Darmowe ebooki » Poemat » Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖

Czytasz książkę online - «Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖».   Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis



1 2 3 4 5 6 7 8 9
Idź do strony:
miego.  
 

*

„Sesute! Šiandieną mane pavaduok! — 
Atsiliepė Juozas ant galo — 
Paimk Duonelaitį ir mums paskanduok, 
Kad kas neužmigtų prie stalo. 
 
Man tinka tas prūsas-poetas garsingas, 
Kurs Lietuvą būriškai100 gyrė; 
Tai tikras Omieras101, nors kartais juokingas; 
Jis būrą giliausiai ištyrė.  
 
Kad jojo klausais, lyg par sapną matai 
Praėjusio amžiaus lietuvį. 
Bet kur pats poetas? Ar buvo tikrai?... 
Girdi tik jo margą liežuvį”. 
 

*

„Bet rasit gegzametras102 taip nesiseks? 
Ir taip Duonelaičio gana. 
Geriaus Anykščių gal šilelio užteks; 
Gražesnė juk čia ir kalba. 
 
Ar svečias gal lenkiškai ką paskaitys? 
Lietuviai taip turi mažai! 
Ar gal apie Schilerį ką apsakys? 
Taip Juozas kelia jį aukštai”. 
 

*

„Gana bus šiai dienai! — matušė prabilo — 
Dar kas gal prie stalo užmigs. 
Jau merkiasi akys, dūšelės apšilo; 
Rytojui «šulieris» atliks”. 
 

*

Tikrai laikas gulti, užmerkti akis: 
Pragys nebužilgai gaidžiai! 
O ten ant rarotų, kad kelias prašvis, 
Rogutėmis šliaušme šarpiai.  
 

*

Sumigo šeimyna visa Vilaičių; 
Tik Vaičius ir Juozas ilgai 
Užmerkti negali blaiviųjų akių; 
Sapnuot nesapnuojas miegai.  
 

*

„Ilgai tau krūtinės atvert nedrįsau, 
Ją paslėpdams veidu šviesiu! 
Ilgai kalinys aš be žodžio kenčiau! 
Tylėti ilgiaus negaliu!  
 
Kaip draugas mane visados mokini; 
Tikiu tau kasdieną drąsiaus; 
Ir galvą, ir širdį tu jautrią turi: 
Pravesk gi man kelią toliaus!  
 
Šį metą apleist klierikystę žadu!... 
Atstumsi mana, jau matau! 
Bet amžių kentėti — tylėti — sunku!... 
Lengviaus būtų mirti tuojau”.  
 

*

Vilaitis tylėjo; bet draugo karionių 
Jau buvo supratęs seniai. 
Kas tiek iškentėjo, tiek buvo tarp žmonių, 
Tas parmato žmogų giliai.  
 

*

„Gerai! Pakalbėsme rytoj apie tai! 
Dabar tik galiu pasakyti, 
Jog jei nejauti pašaukimo tikrai, 
Tai nėra ko laiką trukdyti.  
 
Bet, gal kaip mergaitė prieš kovą drebi? 
Kaip kūdikis nori pabėgti? 
O ne, neišbėgsi: kariauja visi! 
Visur reiks kariauti, kentėti!...  
 
Laimingas tasai, kurs išlėkęs aukštai, 
Plačiaus savo skleidžia sparnus! 
Jam žemės — mažai; melagingi — sapnai, 
Jis sklysta tarp audrų drąsus!  
 
Jei balsas Aukščiausio vadina tave, 
Nebūk, kaip keleivis bailus! 
Kaip vyras atstumk, kas sapnuojas slapčia 
O Dievas palengvins skausmus!  
 
Jaunuomenei tinka karionės vargai; 
Ją traukia, kas aukšta, gražu! 
O ar gi karionę gražesnę matai, 
Kaip žengti Aukščiausio vardu?  
 
Pažvelgk į Europą! Ten kruta visi,  
Mes miegame, dunkso naktis! 
Mus spaudžia vargai, spaudžia žmonės pikti, 
Bet daugel dar galime vis!  
 
Mums reikia didvyrių, ką Lietuvą myli! 
Ką Dievui savęs nepavydžia! 
Mums reikia lietuvių, ką dirba ir tyli, 
O rasme sau ateigą didžią!”  
 

*

Čia Juozas nutilo; ir Vaičius tylėjo. 
Tik atbalsiais gaudė byla. 
Tėvynės didvyriai! Tyla jums kalbėjo! 
Didvyriams kalba tai tyla!...  
 

