Konradas Valenrodas - Adam Mickiewicz (biblioteka polska .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Mickiewicz
- Epoka: Romantyzm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Konradas Valenrodas - Adam Mickiewicz (biblioteka polska .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Mickiewicz
išgąsčio dengia:
Užveizdas vienas su reta drąsybe
Akis įspyręs į bestiją žiūri
Ir tokia dūšioj paslėpta galybę
Kaip ant pavadžio smarkininką63 turi.
II
Varpai suūžė ant kuoro64 koplyčios,
Nuobažnus65 žmones ant nešparo šaukia;
Su pirmu garsu iš rodų66 seklyčios
Komtūrai, broliai ir kareivei plaukia
Į namus Dievo, maldas karštas neša
Ir šventos Dvasios padėjimo prašo.
Informacje o nowościach w naszej bibliotece w Twojej skrzynce mailowej? Nic prostszego, zapisz się do newslettera. Kliknij, by pozostawić swój adres e-mail: wolnelektury.pl/newsletter/zapisz-sie/
Giesmė
Dvasia šventoji, paversme šviesybės,
Į Tave šiandien nusibėga žmonės
Su karšta malda iš širdies gilybės,
Geisdami Tavo švenčiausios malonės.
Nuleisk į širdis spindulį skaisčiausią,
Kurs mums nuo klaidės tikru būtų ginklu,
Kurs paženklintų iš mūsų gadniausią
Garbės aukštosios — perdetinio ženklu.
Mes sūnūs žemės toj pulsim ant kelių
Prieš tą, kas vertas bus malonės Tavo.
O Jėzau Kristau, išklausyk vaikelių,
Apreišk akliesiems šventą valią savo!
Tegul išvista per umų aklystę
Tą, kas tur platint Tavo karalystę.
Tegul už vadą vienširdžiai išrinkę,
Prieš jį ir galvas ir širdis palenkia.
Pabaigę maldą, iš vyriausio valios
Visi išėjo oran67 pasilsėti;
Liepta netrukus vėl sugrįžt atgalios
Ir vėl iš naujo Dievą malonėti.
Vieni ant kiemo tebėra ant kojų,
Arba susėdę ant gonkų68 vedinas,
Kiti, išklidę po sodą ir gojų,
Kur klėsta jaunas, gražus ąžuolynas,
Kvepuoja dūšia, ramumu pripilta,
Ir vaikštinėja. Naktis tiki, šilta,
Balzomu oras dosniai pašlakstytas,
Jaučiasi arti gaivinantis rytas.
Mėnuo, naktinę baigdamas kelionę,
Pro debesėlio blizgančią pašonę
Į patalinę apsiblausęs slinksta,
Akis mieguistas praverdams iš reto,
Tai vėl užverdams, pats nepasimato,
Kaip sunki galva kaskart žemyn linksta.
Taip pat griaudingas be vilties mylinčius,
Perbėgęs mislyj visą amžiaus kelią,
Visas linksmybes, sielvartus ir kančias,
Tai linksmai žiūri, tai verkia vaikeliu,
Ant galo, lenkias galvą ant krūtinės,
Rimo, neb’jausdams sunkiosios gadinės.
Bet pirms komtūras valandėles liuosas
Paveikslu brolių dykai negaišina,
Tuojaus Alboną ir šiaip senesniuosius,
Išminčia69 tvirtus, į šalį vadina,
Idant jų tyloms mislis tyrinėti,
Paklausti, rodos, arba persergėti.
Traukia į lauką, šneka, rodavojos70,
Mislyse ieško teisingesnio sūdo71,
Tarp to iš kelio pagrąžino kojas
Į kraštą tiko, zerkolinio72 prūdo73
Ir ilgą čėsą veda kalbą tilią.
Jau brekšta, reiki skubintis į pilį,
Šiandien rinkimo roda paskutinė —
Šit balsas... Iš kur? Iš kuoro kertinio.
Į šitą kuorą prieš desetką74 metų
Jauna mergaitė iš tolimos pusės,
Dūšios tvirtybę turėdama retą,
Įžengė trumpint dieneles brangiausias.
Ar jai pagirtas Dievo baimingumas
Širdin įdėjo tokias baisias dūmas,
O gal ir sąžinės nuotartį75 pajutus
Maldyt norėjo balzomu pakūtos76
Užu jaunystės gyvatą nelabą
Ir čia, nabagė77, gyva rado grabą.
Iš pradžios broliai draudė ir kalbėti,
Ale78 meldimais didžiais pergalėti
Ant galo kuore paskyrė jai vietą.
Tokiu tai būdu mergaitė taip anksti
Visus jau ryšius patraukė su svietu;
Ir vargiai koją įkėlė per slenkstį,
Tuoj durų vieta akmenims užplūdo;
Paliko vieną tarp sienų tamsiųjų
Ir bromų79, kurios skiria no gyvųjų,
Neb’atvers niekas iki dienai sūdo.
Vien liko langas į tą smerties guolį,
Kur geri žmonės jai pašelpą siunčia,
O dangus veja ir šviesos spinduolį.
Griešnikė biedna, kokia baisia kančia,
Kokia gailyste tau širdis aplieta?
Ar taip įgėlė neapykanta svieto,
Jog saugais oro gaivinimo brango?
Kaip tiktai stojo ant to baisaus kelio,
Nieks jos nematė, kad ateit’80 prie lango
Krūtine gaudyt kvėpimą vėjelio,
Regėt gražybę dangaus stebuklingą,
Ir mielus kvietkus žaliuojančių pievų,
Ir veidą savo artimo meilingą;
Slepiasi viena su mislims ir Dievu.
