Laisvos valandos - Vincas Kudirka (biblioteka informatyczna .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Laisvos valandos, czyli „Wolne godziny”, jest to zbiór drobnych utworów poetyckich. W zbiorze znajdują się: wiersze, kilka sonetów, fragmenty poematów.
Miejsce tu znalazły zarówno dzieła autorskie Vincasa Kudirki, jak również tłumaczenia np.: J. Richepina, K. Junoszy, A. Mickiewicza. Utwory różne swą formą, a równie piękne swą uczuciowością i wyrazem poetyckim.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Vincas Kudirka
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Liryka
Czytasz książkę online - «Laisvos valandos - Vincas Kudirka (biblioteka informatyczna .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Kudirka
trukdyti.
Vienkart užtupęs mokintinį savo,
Ranka kairiąja plaukus jo pagavo,
Nagus įleidęs, lyg katins į pelę,
Ranka tiesiąją pačengočių16 stvėrė
Ir, numanydams pašaukimo kelią,
Strėngalį gizo atsidėjęs pėrė.
Šiaučius turėjo savo supratimą,
(Pažiūras turi ant svieto kiekvienas)
Jog už tą darbą, už tąjį trūsimą,
Vien apie plaukus, antra apie strėnas,
Gizelis turi pasakyti „ačiū”,
Nes mušas tuos tik, kuriuos labai myli.
Bet pila, pila, o gizelis tyli.
Tad ima keikti nuo „kipšų”, „gyvačių”:
— Tu šioks ir tokis! Kur sąžinė tavo?
— Ar geradėjo visai nepažįsti?
— Jo geros širdies aklas neišvysti?
— Bučiuok į ranką geradėjui savo!
Gizelis „širdį” kitaip lyg suprato,
Tik da tylėjo, nes turėjo viltį
Atsiliuosuot tuoj; bet ant galo mato,
Kad šiaučius rengias toliau kailį piltį
Nes smagyn kirto ir garsyn vis barė,
Jau neiškentęs, taip gizelis tarė:
— Palauk tik, dėde! Nebebūk juokingas!
— Nori, kad būčiau už mušį dėkingas?
— Tu lauki „ačiū”, liepi bučiuot ranką —
— Katrą bučiuoti? Juk abidvi veikia:
— Ši plaukus laiko, ana pačengočių!
Kantriausiam sviete kentėti pakanka,
Jei kankintojas yra tik besočiu.
O jau labiausiai stebėtis reikia,
Kad kankintojas laukia dekavonės.
Teisingas sviete! O teisingi žmonės!
Informacje o nowościach w naszej bibliotece w Twojej skrzynce mailowej? Nic prostszego, zapisz się do newslettera. Kliknij, by pozostawić swój adres e-mail: wolnelektury.pl/newsletter/zapisz-sie/
Maniesiems
Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną
Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,
Namas negrius — iš baimės jūs neišlakstykit
Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną
Tuoj kitą statykit!
Jeigu žūtų iš rankos priešio, ar likimo
Viens tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo,
Rimkit — tegul jūs širdis drąsums neatstoja,
Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,
Tegul kits kartoja.
Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus
Privalai hydra tapti ta, kuriai nukirtus
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.
Išliksi, tik į hydrą gyvumo pavirtus,
Nors priešas nestygsta!
Maniesiems
Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną
Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,
Namas negrius — iš baimės jūs neišlakstykit
Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną
Tuoj kitą statykit!
Jeigu žūtų iš rankos priešio, ar likimo
Viens tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo,
Rimkit — tegul jūs širdis drąsums neatstoja,
Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,
Tegul kits kartoja.
Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus
Privalai hydra tapti ta, kuriai nukirtus
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.
Išliksi, tik į hydrą gyvumo pavirtus,
Nors priešas nestygsta!
Lietuvos šviesuoliams
Ką tvirtinot mums nuolat: mokslas reikalingas,
Mokslas jus sunkiam vargui vaistas stebuklingas?
Ko žodeliais gražiausiais mus gundėt kas sykis:
Tamsuoli, eik prie knygos, tamsuoli, mokinkis?
Ko siūlėtės jūs patys parodyt mums kelią,
Kuris naktį prašalins, duos giedną dienelę?
Nusidirbę, nuilsę ir da prakaituoti,
Skubinome įgyti, ką žadėjot duoti.
Ir, ištiesę prie jūsų mūs rankas pūslėtas,
Tarėme: kur tas mokslas jūsų pažadėtas?
Duokite mums jį, broliai, mes trokštame jojo!
Tąsyk jūs garsus klyksmas staiga apsistojo,
Kažin kur išsislapstėt, tartum niekadėjai,
Ir žadėjimus jūsų išnešiojo vėjai...
*
Kam jūs ėmę suardėt mūs širdžių ramumą,
Priminę mums Lietuvą, pareigų šventumą,
Kur Lietuva-tevynė uždeda ant mūsų?
