Mindaugas - Vincas Kudirka (jak przeczytać książkę w internecie .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Mindaugas jest to tragedia przedstawiająca dzieje średniowiecznej Litwy.
Starania króla – tytułowego bohatera Mendoga – pokładane w utrzymaniu własnej władzy na rzecz dobra ojczyzny, gotowość służby swojemu krajowi i jego mieszkańcom. Miłość, czułość, wierność, zdrada, strach, obawa, złość przeplatają się jak uderzenia mieczy w walce o władzę, a zarazem godność i chwałę.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Vincas Kudirka
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Mindaugas - Vincas Kudirka (jak przeczytać książkę w internecie .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Kudirka
Vincas Kudirka
Mindaugus
Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, jest dostępna on-line na stronie wolnelektury.pl.
Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Nowoczesna Polska.
ISBN 978-83-288-3477-4
Mindaugas Strona tytułowa Spis treści Początek utworu PIRMAS AKTAS SCENA I ANTRAS AKTAS SCENA I TREČIAS AKTAS SCENA I SCENA II KETVIRTAS AKTAS SCENA I SCENA III PENKTAS AKTAS SCENA I Przypisy Wesprzyj Wolne Lektury Strona redakcyjna
Mindaugus
Lietuvos karalius
ŽMOGYSTĖS:
MINDAUGAS — Lietuvos karalius
RAGNYTĖ — jo motina, neregė
HEINDENRICH — kryžiokas, popiežiaus pasiuntinys
DAUMANTAS — kunigaikštis
ALDONA — jo pati1
TRAINAITIS — Mindaugo brolėnas
HERMANAS — kryžiokas
VAIŠVILKIS — minykas2, Mindaugo sūnus
LIUTAVARIS
KRYŽIOKAS
MINYKAS I
Lietuviai
Kryžiokai
Tarnaičiai
Minykai
Scena Naupilyje.
Przyjaciele Wolnych Lektur otrzymują dostęp do prapremier wcześniej niż inni. Zadeklaruj stałą wpłatę i dołącz do Towarzystwa Przyjaciół Wolnych Lektur: wolnelektury.pl/towarzystwo/
PIRMAS AKTAS3
SCENA I
salė Mindaugo pilyje
Trainaitis, Hermanas, Tarnaičiai (neša kaurus)
HERMANAS
tarnaičiams
Atneškite kaurus! Juos popiežius
Atsiųsti teikės dovanų karaliui
Pagonių, kurs šią dieną krikštijas.
Sulaukė ant galvos šventos karūnos,
Tegul gi garbina tikėjimą,
Tegul šventybę sergi ir kryžiokų
Pagerbia klioštorius4.
TRAINAITIS
O, tai puikus
Audimas! Tokioms pievoms ne kartą
Vejuosi stirną. Vokiečiai turbūt
Pasivogė kvietkas iš mūsų klonių.
Užminsiu aš ant jųjų — gal pakvips.
HERMANAS
sulaikydamas jį
Atleiski, kunigaikšti! Neturėdams
Ant savęs krikšto rūbo, negali
Jų mindžioti — juos atvežiau iš Rymo5.
TRAINAITIS
O kaip karalium būsiu, ar tada
Galėsiu? Ką?
HERMANAS
Galbūt, jei pasiliksi
Sykiu ir mus bažnyčios sūnumi.
TRAINAITIS
O jei karalium būsiu — ne krikščioniu?
HERMANAS
Sapnuoji, kunigaikšti!
TRAINAITIS
Nei tai tu
Sapnuoji! Paveldėtoju karūnos
Esmi ir kažin, ar aš lauksiu tol,
Kol man likimas ją norės pasiūlyt.
HERMANAS
Tuščios tai vilties suvadžiojimas.
Girdi varpus krikščionių? Jūsų medžiai
Paliovė ošią, tyli jau šilai,
Nutils ir žmonės, nusilenks jų galvos.
Girdi varpus? Krikščionių liežuviu6
Jie kalba! Per anksti nesididžiuoki.
Ko nubalai taip?
TRAINAITIS
Ne! Man rodėsi...
Ant laidotuvių Mindaugo išgirsiu
Varpų balsus.
HERMANAS
O galbūt su varpais
Palaidos tave patį?
TRAINAITIS
Aš — ant laužo
Sudegsiu! Melmedžio švelnus ošims
Užsups mane; da sakalas ant šalto
Peties užtūps ir plunksnas pastatys;
Užstaugs medžioklės šunes. Anė žemė
Nesulaikys ankštam užtvėrime:
Liepsnoj nulėksiu su vaidilos giesme —
Galbūt drauge su kokia vokiečio
Dvasia.
HERMANAS
Per tuos varpus nė negirdėjau,
Ką man kalbėjai.
TRAINAITIS
Apsimetėlis
Kryžioks — girdėjo!
HERMANAS
Laikas jau, reik eiti
Apkrikštyti karalių Lietuvos.
