Keidošių Onutė - Vincas Pietaris (czytanie książek TXT) 📖

kitą myli. — Malonu jiems buvo viens kitam nors mažą dalelę tos meilės parodyti, bet taip, kad kiti ne patėmytų.

Malonu buvo ir baisu.

Kada aš matau jauną porą slepiančią savo patikimą nuo kitų, man visados ateina ant pomietės103 vienas pažįstamas — didelis negrėvas — ką eidamas per salę iš trijų ten esančių krėslų mokėdavo vieną koją užgauti, stuktelti stalelį, kad nuo jo viskas nuvirstų ir atsimušti į duris uždarytas, kad jos pravirtų negeistinai.

Kaip jis visados slėpėsi su savo negrėvumu ir niekados negalėjo išsislapstyti, taip ir įsimylėjusi pora niekados ne išsislapsto su savo meilę. —

Keidošius sėdėjo už stalo namie su lenkstudenčio tėvu ir vaišinosi. Ant iškaitusių veidų ir klumpančių liežiuvių buvo žymu, jog vaišinosi jau seniai, ką tvirtino tuščia bonka iš po degtinės.

— Rašo man sūnus studentas, akademčikas, — kalbėjo, antrindamas gal šimtinį sykį, tėvas lenkstudenčio, — rašo man: „Tėte, nueiki į Keidošius ir pasakyki, tegul Onutė manęs neužmiršta”. Ha! Ką tai, kūmai, ženklina?... Tegul, girdi, manęs neužmiršta!... Mano sūnus tai rašo. O! Tai vyras!... Jis be reikalo žodį nemeta!... Jeigu jis taip rašo, tai turbūt tame yra reikalas, — mislyju aš sau, ir kaip matai aš pas jus... Kūmai, pilk da po stiklelį, — skatino Keidošių, matydamas, jog tas neskubina pildyti stiklelius. Pilk, kūmai! Pabaigs mano sūnus mokslą, tada stosime kitaip. Jis man rašė taip ne per seniai: „Tėte! Siųski dabar man kiek tik gali ir iš kur tik gali, ėmęs. — Man tik reikia, — girdi, — pabaigti mokslą, o kaip pabaigsiu, taip tai akimirka viskas persimainys”... Tu ne tiki! Ha! Kūmai, aš matau, jog tu ne tiki; nekratyki galvos. Na, jeigu tu netiki, tai ot ką aš tau pasakysiu: mano sūnus, tai ne Vincų Vincas. Ką tas jam Vincų Vincas? — „Tėte! Jis man sykį kalba, — Vincų Vincas man tai tiek, kaip šitas stiklelis: noriu-pripilu, noriu-išgeriu, noriu aukštyn kojom pastatau, o jeigu užsimanyčiau, tai galiu mesti ir sumušti į šmotelius”. — Motas jo, kūmai, tai protu filiozofo. Gabumo, tai jis menko — na, o ką jis man kaštuoja? — beveik nieko. Čion jis išsiprašo, ten išsivilioja... „Tėte, — rašo man, — kaip pabaigsiu tai tu ir pamatysi, ką aš galiu, vieną akimirką stosiu turtingas”... Ha! Tu ne taki! Jau tai, kuinai, ką aplink pinigus, tai jau gali tikėti, jis taip juosius jaučia nosim, kaip šuo dešrą. — Oho! Tai protas! Kad tikėtum, tai aš tau, kūmai, galiu pasakyti, ką jis man rašo, — pakuždomis kalbėjo toliau tėvas lenkstudenčio, bet pakuždomis girto, kurias gali girdėti per varsnas.

— „Tėte, — girdi, — turiu aš čionai dvi mergas: viena su šimtu tūkstančiu, kita su 10, kaip tik pabaigsiu, tai katrą noriu, tą ir imuo.”

Girdi, kūmai! Pilk da stiklelį! Pabaigs sūnus, atsilyginsime.. .

Tam tarpe Elziana Keidošiūtė buvusi vienoje gryčioje su seniais, kad jiems paduotų, jeigu ko prireiktų, pamatė parvažiuojančius iš sviečių. — Pamačiusi išbėgo laukan pasitikti, — ir pranešti naujieną Onutei, kad lenkstudentis turi dvi mergas, viena su 10, kitą su 100 tūkstančių ir kad kaip tik pabaigs, taip ir vieną iš jų ims. Ant šitos kalbos nusišypsojo Onutė ir paglostys galvą mylimos sesers, paragino ją bėgti į vidų ir paprašyti motiną, kad ta pasirūpintų apie muziką dėl jaunūmenės, kuri nori šokti.

— Mes ant intencijos jo ateinančios svodbos šiandieną pašoksime, — atsigręždama Kurpiūną pratarė Onutė meiliai nusišypsojusi. Jaunimas išgirdęs žodžius Onutės su juokais skubinosi į vidų daryti lenkstudenčio svodbą.

— Ha, Onute! — užriko, pamatęs ją lenkstudenčio tėvas, — šen artyn, aš tau turiu naviną104... Aš tau turiu naviną tokią, jog...

Mano sūnus man rašo: „Tėte, pasakyki Onutei, kad ji manęs neužmirštų... Na, o ar tu supranti, ką tai ženklina? — Na, šen artyn ir bučiuok mane seni už tai... ką? Nenori? — Ta, gal, apie Vincų Vincą mislyji... Tas tavo Vincų Vincas mano sūnui tik nuspjauti. Kūma! Girdėjai? Jis norėjo sykį mano sūnui į ausį duoti.

