Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖
Krótki opis książki:
Tarp skausmų į garbę jest to jeden z pierwszych poematów Maironisa.
Przedstawiając realia życiowe młodego pokolenia inteligencji litewskiej poeta nadaje sens wszelkim ideom odrodzenia narodowego. Różni z pozoru, a jednak połączeni ideą wolnej duchem ojczyzny młodzi ludzie wyrzekają się własnego szczęścia, drogą ciernistą kroczą ku chwale ziemi ojczystej.
Właśnie ten poemat po kilku latach zostanie przez poetę zredagowany, wzbogacony i nazwany Jaunoji Lietuva.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
class="verse" style="margin-left: 1em">Ant žemės plačios neišlepę vaikai!
Jiems kaulų gana pamestų!
Laimingi! Dėl laimės jiems reikia mažai!
Nežino jie norų plačiu!
Ir tų sutvėrimu užgaut negali!
Už ką? Ar kad raitos žemai?
Jie taip mažutėliai! Menki ir silpni!
Jų reikia gailėtis tiktai!...
*
Nespėsi ar skausmas, ar džiaugsmas tada
Lingavo Jadvygai krūtinę,
Kad grįžo namo, tarsi stirna lengva,
Nevyliamą gavusi žinią.
Bet kam gi ir paslaptis spėti visų!
Gal būtų gyventi skaudu!
Mes taip jau pripratę prie žodžių aklų,
Jog juos atidengti baisu!
Ak, slėpkite, žmonės, geresniai jausmus!
Iš lauko apkaišę žiedais!
Ne taip gal sunkus pagyvenimas bus,
Saldžiais apsidengęs melais!
*
Šuneliai margi jau i tolo pažinę
Jadvygą, ją bėgo sutikti;
Bet lojo ir grįžo, namus atsiminę;
Vienus lyg bijojo palikti.
Suprato Jadvyga, jog svečias yra,
Ir rasit Valavyčė Jonas?
Jis lankos ne kartą... Meilus visada…
Turtingas ir jaunas dar ponas.
Skubiai pasislėpus į kambarį savo,
Į dzelkorių skendo visa;
Nušvito linksma: mat tasai nemelavo:
Žydėjo kaip rožė pilna!
Dar kartą į stiklą pažvelgus trumpai,
Pasveikinti svečią skubėjo;
Bet liūdną vien Juozą ten rado tiktai,
Kuriam ką ten tėvas kalbėjo.
„O ne, pinigų aš priimt negaliu!
Atsiliepė Juozas ant galo;
Gal bus ir sunku eit be kąsnio keliu...”
Nutilo: širdis jam apsalo57!...
Informacje o nowościach w naszej bibliotece w Twojej skrzynce mailowej? Nic prostszego, zapisz się do newslettera. Kliknij, by pozostawić swój adres e-mail: wolnelektury.pl/newsletter/zapisz-sie/
Penktoji giesmė
Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės!
Jos tveria per amžius ilgus!
Bet neina kaip saulė šviesiai be karionės:
Tai audra, ką mėto žaibus!...
Kad audra palėks, nusiblavęs dangus
Užšvis prigimimui linksmesnis;
Jauni gaivalai iš miegų58 atsibus;
Jų kraujas bus vaisėms laimesnis.
Karadzič59, Dobrovski, Šofarike60, Deake!61
Vardai jūsų amžiais skambės!
Ir sūnūs sūnums jūsų darbą apsakę,
Didžiuosis iš jūsų garbės!...
Nušvito iš džiaugsmo Dunojaus vilnis,
Kvepuoja Moldavos62 krūtinę!
Išaušo rytai; atidarė akis
Vaikai, didžiavyrius atminę!
Gražu, kad pavasaris pina žiedais
Atbundantį jau prigimimą!
Gražiaus, kad aušra apsikaišius rytais
Apreiškia tautoms atgimimą!
Laimėkite, jaunos pakylančios šalys,
Kur bėga Moldava, Dunojus!
Tegul jums žygiuoti padės Visagalis,
Į naują jums kelią įstojus!
Nors spėkos63 gal silpnos, bet stipri dvasia;
Drąsiai už tėvynę į kovą!
Kas eina su meile, su širdžia didžia,
Tam Dievas bus pats už vadovą!...
Po Lietuvą miega. Tamsioji naktis
Ją pančiais suvystė skaudžiais!
Saulėtekis juodas kada ar nušvis?
Ar jai praregėti dar leis?
Ir Nemunas eina nuliūdęs, tamsus!
