Keidošių Onutė - Vincas Pietaris (czytanie książek TXT) 📖
Keidošių Onutė jest to opowieść, niczym obrazek przedstawiająca realia wsi końca XIX wieku.
Obierając za główną bohaterkę Onutė z rodziny Kiejdoszów, autor się zastanawia nad tym, co ma zostać osobistym priorytetem każdego, należącego do budzącego się do wolności narodu. Onutė pochodzi z ubogiej rodziny, kształci się w mieście, a jednak zostaje wierna ideom narodowym, ideom wolności i godności narodu. Wraca do domu, tu zostaje, chociaż z pewnych powodów jej oczęta są pełne smutku. Z jakich?
- Autor: Vincas Pietaris
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Keidošių Onutė - Vincas Pietaris (czytanie książek TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Pietaris
— Pana Ona, kaip matau, jūs karštai užstojate už kunigą. Dėl to aš jums, ot, ką pasakysiu: jeigu jis drįsta mane nekaltą užgauti ir mano vardą teršti, tai ir aš turiu tiesą kalbėti apie kunigą nors teisybę, nors ne taip, kaip jis apie mane kalba melą. Da kiekvieno žmogaus darbai ir žodžiai priguli kritikai, tai ir jo...
— Perprašau, jūs užmirštate, jog jis kunigas!
— Ar tai kunigas turi ypatingas tiesas ant žmonių užpuldinėti neteisiai?
— Jis kunigas, pons Vincentai, ir jis turi ant savo sąžinės ypatingą atsakymą, dėl to reikia jam duoti ir ypatingą tiesą. Jis atsako už dvasišką padėjimą ganomos parakvijos91, per tai jam, jeigu jis ir neturėtų ypatingų tiesų, reikia tas tiesas pripažinti, kad galėtų išpildyti saro pareigą. Tai viena. O antra, jeigu jisai, išpildydamas pareigą tur nesupratimą ir neteisiai užpuola, reikia jam tai atleisti. Nes tai jis daro norėdamas gero savo kampui, kaip ir jūs norite.
— Turiu prisipažinti, jog jūs mane pergalėjote, pana Ona. Dėl to ir pasiduodu jums ant loskos92, ir neloskos, — atvertė truputį pamislijęs Vincų Vincas.
— Ir gerai darote. Dėl to palieku jums gyvastį, bet uždraudžia kariiauti priešai kunigą prabaščių.
— O tiesą ar valia man pasakoti?
— Ne! Ir tiesa uždrausta.
— Kad taip, tai aš ant tokių įstatų netinku.
— Ant kitokių aš negaliu tikti, nes negaliu girdėti apkalbant kunigą.
— Gal tiksite ant to, jog aš prie jūsų nieko nekalbėsiu apie prabaščių?
— Na, gerai! Tegu bus nors taip. Norins aš ir labiau mėgčiau girdėti nuo jūsų prižadėjimą niekados jį neužgauti, ar teisiai, ar neteisiai. Senas žmogus, nuo jo nėr ko ir norėti.
Į kelias dienas po šitų kalbų, Onutė su savo bendrove grįžo atgal į Lietuvą. Nelaiminga ponia jautė, jog Onutė suvis išėjo iš po jos įtekmės. Mažai to, ji pasijuto pati patekanti po mergaitės įtekmę.
Ponia prieš išvažiavimą atlankė ir lenkstudentį. Pateko ir į lenku draugiją, kur taipogi nemažai girdėjo visokių kalbų. Dabar ji sugrįžusi namo ne sykį atmintyje palygino tai ką girdėjo terpu lietuvių pas Vincų Vincą, su tuomi, ką kalbėjo lenkai pas lekstudentį. Pirmųjų siauri mieriai, kaip ir jų tėvynė, neblizga niekuomi. Antrųjų platūs, kaip jų fantastiška tėvynė nuo marių iki marių, blizgantys kaip senoviniai lenkų rūbai, pakilę kaip Tatrų kalnai. Bet ten, tuose siauruose mieriuose jautėsi jai kaip plieno branduolys; tame tarpe kada jos tautiečių idėjose mieriai išrodė puikumai žibantys augseta moliniu stabu. Lietuvių neaukšti mieriai panešėjo į luitą plieno gulintį ant žemės, kurį nei įkąsti, nei sukulti, nei apversti negali; tame tarpe kada molinį stabą ir vaikas lazdą gali sugriauti.
