Laisvos valandos - Vincas Kudirka (biblioteka informatyczna .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Laisvos valandos, czyli „Wolne godziny”, jest to zbiór drobnych utworów poetyckich. W zbiorze znajdują się: wiersze, kilka sonetów, fragmenty poematów.
Miejsce tu znalazły zarówno dzieła autorskie Vincasa Kudirki, jak również tłumaczenia np.: J. Richepina, K. Junoszy, A. Mickiewicza. Utwory różne swą formą, a równie piękne swą uczuciowością i wyrazem poetyckim.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Vincas Kudirka
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Liryka
Czytasz książkę online - «Laisvos valandos - Vincas Kudirka (biblioteka informatyczna .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Kudirka
Vincas Kudirka
Laisvos valandos
Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, jest dostępna on-line na stronie wolnelektury.pl.
Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Nowoczesna Polska.
ISBN 978-83-288-3475-0
Laisvos valandos Strona tytułowa Spis treści Początek utworu Varpas Labora Gražu, gražiau ir gražiausiai Artojaus skundas Ne tas yra didis Žirbliai ir kaliausė Šiaučius ir Gizelis Maniesiems Maniesiems Lietuvos šviesuoliams Valerijai Samsonas Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos? Przypisy Wesprzyj Wolne Lektury Strona redakcyjna
Laisvos valandos
Przyjaciele Wolnych Lektur otrzymują dostęp do prapremier wcześniej niż inni. Zadeklaruj stałą wpłatę i dołącz do Towarzystwa Przyjaciół Wolnych Lektur: wolnelektury.pl/towarzystwo/
Varpas
Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekejimą savo,
Užgaudė Varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Tuoj darbininkai visi suknibždėjo,
Lyg gyventojai užgauto skruzdyno,
Ir kasdieniniai darbai prasidėjo
Žmonių lizduose ir ant lauko gryno.
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia,
O graudus balsas veržiasi per orą.
Dėl ko nebaigia savo dainą graudžią?
Tinginius prikelt tur tikrą norą.
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite
.............................................
Tai skambink, „Varpe”! Tegul gaudims tavo
Išilgai, skersai eina per Lietuvą!
Budink ir šauki graudžiu balsu savo,
O tas šaukimas perniek tenežūva!
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Kas darbininkas ir kas dirbti gali,
Ant tavo balso prie darbo teimas!
O kur atrasi tinginį miegalį
Tegul neliaudams jį budin gaudimas:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Labora1
Kol jaunas, o broli, sek pasėlio grūdus
Ir dirvos nepleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi, nepjausi.
Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,
Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko2,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O dirbk, idant3 neitų ugnis ta ant nieko!
Kol da idealais, brol, besigerėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu... jų išsižadėsi
Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.
Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,
Nestodams, kad kartais į tinginius kliuvęs,
Tu nesupelytum ir neitum į kapą
Be likusio ženklo: kad žmogumi buvęs.
O jeigu apilsi sunkiam darbe savo
Ir, nykstant spėkoms4 jau, nuliūsi, nerimsi,
Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo —
Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.
Gražu, gražiau ir gražiausiai5
Gražu yra matyti lietuvių būrelį
Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko
Ir, susiėje, tevynei aukoja žodelį
Ir motiną pagarbin atminimais vaiko.
Gražiau, jeigu kiekvienas pripažinti gali,
Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos
Ir visos tiesiog kreipias į tėvynės šalį
Ir meilėje tėvynės visados yr tvirtos.
Gražiausiai vienok esti akimis matyti.
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,
Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,
Savo tėvynės garbei nepželdina tako.
Podoba Ci się to, co robimy? Wesprzyj Wolne Lektury drobną wpłatą: wolnelektury.pl/towarzystwo/
Artojaus skundas
O, sielvartėli mano didžiausias!
Tai aš apleistas ant margo svieto6!
Tiek turiu kęsti vargo taip kieto,
Lyg už visus aš būčiau kalčiausias!
Pats anksti kėlęs pjaut einu pievas,
Pats taisau žagrę, pats ir akėju,
Prakaitą savo prie darbo lieju
Taip ve, kaip žmogui paliepė Dievas.
O vienok žemė taip menkai dera,
Kad ne už darbą man negrąžina,
Ir kiekviens triūsas susigaišina,
Rodos, Dievs davė ranką negerą.
Man vargingiausia jau dalis lieka:
Aš prieš kiekvieną traukiuos iš kelio,
Neimu niekam menko krislelio,
O mane skriaudžia, laiko per nieką.
Vienas, lyg erkė, prakaitą mano
Siurbia ir lobsta; to nepakanka:
Da į kišenių įkiša ranką —
Apvagia, apsuk, kaip kas išmano.