TRAINAITIS
O tau tik rūpi krikštyti ir laidot
Pakrikštytus. Eik, krikštyk Mindaugą,
Uždeki žvakę ten — uždek ir saugok,
Kad neužgestų, nes iki pridegs,
Jau Mindaugą lydėsi — tad mažiau bus
Tau darbo.
HERMANAS
O Trainaiti! Tu turi
Per silpną ranką, o per puikią dvasią.
Perniek graudenims tuščias.
TRAINAITIS
Rodos tau,
Sunku užmušti dėdę? Jį apkrikštyt
Sunkiau juk buvo, o apkrikštijot.
Karaliumi buvau sapne, o krikšto
Tai nė sapne nesapnavau.
HERMANAS
Ar taip?
Tai per anksti apreiški, ką užmanęs.
Paslaptyje laikyta pagieža —
Tai ricieriaus tvirtums, o aiški — vaiko
Puikybė.
TRAINAITIS
Kur puikybės yr daugiau,
Jei ne po šitais štai šarvais minyko!7.
Ji slepias, kaip žaltys, pilna klastos,
Niekinga! Siekinys pats neužmoka
Dažnai už darbą atliktą. Žiūrėk!
Tas pabrolis, niekiausias tarpe brolių,
Paskutiniausias, cieliuje8 tamsiam
Augintas, vargšas — ant akmens užmiega,
Arba — žmogus niekybė! — ilsisi
Grabe. Ir ten užmigęs, per miegus net,
Puikybę reikšdams, šneka: klioštorių
Jau valdo, jau nuo perdėtinių9 savo
Galvos puikios briliantais blizgantį
Didybės ženklą plėšia ir pats rėdos10.
Žiūrėk! Tas perdėtinis mąsto jau,
Raudoną gausiąs biretą;11 kas turi
Jau biretą, tas sėdi per sapnus
Ant sosto popiežių. O popiežius pats?
Tai vaikas prieš karalių Lietuvos —
Nebijo niekas.
HERMANAS
Popiežius mus didis,
Toli Italijoj gyvena sau,
Pražilęs ir drebėdams iš senatvės.
Jis didis! Žodį tik ištars silpnu
Balsu, kad vos tik salėje girdėti,
Tuojau nuo žodžio to skambėjimo
Ir sostai griūva, ir karaliai puola,
Iš rankų savo leisdami skeptrus,12
Ar blaškosi kaip bokštai, judant žemei?
Kada gi švelnų veidą jis atkreips,
Krikščionių gimines skaitlingos puola
Prieš jį ant žemės — ir palaiminims
Senelio drebančio girdėt nuo bokštų
Solimnos ikpat Baltjurių krantų.
Ar būsi pats prie krikšto, kunigaikšti?
TRAINAITIS
Aš jums nereikalingas.
HERMANAS
Liki sveiks!
traukiasi su tarnaičiais
TRAINAITIS
vienas
Visur! Visur man painiojas minykai!
Bet laiks ateis — jis turi žūt — su juo
Ir vokiečiai išnyks. Iš kunigaikščių
Pirmiausias Mindaugas, kurs vakar da
Graudeno vokiečiams, apsupo sostą
Kryžiokų veidmaininga draugyste.
Bet durklas šits — jame lietuvių viltis —
Su manim Daumantas Aldonos vyrs,
Vaidilos, liaudis. Daumants, apsirėdęs
Šarvais kryžiokų, eis ieškot pačios,
Ką paveržė jam Mindaugas, ir keršys —
Man sostas pasiliks, žiūri i gilumą
Štai Mindaugo
Ateina motina, nesveiko proto
Ir neregė.
Ragnytė įein a netvirtu žingsniu, ištiestomis priešais rankomis ieškodama kelio
Ragnyte! Sveikina
Anūkas.
RAGNYTĖ
Ar anūkas? Aš anūko
Jau neturiu — jau netekau sūnaus.
Iš ryto da turėjau aš anūką
Ir sūnų — jau dabar sūnus kape.
TRAINAITIS
Ragnyte! Sūnų tu turi, jis gyvas.
RAGNYTĖ
Ar gyvas? Gyvas da. Su akimis
Ir atminties jau netekau. Žiūrėjau
Ant svieto13 kitąsyk — ir aš tada
Da gyvenau — dabar naktis tamsioji!
O Lietuvos dievai! sėda sumišusi iš senatvės
Duok, Ona, man
Verptuvą. Vakars jau. Prie darbo, mergos!
Smagus užims verptuvo ...
taikosi dainuot
Miegok, vaikeli! Ant galvos tavo
Aukso karūna, vai liuli liuli...
luktelėjusi
Gyvas jis
Ir aš gyva. Neilgai jau gyvensiu!
Ir jis numirs. Negausiu jo matyt —
Mirtis greit artinas. Kaip jis išrodo?
Ar jį regėjai?
TRAINAITIS