Toliau apmislydama ponia patėmyjo, jog lietuviai savo mierį gali dasiekti nežiūrint nei ant vietos, nei ant laiko. Galės dasiekti Europoje, tai dasieks Europoje, o jei neduos jiems Europoje, tai jie persikėlę į naująjį svietą dasieks mierį naujoje vietoje. Paskui jei pasirodė, jog dasiekę vieną mierį, jie neužsiganatys. Ištarimas Vincų Vinco, jog lietuviai nori tik vieno: naudotis iš dovanų kultūros, kaip ir kitos tautos — neženklina suvis, kad jie padarę vieną žingsnį tame naudojimos, nenorėtų padaryti kitą. Poniai pasirodė, jog tas lietuvių mieris panašus į pleiškį93, kurio ji mato tik smaigalį... Į pleiškį plieninį.
— Tiesa — pratarė ji į save — lietuviai mažai nori ir tą norą jie dasieks ar Europoje, ar Amerikoje ar Afrikoje, vistiek. — Jie nori žmogiškų tiesų ir jie tas tiesas gaus... Dabar per vėlu jau juosius drausti nuo šito, dabar jau nesudrausi. Suprato jie reikalą žmogiškų tiesų, atsirado noras gauti tas tiesas, o jo išsipildymas jau tai tik klausimas, prigulintis nuo laiko. Negaus šiandien, tai gaus rytoj, ne rytoj, tai už metų, už dešimties... O gaus. Jie moka norėti: nori mažai, bet labai, o prie tokių aplinkybių noras visados išsipildo. Be reikalo dėl to ir kariauti su jais. Kaip prigimimas davė medžiams savo tiesas, vandeniui savąsias, taip ir žmogui davė savąsias. Kol medžias sėkloje, jis nereikalauja savo tiesų; kol vanduo debesyse mes nejaučiame jį tekant per dirvas ir pievas, — taip ir su žmogum. Kol jis miega, nereikia jam nieko, o kaip pabudo, tai genaus duoti jam valią naudotis iš žmogiškų tiesų, kaip tai einasi visame prigimime.
Tokioje linkmėje parašiusi kelias gromatas ponia išsiuntinėjo į įvairias šalis, pas įtekmingus lenkus.
Kelionė ne be įtekmės buvo ir ant Onutės. Dabar ji aiškiai pamatė ir pažino, dėl ko jauni lietuviai nenorėjo susidėti su lenkais, — pamatė ir pažino, kitaip sakant sistematišką, organizuotą, nuo seno užvestą ištautinimą jaunų lietuvių per pačius lietuvius ankščiau aplenkintus. Dviveidė, vili94, lenkų politika stojo prieš ją visoje savo negražioje nuogumoje. Tas brolis lenkas pasirodė jai dideliu veidmainiu ir apgaviku, viliojančiu iš brolio lietuvio paskutinį jo turtą — kalbą. Vincų Vincai, Burnote Andriai ir kiti jauni lietuviai, apkalbami per aplenkėjusias, pasirodė Onutei milžinais dvasios, kovojančiais su dviveidžiu smaku95 melo.
Terpu tokių aplinkių pradėjo Onutė mokyti savo seserį, iš pačių pradžių siekdamasi įkvėpti jai meilę tėvynės ir visko saviško ir džiaugėsi matydama, kaip jauna dūšia mergaitės pradeda suprasti ją ir linksma darėsi Onutei ir darbas darėsi meilesniu.
Elziutės šventadieniai išeiginiai drabužiai truputį jau persidėvėjo. Patėmyjusi tai Onutė užsiminė motinai apie naujus.
— Ką tu, vaikeli, kalbi — gavo atsakymą nuo motinos — Elziutė ne nuotaka: geri ir šiti.
Ką daryti Onutei? Jai malonu su seseria visur išeiti, o sarmata. Išsiprašė ji iš motinos vilnę. Vėl nelaimė: vilnę striuogos striukos, vilnos šiurkščios, ir padarius ką iš jų vis bus niekai. Prašyti motinos, kad sumainytų vilnas su kuom nors, kieno geresnės. Bet ir čion nelaimė: motina ir mislyti apie tai nenorėjo, rūsčiai atsakydama:
— Ot, da aš sau nereikalinga rūpestį ant savo galvos užsitrauksiu!...
Onutė prašyti, kad pavėlytų nors jai pačiai sumainyti. Bet ir ant šito tėvai negreit sutiko, ir tai tik su viena įtarme: kad svaras už svarą eitų. Po ilgų ieškojimų, ten kur tai Paprūsėje, vyresnysis brolis užtiko vieną žmogų su nauja veisle avių. Jų vilnos ir ilgos, ir gana švelnios, tik baltos.
