Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖
Krótki opis książki:
Tarp skausmų į garbę jest to jeden z pierwszych poematów Maironisa.
Przedstawiając realia życiowe młodego pokolenia inteligencji litewskiej poeta nadaje sens wszelkim ideom odrodzenia narodowego. Różni z pozoru, a jednak połączeni ideą wolnej duchem ojczyzny młodzi ludzie wyrzekają się własnego szczęścia, drogą ciernistą kroczą ku chwale ziemi ojczystej.
Właśnie ten poemat po kilku latach zostanie przez poetę zredagowany, wzbogacony i nazwany Jaunoji Lietuva.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
miego.
*
„Sesute! Šiandieną mane pavaduok! —
Atsiliepė Juozas ant galo —
Paimk Duonelaitį ir mums paskanduok,
Kad kas neužmigtų prie stalo.
Man tinka tas prūsas-poetas garsingas,
Kurs Lietuvą būriškai100 gyrė;
Tai tikras Omieras101, nors kartais juokingas;
Jis būrą giliausiai ištyrė.
Kad jojo klausais, lyg par sapną matai
Praėjusio amžiaus lietuvį.
Bet kur pats poetas? Ar buvo tikrai?...
Girdi tik jo margą liežuvį”.
*
„Bet rasit gegzametras102 taip nesiseks?
Ir taip Duonelaičio gana.
Geriaus Anykščių gal šilelio užteks;
Gražesnė juk čia ir kalba.
Ar svečias gal lenkiškai ką paskaitys?
Lietuviai taip turi mažai!
Ar gal apie Schilerį ką apsakys?
Taip Juozas kelia jį aukštai”.
*
„Gana bus šiai dienai! — matušė prabilo —
Dar kas gal prie stalo užmigs.
Jau merkiasi akys, dūšelės apšilo;
Rytojui «šulieris» atliks”.
*
Tikrai laikas gulti, užmerkti akis:
Pragys nebužilgai gaidžiai!
O ten ant rarotų, kad kelias prašvis,
Rogutėmis šliaušme šarpiai.
*
Sumigo šeimyna visa Vilaičių;
Tik Vaičius ir Juozas ilgai
Užmerkti negali blaiviųjų akių;
Sapnuot nesapnuojas miegai.
*
„Ilgai tau krūtinės atvert nedrįsau,
Ją paslėpdams veidu šviesiu!
Ilgai kalinys aš be žodžio kenčiau!
Tylėti ilgiaus negaliu!
Kaip draugas mane visados mokini;
Tikiu tau kasdieną drąsiaus;
Ir galvą, ir širdį tu jautrią turi:
Pravesk gi man kelią toliaus!
Šį metą apleist klierikystę žadu!...
Atstumsi mana, jau matau!
Bet amžių kentėti — tylėti — sunku!...
Lengviaus būtų mirti tuojau”.
*
Vilaitis tylėjo; bet draugo karionių
Jau buvo supratęs seniai.
Kas tiek iškentėjo, tiek buvo tarp žmonių,
Tas parmato žmogų giliai.
*
„Gerai! Pakalbėsme rytoj apie tai!
Dabar tik galiu pasakyti,
Jog jei nejauti pašaukimo tikrai,
Tai nėra ko laiką trukdyti.
Bet, gal kaip mergaitė prieš kovą drebi?
Kaip kūdikis nori pabėgti?
O ne, neišbėgsi: kariauja visi!
Visur reiks kariauti, kentėti!...
Laimingas tasai, kurs išlėkęs aukštai,
Plačiaus savo skleidžia sparnus!
Jam žemės — mažai; melagingi — sapnai,
Jis sklysta tarp audrų drąsus!
Jei balsas Aukščiausio vadina tave,
Nebūk, kaip keleivis bailus!
Kaip vyras atstumk, kas sapnuojas slapčia
O Dievas palengvins skausmus!
Jaunuomenei tinka karionės vargai;
Ją traukia, kas aukšta, gražu!
O ar gi karionę gražesnę matai,
Kaip žengti Aukščiausio vardu?
Pažvelgk į Europą! Ten kruta visi,
Mes miegame, dunkso naktis!
Mus spaudžia vargai, spaudžia žmonės pikti,
Bet daugel dar galime vis!
Mums reikia didvyrių, ką Lietuvą myli!
Ką Dievui savęs nepavydžia!
