Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖
Krótki opis książki:
Tarp skausmų į garbę jest to jeden z pierwszych poematów Maironisa.
Przedstawiając realia życiowe młodego pokolenia inteligencji litewskiej poeta nadaje sens wszelkim ideom odrodzenia narodowego. Różni z pozoru, a jednak połączeni ideą wolnej duchem ojczyzny młodzi ludzie wyrzekają się własnego szczęścia, drogą ciernistą kroczą ku chwale ziemi ojczystej.
Właśnie ten poemat po kilku latach zostanie przez poetę zredagowany, wzbogacony i nazwany Jaunoji Lietuva.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
class="stanza-spacer">
*
Čia Juozą bučiavo karštai, apkabinęs,
Ir traukė už rankos paėmęs;
Silpnėjo tasai: nuo žvaigždės mat auksinės
Daug buvo jautrumo pasėmęs!
Motiejus taip prašė, o gal ir širdis,
Širdis, ta silpnybė žmogaus,
Gal traukiai ir ėjo kaip jaunas vagis,
Kad jį pirmąkart kas sugaus!...
Ir ko gi ten ėjo? Vilties neieškojo!
Ją aiškiai atstūmė patsai;
Ar rasit širdis jo klausyti nustojo
Ir jautė drausmes jau mažai?
Ar rasit sau buvo pardaug įtikėjęs
Bet ko gi drebėjo krūtinė?...
*
Pats Goštautas buvo i miestą išėjęs;
Sutiko viena juos Marinė.
Nors svečias jai buvo matyt netikėtas,
Bet to nesuprasi visai;
Nors veidas išrodė skausmu pažymėtas,
Bet žodžiai tekėjo liuosai.
Ir atmainą matė Vilaitis Ne vieną:
Ne taip atvira ir širdinga.
Bet kas ir nemainos ant žemės kasdieną?
Ar laiko vilnis negalinga?
Tik vien kad, senovės atminus laikus,
Ilgėjos senovės gadynės
Jai veidas išblyškęs nušvito gražus!
Tai veidas senovės Marinės!...
*
„Mat Juozas į Kauną ryte išvažiuoti
Norėtų, Motiejus kalbėjo;
Nepameta vis kunigystės sapnuoti;
Tai kam tiek ir mokslo išėjo?”
„Tai didis paveikslas dėl mūsų menkų —
Sakyti pradėjo Marinė —
Taip matom idėjos mažai milžinų,
Tai Juozui garbė begalinė!”
*
Čia Goštauto tėvas pravėrė duris;
Štai svečias prieš jį netikėtas!
Bet mainos visi; atsimainė ir jis:
Jam Juozas dabar lyg norėtas.
Pasveikino jį kaip ligšiol niekados,
Tik vien iškalbėdams saldžiai,
Jog jo atviros neaplanko trobos
Taip brangūs, malonūs svečiai.
Ir kas įstabu! Jį ant vasaros oro
Užprašė į Aukštdvarį savo;
Nors tas atsisakė naudot iš jo noro,
Bet Goštautas prašė, maldavo.
Taip bešnekant laikas lyg upės vanduo
Jiems bėgo, gaivindams visus;
Pačiam gal Vilaičiui jau skausmo akmuo
Nuslinko, ligšiolei sunkus.
Kad sauvaras kunkulo vyrė puta,
Kad stalą apsėdo arti,
Ar buvo draugystė gražesnė kada
Taip linksma ir taip maloni?
Vilaitis nebuvo šnekus niekados,
Bet Goštautui žodžiai tekėjo;
Iš Juozo galvos ir iš dvasios drąsios
Jisai atsigirt negalėjo.
*
„Marinė užmiršt niekados negalės, —
Kalbėjo Motiejus patsai —
Jog Juozas išplėšė iš gaisro gerklės
Ją gyvą, kad degė namai!”
*
„Ir kaip atsigerinti86 Juozui galėčiau? —
Atsiliepė liūdnai Marinė —
Ar rasit kad tautišką gymną87 atspėčiau
Prikelti iš miego tėvynę?
Tas gymnas be trenskmo, be grožės žiedų
Turėtų kaip upė tekėti,
Kurios nesustabdo sparnai vėsulų,
Negali šiaurys užturėti88.
Tas gymnas gal ausiai nebūtų gražus,
Vienog jis į širdj įsmegtų;
(Toks būdas lietuvio, kurs laužo ledus)
Tas gymnas gal Juozui patiktų”.
