Anykščių šilelis - Antanas Baranauskas (biblioteki online txt) 📖
Krótki opis książki:
Anykščių šilelis (pol. Borek oniksztyński) jest to najsłynniejsze dzieło Antanasa Baranauskasa (pol. Antoniego Baranowskiego).
Poemat, opiewający piękno przyrody ojczystej, legendarną przeszłość Ziemi Litewskiej, ukazuje czytelnikom głęboką więź duchową człowieka z przyrodą, której kultywowanie daje możliwość przeciwstawienia się współczesnym autorowi realiom. Poemat ów jest niczym pomnik wzniesiony narodowi walczącemu o swą wolność.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Antanas Baranauskas
- Epoka: Romantyzm
- Rodzaj: Liryka
Czytasz książkę online - «Anykščių šilelis - Antanas Baranauskas (biblioteki online txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Antanas Baranauskas
Antanas Baranauskas
Anykščių šilelis
Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, jest dostępna on-line na stronie wolnelektury.pl.
Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Nowoczesna Polska.
Anykščių šilelis Strona tytułowa Spis treści Początek utworu Przypisy Wesprzyj Wolne Lektury Strona redakcyjna
Anykščių šilelis
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei1 senobinei2 tikę?3
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?4
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų 5 čilbančių taip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę6 ; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom7, šakelėm ir šiškoms8 nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
Į kurį žiūrint taip neramu regis:
Lyg9 tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė10 ,
Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė11 !..
Miškan, būdavo, eini — tai net akį veria;
Vat taip linksmina dūšią12 , ažu13 širdies tveria;
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai14:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą į save traukia ir liula užliesti.
Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,
Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.
Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio15 taškai grybų
Tarp medžių marguliuoja iš savų sodybų.
Voveruškų16 leikelės kur ne kur pro plyšį
Iš po samanų marškos sarmatlyvai17 kyši.
Čia paliepių18 torielkos19 po mišką išklotos,
Čia kiauliabudės pūpso, lyg pievos kimsotos20 ,
Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės21 ,
Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,
Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, —
Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.
Čia kazlėkai pakrūmėms ant piemenų tako,
Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.
Čia nemunės22 iš kelmo, lepšiai tarp alksnyno;
Čia šalpionai23 tarp stuobrių dygsta iš skiedyno24 .
Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,
Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti;
Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,
Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,
Arba patys savaimi suglebę25 supūsta. —
Iš jų trąšos želmenais aplinkom išplūsta.
O iš visų viršesnis auga baravykas,
Valig26 dainuškos žodžių — „grybų pulkaunykas”
Platus, storas, paspūtęs27 lyg tartum užklotas
Ant kieto, drūto koto bliūdas28 palivotas29 .
Greit auga, ilgai esti giminių visokių:
Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.
Žali ėgliai30, kaip kvietkai31 po dirvonus keri;
tarpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.
Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,
Ir linijos parejos32 skersai mišką šviečia.
Alksniai, lepšių sodyba, palaukėms sužėlę,
Šakoms kekes riešučių lazdynai iškėlę
Atokaitoj brendina33 . O karklai po slėnį
tarp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.
Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę34
Ir paliūnėms35 kur ne kur prieglaudą sau gavę.
Baltasis miškas kalnais, kaip tik padaboji36 :
Čia berželiai kaip meldai37 Pašlavį38 apstoję,
Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;
Kožnoj39 klaiką nekantrios žalktyčios40 atrandi.
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių41 sustojo,
Lyg tartum čia žalktienė 42 patį apraudojo,
Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo
Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo
Medžian43 gailysta44 virto — pati egle tapo,
Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.
Jieva, gluosna ir blendis, grūšia45 , obelėlė;
Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.
Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti
Kitokių medžių skyriai tarp jų išsklaistyti.
Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta;
Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta,
Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta
Nuo ligų ir padarų gydžia46 visą svietą47 .
O mums, prastiems žmonelėms, tik žiūrėt patogu,
Kai juos dengia Apveizda48 žalių lapų stogu;
Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,
Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,
Kai pervasar49 žaliuoja tamsaus šilo šone,
Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni,
Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia
Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.
O pušelės! pušelės tos nesurokuotos!
Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,
Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,
Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja.
Už pusvarsčio nesmato50 — toksai tankumynas!
Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs51, grynas;
Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę52 vietos,
Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.
O kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,
Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:
Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,
Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų;
Jauti iš juodo kapčiaus53 skruzdėlyno kvapą,
Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų,
Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,
Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.
Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;
Čia medžio žiedų kvapas — lyg sodas pratrūko.
Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:
Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,
Laukais, pievoms atgauna. — Viduj pušynėlių
Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių.
