Keidošių Onutė - Vincas Pietaris (czytanie książek TXT) 📖
Keidošių Onutė jest to opowieść, niczym obrazek przedstawiająca realia wsi końca XIX wieku.
Obierając za główną bohaterkę Onutė z rodziny Kiejdoszów, autor się zastanawia nad tym, co ma zostać osobistym priorytetem każdego, należącego do budzącego się do wolności narodu. Onutė pochodzi z ubogiej rodziny, kształci się w mieście, a jednak zostaje wierna ideom narodowym, ideom wolności i godności narodu. Wraca do domu, tu zostaje, chociaż z pewnych powodów jej oczęta są pełne smutku. Z jakich?
- Autor: Vincas Pietaris
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Keidošių Onutė - Vincas Pietaris (czytanie książek TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Pietaris
Prabaščius apt šitų žodžių pakilo nuo kėdės, su juoju pakilo ir jaunukas,
— Meskime vėlyk šitą lošimą — pakilęs pratarė prabaščius. — O ką apie dievobaimingumą, tai aš jums, pons mokytojau, turiu, ot, ką pasakyti: „Tokios kalbos, kaip jūsų, nepritinka mokytojui, tiktai tokiam litvomanui, kaip Vincų Vincas”.
— Ka! ka! ka! — nusijuokė Skriaudupys, — Kas man pritinka, tai jau aš pats gerai ir žinau ir prašau apie mane nesirūpinti. O ką į litvomanus aš niekados neprigulėsiu. Da tie durniai nedaaugo iki manęs.
— Kas gi sveikas esi? — paklausė, akis net išpūtęs iš nusidyvijimo, prabaščius.
— Aš esu mokytojas — šypsodamas atsakė Skriaudupys, pastatęs akis į prabačių.
— Aš klausiu: kokio esi tikėjimo, kokios tautos?
— Ka! ka! ka! — pasileidė vėl juokais Skriaudupys. — Aš neturiu nė saito, nė brankto. Aš nepripažįstu nė tikybos, nė tautos. Aš esmi žmogus ir daugiau nieko. Ot, jūs intrigavojate vieni prieš kitus, kaip lenkstudentis prieš litvomanus.
Perprašau! Litvomanų pas mus nėra — pertarė Kurpiūnas.
— Na, gerai!.. Intrigavojate taip, kaip lenkstudentis prieš lietuvius — traukė toliau Skriaudupys — o jūs, lietuviai, nykstate, prapuolate, nežinia dėl ko ir kaip. Tokie gi, kaip aš, sau stovi ir juokiasi. Mes gerai matome ir žinome, kas bus ir ko reikia laukti.
— Kuo gi negeras lenkstudentis, kuo gi kvaili tokie kaip jis, jūs ir iš jų juokiatės? Ak, jie siekiasi užlaikyti mūsų karalystę Lenkus, sekiasi atgaivinti ją — klausė prabaščius.
— Taigi ar reika didesnio durniaus? Argi jūs mislyjate, jog valdžia daleis savo valstijoje platinti lenkus? Tai kurs kitaip mislyja, taip kvailas, kad apie jį nė kalbėti nereikia. Bet kvaili ir litvomanai — pfu! Vėl apsirikau. — kvaili ir lietuviai jeigu jie nori ir mislyja užsilikti. Lietuvoje už poros desetkų metų neliks nei vieno lietuvio, visi pavirs į stačiatikius maskolius. Taip mums išreiškė mūsų direktorius... Dabar, gal, suprantate, dėl ko aš į ne jokią tautą neprigaliu. Ak, netiki į nieką ir lenkstudentis, bet vistiek jis kvailys, nes dirba dėl lenkų, ir būtų da kvailesnis, jeigu jisai dirbtų dykai....
— Ar tai jis už pinigus dirba? — neiškentė Kurpiūnas nepaklausęs.
