Darmowe ebooki » Powieść poetycka » Vaidilos apysaka - Adam Mickiewicz (czytać ksiązki TXT) 📖

Czytasz książkę online - «Vaidilos apysaka - Adam Mickiewicz (czytać ksiązki TXT) 📖».   Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Mickiewicz



1 2 3
Idź do strony:
Adomas Mickevičius Vaidilos apysaka

 

tłum. Vincas Kudirka

Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, jest dostępna on-line na stronie wolnelektury.pl.

Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Nowoczesna Polska.

ISBN 978-83-288-3541-2

Vaidilos apysaka Strona tytułowa Spis treści Początek utworu Przypisy Wesprzyj Wolne Lektury Strona redakcyjna
Vaidilos apysaka1
Grįžo lietuviai. Iš kur? Atlikę naktyje žygį, 
Grįžo visko pilni, pilis ir cerkves apiplėšę. 
Daug vokiečių belaisvių, su kilpomis užnarinėtoms 
Ant kaklų, su rankoms tvirtai suraišiotoms pančiais, 
Skubino eiti greta arklių apgalėtojų savo. 
Atsižiūrės ant prūsų ir ašaroms tuoj apsilieja, 
Pasižiūrės ant Kauno ir save paveda Dievui. 
Kauno viduj talpus yr plotas žemės Perkūno; 
Ten Lietuvos kunigaikščiai, pargrįžę iš karo laimingo 
Ricierius vokiečių ant laužo degino aukai. 
Du tik ricieriai jų be baimės eina į Kauną: 
Vienas jaunas, gražus, o kitas sulenktas amžiaus. 
Prasidėjus kovai, apleido jie vokiečius patys; 
Ir į lietuvių pusę pabėgo; priėmė juodu 
Kunigaikštis Kęstutis, apsupo sargą ir su savim 
Vedės į pilį drauge. Iš kur jie esą klausinėjo, 
Ko atvyko čionai? „Nežinau, atsako jaunasis,  
Kokios esmi2 giminės ir kaip tikrai vadinuosi. 
Da bebūdamas mažas, tekau vokiečiams į nelaisvę. 
Pamenu Lietuvoje dideliam mieste testovėjo 
Mano tėvų namai; tas miestas buvo medinis, 
Ant aukštų kalnelių; mūs namas iš plytų raudonų. 
Apie tuos kalnelius aplinkui ošė eglynai, 
Girių viduryje iš tolo ežers žibėjo. 
Naktyje vienąkart mus visus išbudino triukšmas; 
Plykstelėjo ugnies šviesa, langai ėmė sprogti, 
Dūmai veržės į vidų; tuojau mes laukan išbėgom. 
Ulyčias3 jau liepsna apėmusi, kibirkštys laksto. 
Didis riksmas: prie ginklo! Mieste vokiečiai yr! Prie ginklo! 
Tėvas ginkluotas išbėgo ir jau daugiaus nesugrįžo. 
Vokiečiai ant namų užpuolė, viens pasileido 
Paskui mane; pagavęs, ant arklio ėmė su savim. 
Nieko aš nežinau, kas turėjo paskui atsitikti. 
Tik ilgai, ilgai girdėjau motinos riksmą, 
Ginklams čiauškant ir beidžiant triobų pargriūvančioms sienoms, 
Riksmas tasai lydėjo mane ir ausyj pasiliko. 
Dar ir dabartės, gaisrą bematant ir šauksmą begirdint, 
Mano dvasioj tas riksmas pabunda, urvoje tartum 
Atbalsis nuo perkūno trenkimo. Štai yr viskas, 
Ką išsinešiau aš iš tėvynės ir nuo namiškių. 
Kartais matau sapnuose visų brangiausius paveikslus 
Mano motinos, tėvo ir brolių, betgi kas kartas 
Vis ir vis storesnis šešėlis pridengia jų veidus. 
Taigi tarp vokiečių kūdikystę savo praleidau, 
Kaip vokietis gyvendams; turėjau Valterio vardą, 
Alfo pravardę; norint man vardas vokiškas duotas, 
Bet lietuvio dvasia užsiliko: gailestis liko 
Giminės ir didis svetimšalių neapkentimas.  