*

Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai 
Ir spindi sniegai akimis! 
O taip neseniai baisūs žiemio sparnai 
Nešiojo ir vartė pusnis!  
 
Devintoji giesmė
O metai! Tie metai! Lyg upės vanduo 
Taip bėga!... Ir kas sulaikys? 
Par amžius nuo lašo prakiūra akmuo! 
Tai kas ir darbuos juos pavys?  
 
Tik Baltosios marios103 par amžius siūbavo; 
Siūbuos taip ir amžius kitus; 
O žmonės, ką vakar vaitojo, dejavo, 
Rytoj gal linksmesniai sukrus!  
 
Sukrus gal linksmesniai, bėt argi visi? 
Kas žino? Ir kas tai atspės? 
Mes einame priešais aklą vilnimi, 
O teks, ką Aukščiausis žadės!  
 
Jaunoji tėvyne, graži Lietuva! 
Tarp skausmo erškėčių brangi! 
Netyčia viltimi ankstyboji aušra! 
Žengt priešais drąsiai jau gali!  
 
O ar tai seniai?... Pusės amžiaus nebus! 
Miegojai be žado, vilties! 
Tik kaukė šiaurys, kalė pančius — ledus, 
Užklodamas rūbais nakties!  
 
Bet kur tavo sūnūs, mylėję karštai, 
Tau ranką pirmieji padavę? 
Gal kaulus užpustė Sibiro sniegai? 
Gal laimę atrado, sapnavę?  
 
Kur tavo Vilaitis? Nebėra jau jo!... 
Bet tavo veislė — milžinai! 
Į kelią drąsiai! Prasidžiugsi ryto: 
Tau Vaičių paliko jisai.  
 
Gyvuok, apdainuota, ilgiausius metus, 
Atgimus tarp skausmų — vargų! 
Kas smertį sutiko, tas giesmei atbus, 
O tau dar užteks milžinų!  
 
Ties Palangą melsvosios jūrės banguoja, 
Greitoji vilnis vilnį gena; 
Taip tautos ir kartos vaitoja, žygiuoja 
Ir mainos, bet amžiais gyvena.  
 

*

Taip mainos ir virpa ir žemė plačioji 
Pamėgus rūbus vis naujus: 
Tai žvilga baltoji, tai žydžia žalioji, 
Tai kūnas jos nuogas — gražus.  
 
Ten vasara buvo. Kvepėjo laukai. 
Sau skindavai žiedą raudoną. 
Dabar štai ruduo; nuogą lauką matai, 
Ar krintantį lapą geltoną.  
 
Dar šypsos saulutė, vienog neširdingai; 
Ir jai tarsi ko neramu! 
Užgieda sesutė toli kur verksmingai, 
Ir atbalsiai eina mišku.  
 
Ir gervės, ir žąsys padangėmis traukia 
Ir klykdamos renkas būriais; 
Žmogus lyg ko trokšta ir dairos, ir laukia; 
Gal šalčio kurs vėjiais ateis.  
 
Paukštyčiai nečiauška tarp girių tamsių; 
Tiktai medininkas kur šovė; 
Tik šiaušės upelis nuo vėtrų šlapių 
Ir bėga, linguodamas srovę.  
 
Viena tik vieta traukia akį artojo: 
Rugiai vilnimis sužaliavo.. 
Antai ir Motiejus ant širmio išjojo 
Ir apsuka padirvius savo.  
 
Ant veido gražaus nėra dūmos sunkios! 
Ir ko benuliūsti tikrai? 
Jau dvarą ketvirtą ant vardo pačios 
Nupirko, ir deria laukai.  
 
Pati104 jo graži, taip jį myli širdingai 
Ir sūnų mažutį linguoja; 
Ant lopšio, kad kūdikis verkia graudingai, 
Lietuviškai jam uždainuoja.  
 
Dainuoja, atminus pakalnes Dubysos: 
Ten vedė mergaičių puikus, 
Ten augo kartu dainininkės visos; 
Ten amžius taip bėgo gražus!  
 

*

Žaliuoja rugiai garbaniai tamsiai, 
Banguoja ant dirvos plačios; 
Užraitė sau ūsą Motiejus gražiai 
Ir grįžt, pasiilgęs pačios. 
 
Jo laukia namie: vakar užlėkė Tumas, 
Užsukęs iš uošvio namų; 
Pagrįžo iš Kursko! Nemažas tolumas! 
Pati pasiilgo tėvų.  
 