— Ar tu žinai, brolyti — skundėsi žmogelis Keidošiokui — mane didelė nelaimė antpuolė: išstipo96 avys. Ką daryti? Ieškoti avių. Ką, man vienas geradėjas ir įteikė ot šitą naujų avių veislę, būtent geriausią. O kas pasirodė? Sermėgą svietišką iš jų vilnų negali turėti, skranda ir ta ne tokia kaip žmonių. Jau jeigu aš, broluti, sermėgą turiu pas mildažį vežti, kad padarytų panašią į kitų, tai tegu tokias avis ir velniai...
Iš tolimesnės šnekos pasirodė, jog parduodant už tokias avis moka žydai brangiau, nes jos didesnės, ir jog jų vilnas perka ukvatniaus97, viena tik niekai: ne pilkos avys.
Onutė net pašoko iš džiaugsmo, dasižinojusi nuo brolio apie tokį žmogų. Klinčija98 ji tėvą, kad tas sumainytų ne tik vilnas, bet ir avis. Gynėsi senis ilgai kiek galėdamas, bet ant galo pasidavė, ant darodymų Onutės.
Po šitų mainų, kelias nedėlias Keidošių namuose burzgė neliaudami vindeliai99, verpdami vilnas, nuo anksti ryto iki vėlai vakaro, iki gaidžiai. Beverpiant, dalį suverptų siūlų davė Onutė mildažiui nudažyti įvairiomis spalvomis (koliorais); bet ir tas ją neužganatino: motiną priprašė mieste nupirkti da ir skaisgijų100, ir tik tada prasidėjo audimas.
Motina ir tėvas pildė Onutės norą kaip ir atsispyrę, nenoromis, nesitikėdami nieko ypatingo nuo jos darbo, bet Elziutė, su kuria Onutė pradėjo dalytis savo mislimis, laukė pradžios audimo su dideliai nepakantriu akyvumu, ypač žinodama, kad tas audeklas bus ir dėl jos parėdų. Ant galo audimas, taip nepakantriai Elziutės laukiamas, prasidėjo. Ties velenėliu užsibrėžė margas audeklas, pradėjo austi, ištiso iki žemesniam velenui audeklas puikaus korto. Elziutė rankutėmis plojo iš džiaugsmo. Senis Keidošius, motinos pašauktas, atėjo taipogi pažiūrėti į Onutės darbą ir pažiūrėjęs, ilgai kraipė savo žylančią galvą.
— Na, netikėjau, jog taip bus — pratarė ant galo. Ir nors jis ir nepagyrė Onutės darbo, bet ta ant tėvo akių suprato, ką ženklina jo žodžiai.
Vakare vienok ir senis Keidošius neiškentė nepasakęs pačiai:
— Tai ar ta žinai ką, motin, Onutei reikia duoti valią. Ji neapmislyjusi nedaro nieko.
Ir nuo tos dienos Keidošius ne sykį kreiptis pradėjo į pačią su tokiais žodžiais:
— Motin! Paklauski Onutės, kaip ji sakys ant šito.
O ant galo tyčia, būdavo, laukia pietų, užveda senis kalbą apie kokią nors naujieną arba abejotiną darbą, klausdamas vaikų, ką jie apie tai mislytų, visados tėmydamas gerai, ką sako Onutė.
Buvo Užgavėnės. Onutė sėdėjo staklėse ir audė, žiūrėdama per langą į storą sluoksnį sniego tirpstantį nuo saulės. Iš reto pro langą prabraukė rogutės su besivažinėjančia jaunūmene. Šalia Onutės stovėjo brolis ir tarstėsi su Onute taipogi pasivažinėti. Taip jiems besitarstant per vartus šmėkštelėjo lengvos rogutės su pora vaikinų ir ūmai per duris įėjo Kurpiūnas su gimine Keidošių, Baltakių, niūniuodamas:
— Ar tai jums ir ne sarmata sėdėti namie ir austi, — gręždamasi į Onutę, pratarė jisai, — kokios tai Užgavėnės bus?
— Ir tai mes jau su Jonu tarstomės važiuoti, — atsakė Onutė — o dabar, kada atsirado ir kompanija, tai ir atliktas dalykas. Tik kodėl jūs be sesers?
— Ji namie su Baltakių Jonieška laukia gandų nuo jūsų. Kaip matote, renkasi ne maža bendrija.
— Jos nori važiuoti į Širminskus, — jeigu jūs ant to tinkate, tai mes neužilgo su jomis busime pas jus.
— Tikti aš ant to tinku, tik su viena apytarme101, kad iš Širminskų važiuosime į Nagaišius, o paskui visi pas mus.
— Aš nieko geresnio nei išmislyti negalėčiau — atsiliepė ant šito Kurpiūnas. — Dėl to už darbo!
Neužilgo ilga eilia rogučių čiuožė vieškeliu, veždama linksmą jaunūmenę, arkliai prunkštaudami bėgo ir tėškė minkštu sniegu į vyrus sėdinčius ant ožių.