Vinrich, mistras4 kryžiokų, prie savęs mane augino. 
Pats prie krikšto laikė, mylėjo mane kaip sūnų. 
Rūmuose buvo man nuobodu, nuo Vinrich’o kelių 
Bėgdavau aš pas seni vaidilą. Tuo tarpu ten buvo 
Vaidila lietuvių, seniai į nelaisvę sugautas. 
Ir vertiku tarnavo; jisai, apie mane patyręs, 
Juogiai aš našlaitis lietuvis, tankiai viliojo 
Mane mažą prie savęs ir apie Lietuvą sakė, 
Man išsilgusią dvasią gaivino kalbos prigimtosios 
Glamonėjančiais balsais ir skambėjimu dainelių. 
Vesdavos tankiai mane ant mėlyno Nemuno kranto; 
Mėgdavau ten žiūrėt ant meilių tėvynės kalnelių. 
Būdavo, grįžtant į pilį, senelis ašaras šluosto, 
Kad neužtraukti akių ant savęs; ašaras mano 
Taipgi šluostydamas, prieš vokiečius pagiežą kurstė. 
Pamenu, kaip į pilį sugrįžęs peilį galandau, 
Širdyje pagiežos smagumą patirdamas, pjausčiau  
Vinrich’o brangius kaurus ir jojo zerkolus5 rėžiau, 
Ant jo skydo šviesaus purvais drabsčiau aš ir spjaudžiau. 
Kaip paaugau, senis paimdavo mane į laivą, 
Keldavomės iš Klaipėdos krantus Lietuvos atlankyti. 
Skyniau tėvynės kvietkas, o nuo jų kvapsnies6 užkerėtos 
Dvasioje mano atgijo seni praeities atminimai. 
Tos kvapsnies užsigėrus, man rodos, kad mažas aš vaikas, 
Kad tėvų sode žaidžiu su mažais savo broliais. 
Senis atminčiai mano padėjo; praeitį paišė 
Žodžiais daug puikesniais už tasias kvietkas ir žolynus. 
Kaip tai būtų miela tėvynėje tarpe bičiulių 
Ir giminių praleisti dienas jaunystės laimingos; 
Kiek tai lietuvių vaikų tos laimės neišpažįsta 
Ir kryžiokų pančiuos beverkia. Žodžius tuos girdėjau, 
Lankant plačius laukus; vienok ant Palangos pakrančių, 
Kurias krūtine griausminga atsimuša jūrės 
Ir iš didžių putotų nasrų srioves smilčių išlieja, 
Senis kalbėjo man: „Matyk, sūnau, kaip tas pievas 
Smiltys jau apniko: matai, tos kvepiančios žolės 
Stengiasi dar galvoms tą marią užklodę perveikt. 
O, veltui! Nesa naujas ateina smilčių siaubūnas, 
Apgali gyvą žemelę ir veik aplinkui užtraukia 
Dykumos viešpatystę. Sūnau, tie pavasario vaisiai, 
Dar gyvi į kapą įstumti — tai apveiktos tautos, 
Tai mus broliai lietuviai; sūnau, tos smiltys nelabos, 
Ką iš užmarių neša audra — tai zokons kryžiokų”.  
Klausant, plyšo širdis, geidžiau kryžiokus tuoj žudyti, 
Ar į Lietuvą bėgti; senelis mane malšino. 
Ricierius liuosas7 gali, sakydavo, ginklą sau rinktis 
Ir su lygioms pajėgoms gal stoti į atvirą kovą; 
Dar pas vokiečius lik ir karo mokslą pažinki, 
Išsitikėjimą jų užpelnyk, paskui pažiūrėsim. 
Paklausiau senelio rodos8, išėjau su teutonais: 
Bet prie pirmo tuoj mūšio, kaip tik mūs vėluką išvydau, 
Kaip tiktai sugavau tautos mūsų karišką giesmę. 
Šokau tuoj prie savųjų, senelį su savim patraukdams. 
Taip kaip sakais iš lizdo išplėštas ir klėtkoj augintas — 
Norint medėjai, baisioms kančioms jam protą atėmę, 
Leidžia, idant jisai savo brolius sakalus muštų — 
Tik tegul iškils į padanges, tegul apsidairo 
Po mėlynąsias erdves begalines savo tėvynės, 
Laisvo oro užgriebia, sparnus savo šnabždant išgirsta. 
Grįžk, medėjau, namo, tu sakalo jau nesulauksi.” 
 