— Jis sakosi gaunas po dešimtį rublių kas mėnuo, o išleidimai vardan „polskos spravos” ne iš jo, tik iš lenkų kišenės. Ot, ne per seniai jam atsiuntė penkias dešimtis rublių lenkiškiems reikalams, ant rankų vieno mokytojaus, man pažįstamo, kuris taipogi neva laiko lenkišką pusę.
Palengvo partnerai prasišalino nuo Skriaudupio, išsiskirstė palikę jį vieną viduryje sodno su jo dideliu protu.
— Ar tujinai — kuždėjo prabaščius į ausį vikarui — man lenkstudentis davė ant egzekvijų 10 rublių. Gerai, da aš apie tai neišsitariau prieš šitą mokytoją... Turbūt, tai jis man davė iš tų atsiųstųjų... Bet Dievo valia, vis tik mums reikia iki paskutinai ginti lenkus. Ir ką aš sakiau apie Vincų Vincą, tai prašau išpildyti.
— Ir dabar, po šitai šnekai? — paklausė vikaras neištikinčiai pažiūrėjęs į prabaščių.
— šita šneka nieko nemaino — atvertė ant paklausimo prabaščius mūsų, kaipo dvasiškų asabų76 pereiga stoti už lenkus.
— Prašysiuosi, kad mane perkeltu į kitą parapiją — pratarė vikaras Kurpiūnui, atsisveikindamas.
— Dėl ko gi taip?
— Matote, gyventi tarpu tokių kaip prabaščius ir tokių kaip Skriaudupys, kurie be saito ir be brankto, man per sunku. Prabaščius liepė man pasakyti pamokslą žmonėms, kada iš tikro reiktų jam pasakyti pamokslą. Skriaudupys vaikščioja be brankto ir be saito, kaip ta degloji; iš tikrųjų reiktų jam neatbūtinai ir saitą ant sprando užnerti, ir branktą pakabinti. Bet lik sveikas, Kurpiūne! Antai, jau tavęs Onutė akimis ieško. Jeigu aš čionai negyvensiu, pakvieski ant svodbos77.
— Duoki, Dieve, kunigėli, kad taip būtų, kaip man užmenate — atsiliepė Kurpiūnas — ak, tartum mergina nesišalina nuo manęs.
Gražus buvo vakaras. Saulelė raudonais spinduliais uždegė sodno medžius, nužėrė auksu ant lengvų padangės debesų ir pabiro nutiško drebančią šviesą ant pievų vejos, ant liemenės linų, avižų ir miežių, svyruojančių laukuose.
Jaunas kunigas ėjo namo pėsčias ir nors buvo sunku jam ant širdies, vienok negalėjo nepatėmyti prigimimo grožybės ir pratarė į save:
— Koks gražus Dievo rankų darbas, koks gražus jo sutvėrimas mažiausiame krisle ir neapimame pasaulės ruime! Tik dėl to žmogus, tas žemės valdonas, sutvertasis ant Dievo paveikslo ir panašumo, vietoje pataisyti savo laiką, vietoje paversti į lengvesnį gyvenimą dėl tokių jau kaip pats, — nuo amžių naikina ramumą ant žemės ir verčia gražų pasaulį ant ašarų pakalnės? Bet, Tėve Visagali! Būk valia Tavo kaip Danguje taip ir ant žemės!
Toli nuo Lietuvos, dideliame mieste, už stalo sėdi jaunas vaikinas ir rašo. Ant stalo guli kelios knygos ir popierių apsčiai. Vienos rašytos, kitos da grynos... Per atidarytus langus lėkė vilnys vaiskaus, plyno oro ir geso balsai, bet truputį pasilpę, nes butelis (kvatera) ant antrų gyvenamų ir ant kiemo. Vienok balsai, kaip matyt, nekenkia suvis vaikinui, pripratusiam prie jų. Darbas eina smagiai. Alavėlis78 skubiai braižo popierą, lakštas lakštą seka.
