Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖
Krótki opis książki:
Tarp skausmų į garbę jest to jeden z pierwszych poematów Maironisa.
Przedstawiając realia życiowe młodego pokolenia inteligencji litewskiej poeta nadaje sens wszelkim ideom odrodzenia narodowego. Różni z pozoru, a jednak połączeni ideą wolnej duchem ojczyzny młodzi ludzie wyrzekają się własnego szczęścia, drogą ciernistą kroczą ku chwale ziemi ojczystej.
Właśnie ten poemat po kilku latach zostanie przez poetę zredagowany, wzbogacony i nazwany Jaunoji Lietuva.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
Klimas —
Darkai vien tėvynės vienybę;
Jei toks bus tarp mūsų tiktai sutikimas,
Menka mūsų bus ir galybė”.
*
„Par daug neteisingas jis ant kunigų —
Maironis pradėjo sakyti —
Ar jam Baranausko ir Jaunio darbų,
Ką moksliškai kalbą taisyti...
*
„Bet kam jiems ant galo tikybos dalykus,
Prikaišiot? — užkirto Griška —
Kam sąžines rišti? Liuosybei įvykus
Tegul ir dėl jų bus tikra!”
*
„Gana — tarė Juozas — kalbų tų šiandieną!
Mažai mes ką gerą pelnysme,
Jei vis tik iš naujo dalyką kiekvieną
Po dešimti kartų vartysme.
Ką nutarėm kartą iš vieno visi,
Jau tam atmainos nebebus!
Tikybos dalykai dėl mūsų šventi!
Privenkim užgaut jos jausmus!
Ir tai ne dėl to, kad tėvynės nauda
Vien to reikalautų tiktai,
Ar kad daug padarė Antanas Juška,
Ar Jaunis, nors tai kunigai!
Ir tai ne dėl to, kad liuosybė tikra
Nemindžioja jausmų žmogaus!
Bet vien tik dėl to, jog tikyba — šventa!
Jog žemė nebus be Dangaus!
Be Dievo? Kaip žengti? Tamsioji naktis
Naudinga tik dėl piktadėjų74!
O kur dėl suspausto ir gero viltis?
Kas stiprins tarp audrų ir vėjų?
Prakeiktas, kurs pragaro juodo nuodais
Jam tikinčią šaldys krūtinę!
Prakeiktas piktasis, kurs velnio nagais
Jam viltį išplėš paskutinę!”
*
Nutilo visi: žodžių rykštė skaudžiausia,
Kad Juozas užpykęs ką plakė;
Nutilo; vien Klimas pradrįsęs paklausė:
„Tai ką gi maskviečiai atsakė?”
*
„Studentai maskviečiai su viskuo sutiko —
Vilaitis toliaus jau kalbėjo —
Ir norint rėdyti patiems mums paliko,
Bet savo pagalbą žadėjo.
Taip pat iš Petropilio, Kauno, Seinų
Turiu ką linksmiausias žinias;
Mat laikraščio noras meilus dėl visų,
Nes kelią parodys, praves”.
*
„O kaip pavadinsme — atsiliepė Klimas —
Tą laikraštj jauną tėvynės?
Kurs bus dėl lietuvių, kaip pats atgimimas,
Brangus, kaipo juos atgaivinęs”.
*
Čia mąstė visi, o Vilaitis tada
Taip broliams pradėjo sakyti:
„Viltis mūsų — mokslas, tikyba šventi:
Jie galią suteiks mums atgyti.
Tikybos šventos mus mokina Bažnyčia,
Ji kvėpia į širdis dorybę,
O smegenis auklena visotinyčia75
Ir duoda ant žemės galybę”.
„Bet kas į Bažnyčią kasdieną vadina?
Kas šaukia į mokslą kas rytą?”
*
„Tai Varpas76 — sušuko visi — jis mokina
Kaip dvasią prikelt užmigdytą”.
*
„Taip, Varpas — Vilaitis kalbėjo — jisai
Prikels mūsų nuskriaustą šalį!
Ant švento jo balso pakils milžinai!
Atgims, kas atgimti dar gali!
Bet garsas to Varpo plačiai nepasklis,
Jei rankos jį silpnos tetrauks;
Mums reikia didvyrių; be jų bus naktis!
Tėvynė aušros nesulauks!
