Mindaugas - Vincas Kudirka (jak przeczytać książkę w internecie .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Mindaugas jest to tragedia przedstawiająca dzieje średniowiecznej Litwy.
Starania króla – tytułowego bohatera Mendoga – pokładane w utrzymaniu własnej władzy na rzecz dobra ojczyzny, gotowość służby swojemu krajowi i jego mieszkańcom. Miłość, czułość, wierność, zdrada, strach, obawa, złość przeplatają się jak uderzenia mieczy w walce o władzę, a zarazem godność i chwałę.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Vincas Kudirka
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Mindaugas - Vincas Kudirka (jak przeczytać książkę w internecie .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Kudirka
jau verkti negaliu... Ka! Ka!
O Daumantai mieliausias! Mane tokis
Užpuolė juokas, kad nė pašnekėt
Jau negaliu... Ka! Ka! Tegul ateina!
Tegul per slenkstį peržengia! Tegul!
Štai šičia slenkstis!
puola prieš duris
DAUMANTAS
O Aldona! Tyli...
Atšalus... paguldo apalpusią ant Rėdės
Tuosius žmones rankomis
Draskysiu!... Eikit šian!... Tos akys!... Veidas
Pamėlynavęs!... luktelėjęs Iš sustingusių
Jos rankų rožę atimu... Pabudus,
Jau manęs gyvo nematys... nereik,
Kad kas primintų mane.
nuskabo kvietkos lapelius
Kvietkos žiedą
Nutraukiau, kotas liko jos delne.
prie galo tos scenos girdėt kaskart garsesnis čiauškėjimas ginklų
Girdžiu!... Jau žingsniai aiškūs — jie ateina!
TREČIAS AKTAS
SCENA I
Heidenrich, Hermanas
HEIDENRICH
Kad Lietuvą pametus jau greičiau,
Grįžtu, pasiviešėjęs pas karalių.
Lietuviai linksminos, aš viens tiktai
Buvau nuliūdęs, viens tiktai išbalęs.
Laukines jųjų puotos. Tik klausyk!
Uolinėj salėj ąžuolinis stalas
Aplinkui visas žėri nuo taurių,
Ties salės viduriu ugnis užkurta;
Aplinkui dūmai suka, kibirkštys
Lakioja į šalis; šeši lietuviai
Nepasijudindami, iš akmens
Tarytum laiko ant galvų iškėlę
Sakuotus pušinius žibintuvus;
Viens riksmas, triukšmas, kuo bjauriausi žodžiai!
Keistai išrodžiau aš toje minioj
Laukinėj — briliantinis mano kryžius
Vos ne vos spinduliais prasiveržė
Per dūmus... Hermanai! Kad kuo veikiausiai
Galėtume jau atsisveikinti
Su Mindaugu!
HERMANAS
O viešpatie! Ne laikas
Gadinti sandarą su Lietuva —
Kryžiokai da dabar neprisirengę
Kariauti! Vienas žingsnis neatsargus
Iš sykio gal atimti visą naudą
Mus ilgo triūso, misijos sunkios.
Kad Mindaugas mokėtų tik naudotis,
Tai klioštorius kryžiokų kaip matai
Sutremptų išnaikintų.
HEIDENRICH
Tai teisybė,
Reik liūtas glostyt. O vienok, brolau
Prisipažinsiu, man jau nusibodo
Būt pasiuntiniu popiežiaus. Turiu
Drąsybę ricieriaus, komtūro kardą,
Vienok čionai lieku! Apdangaluos
Minyko, ir bjauriu būdu minykų,
Niekingai, taikytis reik su klasta,
Iš pasalų imti viršų. Juk kryžiokas
Seniau tą kunigaikštį niekino,
O šiandien? Šiandien aš jo spaviedninkas34!
Aš tarnas Mindaugo! Atsimeni
Tą brolį, kurs su mums drauge atėjo,
Ką broliai Albijono sūnumi
Vadino, kurs dėvėjo ženklą rožės?
Prapuolė jis dabar — ar tik nebus
Čia darbas Mindaugo? Jei jis iš tikro
Pakėlęs ranką būt ant gyvasties
Bažnyčios tarno, zokoną užrūstins
Toks darbas ir už kraują brolio mus
Lietuvių kraujas liesis.
HERMANAS
Ridenus tas
Kalėjime. Dėl jo nėr ką rūstaut:
Jisai lietuvis, pagonis, kurs buvo
Nuvykęs ikpat Nemuno krantų,
Minyko rūbuose besislapstydams
Nuo Mindaugo; dabar sugrįžo vėl
Pačios ieškoti, Mindaugo išplėštos
Vienok šventi mus rūbai šiuo žygiu
Nišgelbėjo. Sode maldas kalbėdams,
Aš vakar bokštą jo atitikau
Ir pro langelį padaviau jam kardą.
HEIDENRICH
Išgelbėjai lietuvį — nekenčiu
Lietuvių! Kam da šitiek darbo, verčiant
Juos prie tikėjimo? Kokia iš to
Nauda? Tautų niužsikentimo krikštas
Neužgesins. Galėtų duoklę mums
Mokėti, o vienok dabar nemoka.