Bet vis dar žymu, jog tebėra gyva,
Nes kartais žingsnius keleivio vėlyvo,
Į šventą vietą ėmusio kelionę,
Nustabdo kalba iš kuoro maloni,
Kuria ji, galbūt, griešniką nedrąsų
Malonėj Dievo nutikrinti geidžia.
Ir kad vaikeliai Lietuvninkų-Prūsų
Kuomet netoli susirinkę žaidžia,
Tada pas langą mirga kažkas skaistas,
Lig būt’ spinduolis iš dangaus nuleistas
Tekančios anksti žvaigždelės aušrinės.
Ar tai plovena kasos gintarinės,
Arba gal rankos kaip ir sniegas baltas
Žegnoja galvas kudikių nekaltas.
Ir taip beinant į ausis komtūro
šitokie žodžiai atbėgo iš mūro:
„Konrade, Dievžin, ar grįš diena šviesi,
Vadu pastosi jiems ant prapuolimo,
Bet koks bus galas, noprosnai81 slepiesi,
Nepermainysi82 savo prigimimo;
O kad ir žalčio priimtumei būdą
Ir tai jų smarkaus n’išbėgtumei83 sūdo:
Daug dūšioj tavo senoviško liko,
Kaip šit iš mano niekas neišnyko”.
Stropiai komtūras kožna žodį seka
Ir aiškiai girdi — pustelnikė šneka.
Patamsy regis lig rankoms mosuoja,
Ant krotų lango nusvirus dvilinka,
Bet kam? Nes dyka84 artesnė aplinka,
Tiktai iš tolo kasžin kas duluoja85,
Tarytum mirga kareiviškas šalmas,
Arti bus žmogus, ar supuvęs kelmas,
Išnyko... Tai mat gal akys meluoja,
Gal pirma šviesa aušros pabaidytas
Nakties šešėlis į pakalnę ritas?
„Ar girdžiat broliai” — Albonas sušuko
„Konradas — balsas toks aiškus ir skardus
Negi ant vėjo iš kuoro ištruko,
Konrads, kaip žinom, Vallenrodo vardas,
Čia pranašyste pustelnikės žymu,
Tai Dievo balsas, iš jo valios rados,
Sekim tą balsą ir ant surinkimo
Te Vallenrodas bus Zokono86 vadas”.
Visi pagavo tuos žodžius su strioku87,
Tuojaus šaukimas kėlės tarp kryžiokų,
Kartu iš kiemo, iš gojaus, iš sodo,
Ir susiliejo vardan Vallenrodo.
Garsai tik skamba ir po kalnas draikos:
„Konradas — vadas, Konradas, būk sveikas!
Buk sveikas Zokons, buk sveiki krikščionys,
Tegul prasmenga nuo žemės pagonys!
Ir taip į pilį šaukdami parėjo,
Albonas vienas dar biškį palaukė,
Kitriai88 į kuorą, į juos pažiūrėjo
Ir šitą dainą eidamas užtraukė:
Daina
Vilija mūsų motina upelių,
Dangui prilygsta skaistumu veidelių;
Bet da skaistūnės Lietuvos dukrelės,
Gražesnio būdo, čystesnės89 širdelės.
Vilija skaisti žaliam’ Kauno lauke
Tarp tuliponų ir narcizų plaukia;
O pas Lietuvę jaunieji berneliai —
Už tuliponus paikesni kvietkeliai.
Vilija niekin gražumą kvietkelių,
Nemuno ieško savo numylėto;
Lietuvei ilgu tarp savo bernelių,
Nes svetimam jos širdis pažadėta.
Viliją mielą Nemuns apkabinęs
Per uolas šiekštas, supdamas, kiloja,
Ir, meiliai glausdams prie šaltos krūtinės,
Drauge pranyksta marių gilumoje.
Ir tav’ Lietuve, svetims apkabinęs
Atskirs nuo tėvų ir šalies gimtinės,
Ir tu kaip upė užmaršos vilnyse
Da griaudingesnė, nes viena nuskęsi.
Upei ir širdžiai ta perserga dyka:
Vilija bėga, o Lietuvė myli;
Vilija gelmėj Nemuno pranyko,
Lietuvė rauda pustelnikė pilyj.
Przekaż 1% podatku na Wolne Lektury.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
III
Kad didis vadas, baigęs maldą savo,
Zokono šventą knygą pabučiavo,
Paėmė puikiai į silingas90 rankas
Kardą ir kryžių, kaip ženklus galybės,
Užkėlė galvą, nors ji didžiai trankos
Pajautoms vienkart džiaugsmo ir rūstybės.
Ant veido juokas neženkliai prašvito,
Retas svetelis, jis reiškia ne džiaugsmą,
Bet kaip spindelis tarp debesų rito,
Drauge nešina ir saulę, ir griausmą.
Tas veidas vado, ta tvirtybė dūšios
Širdyse brolių kuria viltį naują;
Jau milyj regi plėšimus ir mūšius
Ir gausiai lieja pagonišką kraują.
Nes kas drįs stoti prieš tokį galiūną,
Katram, jį regint, n’eis šiurpas per kūną?
Drebėk, Lietuvi! Valanda už durų,
Kurioje kryžius švis ant Vilniaus mūrų.
Dikas laukimas. Jau mėnuo, ir antras,
Ir metai cieli91 pakajaus praeina;
Lietuviai graso, o Konradas kantras
Atilsio savo ant karo nemaino.
O jei nebudęs ką pradės daryti,
Tai kaip ant keršto — net gėda sakyti —
Verčia parėdus92 ir būdus senovės,
Broliai išeję mat iš paklusnumo,