Paškudž! Ne taip greit! — Ne toks mano sūnus, kad tu jam į ausį duotum, jis ėmė ir po stalu palindo. Ne vieryji105? — Dievaži! „Aš, girdi, tėte, tikt šmakšt po stalu”, — pasakojo man pats sūnus. — Bet Onutė jau seniai ir pėdos atšalo, o lenkstudenčio tėvas vis da giria sūnų — ir siurbė degtinę iš stiklelio.

Kol neprasidėjo šokiai, Onutė spėjo su Kurpiūnu apsimainyti keliais žodžiais.

— Girdėjote? — lenkstudentis turi dvi mergas mieste: vieną su 10, kitą su 100 tūkstančių ir per savo tėvą man siunčia prašymą, kad aš jo ne užmirščiau. — Kas tai būtų?

— Dabar, pana Ona, sunku atminti, bet palaukime toliaus. Ak, ne už kalnų ir vakacijos.

— Turbūt jis nori kokius liežuvius ant manęs suvadžioti, kaip ir ant Vincų Vinco, — ar ką ir ne kitaip, kaip mislydamas, jog aš dabojuosi labai tuomi vaikinu.

— O gal jis ir ne toli už tiesos? — kaip ir klausdamas, pratarė Kurpiūnas. Onutė neatsakydama jam tiktai palingavo galvą ir jsimaišė į pulką jaunūmenės. Ilgai paskui ją vedė akimis Kurpiūnas ir ne tėmydamas to, jog Keidošienė nuo jo akių neatitraukia, sekiodama jo kožną žingsnį, kaip pikčiausio vagies. Instinktas motinos pranešė jai remdamasi ant nežymių dėl kitų ženklų, ant virbėjimo balso, ant kelių meiliau nutartų žodžių, kad tarp jos Onutės ir Kurpiūno atsirado naujas būdas mislių.

Nulindo senė. Nespėjo paauginti dukters, nespėjo atsigėrėti, o jau randasi žmonės, kurie nori ją kaip vagys iš namų išnešti ar išvežti. Et! — vienok mostelėjusi ranka pratarė senė į save. — Visų tokia laimė! Kaip Dievas duos, taip bus. —

Bet, jeigu Kurpiūno merginimas nuliūdino Keidošių, tai atsirado ir tokie, kuriuos stačiai supykdė. — Prieš Velykas gavėnioje Skriaudupys atsiuntė Keidošiams gromatą, kurioje jis sau prašė rankos Onutės.

„Nežadu daug, — rašė pons Krepesorius, — bet ramų gyvenimą ir išmintingą vyrą ji turės už manęs ištekėjusi”.

Prasta žmona Keidošienė neištrivojo neužkeikusi.

— O, kad ji ir velniai būt jo ramų gyvenimą. — Koks jau su kvailu gyvuliu gali būti ramus gyvenimas; fiu! Ir gana; taip jam, tėvai, ir atsakyti reiktų, bet tuščia jo — mūsų žodžiai ak lipa prie dukters. — Atsakyki vėlyk, jog dar per jauna, ir ikvaliai. Tegul taip Jonas surašo.

Senis taip ir atsakė; o Jonas taip surašė.

Aplink šitą gromatą nuo Skriaudupio tėvai ir nenorėjo nieko sakyti Onutei, bet Jonas neištrivojo, nepaerzinęs seserį su jaunikiu „išmintingu ir ramiu”. Juokų buvo ne mažai, kada į kelias dienas atėjo garsas, jog Skriaudupys susipešė su bobomis ant krikštynų ir, jog gavo išmesti lauk nuo vyrų.

— Ramųjį tavo, matai, statiniais glosto, — erzino Jonas.

— Aš duočiau da vieną taip paglostyti, — šypsodamasi atvertė jam Onutė, — tik gaila, jog manęs neklausia.

— Tu tik pasakyki man, aš jau pataikinsiu ir neklausęs. — Netikėtai pratarė Jonas, išgirdęs nuo Onutės tokią kalbą.

— Da nuo manęs, Onutė, neslėpė nieko — pridėjo vyras truputį pamislyjęs — ką nereiks tėvams žinoti, tai jie ir nežinos. O jau jeigu reikia tave kur nor užstoti, tai ne kas bitas užstos, kaip tik aš. —

— Dėkui Dievui, Jonuti, da ikšiol tokio reikalo nebuvo ir gal būti, jog ir ne bus ilgai... — bet...

— Kas gi bet? — Tu Onutė kalbėki aiškiau. Nuo manęs nėra ką slėpti.

— Ot, kas Jonuti: ponia mane persergė nuo lenkstudenčio. Na, o tu žinai, jog ji ne kokia tuščiukė, kad be reikalo persergėtų. Ir persergė taip, kad šitas jos darbas būtų mažai kam žinomas, dėl to ir tu, Jonuti, ne išsitarki daugiau niekam, nei tėvams niavat106.

— Gerai, Onute! Aš niekam suvis nesakysiu.

— Ponia mane persergėjo! — traukė toliau Onutė, — per Kurpiūną ir davė rodą107 nebūti pas ją iki vakacijų, supranti?

— Tai ko čionai nesuprasi, — ji nenori, kad lenkstudentis žinotų, jog ji tave persergėjo. Bet ko tada atsiuntė jisai savo tėvą per Užgavėnes?

— O ką ji gali suprasti. Tik matyt, jog šitame darbe ir randasi jo visas klastumas — atsakė Onutė ir pridėjo: viena pusa lenkstudentis siunčia labas dienas, kita... — ka kita? — Nuo Kurpiūno aš iškvočiau, jog lenkstudentis ryžosi ar šeip ar taip mane prapuldinti. Girdi, jeigu lietuvininkus reikia naikinti, tai lietuvininkes ypač, nei sėklos neturi likti.

— Nerodyčiau108 aš jam tave užkabinti? — atvertė rūsčiai Jonas.