Ne jam pančių partraukti storį!
Tik kartais, atminęs didvyrių laikus,
Pečiais šalį žadinti nori!
Po Lietuvą miega. Jos sūnūs jauni
Ne savo jau rūbą dėvėja64;
Kalba nesuprantama, būdai kiti;
Kitaip žiemą gieda audėja65.
Ilgai taip Vilaitis dūmojo giliai;
Pro jį bėgo Vysla auksinė;
Jau leidžiasi saulė; užges spinduliai!
Užges ir mislis paskutinė...
Bet argi užges? Ar gi Dievas ant vėjo66
Jam įkvėpė meilę tėvynės?
Ar veltu didvyrių kapai jam kalbėjo,
Ir žadino balsas pušynės?
Kad šiandien girdėjo iš mokslo aukštybės,
Kaip slavai iš miego pakilo,
Jam ašaros veržės iš skausmo didybės
Širdis tarsi skiltį jam skilo!
Tėvyne, tėvyne! Pakilsi kada?
Kas tavo prižadins krūtinę?
Ar tavo garbė ir didi praeiga
Užmirs kaip mislis paskutinė?
O ne, neužmirš! Tau Vilaitis išaugs!
Jo žingsnius palaimins Aukščiausias!
Jo didžios idėjos lietuvį patrauks!
Pražys atgimimas gražiausias!...
Vilaitis dūmojo. Dabar tik pažino,
Kame jo tėvynė tikra!
Jis meilę tėvynės su metais augino,
Bet meilė jo buvo kita!
Jį traukė tada garsūs Piastų67 darbai
Ir lenkų senovės didybė;
Boleslovo68 Dniepre sapnavos stulpai
Ir Lenkijos seimų liuosybė!
Ir gėda pamislyti: savo liežuvio69
Seniai jau vartot nevartoja!
Ir tarsi ant juoko tik vardą lietuvio
Ligšiolei nešiot nenustoja!...
Tada tai jo mislys nuskrido toli
Į žiemius, kur augo, kentėjo!
Ten jausmai širdies jo atbudo pirmi!
Ten vis, ką dabar jis mylėjo!
Ką veikia dabar ten jaunystės draugai,
Laurynas, Motiejus, kiti?
Jie myli tėvynę, bet argi tikrai?
Ar nuomonė jų vis klaidi?
Kaip bėga tas laikas! Štai metai užėjo
Treti kaip nematė tėvynės!...
Ką veikia Juška? Ar Jadvyga mylėjo?
Kaip siaudžia naminės pušynės?
O kiek atminimu, paveikslu tada
Jam veržės žiedais iškaišyti!
Visi jie toli! Tik Marinė viena
Taip arti, jog gal ją matyti.
Ir kaip atsimainė! Kur veido linksmumas?
Pats tėvas pasergėti teikės:
Mat konservatorijos mokslo sunkumas
Jos silpną sveikatą įveikęs.
Tegul sau ir mokslas! Vienog jau gana
Kentėti abiem be vilties!
Ją vis gi juk laikas išgydys kada,
Bet Juozui jau ji nebešvies!
Šitai bus jau metai, kaip jos neregėjo!
Jos bijo kaip vaikas bailus!
Šiandieną dar kartą matyt ją norėjo,
Bet ne! Jau ir to nebebus!
Kad taip jo tėvynė suspausta vargais,
Kad verkia netekus sūnų,
Ar jam dar kaišytis linksmybės žiedais?
Ar trokšti dar meilės sapnų?
Gana, jau gana! Juk tik jis ne vagis,
Kas plėštų, ko žmonės pavydžia!
Tegul dėl kitų šviečia meilės viltis!
Tegul tarp linksmybių sau žydžia!
Jam laikas į darbą: pakelti kapus,
Kur miega tėvų paslaptis!
Kad amžių didvyriai iš miego pabus,
Gal veidas ir jam dar nušvis!
*
Ir jausmas koks naujas į jauną krūtinę
Nuodais pamažu lyg tekėjo;
Tai jausmas baisus! Neapkęsti Marinę
Jam rodės - dabar jis pradėjo.
Dabar nebijotų ją rodos sutikti;
Pažvelgtų stačiai į akis;
Galėtų ją verkiančią vieną palikti...
Uzmirš, kad mylėjo taip jis!...
*
Dar pažvelgė kartą, kur Goštauto rūmai
Netoli nuo Vyslos stovėjo,
Ir mato... Ak, mato, jog tamsūs jau dūmai
Jų rūmą apdengti pradėjo!...