Baigė kalbėt jaunikaitis; kalbos jo klausė Kęstutis, 
Klausė Kęstučio duktė, Aldona, graži kaip dievystė. 
Eina laikas rudens, vakarai jo slenka ilgoki. 
Kęstučiūtė papratus tad tarp seserų ir vienmečių 
Ar prie staklelių darbuotis, arba prie verptuvo sėdėti. 
Adatoms greitai mirgant ir sukantis sparčiai verptuvams, 
Valteris jai vokiečių šalies stebuklus sakinėja 
Ir apie savo jaunystę. Kiekvieną Valterio žodį 
Gaudo mergelė ausim ir per mintį jį nuleidžia; 
Viską atsimena, gūsiais net per sapnus atkartoja. 
Valteris apsakinėjo, kaip didžios pilys ir miestai 
Ten už Nemuno, kokį parėdai puikus ir brangus, 
Kaip iškilmingi žaislai, kaip imasi ricieriai narsūs 
Per lenktynes, o mergelės paskui vainikus jiems dalina. 
Sakė apie Dievą, kuris už Nemuno valdo. 
Apie Motiną Dievo Sūnaus Nekaltą kalbėjo, 
Ir paveikslą jos gražų parodė ant paišinėlio,  
Ką didžioj garbėje ant savo krūtinės nešiojo: 
Šiandien davė lietuvei, naujos vieros bemokindams. 
Išmokinti norėjo ją visko, ką tik žinojo; 
Bet išmokino ir to, ko pats nemokėjo ikšiolei — 
Išmokino mylėt. Ir jis mokinosi daugel. 
Kaip smagu, graudu jam buvo girdėt iš jos lūpų 
Užmirštus jau žodžius lietuviškus, o iš kiekvieno 
Atgaivinto žodžio tuoj naujas užgema9 jausmas, 
Tartum iš pelenų kibirkštis; tai buvo minėta 
Giminystės saldus vardai, saldžios bičiulystės 
Ir da žodis saldžiausias už viską — meilės tai žodis. 
Nėr ant žemės lygaus jam, išskyrus žodį tėvynė. 
Mena Kęstutis: ”Dėl ko duktė taipos atsimainius? 
Kur linksmumas jos dingo senovės, žaislai kasdieniniai? 
Šventą dieną visos merginos eina pašokti, 
Ji viena sau lieka, arba su Valteriu kalba; 
Šiokią dieną merginos prie adatos ar prie staklelių, 
Jai ar adata krinta, arba susipainioja siūlai. 
Ji pati nemato, ką darius, visi man tai sako. 
Vakar mačiau, kaip ji rožės žiedus žaliai siuvinėja, 
O lapelius šilkais raudonais perdėm išdabino. 
Kaip gi gali matyti, jei akys ir visos jos mintys 
Valterio vien akių ir Valterio žodžių tik ieško. 
Klausiu, kur eina? Į klonį; iš kur sugrįžta? Iš klonio. 
Kas tame klonyj? Tenai jaunikaitis jai sodą įtaisė, 
Argi sodas tasai už mano sodus yr gražesnis? 
(Puikūs buvo sodai Kęstučio, pilni įvairiausių 
Obuolių ir griūšių10, ką mėgsta taip Kauno merginos) 
Ne sodelis ją traukia: mačiau aš žiemą jos langus: 
Tie, kur nuo Nemuno pusės, visai gryni, lyg gegužį, 
Ledas stiklų neužtraukė; ten Valteris tankiai praeina, 
Ji pas langą turėjo sėdėt ir atdūsiu karštu 
Ledą nuo stiklo nuvarė. Tariau, jog skaityt ir rašyti 
Ją išmokys, girdėdams, kad jau visi kunigaikščiai 
Savo vaikus mokinti pradėjo. Geras vaikinas, 
Tvirtas kareivis, rašte sumanus, lyg kunigas kokis: 
Ar galiu jį išvyt? Jis Lietuvai taip reikalingas. 
Jis geriausiai sustato kareivius, apkasus pila, 
Žaibo ginklą įtaiso, visus jis vienas atstoja. 
Valterį, būk mano žentu ir eik už Lietuvą muškis. 
Valteris vedė Aldoną. Tikrai, vokiečiai, jūs jau manot, 
Čia apysakos galas, nes jūsų meilės romanuos, 
Apsivedus didvyriams, tuojau trubadūras11 nutyla, 
Vos pridūręs, kad jie ilgai ir laimingai gyveno. 
Valteris pačią mylėjo, bet dvasią turėjo prakilnią; 
Laimės nerado namie, nes jos nebuvo tėvynėj”. 
 
