Lietuvos tilto atsiminimai - Vincas Kudirka (jak czytac ksiazki za darmo w internecie .TXT) 📖

Rugsėjis 1896 m.

Tik da niekad taip nebuvo su tuo parubežiu2, kaip šįmet. Sutraukė tokią daugybę parubežinių sargų, kad jau nesutelpa ant linijos ir dėl to turbūt bėga į Prūsų pusę. Štai neseniai pabėgo du. Vyresnysis — patyręs, kur jie prisilaiko, nujojo prikalbinėti, idant grįžtų. Kur tau grįš! Jau nė maskoliškai3 nenori kalbėti. Trečiąjį pabėgėlį, tačiau draugai pagavo jau anoje pusėje ir už kojų pervilko per upę. Būtų prigėręs vargšas, jeigu nebūtų pasiskubinę vilkt — bijojo, mat, kad nesugriebtų jų prūsai ant savo kranto, į pagalbą gavo sargybos mokintus šunis. Šunės4, apicierai5 ir prasti abieščikai6 išvien gaudo kontrabandą. Smagi bendrystė.

Likite sveiki, rapukai7?! Lik sveiks, šieneli! Ant sveikatos abiesčikams ir jų arkliams! Da kitąsyk abiešcikų buvo mažiau, o parubežiniai ūkininkai ne viską iš laukų suvalydavo, o dabar kas bus? O kas bus? Vogs da daugiaus ir drąsiau daužys kulbėmis8 tuos, kurie pasikėsins ginti savo turtą. Kad maskolius vagia — anot vienos žydelkos9 — tai ant to jis maskolius, bet ko jis da muša?

Užgynė vyrams ir merginoms paupiais dainuoti pabaigus darbą — sako negirdėt kontrabandos.

Galėtum manyt, kad iš tikro rūpi ne perleidimas per rubežių kontrabandos, kad jau nepereis ne duona adata. O čia ne. Juk jeigu rūpėtų neperleidimas tikros kontrabandos, tai toks abieščikų vyresnysis nebūtų galėjęs vidudienyje pergabent iš Prūsų pusės palmos10 kelių metrų aukščio. Kitas vyresnysis nebūtų galėjęs taipogi vidudienyje persigabent siuvamąją mašiną su geležinėmis kojomis. Negalėtų pareit iš Prūsų gelumbė11 apicierams ir abieščikams ir t.t.

Girdėjau šnekant, būk parubežiniai apicierai turi tiesą, ne tik gaudyti kontrabandą, bet ir gabent ją. Gali gabent netik patys, bet ir jų pačios12, vaikai ir giminės iki ketvirtos kartos iš tėvo pusės ir iki trečios iš pusės motinos. Vienok, nežinantiems tos tiesos, visgi papiktinimas. Kiekvienam gali ateit į galvą, kad ir tokia mintis: „Jeigu tu, bičiuli būdamas parubežio arkangelu taip begėdiškai velki kontrabandą, tai juk man ta nuodėmė labiau pritinka. Ko man neduodi vilkt? Tu paimi ant vieno sykio už kelias dešimtis rublių ir nieks nieko nesako. O tegul koks žmogelis paims kartūno už pusrublį, tai liepi jį pagaut, suduot randą daugiau ne kaip už dešimtis rublių ir užmokėt korą13. Kur gi tavo gėda? Tiesa, priežodis sako — jeigu maskolius turėtų gėdą, tai nebūtų maskolius.

O čia matote, koks dalykas. Padaugintai sargybai įsakyta, ypatingai gaudyti lietuviškus laikraščius ir knygas. Abieščikai nežino, kas tai yra laikraščiai ir knygos, tai jiems tiesiog liepta lovti bumagu (gaudyt popierą14). Tiesa, pamenu, nė prie palmos, nė prie siuvamosios mašinos popiero nebuvo. Jeigu turi gaudyt ypatingai tik popierą, tai žinoma, tikroji kontrabanda, kaipo prižiūrima ne ypatingai, lieka užpakalyje. Štai kaip.

Jau ką prie popieros, tai imasi smarkiai. Tik sutems jau ir girdi: „pykšt! pokšt! pykšt! pokšt! pokšt! pykšt! pokšt!“, gandą duoda, kad popierą neša. Tuojau: „lapatai, lapatai, lapatai, lapatai!“ — lekia strimgalviais raiteliai su apicieru priešakyje į pagalbą. Kaip užlėks ant manęs, tai toks dundėjimas, tokia perkūnija, kad žmogui negali pasakyt. Dabar jau apsipratau, nes laksto beveik kasnakt, bet iš pradžių buvo baisu: tik pykšt — jau aš būdavo pradedu drėbėt...