O! Glinskučę Vandą pažįsi vargiai: 
Tik žiba ir žvilga puiki! 
Gražesnė tikrai! O akies spinduliai!... 
Beskų inžinieriaus pati!  
 
Lietuviškai šneka: taip liepia mada — 
(Kas nauja, tai žmogų ir traukia) 
Ne mokytų vyrų lietuvių kalba 
Garbės po Europą sulaukė.  
 

*

Apsukęs rugius, savo viltį pamatęs, 
Motiejus pagrįžta keliu; 
Paleido vadžias; žirgas, poną supratęs, 
Iš lengvo sau eina žingsniu.  
 

*

Rugiai sužaliavę, juos mano viltis! 
Nuo prakaito žemė juda! 
Kad jauno pavasario saulė užšvis, 
Ir ką man atnešte tada?  
 
„Žiema, juos užklojus baltais patalais, 
Nukąs jūsų pumpurą žalią; 
Apkals be širdies kietą lovą ledais; 
Be žado už mirstė apšalę!  
 
Bet aš purenau juk ne veltu žemes 
Ir grūdą žegnodamas sėjau: 
Saulutė užšils, rausvą diegą105 išves! 
Ir pėdas sau riši, pjovėjau!  
 

*

Šventa Lietuva, žeme mano tėvų! 
Brangesnė už varpų laukus, 
Prigėrus ne prakaito, — kaulų, kraujų! 
Kada tavo vaisiai atbus?  
 
Nutilo graudi vaideliotų giesmė! 
Kryžiokų kares kas giedos? 
Ant kaulų, kapų auga kalnais žolė, 
Linguojas nuo aukso rasos!  
 
Nutilo, kaip marės po audrų ir vėjų, 
Karionės ir trenksmas ginklų! 
Vergijoje sūnūs didžių pranokėjų, 
Užmirę tarp šiaurio nagų!  
 
Bet argi ta žemė, šventa Lietuva, 
Prigėrus tiek kraujo brangaus, 
Be vaisiaus užmirs? Neatgims niekados? 
Nekelsis iš miego sunkaus?  
 
Ką žemei paduosi apmiręs nenyksta; 
Tik reikia vilties ir darbų! 
Aš grūdą pasėjau, ir grūdas nenyksta; 
Tai duona iš kraujo tėvų.  
 
Vaisinga tu, žeme, tave pamylėjau, 
Kaip kūdikis motinos krūtį; 
Pamėgau tave, kad laukus tavo sėjau! 
Neleisi tu kraujui pražūti!  
 
Tavęs tas nevertas, kurs motiną savo 
Apleisdamas, ieško kitos: 
Kurs vargdams, tavęs maloniai nesapnavo, 
Tas meilės nežino šventos!”  
 

*

Čia žirgas sustojo. Jau buvo namai; 
Ir Tumas išbėgęs sutiko. 
Pabudo Motiejus, sapnavęs ilgai; 
Ant veido šešėlio nebliko.  
 

*

„Tavęs laukdami pražiūrėjom akis, 
Broleli tu mūsų brangus! 
Atspėk!... Neatspėsi!... Tau saulę užšvis! 
Iš Jelgavos buvo žmogus!..”  
 

*

„Laurynas ką atsiuntė?” 
„Taip, tai jisai 
Bet ką? Ar atspėsi kada? 
Gal to ir sapnuoti dar nesapnavai! 
Atbus, o atbus Lietuva!...  
 

*

Suprantu jau viską. Bus metai penkti, 
Kaip mūsų apleidai jau šalį; 
Ir tau įstabu! Čia nemiega visi: 
Darbuojas kiekvienas, ką gali.  
 
Didi atmaina!... Įtikėti sunku, 
Kaip mūsų pašoko tėvynė! 
To vakar nebuvo!... Tau rodos sapnų!... 
Daug galima norint užgynė.  
 
Mums išvežė Juozą, bet liko kiti! 
Laurynas tai vien tik šaka! 
Jam misija teko tarp latvių didi! 
Ir ten juk tai brolių kalba!  
 
Mums reikia apšviesti ir vargdienius žmones. 
Taip žūva, nupuolę giliai! 
O ką? Pasakyk gi iš savo malonės, 
Juk knygų atėjo glebiai?”  
 
Ant to nusišypsojo Tumas ir tarė: 
„Ir taip, ir ne taip; mat šiandieną 
Laurynas visiems netikėtai padarė: 
Juk atsiuntė knygą tik vieną”.  
 