*
„Tą gymną paskui gal atspėsi kada —
Ją partraukė tėvas saldžiai —
Dabar nors šį-tą mums paskambink ranka.
Tau stygos taip skamba gražiai.
Kad kvartopijono užgauni balsus
Tai rodos Dangaus įkvėpimą
Tau Aniolas kalba, užskleidęs sparnus,
Ir neša dienos užmiršimą!
Souvenir ir L’Absence89 tu ne kartą vartoji;
Retam atminties nepaliks;
Tegul gi ranka juos užskambins baltoji!
Ir mūsų gal Juozui patiks”.
*
Marinė paraudo. Nors tėvo valia
Jai buvo šventa visados,
Nors gundė ją ir širdis gal slapčia.
Bet kaip? Ar dėl Juozo kančios?
Vienog gi užsėdo prie kvartopijono,
Užgavo skardžiai jo balsus;
Ant veido jos balto, ant skruosto raudono
Lyg tarsi užšvito dangus!
Balsai, lyg pasemti iš Dievo galybių,
Kaip vilnys siūbavo ir pynės
Ir liejo monus nekalčiausių gražybių,
Ir veltu širdis nuo jų gynės!...
*
Nedaug čia ant žemės tokių valandų!
Laimingas, kursai jas turėjo!
Bet argi laimingas? Ant tų vakarų
Ne vienas gal kančią pradėjo!
Jūs valandos sunkios dėl žemės sūnaus
Jus gražūs bet skaudūs sapnai!
Kad jūsų ištroškęs žmogus nepagaus,
Kam žadinat širdį aukštai?
Kam Dangų pravėrę uždarot skaudžiai?
Uždarot be mielaširdystės!
Ir lieka tada vien širdies sopuliai,
Vėkas sunaikinę jaunystės!...
*
Jau buvo vėlu. Juozas grįžo namo.
Pavargėlius miegas bučiavo.
Dėl Juozo teip liūdna: važiuoja rytoj;
Ir pusbalsiu taip sau niūniavo.
*
Ir vėl tu mane, kaip piktoji dvasia,
Jau gundyti nori skaudžiai!
Ar tau negana mano skausmų slapčia?
Ar ašarų maž tematei?
O ne, nepaveiksi! Širdis užkasta
Atbusti negali sapnams!
Gana pagavimų, tuštybių gana!
Jau laikas užgimti darbams!
Žmogaus gyvata tai ne ryto juokai!
Ne rožėmis barsto takus!
Kiek kartų ji parveria širdį kiaurai!
Kaip tankiai jos veidas rūstus90!
Gana nuo žmonių prašinėti širdies:
Juk žemė — pakalnė verksmų!
Tik vien beprotis ilgą ranką išties
Pagriebti šešėlį sapnų!
Daug trokšta širdis, nes ne žemės duktė,
Ir veltu ji draugo ieškos!...
Tarp žemės juokų ji — nuliūdus našlė!
Jai ilgu šalies tolimos!
Gana jau karionės be tikslo gražaus!
Gana pagavimų, sapnų!
Jau laikas kentėti dėl aukšto Dangaus,
Ir vargti dėl gero kitų!...
Przekaż 1% podatku na Wolne Lektury.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
Aštuntoji giesmė
Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai,
Ir spindi sniegai akimis;
O taip neseniai baisūs žiemio91 sparnai
Nešiojo ir vartė pusnis.
Išskleidęs sparnus bėgo, kaukė žiemys,
Lyg vilkas tarp girių užklydęs;
Bet priešais jo eina stipresnis rytys92;
Raminas, iš tolo išvydęs.
Suglaudęs sparnus įsikasęs į sniegą,
Lyg vilkas pasotintas snaudžia;
Bet brolis — rytys — draugo ieško, nemiega,
Žvaigždės ant langų pirštais audžia.
Dangus kaip gražus! Tarp žvaigždžių isikirtę
Septyni antai šienpjoviai!
Aukščiaus ir šviesiaus Grigo ratai93 apvirtę;
Sietynas94 tik šviečia tamsiai.
Graži bus ryto ant rarotų95 važiuoti!
Man tinka, kad šąla, tyku;
Kad kyšo iš pušnių beržai apšarmuoti,
Ir bėga rogutės mišku.