Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖
Krótki opis książki:
Tarp skausmų į garbę jest to jeden z pierwszych poematów Maironisa.
Przedstawiając realia życiowe młodego pokolenia inteligencji litewskiej poeta nadaje sens wszelkim ideom odrodzenia narodowego. Różni z pozoru, a jednak połączeni ideą wolnej duchem ojczyzny młodzi ludzie wyrzekają się własnego szczęścia, drogą ciernistą kroczą ku chwale ziemi ojczystej.
Właśnie ten poemat po kilku latach zostanie przez poetę zredagowany, wzbogacony i nazwany Jaunoji Lietuva.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
matušė sena;
Vienog dar nesimeldė taip niekados,
Uzmiršęs, kur buvo tada.
*
Suma jau pasibaigė. Žmonės būriais
Laukan iš bažnyčios sau traukė.
Atsiminė Juozas, prižadints pečiais,
Jog Glinskiai seniai gal jo laukė.
Dar kartą parpuolęs žemai prieš altorių,
Apleido Aukščiausio namus;
O žmonės tuo tarpu, apstoję šventorių,
Apsakė savuosius vargus.
Vilaitis jau suktis į kairę ketino,
Kur buvo būriai retesni,
Bet Glinskutės jį mat iš tolo pažino
Ir šaukė meiliai akimi.
Ten laukė Laurynas, Motiejus, Marinė;
Aplenkti juos buvo sunku,
Ir Juozas, užšaldęs sau karštą krūtinę,
Paslinko prie jų pamažu.
Pasveikino juos, kaip mokino Juška,
Bet lūpų drebėjo kraštai;
Neaiški, par trumpa jo buvo kalba,
Ir žodžiai tekėjo šaltai.
*
„Par daug dievobaimingas tamsta esi —
Atsiliepė Vanda meiliai —
Tur būti meldimai nebuvo trumpi:
Mes laukiame tamstos seniai”.
„Kas jausmų išreikšti žmonėms nebegali,
Vien Dievui tik skųstis galėjo, —
Atsakė jai Jūzas — o akys į šalį
Užklydo, kur taip nenorėjo”.
„Mes laukėme tamstos — pratarius Marinė,
Nuo Juozo neleido akių —
Tetušis apsirgo, namai nusiminę!...
Gal tamstos n’aplenksite jų!”
*
Vilaitis, akis ant Lauryno pakėlęs,
Lyg prašė pagalbos greitos;
Ant galo atsakė: „Kad jau po nedėlės40...
Jau ryt mūsų Kaunas ieškos!
Jau šventės pasibaigė. Būtų meilu
Ligonį, namus aplankyti;
Bet Kaunas ieškos; mums į jungą skubu;
Valdžios negali neklausyti”.
„Ir aš taip sakiau — pasisakė Laurynas —
Jau vaišių šiam kartui gana;
Ryto Paneriais mus pasveikins pušynas,
Kaune nusileis mums diena.
Jau laikas į jungą; ir taip dar paklaus,
Kame mes užtrukom ilgai;
Užmiršti save dėl aukštesnio Dangaus,
Taip liepia šventi reikalai!...”
*
„Pristojęs į jungą mokysis, žinai;
Ligonį vienog aplankyti
Taip pat, rodos, būtų šventi reikalai”—
Motiejus pradėjo sakyti.
Laurynas silpnėjo širdies gerumu:
Taip prašymai buvo širdingi;
Bet Juozą pajudinti buvo sunku,
Jam žodžiai užšalo jausmingi.
„Kada gi pons Juozas jau mus aplankys?”
Nuliūdus Marinė jo klausė;
Jo klausė!... Bet geso akių spindulys,
Kaip geso viltis paskučiausia!...
Suprato tai Juozas ir jauną krūtinę
Jam parvėrė skausmas kiaurai!
Bet kaip gi tą viltį pakelt paskutinę,
Kad jos nebemato patsai?
Ant galo atsiliepė: „Dievas tik žino,
Ar leis susitikti kada!
Ne sau lygius mus Jis ir čia suvadino!
Vargiai vėl suves Jo ranka!
Motiejus stebėjos: juk jo tai mislis!...
Jam tamsūs šešėliai pražuvo:
Štai Juozui Marinė — ne savo dalis!...
Ir jau lyg jo gailu jam buvo!...”
