu būna be gyvos dūšios esant. O, to vežkite!
Šita ne tikėta pabaiga labai sulinksmino Keidošius, nes, kaip matyti buvo, ponia bažnytinės ulyčios mielą padarė ant jos įspūdį.
Onutė tokiu būdu pateko pas ponią ir jau pirmomis dienomis taip mokėjo patikti poniai, jog ta būdavo pažįstamiems kalba:
— O, to aš nežinau, kas man pas Onutę labiau dabojasi35 ar mėlynos linksmos kaip žibuoklės akutės ar tamsūs skruostai, ar geltoni plaukučiai ir skaistus veidelis.
O, gal būti ir tai, jog patinka man ne taip jos veidas, kaip gražus būdas ir meilus apsiėjimas. Tikrai sakau, tiktai čionai Lietuvoje gali rasti tokius žmones.
Reikia vienog pridėti, jog šita simpatija buvo abipusė: dėl Onutės geresnio žmogaus nebuvo per ponią. Per tai, žinomas dalykas, Onutė ir klausė ponios noriai, ir mokinosi visko gerai. Ir šilta, ir miela pasidarė viengungiai poniai pirma tuščiuose liūdnuose namuose.
— O, to, kas man rodosi, Onute, — užkalbino sykį ponia mergyščią, — tu benaudingai daug laiko praleidi, bedirbdama rankų darbus ir išskyrus ta, gali būti da, jog tau ir nubosta knibinėti ilgai ar siuvinius ar mezginius.
— Kur nenubos, poniute, — ta atsakė, — bet ką daryti, reikia mokytis, reikia dirbti.
— O, to palauki Onute, mes pabandysime šitą laiką sunaudoti ir padaryti linksmu. — Tai pasakius ponia pakilo nuo krasės36 ir po kiek laiko atsinešė knygą.
— O, to dabar tu sau dirbki, o aš skaitysiu.
Taip pradėjo ponia iš palengvo supažindinti Onutę su svarbesniais darbais lenkiškos literatūros. Rinkdama atsargiai knygas ir vesdama darbą pagal sistemą gerai apmislytą, suvis netikėtai ponia dasiekė svarbų mierį: prablaivė mergiščios galvą ir atidarė akis. — Onutė pasijautė sava kitoniška neg buvo. Atsirado pas ją noras, noras karštas didesnio apšvietimo. Ūmai dabar ji iš lenkiškų versmių pasipažino su abelną37 Europos literatūrą, su pradžiomis kitų mokslų, bet nesiganėdindama38 ir šituoju, sudėjo savo galvoje visą plianą39 dėl tolimesnio savo apšvietimo ir kiek galėdama siekėsi išpildyti jį.
Tuom tarpu laikas ėjo savo žaru. Klampus kelias ir tvanai Velykų laike, darbai pavasaryje tramdė Keidošius nuo lankimo vaikų ir vertė nedėlia nuo nedėlios atidėti pasimatymą. Taip atėjo ir vakacijos. Iš visų pusių grįžo namo jaunūmenė į linksmus ruimus laukų, sodų... įnešdama su savim ir į mūro rumus, ir po šiaudinę pastogę, jauną linksmybę. Mėlyni mundurukai, su baltais sidabruotais guzikais40, juodos skrybėlės su ilgais abitais, sklido iš miestų į visus kraštus. Ir visur juosius tau džiaugsmu sutiko, su išskėstomis rankomis priėmė ir miela širdžia vaišino.
Nudžiugo ir Keidošių namai, sugrįžus vaikams. Pirmos dienos praslinko, kaip kokia šventė ilgai laukta per visus. Pažįstami, svečiai, giminės... Mažai davė progos ir atsižiūrėti ant vaikų.
— Ar tu žinai ką, — kalbėjo sugrįžęs iš lauko Keidošius į pačią, — rūpi man dabar tas, jog Onutė prie darbo, prie triūso41...
— Suprantu! Rūpi tau, kad ji gal imti dabar, išsilepinus, slapstytis nuo darbo ir sarmatytis darbo. Ar taip? — pertarė vyrą Keidošienė.
— Taigi!
— Tagi ar tu nieko ne patėmyji namuose?
— Ką aš čion patėmysiu per tolidinius svečius!
— Argi tu ne patėmijai, jog norint ir svečiai, bet viskas valu42 ir namuose, ir ant kiemo?
