Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖
Krótki opis książki:
Tarp skausmų į garbę jest to jeden z pierwszych poematów Maironisa.
Przedstawiając realia życiowe młodego pokolenia inteligencji litewskiej poeta nadaje sens wszelkim ideom odrodzenia narodowego. Różni z pozoru, a jednak połączeni ideą wolnej duchem ojczyzny młodzi ludzie wyrzekają się własnego szczęścia, drogą ciernistą kroczą ku chwale ziemi ojczystej.
Właśnie ten poemat po kilku latach zostanie przez poetę zredagowany, wzbogacony i nazwany Jaunoji Lietuva.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
mąstė tenai išsišnekti užvis,
Kaip reiks naują kelią mėginti.
*
Lakiok nelakiojęs, paukšteli gražus!
Kur tūpsi, ar pats bežinai?
Prieš vėją, margus kad išskleisi sparnus,
Ar lėksi, kur nori patsai?
Vienog nebijok! Dievas rūpins tave,
Be Jo tavo plunksna nekris:
Iš aukšto Jis žiūri Apvaizda budria,
Ar bus tau diena ar naktis.
Kad vėjas sušvilps, gal tau lizdą sugriaus
Plačiai po miškus išnešios;
Paleisi tada graudų balsą skardžiaus,
Nutupės aukštai ant šakos.
Ir žmones gėrėsis iš tavo stemplės,
Linksmesniai22 ant darbo pakils.
Ir tavo garbė par girias nuskambės,
Ir vėjų kaukimai nutils.
Podoba Ci się to, co robimy? Wesprzyj Wolne Lektury drobną wpłatą: wolnelektury.pl/towarzystwo/
Antroji giesmė
Pavasario dienos išaušo, prašvito;
Pabudo gražus prigimimas,
Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito
Ir laukus ir girias užimąs.
Numetus ledus nusidžiugus Venta
Banguoja, bučiuoja krantus;
Ją sveikina paukščių linksminga byla
Ir arti išėjęs žmogus.
Velykos, velykos! Kas jūsų nelaukė,
Kaip kūdikis margo kiaušinio?
Rods, šįmet jų laikas toli nusitraukė:
Gal rūbo neteko žieminio.
Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė
Išbėgo į dangų aukštai!
Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,
Ir laimės ilgėjos sapnai!
Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;
Palangiais vaikai prieš ją šildos;
Jau puošiasi miškas drabužiais žaliais,
Ir žiedas ant kalno jau gvildos.
*
Pradžiugo ir Goštautas, savo sūnaus
Sulaukęs ant švenčių gražių;
Pagrįžo iš Vilniaus nuo mokslo sunkaus,
Namų pasiilgęs brangių.
Ir buvo ko laukti: Motiejus ne tas
Ką pirmą, kad buvo suklydęs:
Kaip vyras apleido draugystes piktas,
Ju visą paikumą išvydęs.
Iš tėvo jau turtų dabar nesididžiuoja,
Nestatos prieš savo draugus;
Karštai pamylėjęs tėvynę darbuojas,
Visus jai pašventęs jausmus.
Suprato, jog mokslas — didžiausia galybė:
Išblaško tamsybes nakties;
Suprato, jog žmogų tik puošia dorybė,
O ta jog be Dievo nešvies.
Lauryną pažino štai metai treti
Ir pametė vėjų kelius;
Jaunųjų draugyste! Tu viską gali,
Kad laimina Dievas žingsnius.
Motiejus, Laurynas — šiandieną draugai,
Ir vienas iš kito sau girias;
Kartu idealai jų lekia aukštai,
Nors gražūs keliai jų ir skirias.
Motiejaus ir doro Lauryno draugystę
Už laimę sau skaito tėvai
Ir džiaugias, jog puošia jų gražią jaunystę
aukštų idealų sapnai.
Kad vakar Motiejų aplankė Laurynas,
Kiek buvo ten džiaugsmo, kalbų!
Tiek nešneka audros užgautas pušynas
Kad dreba šimtai jo šakų!
Bet kas tas antrasis vaikinas švelnus
Tasai su Laurynu viešėjęs?
Vargiai jis išrodo, jog kunigu bus,
Nors sako juo būti žadėjęs.