— Da valandėlė, ir bus gatavas ne tik šios dienos, bet ir rytdienos darbas — pratarė atsikeldamas smarkiai nuo stalo ir vaikščiodamas po butelį... Dabar reikia truputį pavaikštinėti.
Bet nespėjo kelis sykius pereiti išilgai butelį, kaip atsidarė durys ir per jas pasirodė pora jaunų taipogi vaikinų.
— Sveiki drūti, pons Vincentai! — pratarė vienas iš jų.
— A, sveiki drūti! — atsiliepė pavadintas Vincentu vaikinas, kurs buvo ne kas kitas, kaip Vincų Vincas. — Tai jau kaip matau, atkeliavote. Na, prašau į vidų, sveiki atkeliavę. Sėskite, kaip galite; pas mane meblių79, kaip matote, nedaug. Pons Keidošiau, sėskite artyn ir papasakokite, kas gero pas jumis? Kaip mano tėvai ten gyvena?
— Visi sveiki ir mano ir jusų tėvai.
— Onutė, girdėjau, namie jau.
— Onutė mane atlydėjo.
— Ar gali būti? — neištikinčiai paklausė Vincų Vincas.
— Iš tikrųjų! Ponia turėjo reikalą į šitą miestą, na, tai matote, mes visi ir susitarėme važiuoti: aš, Kurpiūnas, Onutė ir ponia.
— Tai ir Kurpiūnas čionai?
— Ugi, ir jis atvažiavo.
— Na, kad taip, tai po šimts velnių viskas! Šiandien ir rytoj būt man šventė.
— Ot, aš ir atėjau tamstą vadinu pas save. Mes čionai netoli nuo jūsų mylistos sustojome nameliuose.
— Ar žinote ką? Pas jus aš eiti eisiu, bet mislyju, ot, ką padaryti. Numeriuose nė jūs da nespėjote apsigyventi, dėl to ant arbatos, man rodos, būtų geriaus pas mane susirinkus. Ak, tiesa, tai būtų truputį prieš etiketą, bet pakeleivingiems ir svetimoje šalyje vargu visus etiketus išpildyti. Dėl to pavėlykite man valandėlę tik atiduoti prisakius, ką turi pagaminti mano tarnas dėl arbatos. Ak, tiesa, tai bus per anksti ir, galbūt ponai ir Onutė nusutiks, bet man vis reikia pasirengti...
— Tiesą sakant, jos nesutiktų eiti priešai etiketą... bet aš taip mislyju, jog sutiks.
— Dėl ko gi taip jūs mislyjate?
— Mat, abiedvi akyvos pažiūrėti, kaip gyvena studentai...
— Na, ir tai tiesa. Ko nepadarys prašymas, tai pabaigs akyvumas. Vienok turiu pasakyti, pons Keidošiau, jog esi labai pasargus80.
Po valandėlės, kaip ir prakorė Keidošius, visa draugija susirinko Vincų Vinco butelyje.
Ant stalo dabar vietoje popierų ir knygų stovėjo virdulys garuojantis ir užkandis nepuikus: bulkos, suris, dešra, pora butelių vyno, truputis saldumynų...
Ponia metusi etiketą į šalį ir visą su juoju stangumą, triūsėsi apie virdulį, kaip gaspadinė. Onutė gi tame tarpę akyvai žiūrėjo visą gyvenimą: geltona popiera apklijuotas sienas, kampe stovinčią lovą, uždengtą užklotu, lentynas ten su knygomis, komodą; paskaitė kėdes, esančias butelyje, paskaičiusi nusišypsojo ir pratarė:
— Da vienas svečias turėtų ant ko sėsti.
Šitas Onutės pratarimas padarė nemažai linksmumo, nemažai juokingą patėmyjimą nuo ponios ir Kurpiūno.
— Žydai šabą81 negali švęsti be dvylikos žmonių, o kaip matau, ant studentiško šabo daugiau per šešis ne leidžia; turbūt, bijo, kad į žydišką nepavirstų.
— Pons Kurpiūnas išjuokia mūsų gyvenimą, bet be jokio pamato.