Tai naktį. O dieną eina abieščikai su apicieru ir krato namus visų parubežinių ūkininkų. Kas jiems dykaduoniams galvoj, kad trukdo darbininkus žmones? Ateinančią naktį ir ateinančią dieną vėl tas pat. Iš tikro neduoda žmonėms ne dirbt, ne miegot. Bet popieros nesugriebia nė gaudydami, nė kratydami. Tas dalykas labai įpykino parubežinius apicierus ir vienas iš jų, Baron Rylosujev, davė apicierio žodį, popierą išgaudysiąs. Per dienų dienas, jeigu neišeidavo į Prūsus parsinešt kontrabandos, vaikštinėja po miestą, susikišęs iš užpakalio rankas į galus rankovių ir rodos ne kam ko. O tuo tarpu tėmyja. Tegul tik Lietuvis išmes popiergalą ar papiroso15 kotą, jau Baron Rylosujev ir lenkiasi prie žemės. Nors jisai pats nelabai permanė, kokia ta popiera, kurią reikia gaudyti, bet gi papiroso koto neimdavo. į trume ą laiką taip išvalė visus miesto užkaborius nuo yvainų — pridursiu: labai neištikimų — popįergalių, kad tokio švarumo neįvykdino nė vienas sanitariškas komitetas koleros16 laike.

Pamatė kartą: išeina nuo daktaro lietuvio žmogus su laiškeliu rankoje. Paskui tą išeina kitas taipgi su laiškeliu. Trečias taipgi. Sužaibavo apiciero galvoje mintis: pas tą daktarą turi būt labai daug popierės, jeigu jis net žmonėms dalina. Tuoj nubėgo pas savo vyresnįjį majorą, žmogų labai maskoliškos sąžinės, ir viską išpasakojo. Nuspręsta iškratyt daktaro namus. Ant rytojaus anksti apstatė namus abieščikais, pats Baron Rylosujev suėmė daktarą toli nuo namų, atvažiuojantį nuo ligonio, ir prasidėjo kratymas. Daktarui rodėsi, kad parubežiniai sargai ieškos kontrabandos, bet Baron Rylosujev iš sykio šoko prie knygų. Beknisdamas, užtiko sena neatidarytą lietuvišką laikraštį ir abejojo, ar imt ar ne, ar paskirt prie popieros, ar kaip čia. Paėmė. Išvydęs gi lapelį popieros, kur buvo ranka rašytos lenkiškos eilės, pastvėrė be abejojimo. Nesuprato, kad rankraščiai nepaguli prie kontrabandos ir nepasijuto atlikęs žandaro pareigos, už ką gėda ir atsakymas.

Kitame atsitikime Baron Rylosujev beveik da geriau atsižymėjo. Mieste slampinėjo pakiemiais vienas išėjęs iš proto amatininkas. Nieko nešneka ir bėga nuo žmonių. Kartais išeina į laukus ir persodinėja akmenukus iš vienos vietos į kitą, arba rankioja žoleles. Vieną dieną apie pietus pamatė sumišėlį abieščikas ir davė gandą. Ugi žiūriu — Baron Rylosujev su keliais raiteliais lekia, tarytum akis išdegę. Sumišėlį nė nebandžiusį bėgt apsupo septyni abieščikai. Kad apicieriui būtų lengviau prieit ir iškratyti, vienas abieščikas sudavė porą kartų su karabino kulbe sumišėliui per galvą. Tas, apsvaigęs, parvirto. Tada Baron Rylosujev prišoko prie gulinčiojo kišenių ir ištraukė pundelį popierėlių. „Veskite!” — paliepė sėsdamas ant arklio. Ir taip, kaip stovėjo, visi traukė į miestą ant kordono. O ten jau buvo prisirinkus daug žmonių, pažiūrėti, ką sugavo. Prisiartina prie kordono, o žmonės ima garsiai juoktis, sėdintis ant prieangio apicieras taipgi šypsosi.

— Kam jūs tą žmogų suėmėte? Juk jis sumišusios galvos.

— Su popiera — atrėmė trumpai Baron Rylosujev, žengdamas ant prieangio ir paduodamas pundelį.

— Žiūri — vienos tik suterštos popierėlių, į kurias vyniojo cukrelius17.

???

!!!

Sumišėlį paleido, popieras išmėtė lauk, o abieščikui, kuris padavė gandą, apdaužė žandus.

Nuo tos dienos Baron Rylosujev tapo pramintas: Bumažnjj oficer (popierinis apicieras).

Garbe nusipelniusiems!

*

Jau pusėtinas laiko galas, kaip aš tysau ant Šešupės. Jau daug vandens praleidau į Baltjūres18; daug žmonių ašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu; daug kojų, kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose...

Pagimdė mane Lietuvos miškas; išvedė į svietą19 Lietuvių rankos; nuo Lietuvos žirgų kanopų pirmąkart sudundėjau...

O drūtas buvau tiltas!...

Da pamenu tą gadynę, kada ponai važinėjo, o žydai vaikščiojo pėsčiomis. Perlėks būdavo karieta, su ketvertu užkinkyta — aš nė nejaučiu!...

Sueis viso miesto žydai neš „neštines” nuodėmės skandyt — aš ne linkt.... Pervažiuos storiausias prabaščius20 — aš ne krust... da man smagiau, kad išlaikiau. Arba pavasaryje, pradėjus eit lytims: ponpalaikiai sustoję žiopso ir laukia, kada mane parmuš liūtis.