Nors šneka mažai, bet jaunoji krūtinė
Gal paslaptį sergi ne vieną.
„Mačiau, jog ir mano gražioji Marinė
Tą šaltą įkaitino plieną“.
*
„Tetušis įtikės iš manęs visados,
Bet Juozą jau kam apkalbėti?
Juk mūsų namų jis iš tolo bijos,
Kad gaus nuo kieno tai girdėti”.
*
„Šitai apginėja vaikino gražaus!
Tikrai jam ne kunigu būti;
Juk gailu jo veido ir ūgio dailaus,
Graudžioms gal Marinėms pražūti.
Girdėjau, ir mokslas jam sekas gerai,
Ant knygos galva — pramušta;
Tik gailu: beturčiai esą jo tėvai,
Mylėtis — kliūtis nemaža”.
*
Ant to neatsakė jau nieko Marinė,
Tik gailu jai buvo, jog žmonės
Beturčio vaikino verčios nepažinę
Jau apkalba taip be malonės23.
Nemaž apie Juozą ji buvo girdėjus:
Iš jo taip Laurynas didžiavos;
Ir nors jo nei karto nebuvo regėjus,
Vienog paslapčia jai sapnavos.
Lyg milžinu kokiu jai rodės tada,
Kurs viską ant žemės pamynęs,
Neieško savęs širdimi alkana,
Tik gero24 Bažnyčios, tėvynės.
Ir ko nepajudina pasišventimas,
Kad teka iš gryno šaltinio!
Širdžių tai valdovas — savęs užmiršimas,
Nors švies iš po rūbo milinio.
Marinė mylėjo tėvynę karštai;
Tėvų jai sapnavos didybė;
Jai rodos, jog vėlei sugrįš tie laikai,
Kad lenkai didžiavos liuosybę25.
Todėl ir nemąstė ji kelio kliudyti
Užmanymams Juozo aukštiems,
Tik troško nors kartą tą vyrą matyti,
Kurs auga darbams pakiliems.
Pažino!... Ir kaip gi silpna ta širdis!
Kur užžadai tavo, Marine?
Neklauso jau proto: nauja kibirkštis
Jai degina jauną krūtinę.
Gražus plaštakėlis, kad šviesą išvys,
Taip leka nakčia ant liepsnos;
Žmogus jį nuvaro; jis vėlei sugrįš...
Štai dega... ir jau nelekios.
„Bet ar gi tik kunigu Juozas tegali
Darbuotis dėl žemės tėvų?
Kodėl negalėčiau kartu savo dalį
Pridėti prie jo veikalų?
Jisai teip jausmingas, o žmonės — šalti.
Ledais jam užšaldys krūtinę!
Atvės idealai karščiausi visi,
Žmonių melagystę pažinę!
Jo alpstančią širdį aš žadint mokėčiau,
Nupulti neduočiau tada,
Kaip Aniolas-sargas karštai jį mylėčiau,
Dėl jo pasišventus visa.
Ir vienas ant kito saldžiai pasirėmę,
Nešaldomi žemės šalčių,
Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,
Taip žengtumėm darbo keliu!...”
*
„Ir ko nuliūdai tu taip, mano Marine? —
Atsiliepė tėvas saldžiai —
Kur išlėkė tavo mislis paskutinė,
Kad taip atsidusai giliai?
Jau vakaras leidžias. Prie kvartapijono26,
Išreišk savo jausmų gilybę!
Kad balso klausaus tavo jauno ir plono,
Man žiba dangaus nekaltybė.
Nabašninkė tavo matutė brangioji
Plačiai buvo giesme garsi;
Jos ūgį ir veidą šiandieną nešioji
Ir balsą tą patį turi.
Viena ji mokėjo raminti mane,
Kad kvartapijoną užgavo,
Kad dangišką giesmę, nekaltą gražią
Man kietą krūtinę lingavo”.
*
Marinė tylėjo. Nors tėvo valia
Jai buvo šventa visados,
Bet kaip gi giedoti, kad spaudžia kančia,
Kad skausmas vien ieško tylos!
Ant galo užsėdo prie kvartapijono,
Užgavus skardžiai jo balsus;
Ant veido jos balto, ant skruosto raudono
Lyg tarsi užšvito dangus!