— Tai kur šito ne patėmysi... — nutęsė Kleidošius ir apsimislyjo. Šito tai iš tikro jis ligi šiol nesuprato norins ir patėmyjo. Dabar vienog, kaip pati paklausė tai aiškiai atsiminė, jog pirma norins jis ir dručiai dardavosi, vistik negalėjo priversti, kad laikytų kiemą švariai. O dabar ir žodį nesakius, švaru. Kvaštelėjo Keidošiui į galvą, jog tai ne kitaip, kaip Onutės parėdkas.
— Gerai ir tai, motin, — dėl to traukė toliau Keidošius — jeigu tai nors jos parėdkas.
— Ką tu kalbi: parėdkas! Pamatytum, net juokai! Sustvėrus grėblį, šluotą į rankas, da niekam nekėlus, jau nuvalė visą kiemą. O gryčiose? Įeiki pažiūrėki!
— Hm! Tai dėkui Dievui!
— Užvakar, ar tu žinosi, klausau, stramužija43 Onutė slūginę44: „Et Mariute, girdi, ar švari būsi, ar tu susrutusi45 busi, vis turi dirbti, turi triūstis, tai ar ne geriau švariai būti? Ir pačiai miela ant savęs pažiūrėti ir kiti nė netaria žodžio.
— Hm! — numykė vėl Keidošius ir išsilygino visos raukšlės ant jo kaktos. Dabar jisai nustojo vieno rūpesčio.
Mat kaimas yra kaimas ir mėgsta pasirūpinti apie svetimus darbus. Dėl to ir Keidošiaus kaimynai besirūpino darni apie jo dukterį Onutę, nemažai visko prišnekėjo, visados nubaigdami, jog jau Onutė pargrįš namo atpratus suvis nuo namų darbo. Žinomas dalykas, jog tokios šnekos buvo tai aštrus peilis dėl Keidošiaus. Ar grįš tokia, ar grįš šiokia jo duktė, o jau apkalbos gatavos. Tiesa jis užsitikėjo ant savo dukters, bet širdis jo vis ne buvo suvis rami iki paskutinio laiko, iki šnekos su pačia. Vis jam į galvą smelkėsi mislis: „Na, o ką, jeigu žmonės turi teisybę?”. Dabar jisai nusiramino. Tegu sau svietas ir toliau išradinės, ką tik nemanys ant jo dukters, bet jau nors šitai bus ne tiesa, o Dievas duos ir viskas bus gerai; taip sau mislyjo senis Keidošius dabar ir meiliai klausė dukters balsą skambantį namuose. Gyvenimas namuose Keidošiaus, iškreiptas ant tarpo iš senų vėžių, sugrįžo ūmai į jas. Kalbos apie išsilepinimą Onutės išnyko galutinai, akivi kaimynai o ypač kaimynkos pamatė merginą imantis už prasčiausio darbo su giesmėmis ir noru, tartum kokia tam tiesia darbininkė.
Pasilsio46 laiku o ypatingai šventadieniais Onutė ir dabar nemesdama mokslą į šalį, pasiskaitydavo sau, tai šiokias tokias moksliškas knygas. Ne retai būdavo su broliu sukimba ji į ginčą, iš kurio ant jo tankiausiai su sarmata47 išeidavo, norints tartum ir daugiau mokinosi ir tam tyčia užvestoje mokslinyčioje, kur ir mokytojai gana apšviesti ir lavūs buvo. Bet ne iš šito dyvijosi Keidošius. Jis labau dyvijosi iš to, jog šitie ginčai galėjo kaip kada tarp vaikų Iiktis nepabaigti. Jonas tarpais negalėdamas žodžiais perginti Onutę, bematai būdavo, atvelka knygą, kaipo paramą ir čion atradęs patvirtinimą savo žodžiams jau tartum, gauna viršų, bet štai ir Onutė savo žaru paėmusi kitą knygą, atranda sau pamatus ir paramą.
Kaip tai galėtų būti? — statė sau ne sykį klausimą Keidošius. — Teisybė viena! Kaip tai gali būti, jog viena knygą sako vieną, o kita suvis ką kitą kalba? — Bet šitas klausimas liko ne išrištas. Onutė kaltino Joną ir jo knygas, Jonas gi Onutę
Uwagi (0)