Pasileidus sniegui, aukštai vyturys užčyravo: 
Kur kitur viturys apreiškia meilę, linksmybę, 
Lietuvai tik kasmet apgarsina gaisrą ir kraują. 
Nesuskaitomos minios kryžiokų jau atsitraukia, 
Jau nuo užnemunės kalnų perdėm iki Kauno 
Triukšmas, ginklų čiauškėjims, žirgų žvengimas girdėti, 
Taip kaip ūkas tavorai jų ant laukų nusileido; 
Švysteli šian ir ten sargų pirmutinių vėlukai. 
Lyg prieš audrą žaibai. Vokiečiai sustojo ant kranto, 
Tiltus per Nemuną tiesia ir apgula Kauną aplinkui. 
Kas dieną nuo griautuvų vis virsta sienos ir bokštai, 
Pakasai kas naktį lyg kurmiai knisas į žemę, 
Bombos laksto padangėms, nutiesdamos taką ugninį, 
Kaip sakalai ant paukščių, iš aukšto ant stogo nupuola. 
Kaunas griuvo, lietuviai į Keidainius išsikraustė; 
Griuvo Kėdainiai, lietuviai po kalnus, girias gina save. 
Vokiečiai tolyn naikina ir platina gaisrą.  
Valteris su Kęstučiu pirmiausi kovoj, o paskiausi 
Grįžtant. Kęstutis rimtas visad, nuo mažo pripratęs 
Muštis su priešų, užpult, apgalėt ir bėgti. Žinojo, 
Juogiai su vokiečiais jo sentėviai ėmės tolydžio; 
Sekdams sentėvius, mušės ir ant ateities nežiūrėjo. 
Valterio mintys kitokios: jis tarp vokiečių užaugintas 
Pažinojo kryžiokų galybę; žinojo, kad mistras 
Iš Europos renka turtus, ginklus ir kareivius. 
Prūsai gynėsi kitkart, sutrynė prūsus teutonai: 
Lietuva anksčiaus ar vėliaus sulauks to likimo. 
Prūsų nelaimę žinodams, jisai dėl lietuvių drebėjo. 
Tarė Kęstutis: „Sūnau, tu pranašas man pragaištingas: 
Atdengei man akis, kad bedugnes aš pamatyčiau; 
Tavo žodžių beklausant, tarytumei rankos apsilpo, 
Su apgalėjimo viltim pabėgo drąsa iš krūtinės. 
Kas vokiečiams bus daryta? Atsakė Valteris šitaip: 
Tėve! Žinau aš kelią tik vieną, baisų ir tikrą! 
Rasi jį kada nors apreikšiu”. Taip juodu kalbėjo, 
Ik trimitai nesušuko vėla prie kovos ir nelaimės.  
 
Liūsta labyn Kęstutis, o Valteris, kaip atsimainęs! 
Kitąsyk, norint jisai nebuvo niekad per linksmas, 
Laimės net valandoj jo veidą rūpestis dengė, 
Bet, glamonėjant Aldonai, nušvinta būdavo akys, 
Sveikina ją, šypsodams, jautrioms akimis atsisveikin, 
O dabar, tarytum kankino jį užslėptas skausmas. 
Kiaurą rytą stovi, rankas ant krūtinės supynęs, 
Žiūri iš tolo ant dūmų liepsnojančių kaimų, miestelių, 
Žiūri baisioms akimis; pašokęs naktį iš miego, 
Tėmijasi pro langą į kruviną gaisrą ugnelės. 
„Vyre mieliausias, kas
1 2 3
Idź do strony:

Darmowe książki «Vaidilos apysaka - Adam Mickiewicz (czytać ksiązki TXT) 📖» - biblioteka internetowa online dla Ciebie

Uwagi (0)

Nie ma jeszcze komentarzy. Możesz być pierwszy!
Dodaj komentarz