Bet Vandai ant dūšios41 jau stojos lengviaus.
Viltis lyg drąsesniai prašneko;
Ji tarė: „Laikai mums užšvis maloniaus,
Nekaip ponas Juozas mums sako.
Par vasarą tamsta mus vėl aplankysi,
Mes lauksme kaip draugo brangaus!...”
Marinė pridūrė: „Lygius sau išvysi:
Ir mes gal paaugsme aukščiaus”.
*
„Na, gražios mergaitės, gana man vaikus
Iš kelio klaidint taip ilgai!” —
Iš tolo raitydamas savo ūsus,
Atsiliepė Glinskis drūtai.
„Jau žvengė arkliai: pasigedo namų,
Ir skundžias išalkęs skilvys42;
Jau ragina laikas; sparnai vakarų
Dar lietų ant mūsų užvys”.
*
O kiek gi tai kartų kančia ir juokai
Sau pinas ant žemės plačios!
Kaip parskiria širdis juokai ir laukai!
Ir parskiria ant visados!...
*
Jau bėga sartokai ir prunkščia nasrais.
Kas kartą tamsesnis dangus;
Perkūnas pirmaisiais šių metų žaibais
Dabina padangių sparnus,
Pakilo ir vėjas; lašai didesni
Užkrito keli ant galvos.
Upelei srauni nuo kalnų tekini
Į prieglobstį bėgo Ventos.
Pagrįžtant jiems buvo lyg ko neramu;
Pats Glinskis tankiausiai tylėjo;
Tik vienas Laurynas gėrėjos draugu,
Kad tas prieš žaibus nedrebėjo.
Bet kam gi lotyniškus tankiai žodžius,
Kalbėdamas Juozui, vartojo?
Ar girdamas draugą vien nervus stiprius,
Kad kas nesuprastų, bijojo?
Bet Juozas tylėjo; ant galo prašneko;
Lotyniškai sakė, trumpai:
Sunki ir baisi jam karionė pateko,
Jos galo nežino patsai!
Ne kartą lyg rodos, jog Dievas jį šaukia,
Vienog ar nutildys skausmus,
Ką plėšo krūtinę kaip žvėrys užkaukę?
Ir pats nebežino kas bus!...
Patsai nebežino, į kokią jau šalį
Išneš jį laiku vėsulai;
Tik žino, jog Dievui širdies nebegali
Pašvęsti šiandieną visai!...
*
Lietus vis tankesniai varvėjo lašais.
Pritrūko kalbos dėl visų.
Vieni tik sartokai teškeno purvais
Ir bėgo šarpiai ant namų.
Aptemęs dangus mėlynai vėl nušvis;
Po audrų laimės prigimimas.
Žmogaus tik kada ar išauš dar naktis?
Ar laimę atneš užtemimas?
Ketvirtoji giesme
Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,
Išpintos vainikais margai!
Šalis atminimų, kur pajautos visos
Graudingos kaip girių balsai!
Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis,
O beržas, nuleidęs šakas,
Kad aušta rytai ir išblykšta naktis,
Jai beria sidabro rasas!
Ne rasos tai graudžios, jam ašaros byra!
Bet skausmas be atbalsio bus!
Dubysa jau myli... bet tolimą vyrą:
Jai Nemunas amžiais branguos.
*
Lietuvės neieško, kaip vilnys Dubysos,
Sau meilės už girių, kalnų;
Bet širdį ir meilę atranda ne visos,
Nes bėga lietuviai nuo jų!
Kur Temzė, Laba, Niagara plačioji,
Ten skursta lietuviai keliais!
Kur Varšuvos miestas, Maksva tolimoji,
Ten žudo juos mokslais tamsiais!
Lietuvės, kur vilnys Dubysos banguoja,
Sau rūtomis pina kasas:
Kad pradalges43 grebia, graudžiai uždainuoja,
Bet širdį jų kas besupras?
Ir eina tos dainos par Lietuvą mūsų,
Kaip Nemuno aukso vilnis!
Joms atliepia balsas nuo Kuršo ir Prūsų!
Tų klausos nutilus naktis!
Kaip rausta jurginai, ir rūtos žaliuoja,
Ir pina Dubysos krantus,
Taip žydžia44 lietuvės, bet liūdnai dainuoja,
Kad atmena brolių vargus!