Kam kūdikiui Dievas krūtinę gaivino,
Uždegdamas šventą žariją,
Ant aukšto jį darbo Dangus pavadino77 —
Pakelti tėvynę, draugiją!...
Mums sunkūs keliai; temdo dangų šiaurys,
O mūsų saujelė — maža!
Ne vieną vargai gal anksti sunaikins,
Bet mūsų vienog ateiga78!
Į mokslą tik, broliai, kam vėkos padės!
Į mokslą, kurs duos mums galybę!
Kad balsas lietuvio iš aukšto skambės,
Išgirs ir tamsi atkaklybė!
Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai,
Tegul tau gudai jos pavydžia!
Tau, Klimai, istorijos tinka darbai,
Parodyk mums praeigą didžią!
Ažukalnis paslaptis mėgsta gamtos,
Tegul mūsų Virchovu79 bus!
Griška tai filosofas, draugas tiesos,
Tautų apgynėjas smarkus!
Į mokslą, į mokslą su norais plačiais!
Jis angą garbės atdarys!
Jis vardą lietuvių apdengs spinduliais!
Jis mūsų didvyrių lopšys!”
*
Čia Juozas nutilo, vien girios skambėjo:
„Jis mūsų didvyrių lopšys!”
Dar klausės visi, bet kad Tumas pradėjo,
Jau taip uždainavo būrys:
*
Jau slaviškos skalys iš miego pakilo!
Pavasarių dydžiai jauni jų darbai!
Vieniems tik lietuviams dvasia nesušilo:
Žiemos tebegaudžia ten vėjai šaltai!
Paleiskim balsą kaip žaibą griausmingą!
Prikelkim senovės tėvynę galingą!
Prižadinkm Lietuvą mūsų!
*
Ak, laikas jau laikas iš miego pakilti!
Ak, laikas atverti užmerktas akis!
Gana nusiminti! Pažadinkim viltį
Ir stokim į darbą, o saule užšvis!
Paleiskme balsą kaip žaibą griausmingą!
Prikelkim senovės tėvynę galingą!
Prižadinkim Lietuvą mūsų!
*
Kas tiki į Dievo Apveizdą galingą,
Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!
Mums teko par amžius dalis nelaiminga,
Bet niekas nežino rytojaus dienos!
Paleiskime balsą kaip žaibą ir t. t.
*
Uždekime meilę sau jauną kritime
Ir stokim į kovą už žemę tėvų!
Viltis neužgeso dar mums paskutinė!
Juk gema80 tarp mūsų nemaž milžinų!
*
Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
Priminkime Vytauto Didžio dienas!
Prikelkim liežuvį, ką sentėviai gynė
Ir vardą, kurs vietą Europoje ras!
*
Aplinkui jau žydžia visur atgimimas,
Pakilo nuvergti tautų gaivalai,
Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
Ir Lietuvai laikas pakilti karštai!
*
Gražu už tėvynę pavargti, kentėti!
Palaimintas darbas jaunos Lietuvos!
Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,
Su broliais į darbą kaip milžinas stos!
*
O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos,
Tegul ir tave ateiga tolimoji
Minėja!. .. bet išgamą mūsų tanios!
Paleiskme balsą kaip žaibą griausmingą!
Prikelkim senovės tėvynę galingą!
Prižadinkim Lietuvą mūsų!
Septintoji giesmė
Adomo tėvyne, tu, žeme plačioji!
Kur kūdikis verkdamas gema,
Kodėl kaip našlė ta par amžius vaitoji?
Kas suteikė tikslą tau žemą?
Kas ašarų tavo išsemtų marias?
Išgydytų skaudžią krūtinę?
Kame tavo žingsniai keleivį nuves?
Kur tavo mislė81 paskutinė?
*
Kad vasaros naktys ant aukšto dangaus
Žvaigždžių milijonais nušvinta,
Ar kas varsomis tavo grožę pagaus?
Kam tavo rasa nenukrinta?
Par melsvą padangį lyg Aniolas skrysta
Ir neša vargu užmiršinią!
Žmogus, kurs tarp marių kaip laivas užklysta.
Lyg dangišką girdžia šaukimą!
Bet audra, dangaus pavydėjusi veido,
Išraitė prieš vėją sparnus,
Sukėlė marias, joms perkūnas nuleido,
Ir pragarą jaučia žmogus!