Ir taip visa sumiša, vėjeliu praskysta,
Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;
Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę54 ,
Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę,
Dievui ant garbės55 rūko taip ramiai, taip meiliai,
Lyg kad skripkuoja56 , juokias, gieda, verkia gailiai,
O tie balsai visoki taip krūvon susiaudžia,
Kad jų skyrium nežymu — o tik širdį griaudžia.
Ai, siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,
Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.
Vidūnaktyj57 taip tyku, kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas.
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu malda dūšia dangun58 kilsta.
O, kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,
Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,
Tada šilas nubunda, visa yra tyla,
Prasideda pamažu šventa dienos byla.
Kas ten šlama? — O, vėjo papūstas lapelis,
Ogi gūštoj nubudęs sujuda paukštelis.
Kas ten treška? — O, vilkas: dieną mat ažuodžia59,
Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.
Ogi lapė į olą, žąsioką intskandus60 ,
Ogi barsiukas bėga, išlindęs iš landos;
Ogi linksmutė stirna par pušyną striuoksi;
Ogi pušin iš pušies voverytė liuoksi;
Ogi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja,
Ir visoki žvėreliai po mišką ūlioja.
Kas ten taukši? — O, stuobrį kapoja genelis.
Kas mekena? — Ogi mat perkūno oželis.
Kas ten šnibžda? — O, šnypščia iš kelmo piktoja;
Ogi srove teškena upelė Šventoja.
Kas ten kalbas? — O, žąsys paupėj gagena;
Ogi mat lizde starkus pamiškėj klegena;
Ogi antys „pry! pry! pry!” priskridę į liūną;
Ogi kukutys61 klausia savo pačią62 , sūnų:
„Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?
Ką, ką, ką, ką? Ar grūdus? Ar musias? Ar sliekus?”
Ogi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:
Čia kūkuodama verkia, čia juokias kvatojas.
Skamba tik skamba miškas: čia volungė Jieva
Trotina:63 „Jieva, Jieva! Neganyk po pievą!”
Čia paupėj „ri-u! ri-u! ri-u!” tilvikas64 sušuko,
Čia vėl balsų visokių lyg trūkte pratrūko.
Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos:
Dagiliai,65 pečialandos, strazdeliai, čyžylos,
Kėkštai, šarkos ir kitos, vis saviškai66 gieda:
Tuoj juokias, tuoj vaitoja, o tuoj niekus klieda.
O už visus viršesnis lakštingalės balsas:
Pilnas, skardus, griaudingas ir, taip sakyt, skalsus:
Skamba, ūžia par krūmus ir vis kitaip mainos,
Ir vis dūšion įsminga lyg Lietuvos dainos.
Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia,
Tartum kožnas lapelis čiulba, kliauga, šaukia,
Ir sutartinę taiso, ir taip gražiai dera:
Siaudžia tik tartum siaudžia — rentavimo67 nėra;
Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta,
Lyg, kad ant žalios pievos žolynai pražysta,
Ir visoki žiedeliai taip tarp savęs pinas, —
Kad iš tolo tik regis gražus margumynas.
Ai, būdavo, būdavo iš mūsų šilelio
Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!
O tas visas ramumas po lietuvių dūšias,
Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,
Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino,
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
O tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
O tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia;
Ir lyg rasos žemčiūgais68 gausiai atgaivinta,
Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.
Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;
Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.
Lyg tarytum ramumas taip dūšion įslinko,
Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
Dabar visa prapuolę... Tik ant lauko pliko
Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko...
Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo
taip daug širdyj išželia ramaus atminimo:
Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja,
Suspynusias69 viršūnes vėjas plevėsuoja;
Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti
Pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti;
Tartum iš tarpu70 puirių71 tokie kvapai kilo,
Lyg giria pratrūksta ar pučia iš šilo;
Tartum visa sušlamo, sučilbo, supyško,
Lyg dienai brėkštant viduj paniūrusio miško;
Jei ant šių plikų plotų, kai mislis72 ažlyja,
Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja, —
Tai kokio bebūdavo iš seno šilelio
Meilingo atminimo, gražaus ramumėlio,
Kai šie plotai apžėlę, apgriūti, aptemę
Matydavo kelmuotą apylinkėj žemę;
Kai stuobriai, sieksniais drūti, amžiais įrietėję73 ,
Valig kalbos senelių, parėjos kyšėję;
Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta,
Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta,
Ir netil pulkais meškos74 ir šernai perėta,
Bet tankumos’ tarp raistų ir žėbriai75 turėta!
O kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,
Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.
Maž
Darmowe książki «Anykščių šilelis - Antanas Baranauskas (biblioteki online txt) 📖» - biblioteka internetowa online dla Ciebie
Dodaj komentarz
Uwagi (0)