— Na, kaip be pamato! O kur sveiki sodintumėte da porą atėjusiu svečių?
Studentai ne riebūs, ne stori, tai gal po du ant vienos kėdės išsitenka, — pritarė ponia.
— Ne! Turbūt ne taip! Kėdelės per gležnos, ne dalaikytų.
— Poniute! — atvertė ant šito Vincų Vincas, — jūs nepatėmyjote da poros langų ir lovos. Ant langų išsitenka po porą, o ant lovos ir trims vieta randasi. Ot! Matote, kiek da vietų. Tiesą sakant, čion mūsų, lietuvių, taip ne daug, jog niekados da ir nereikėjo man rūpintis apie tai, ant ko bus pasodinti svečiai.
— Bet klausykite! Kaip ir ant juokų girdžiu ateinant per kiemą pažįstamus, — pratarė Vincų Vincas, eidamas šalin nuo lango, ties kuriuoju buvo besėdįs.
— Tegul sau eina, — atsiliepė ponia, — arbatos yra ikvaliai, o su atsisėdimu, tai jau pusė dar bus. Gyrėtės, ir gerai!
Tame tarpę iš tikro įėjo pora pažįstamų studentų. Bet tai mažai draugijai pertarnavo, nes jie buvo pažįstami visų, mūsų kampo vaikinai. Kalbos ir juokai ėjo toliau, tartum, tai buvo Lietuvoje, — širdingai, atvirai.
— Ot, ir lietuviška besieda82 — atsiliepė Kurpiūnas besigerėdamas svečiais. —
— Negaliu tamstai nepasakyti, jog tai mane nemažai dyvija, jog iki šiolaik da vis laikotės savo senų numanymų ir skiriatės nuo lenkų, — užmetė serijo83 kalbėdama ponia. — Ak, tik jums žinoma Liublininė unija, ant kurios proseniai lietuvių prisiekė vienybę laikyti su lenkais, o dabar jūs ne tik nelaikote vienybės, bet ir skiriatės nuo jų, ir nedraugiškai ant jų žiūrite.
— Liublino unija — atvertė ant šito irgi iš linksmos kalbos pereidamas ant serijo Vincas, — Liublininė unija, guodojama ponia, buvo tai darbas išsitautėjusių mūsų bajorų, kurie galėjo prisiegauti vardu savo ir savo ainių, bet ne mūsų vardu. Jų darbai mums ne rūpi ir mus neiypsto. O ką sakote apie ne draugystę, tai tegul mane Dievas myli ir sergti nuo to, kad aš būčiau nedraugu, ar lenko ar vokiečio, ar kito kokio nors žmogaus. Aš nesu jų nedraugu... Aš tik esu draugu lietuvių...
— Ka, tai vistiek! Kas nėra draugas, tas esti nedraugas.
— Ne! Persiprašau jūsų mylistą: nuo draugo iki nedraugo toli.
Nedraugas persekioja, o indiferentnas žmogus nesikiša į svetimus darbus, kaip aš į darbus lenkų. —
— Gerai! Bet kodėl jus skiriatės nuo lenkų, su kuriais taip ilgai prakorimas krūvoje laikė? Ko jūs norite ir ko jūs ieškote?
— Norite žinoti, ko mes geidžiame ir ko mes ieškome? Gerai! Poniute, patėmykite, kas darosi Vokietijoje. Ten ūkininkas, turintis 15 margų, gyvena taip, kaip pas mus gyvena ant 60 margų, o žemė vis ta pati, kaip pas mus. Dėl ko gi taip?
— Na! Ten apšvietesni žmonės.
— Taigi, taigi poniute! Tarpu mūsų žmonių nėra fabrikantų, nėra nė amatninkų, dėl ko? Juog neapšviesti žmonės. Vaisbą84 bandei. Jie ja taipogi neužsiima, dėl ko? Kad neapšviesti.