Motiejus lyg pykti ant karto norėjo, 
Taip Tumo prigautas skaudžiai; 
Bet ką? Neišrasi juk spąstų ant vėjo... 
Jis vėjo pagautas seniai.  
 
Įėjo į vidų ir Tumas tuojau 
Jam padavė knygą nuo stalo. 
„Tau veido dangus apsiniaukė, matau, 
Skaityk, gal nušvis nors prie galo!”  
 

*

„Tai eilės! Motiejus par dantis išspaudė. 
Gana nuo nedoro to tvaiko! 
Skaičiau Senkaus Jurgį: darbščiai kalvis audė, 
Bet gaila ir masto, ir laiko!  
 
Poezija — Dievo Aukščiausio kvėpimas! 
Kalba nekalta Aniolų! 
Giesmė tai ant žemės dangaus nužengimas 
Gražybėje jausmų, varsti!  
 
Laimingas, kam uždegė Dievas krūtinę 
Ant kelio dienų nekaltų! 
Tas gali giedoti, ir bus begalinė 
Garbė jam tarp žemės sunų!  
 
Pas mūsų iš žemės vien grabų daug dygsta 
Bevardžių, baisių dainininkų; 
Jie saulės taip bijo: suglėbę sunyksta; 
Kaip gailu! Tiek būt darbininkų!”  
 

*

„Mažai išrinktųjų — tai žodis teisus — 
Atsiliepė Tumas juokais — 
Bet argi poeto tarp mūsų nebus? 
O gal išrinktasis — tasai?!  
 
Atskleisk ir skaityk, o galėsi tada 
Sumindžioti ar pabučiuoti; 
Iš aukšto negalima koją lengvą 
Paspirti, ką teks gal goduoti106”.  
 

*

„Geriaus paskaitys mums jau mano pati: 
Jai sekas skanduoti eiles; 
Išmoko nuo Juozo; klausytis gali, 
Kad skaito eiles ir paikės”.  
 

*

Anusė nusijuokė. Toks pagirimas 
Nebuvo par daug jai meilus; 
Bet paėmė knygą, ir lyg įkvėpimas 
Nušvito par veido lankus.  
 
Nutilo visi lyg prieš Mūzą-dievaitę, 
Apsėdę aukštai apie stalą; 
Nors pradžią poemos ir buvo jau skaitę, 
Bet troško išgirsti jos galą. 
 
Pakėlę taip jau ant Motiejaus akis, 
Žiūrėjo, koksai spindulys 
Ant veido to skeptiško, šalto užšvis? 
Ir ką jau paskui besakys?  
 
Tylėjo visi, o Anusė tikrai 
Mokėjo skanduoti eiles; 
Poeto grąžiai sumastyti sapnai 
Graudino jų širdis jautrias.  
 
Pirmoji giesmė jiems prabėgo žaibu, 
Ir siūlo tolesnio ilgėjos; 
Motiejus tik tarė: „Klausytis — ramu, 
Bet reikia poemai idėjos”.  
 
„Tai vien tik pradžia — sakė gindamas Tumas — 
Klausykimės, — rasme toliaus!” 
Anusė vėl skaitė; apimdams karštumas 
Jos balsą vis taisė skardžiaus.  
 
Prabėgo dvi valandos; temo visai; 
Užžibino tarnas žvakes; 
Tylėjo visi, ir vien laukė tiktai, 
Kame juos poetas nuves?  
 
Kiek jausmų iš karto, paveikslų naujų! 
Kiek vervos ir jauno karštumo! 
Kalba neseniai taip sunki, o eilių 
Apimt neapimsi lengvumo!  
 
Ir kas tai galėjo tikėti kada? 
Lietuviai tikrai milžinai: 
Tik rodos pradėjo pakilt Lietuva, 
O štai jos pirmieji darbai!  
 

*

Anusė nutilo. Tylėjo visi; 
Poemos mat galo dar laukė; 
Vienog jau nutruko poema graži, 
Jos galą poetas nutrauks.  
 
„Kodėl gi neskaitote” — Tumas užklausė. 
„Jau galas”. 
„Jau galas tikrai?” — 
Užklausė visi; ir tyla vėl giliausia!... 
Kaip gražūs poeto sapnai!  
 

*

„Tai kraujas iš kraujo ir kūnas iš kūno! —
1 2 3 4 5 6 7 8 9
Idź do strony:

Darmowe książki «Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖» - biblioteka internetowa online dla Ciebie

Uwagi (0)

Nie ma jeszcze komentarzy. Możesz być pierwszy!
Dodaj komentarz