O! Dėl Lietuvos — šaukėt — negailėkim triūsų17,
Aukų, pasišventimo! Nesiduokim skriausti
Rijikams tautos mūsų! Verskim juos pajausti,
Kad mes gyventi norim! Į kovą! Nežūsim!
Tik eikite su mumis, mes jums vadais būsim!
Tada užsiliepsnojo mūs šaltos krūtinės
Ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės.
Kada gi priešai stvėrė draskyt mus, apnikę,
Jūs, kaip niekšai, pabėgot, mus vienus palikę!
Mus iš tėviškės tremia, kalejiman ima,
O jūs?... Kažin, ar matot mūs pasišventimą...
*
Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,
Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,
Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai,
Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!
Bet, mus sykį sukurstę, vienus nepameskit —
Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!
Przekaż 1% podatku na Wolne Lektury.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
Valerijai
Kada mane ištiko likims raudulingas,
Kada dvasią prislėgė nelaimių klampynė,
Rankas buvau nuleidęs... Tarei man: „Tėvynė
Žiūri į tave, kelkis — tu jai reikalingas!”
Kad tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas
Ir, manęs nesupratęs, man širdį sumynė,
Rengiausi prakeikt viską... Nuo to mane gynė
Pnminims tavo: „Da tu draugijai skolingas!”
Aš keliausi ir dirbau. Kad dėl neteisybės
Pakliuvau į žabangas, netekau liuosybės18,
Kada mane teriojo priešai užsigulę...
Per tave man nušvito kalėjimo tamsybės,
Kaip angels sargas mane raminai... Bičiule!
Palaiminta būk!
Samsonas
Sekimas
Gaazoj19 trukšmas ir sumišimas —
Tautos paskirta ant šiandien šventė.
Nes jau Samsono baisus keršimas,
Ką Pilistėnai taip ilgai kentė,
Šią dieną galą atrast turėjo.
Stiprus Samsonas, Samsons pagirtas
Dabar nuliūdęs, bailus, netvirtas.
Nuleidęs galvą, žemyn žiūrėjo.
„ Baisus Samsonai! Ar tai teisybė,
Kad tu didžiūnų esi grožybe,
Kad ištarimas tik tavo vardo
Žmonių būrius tuoj išskirsto, ardo?
Ir mes juk baimės, matai, pripilti
Nuo tavo vardo, bet turim viltį.
Kad mūs varguolių pasigailėsi,
Toliau žudyt jau nebenorėsi,
Ko taip nuliūdęs? Kas atsitiko?
Ar mūsų žaislas tau nepatiko?
Tyli, tarytum žemes pardavęs?
Žinai, ko norim prašyti tavęs?
Į stiprią ranką kankles paėmęs,
Tu milžinų mums užveski dainą,
Išgarbink savo su mumis vainą20,
Paskui, į šonus rankas įrėmęs,
Pašok truputį! O kaip paliausi,
Šiek tiek galėsi pasidrūtinti21:
Nuo pietų kaulus apgraužti gausi
Ir vandenėlio atsivėdinti.
Na, pasijudink! Dėl ko nešoki?
Ar taip sutingęs? Ką? Ar nemoki? ” —
Taip Pilistėnai Samsoną barė,
Ir tyčiojosi — juokus sau darė.
...............................
O Pilistėnai! Linksmi jūs, siaučiat,
O galo savo tik neprijaučiat!
Ar nematyt jums, žiūrint iš šono,
Kaip atsimainė štai veids Samsono?
Ar jau užmiršot tą veidą jojo,
Kada būrius jūs viens apvaliojo?
Samsons išblyškęs štai atsigavo —
Pajuto seną tvirtybę savo.
Apkaito veidas, šviste nušvito,
O iš akių jo žaibai tik krito,
(jau Pilistėnai jį tokiu matė)
Nusišypsojo, plaukais pakratė,
Aplinkui save akim nunėrė,
Dantims sugriežė, stulpus nutvėrė,
Kurie palaikė stogų svarbumą
Ir namo sienų visą tvirtumą...
Staiga papurtė... trioba sugriuvo.
Visi pradingo, viduj kur buvo.
Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?
Sekimas
Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,
Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,
Sykiu su mokintiniais, kaip Raštas mums sako,
Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.
Tada žydai surinko savųjų daugybę
Ir taikėsi patrempti22 mus Kristaus didybe.
Apsvarstė ir ištarė rodą23 paskutinę,
Užslėpė vieną Žydą, apvertė statinę.
Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,
Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabys:
— Girdėjom, tu galybę turi neištartą,
Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.
Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,
Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.
Matai šitą statinę? Medus joje buvo.
Dabar gi pasakyki, kas į ją pakliuvo?
Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio,
Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio,
O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.
„ Po statine gul kiaulė” — Kristus jam atsakė.
Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.
Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.
Tik štai, iš po statinės išlenda degloji
Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.
Sunku juk netikėti, kada akys mato,
O degloji, išlindus, ausimis tik krato
Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,
Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką
Žydai atrast ketino, šerius nušiūruoti
Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.
Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,
O Ickus tarpe kiaulių kaip liko taip liko.