— Na, ar tai tuomi, jog su lenkais piktumą užvedate, apšviesite savo žmones? — paklausė nekantriai ponia.
— Nesusidėdami su lenkais — kalbėjo iš lėto Vincų Vincas — mes apšviestieji, neišvirsime į lenkus. Neišvirtę, mes ar šiek, ar tiek vis tik savo kampui duosime apšvietimo, prigimtoje kalboje parašę ar šiokią, ar tokią knygelę. Nebus to, kas ikšiol buvo, išvirsdavo visi apšviestieji į lenkus, palikdami tamsius žmones tamsumoje be prašvaistos.
— O kuo gi lenkai tame kalti?
— Lenkai kalti tuomi, jog jie visokiais būdais siekėsi atitraukti apšviestuosius lietuvius nuo jų pareigos — apšviesti savo brolius. Ir draudė, ir sarmatyjo, ir ką tik išmanė tai darė, siekdamėsi ušdvasinti lietuvius, paversti į lenkus.
— Jūsų neperginsi — nutarė ponia. — Jūs vieną antrinate85 mislį: lenkai kalti, lenkai kalti...
— Suvis ne! Lenkams aš tik atiduodu garbę pagal jų uždarbį. Tiesą sakant, lietuvius aš šimtą sykių kaltinu daugiaus nei lenku. Kaltinu juosius už tai, kad jie išsižadėjo savo tėvų, savo kalbos, savo papročių, ir viso, kas saviška.
Pamislyjęs kiek, Vincų Vincas pridėjo:
— Bet ar kitaip ir galėjo būti? Mūsų galingi bajorai, tikri lietos vyrai, griuvo kovose amžinose su priešais, užstodami savo veislę ir savo šalį. Mažai jų sekios tebeužsiliko. O dabartiniai bajorai tai daugiausiai žmonės su vergutišką dūšią, su šeškaus būdu, kurie pavojaus gadynėje slapstėsi po šiaudus ir kakalius (pečius). Ko nuo jų daugiaus ir norėti gali, kad ne vergutiškų, beprotiškų darbų?
— Pavėlykite, ponas Vincentai — pratarė ant galo Onutė — Pradedant kalbą jums su ponia, aš ne sykį norėjau jus pertraukti ir pasakyti; be ginčų tuščių, be darodinėjimų, meskite daryti nesutaikas terpu jaunų vyrų. Nešalinkite juosius nuo lenkų, su kuriais amžius krūvoje gyvenome. Bet dabar, išgirdusi savo ausimis, kokį mielį norite dasiekti, turiu jums pasakyti vardu nesuprantančiu jus: dėkui ir dideliai dėkui, jog turėjote ikvaliai drąsos ištarti žodį dėlei naudos žmonių; neišsigąsdami nė persekiojimų, nė keiksmų. Dėkui jums da sykį. Dabar aš suprantu viską.
Ponia išgirdusi Onutės kalbą, net rankas nuleido ir nubalo. Ir taip tai žymiai viskas buvo, jog ir Onutė patėmyjo.
— Poniute! — patėmyjusi pratarė mergina — jūs mane čionai vežėte labiausiai, kad aš savo įtekmę padaryčiau tai, kad pons Vincentas mestų platinęs lietuvystę tarpu jaunų lietuvių, kad išnyktų nesutaika pavojinga dėl mūsų šalies... Šiandien nuo mano akių nuslinko vaikius ir aš pažiūrau... Pražiūrau tautiškai... Kas mano galvoje pirma kaip brėkštantys spinduliai vaidintiniai švytavo, dabar aiškiai viskas sužibo. Aš esu lietuvaitė, šito — man rodos — žodžio užteks dėl jūsų, kad žinotumėte, ko nuo manęs toliau reikalauti. O kad būtų suvis aišku, pridėsiu, jog kožną, kuris priešingas lietuvystei, aš nuo dabar laikysiu už priešingą ir man. Nes persekiotojas mano tėvynės ir mano brolių negali būti mano draugu. —
Uwagi (0)