O jūs, žiopliai — manydavau — aš ne toks lepus, kaip jums rodėsi! Mane ne guvernantės augino!

Nueidavo sau liūtis, o aš kaip stovėjau, taip ir stoviu.

Teisybę pasakius, tai ir lytlaužos21 be reikalo styrėjo — tik man garbę mažino.

Tvirtas buvau.

Lenkai sakydavo, kad aš most. Sakykite, kaip sau norite, o aš žinau, kad aš tiltas ir drūtesnis ne kaip jūs most.

Vieną kartą važiavo smarkiai per mane du vežimai priešais vienas kitą ir porą žydukų, iš išgastės norėjusių pasišalint nusmuko į upę. Nuo to laiko užginta buvo greit per mane važiuot ir abiejuose mano galuose pastatė stiebelius su lentomis ir lietuvišku parašu: „Žinginė22”.

Nors man nesmagus buvo tas važiavimas žingine, neduodantis ne padundėt gražiai, bet, jeigu tas žmonėms į naudą, tegul sau...

Stiprus buvau.

Nereikėjo niekad nė taisyt mane. Ir kažin, kaip ilgai būčiau laikės be taisymo, kad ne maskolių činovninkai. Tai da ypatingi sutvėrimai — tegul juos liūtis! Girtuokliai neišpasakyti: pyla ir pyla, o degtinė vis nubėga — tarytum štai nuo manės vanduo belyjant. O kaip užkeiks, tai net per mano balkius drebulys pereina, nors maskoliškos kalbos nesuprantu. Labiausiai vienok linkę prie vagystės viešo skatiko — ta dalyką galima sakyt, įvedė į sakramentus. Juk ir ant manęs uždirbo ir tik man sveikatą atėmė. Kad jie iš muito nieko nelaimėtų, bjaurybės!

Vaikštinėjo sykį po mane pavieto viršininkas, Kopejkoliubov, ir pavieto inžinierius Nikčemnicki.

— Žinote ką, Boleslav Stanislavovič — tarė staiga viršininkas — ar negalima būtų pataisyt šitą tiltą?

— Susimildami Teofilij Dulovič! Juk tiltas sveikas, drūtas23 — atsakė inžinierius da nesusiprasdamas.

— Na, už consihuni daktarai paima kad ir nuo sveiko, jeigu tik norėtų gydytis.

— Aa! Dabar suprantu... Gerai...

Ką juodu tarėsi toliau, nė negirdėjau.

Visi mano plyšiai šypsojosi, kad mane paketino taisyt. Mane taisyt!

Buvau jau užmiršęs apie tą atsitikimą.

Tiktai ar į dvi nedėlias24 ateina žydas, visai nepažįstamas. Apžiūrėjo mane iš viršaus: čia su lazda pabandė, ten paspyrė su koja. Paskui apžiūrėjo iš apačios, nusiavė kojas įbrido į upę, pagnaibė vandenyje polius ir apsisukęs išėjo į krantą. Čia sustojo, paskaitė iš pirštų ir greit stvėrėsi autis — čebatais25, bambėdamas tuo tarpu pusgarsiai: „Gerai jie nori uždirbt, bet ir man išteks, pasidalinsime... kasmet uždirbsime betaisydami...

Žydas nuėjo sau. Man net koktu pasidarė. Argi iš tikro rengiasi mane taisyt?

Pasirodė, kad iš tikro.

Viršininkas su inžinieriu į ūmą laiką26 suspėjo apiprekiuot27 visa ką, gaut užtvirtinimą, o žydas apsiėmė pristatyt medegą28 ir atlikt darbą. Privežė medžių, pradėjo tašyt, pjaustyt ir vieną dieną mane uždarė.

Be reikalo privežė medžių, nes man iš jų nieko nepridėjo. Tiktai ką skiedrų pritašė, kad visi matytų. Mane taipgi vargino: čia paskliutavo, ten paobliavo, ten paskutinėjo — ir tiek. Tiesa poškino, baladojo dikčiai — mat dirbo. Tik man nuo to darbo įsisuko liga. Ant rytojaus po pa taisymo, pamenu, buvo prekymetis. Žmonelių, ir pilnais ir tuščiais pervažiavo ne mažai. Per visą dieną nieko, o vakare apėmė krėsti drugys. Kitą dieną važiuoja vežimas šieno — ar nenudiegs man kairiąją pašonę? Pusę dienos buvau į tą šoną pakrypęs. Nuo to laiko jau man kasdien šis ar tas kenkė. Pasijutau, kad jau aš ne tas tiltas, ką kitąsyk. Ypač man buvo pikta, jog į niekus pavirtau ne iš savo kaltes, ne iš senatvės, o tik per činovnikų besąžinystę. Pasižiūrėjau sykį į Šešupę — net pasibaisėjau, išvydęs savo paveikslą: taip nusiminęs, taip nesmagus jo vaizdas.

O ką gi darysi? Kad ir paliegęs, tarnavau žmonėms toliau.

Atėjo naujas viršininkas. Senąjį už vagystę viešų pinigų perkėlė į kitą vietą, kur