Mus ricierių dvasia sunyks visai,
Jei zokoną tiktai sutaikios žemės
Apsups: ar eisim gaudyt žaltvykšles35
Dykumose? Su jūrėmis kovosim?
Ar imsimės su Dauguvos gelmėms?
Išges mus ricierių dvasia. Ateina
Lietuvių kunigaikštis — reikia man
Vėla apsirėdyt skraiste niekšystės
Ir nusižeminimo — aš mainaus
Kaip driežas. Prisiega36 vienok baisinga
Mane surišo, aš pasiuntinys
Ir mano ypatoj37 mus visas zokons
Atsispindi, duoda ženklą, HERMANAS traukiasi, įeina MINDAUGAS
Karaliau, Dievs
Su tavim!
MINDAUGAS
Sveikas!
HEIDENRICH
Viešpatie! Nerimsti,
Matau, ir akys migloms apneštos
Tiesiog nurodo tavo dvasios audrą,
Ar kokį užslėptą užmanymą,
Tikrai kad nevisai dar tvirtas būdams
Tikėjime, nemoki priešintis
Šio svieto rūpesčiams; da neįgijęs
Esi tu tikro persiliudijimo,
Kad yr apveizda ir kad už dorybę
Dangus užmoka. Žemės pakramtą
Veik išsklaidys malda — tad melskis!
MINDAUGAS
Melstis?
Ražančių aukso pasiėmes štai
Ir durklo ašmenims pradėjęs skirstyt
Šventus poteriukus, užtėmyjau,
Ant durklo buvo sukrekėjęs kraujas,
Bet nežinau kieno — turėjau mest
Nė nepabaigęs poteriaut.
HEIDENRICH
Karaliau!
Jei tik gailiesi iš tikros širdies
Ir jei tiki — nurimki! Mus bažnyčia
Pasigaili, atleidžia, laimina,
Be užmokesties niekad nepalieka
Tikėjimo ir tavo gailestis
Be suraminimo neliks: Tik teikis
Visas slapčias mintis, visas kaltes
Mums išpažint. Sūnau, neslėpki nieko —
Altoriaus tarnas jas išriš.
MINDAUGAS
O kas
Išdrįs pažvelgti į gilumą mano
Širdies, nusiminimo bedugnes
Ir žmogžudystės? Kas? Ar tu pabūgęs
Gyventpalaikis klioštoriaus? Aš pats
Netleisiu sau, man nieks negal atleisti!
Mažiausias mano nusidėjimas —
Kad aš sutepiau krauju. rodo durklą Žiūrėki!
Ant šito plieno surudijusio
Atrasi mano darbus išrašytus
Krauju — ar juos atleisi man?
HEIDENRICH
Tikėkl
Turiu nuo Dievo tiesą tuos išrišti,
Kur sutepti krauju.
MINDAUGAS
Tu baisesnių
Norėtum kalčių? Tai klausyk per skliautą
Dejuoja! Jo karūną ant galvos
Nešioju... Paklausyki! Iš po žemės
Išgirsi kitą da dejavimą,
Bet net neišgirsi — jau jisai negyvas —
Ar tai atleisi man?
HEIDENRICH
Tikėki! Mūs
Bažnyčios didelė galybė! Maldos
Krikščionių kunigaikščio nenueis
Ant nieko. Tikras gailestis širdingas
Nuplaus kaltybę. Ką išrisiu aš
Ant žemės, tai bus išrišta ir Dievo
Danguj. Dėl to gi aš atleidžiu tau
Kaltes!
MINDAUGAS
Tu baisesnių norėtum kalčių?
Tu nori tamsią dvasią peržvelgti
Iki pat dugno? Tai žiūrėki — laukinė,
Akla, niekinga liaudis slankioja
Po geležies skeptru. Aš ją prispaudžiau
Visu tamsybės sunkumu. Širdyj
Nešiojasi jau baimę, o į vietą jų
Dorybės veda klastą. Tik žiūrėk,
Kaip tas tamsus lietuvis, man pamojus,
Nulenkia galvą ir žegnojasi,
Nors vėlytų greičiau jis ant krūtines
Pajust ringuojant žaltį, o ne tą
Didžiai neapkenčiamąjį kryžių. Kas gi
Atleis man šitą kaltę?
HEIDENRICH
Viešpatie!
Esi vadu ant liaudies pastatytas,
O jeigu valdžią pildai per aštriai,
Jei paklusnumo reikalauji, baime
Valdai — atleis tau Dievas, nes Jis pats
Tau suteikė tą valdžią. Aš atleidžiu.
MINDAUGAS
karčiai nusijuokęs
Gerai! Dabar jau aš visai ramus!
Tuojau einu užklupt kryžiokų žemę!
Seniai jau laukiu laiko parankaus
Į karą ruoštis. Iždas jau išsekęs,
Aš pats garbės išsilgau, o nuo jūs
Daugiau nereik man nieko. Jau karūną
Turiu ir atleidimą iš dangaus.
Einu dabar draskyti jūsų šalį.