Kurpiūnas sėdėjo vienose rogutėse su Onute ir kuždėjo jai į ausį, ne matant kitiems: „Aš ne per seniai buvau pas ponią. Ji gavo nuo lenkstudenčio gromatą. Kas joje buvo parašyta, nežinau, tiktai ponia liepė, kad aš jus persergėčiau, kad lenktumėte nuo to niekšo kiek galit. Turbūt ką nors piktą ans bjaurybė dėl jūsų rengia. Nors man ir ne smagu, vienok pildydamas ponios pasiuntimą, turiu pridėti jos kelis žodžius, tik iš viršaus102 prašau nelaikyti manęs už tokį, kuris nori kištis į svetimus darbus”.
— Be tokios ilgos preliudijos (pradžios) sakykite žodžius ponios. Jie ne gali būti niekai, nrs aš gerai žinau, kad ji ne gali nei pasakyti, nei padaryti, nieko nepritinkančio.
— Ir jūs turite tiesą. Ponia, ot ką pridėjo: pasakykite jai, tegu ji išmeta iš savo širdies tą niekšą, jeigu tiktai kada nors jis ten vietą turėjo.
Pasakęs tai, Kurpiūnas nutilo, žiūrėdamas kokį įspaudį padarys jo žodžiai ant merginos. Bet ant veido jos ne atsirado jokios atmainos, jokio jspaudžio. Tiktai užsimislyjo.
— Žodžiai ponios skatina mane drūčiai pamislyti, — atsiliepė po valandėlei Onutė — Nesuprantu, iš kur ėmė ponia mislį, jog lenkstudentis galėjo būti mano širdyje? Ar jus nepatėmyjote? Ar ne buvo kokios kalbos tarpu jųdviejų su ponią?
— Jeigu ponia žinotų, kaip jūs su lenkstudenčiu meiliai kalbėjotės per šv. Oną, tai ji galėtų tai mislyti, man rodos, — atvertė Kurpiūnas. — Nors apie tai tarpu mudviejų su ja ir ne buvo kalbos, bet man rodos, jog galėjo apie tai ir kiti jai pasakyti. Pats lenkstudentis mėgstantis pasigirti meile merga.
— Tiesa, tai ne kito jau, kaip paties lenkstudenčio darbas — ir tai ne kitaip, kaip paskutinėje gromatoje jis turėjo poniai aplink tai rašyti.
— Ir kas mane baugina, tai šitai, jog turbūt pavojus yra tikras, jeigu mane poni persergsti, nors aš ir negaliu suprasti kame tas pavojus.
— Kaip tai, pana Ona? — Jeigu jau mylite lenkstudentį, tai pavojus lengvai tada suprantamas...
— Aš nesuprantu, kaip tokia dyka mislis gali išsitekti j9sū galvoje — dėbtelėjus akimis rūškanai, pratarė Onutė.
Bet Kurpiūnas vietoje nusiminti nuo nemielo pažiūrėjimo Onutės, pasidarė linksmesnis ir linksmesniu balsu pratarė:
— Svetima širdis — patamsės, o ypač moteriška. Ant mano pynės da ir tai stoja už mane, jog jūs niekados neužsiminėte man nei žodį, apie tai, kas jums patinka, kas ne. Dėl to ir aš negalėjau laikyti už negalimą dalyką, atsimindamas Šv. Oną.
Ant šitų žodžię, Onutė metė ilgą pažvilgį ant Kurpiūno ir kaip ir su išmetinėjimu paklausė:
— O kas mane prašė čia da užbovyti lenkstudentį, ar ne tamsta? Kieno aš tada norą pildžiau? — Jeigu Onutė iš žodžių ir apsiėjimo Kurpiūno suprato ne mažus jo jausmas, tai ir Kurpiūnas iš jos pask utinių žodžių ir apsiėjimo taipogi truputį suprato. Tas truputis vienok atėmė nuo jo žadą, taip buvo dėl jo mielas ir netikėtas. Nespėjo vargšas ir į save ateiti, kaip rogutės atsidūrė jau ant kiemo Širminskų ir savo jausmus Kurpiūnas spėjo tik vienai Onutei išreikšti, jog padedant išlipti iš rogučių suspaudė jos ranką smarkiau, nei pirma kada nors.
Turbūt vienok dėl susižinojimo ir šitokio ženklo buvo jkvaliai; nes apsiėjimas ir Onutės ir Kurpiūno drūčiai nuo tos valandos atsimainė. —
Pirma jie buvo pažįstami, geri pažįstami, ir labai geri pažįstami ir kaipo tokie apsiėjo. — Dabar... dabar jie žinojo, jog jiedu viens
Uwagi (0)