Mums reikia lietuvių, ką dirba ir tyli,
O rasme sau ateigą didžią!”
*
Čia Juozas nutilo; ir Vaičius tylėjo.
Tik atbalsiais gaudė byla.
Tėvynės didvyriai! Tyla jums kalbėjo!
Didvyriams kalba tai tyla!...
*
Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai
Ir spindi sniegai akimis!
O taip neseniai baisūs žiemio sparnai
Nešiojo ir vartė pusnis!
Devintoji giesmė
O metai! Tie metai! Lyg upės vanduo
Taip bėga!... Ir kas sulaikys?
Par amžius nuo lašo prakiūra akmuo!
Tai kas ir darbuos juos pavys?
Tik Baltosios marios103 par amžius siūbavo;
Siūbuos taip ir amžius kitus;
O žmonės, ką vakar vaitojo, dejavo,
Rytoj gal linksmesniai sukrus!
Sukrus gal linksmesniai, bėt argi visi?
Kas žino? Ir kas tai atspės?
Mes einame priešais aklą vilnimi,
O teks, ką Aukščiausis žadės!
Jaunoji tėvyne, graži Lietuva!
Tarp skausmo erškėčių brangi!
Netyčia viltimi ankstyboji aušra!
Žengt priešais drąsiai jau gali!
O ar tai seniai?... Pusės amžiaus nebus!
Miegojai be žado, vilties!
Tik kaukė šiaurys, kalė pančius — ledus,
Užklodamas rūbais nakties!
Bet kur tavo sūnūs, mylėję karštai,
Tau ranką pirmieji padavę?
Gal kaulus užpustė Sibiro sniegai?
Gal laimę atrado, sapnavę?
Kur tavo Vilaitis? Nebėra jau jo!...
Bet tavo veislė — milžinai!
Į kelią drąsiai! Prasidžiugsi ryto:
Tau Vaičių paliko jisai.
Gyvuok, apdainuota, ilgiausius metus,
Atgimus tarp skausmų — vargų!
Kas smertį sutiko, tas giesmei atbus,
O tau dar užteks milžinų!
Ties Palangą melsvosios jūrės banguoja,
Greitoji vilnis vilnį gena;
Taip tautos ir kartos vaitoja, žygiuoja
Ir mainos, bet amžiais gyvena.
*
Taip mainos ir virpa ir žemė plačioji
Pamėgus rūbus vis naujus:
Tai žvilga baltoji, tai žydžia žalioji,
Tai kūnas jos nuogas — gražus.
Ten vasara buvo. Kvepėjo laukai.
Sau skindavai žiedą raudoną.
Dabar štai ruduo; nuogą lauką matai,
Ar krintantį lapą geltoną.
Dar šypsos saulutė, vienog neširdingai;
Ir jai tarsi ko neramu!
Užgieda sesutė toli kur verksmingai,
Ir atbalsiai eina mišku.
Ir gervės, ir žąsys padangėmis traukia
Ir klykdamos renkas būriais;
Žmogus lyg ko trokšta ir dairos, ir laukia;
Gal šalčio kurs vėjiais ateis.
Paukštyčiai nečiauška tarp girių tamsių;
Tiktai medininkas kur šovė;
Tik šiaušės upelis nuo vėtrų šlapių
Ir bėga, linguodamas srovę.
Viena tik vieta traukia akį artojo:
Rugiai vilnimis sužaliavo..
Antai ir Motiejus ant širmio išjojo
Ir apsuka padirvius savo.
Ant veido gražaus nėra dūmos sunkios!
Ir ko benuliūsti tikrai?
Jau dvarą ketvirtą ant vardo pačios
Nupirko, ir deria laukai.
Pati104 jo graži, taip jį myli širdingai
Ir sūnų mažutį linguoja;
Ant lopšio, kad kūdikis verkia graudingai,
Lietuviškai jam uždainuoja.
Dainuoja, atminus pakalnes Dubysos:
Ten vedė mergaičių puikus,
Ten augo kartu dainininkės visos;
Ten amžius taip bėgo gražus!
*
Žaliuoja rugiai garbaniai tamsiai,
Banguoja ant dirvos plačios;
Užraitė sau ūsą Motiejus gražiai
Ir grįžt, pasiilgęs pačios.
Jo laukia namie: vakar užlėkė Tumas,
Užsukęs iš uošvio namų;