O čia pilvočiai, ponai visoki,
Tik krauju mano vien išmaitinti,
Žmogum nenori mane vadinti,
Niekin ir spardo lyg šunį kokį.
O, sielvartėli mano didžiausias!
Tai aš apleistas ant margo svieto!
Tiek turiu kęsti vargo taip kieto,
Lyg už visus aš būčiau kalčiausias!
Broli, skundais tik — mokslas atsako —
Nenuvarysi dvasios sunkumą,
Ir neišrausi dagių nuo tako.
Eik šian pas mane, rasi ramumą!
Aš išmokysiu žemę priveikti,
Kad užderėjims būtų geresnis,
Nepatingėsiu rodą7 suteikti,
Kad kiekviens triūsas būtų spartesnis.
Aš tau išreikšiu mintį piktųjų,
Kur tik išgriebt ką iš tavęs tyko,
Aš tau žabangas perspėsiu jųjų,
Jokio neslėpsiu pikto dalyko.
Aš išvadžiosiu, kad tai yr monai,
Jei ponu save esant kas mena,
Kad visi sviete lygūs yr ponai,
Nes visuos lygiai Kristus gyvena.
Ne tas yra didis
Ne tas yra didis, prieš ką milijonai
Prispausti retėžiais žemyn galvas lenkia,
O dvasioje keikia; didžiais ne tironai,
Kuriuos reikia garbint, nors jie visiems kenkia.
Tik tas yra didis, kurs gyvastį savo
Paskyrė teikimui tik artimiems laimės,
Kuris didžius darbus žmonijai aukavo,
Prieš ką svietas klaupia su dėkui, niš8 baimes.
Ne tas yr galingas, kuriojo galybė
Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,
Kurio galią skelbtų griūvėsių daugybė,
Sudegintų turtų, žmonių nužudytų.
Galingas tasai, kurs be kraujo gal skliesti
Tarp svieto brolystę iš krašto į kraštą,
Kurs vargdieniams duoda jų strėnas attiesti,
Palengvindams sunkią gyvenimo naštą.
Ne tasis drąsus yr, kurs stvėręs už kardo,
Dantims grieždams rodos žvėris koks įniršęs,
Ant artimo šoka, jo gyvastį ardo,
Kad pats yra žmogum visai užsimiršęs.
Drąsiu tiktai tąjį mes turim vadinti,
Kuris už minties mūs kovoja liuosybę9,
Kurs nuomones savo išdrįsta apginti,
Kurs į akis svietui pasako teisybę.
Žirbliai10 ir kaliausė11
Sutarė žvirbliai pasimylėt kartą.
O, kad lyg gėda laužyt žodį tartą,
Išlėkė pulkas grūdų paieškoti.
Atrado dirvą, kviečių kelias lysias
Ir kuris buvo lyg labiau išdrįsęs,
Šoko prie darbo: varputes terioti.
*
Štai vienas žvirblis pamatė tuo tarpu
Kažin ką juodą, styrint viršum varpų,
Ir, išsigandęs „čir čir čir” suriko.
Žvirbliai, išgirdę, kad jų draugas rėkia,
Nelaukdami, tuoj į krūvą sulėkė,
— Kas čia yra — klausia - – kas čia atsitiko?
*
Žvirbliuks parodė — taip, tikra teisybė:
Kviečiuose riogso bauginga baisybė.
Lyg būtų paukštis: turi sparnus, snapą
Lyg lėkti taikos... Kas tai per daikts būtų?
„Kad į nelaimę iš mūs kas nekliūtų! ”
Šnekasi žvirbliai vos gaudantys kvapą.
*
— Vyrai! Ar žinot? Tai tikras erelis!
Aš jį pažįstu! — tarė viens žvirblelis.
— Lėkime iš čia, kol da sveikas sparnas!
— Netiesa, broli! Sakau, kad pelėda!
— Ir nuo jos bėkim, nes ir ta mus ėda!
— Tai vanags, vyrai! — Ne, ne, ne, tai varnas!
*
Da bailių žvirblių balsai nenutilo,
Tuo tarpu vėjas lyg tyčia pakilo
Ir sujudino kviečiuose baisybę.
Žvirbliai varguoliai per valandą ūmą,
Tarytum šaute, sulindo į krūmą,
Užmiršę kviečius ir varpų gausybę.
Mat žvirbliai, žodžių baugingų paklausę,
Arčiau nebandę pažinti baisybės,
Palydėj kviečius... Na, o iš teisybės
Kviečiuos būt radę tik seną kaliau sę.
Šiaučius12 ir Gizelis13
(Pas. polit.)
Tai paklausykit pasakos Kapselio:14
Šiaučius-girtuoklis jau taip sau įprato,