Iš daktaro pasakojimų - Šatrijos Ragana (gdzie mozna czytac ksiazki online txt) 📖
Iš daktaro pasakojimų, Sulaukė oraz Rudens dieną — są to trzy opowiadania o niezwykłej wymowie artystycznej.
W nich to bowiem pod wpływem potoku impulsów autorka zawarła dążenia do ideału, zasady moralności, kontemplację wieczności, nadając utworom w ten sposób charakter nieco autobiograficzny. Tęsknota matki do dziecka, czekanie, nadzieja — to jest tylko kilka z mnogości poruszanych przez pisarkę elementów skomplikowanego duchowego świata człowieka. Dzięki nie raz zwykłym na pozór sytuacjom, autorka przekonuje o tym, iż nie stosunki społeczne, lecz pełność duchowa czyni człowieka człowiekiem.
- Autor: Šatrijos Ragana
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Iš daktaro pasakojimų - Šatrijos Ragana (gdzie mozna czytac ksiazki online txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Šatrijos Ragana
Miškas pasibaigė; ant kalno juodavo dvaro namai. Varnų būrys, krankdamas nulėkė iš miško dvaro link. Urbonienei tarsi kas peilį įkišo į širdį.
— Tai ir krankia, bjaurybės! — tarė sau — sako, kare labai daug jų esą. Lakstą paskui „vaisko”, laukdami maisto... A mielaširdingasis Jėzau! O jei mano Domelis gulės užmuštas lauke ir jie užpuls jį, išles akėles... O, Jėzau!
Drebančia ranka dėjo kryžiaus ženklą ant krūtinės, o išbalusios lūpos šnibždėjo maldas.
*
Valandėlę paskiau Urbonienė sėdėjo kresėje85 ponaitės kambaryje, rankas, nosinį laikančias, ant kelių sudėjus, ir klausė, ką rašo jos Domukas. Ponaitė, sėdėdama prie stalo, skaitė. O nebuvo tai darbas labai lengvas: laiškas buvo ilgas, didelis popieriaus lakštas, visas prirašytas kreivai, neaiškiai rusiškomis raidėmis. Ne kiekvienas žmogus galėtų suprasti tuos kreivus ženklus ir atrasti juose raides, o dar sunkiau būtų jai iš tų raidžių žodžius sudėti. Viena ponaitė tegalėjo perskaityti Dominyko laiškus: skaitydama taip tankiai ir vis tokius ilgus — priprato prie jų, ir ko negalėjo išskaityti, tą mokėjo visados teisingai atspėti. Bet iš pradžios buvo ir jai didelis vargas. Prie to reikia dar pridėti, jog pradėdavo jis savo laiškus ne taip, kaip visi žmonės, ant pirmo puslapio, bet kas žin, dėl kokios priežasties, visados ant paskutiniojo, arba lapo viduryje.
„Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! Aš, Dominykas Urbonas, rašau grometą86 savo mieliausiai matušėlei, bučiuodamas baltas rankeles per šią margą grometėlę” — skaitė ponaitė.
„Tebesu gyvas iš Dievo valios; viena kulka buvo man truputį žandą pamušusi, bet pagulėjęs kelias dienas špitolyje87 išgyjau. Pas mus baisūs daiktai dedasi ant vainos88, jus nežinot ten nieko. Gazietose89 rašo apie karą, bet vis meluoja, neparašo nė iš tolo visos tiesos, netikėkit, ką rašo gazietos, jei norite žinoti, skaitykit mano grometą, žinosit visą tiesą. Nė apsakyti negal, kaip brangu viskas, cukraus svarui rublis, duonos — 30 kap.
Nėra niekados atilsio90, kad ne japunčikai91 puola, tai „funfūzai”. Dabar arklys — mano brolis, šalta žemė — mano matušė, o kietas akmuo — mano patalas...”
Valandėlėmis ponaitė apsistodavo, spėdama žodį; tada Urbonienė šluostė ašaras, riedančias iš akių per jos pageltonavusį veidą, ir balsiai šnypštė nosį.
— „Lietus lyja tankiai, — tęsė ponaitė skaitymą, — visur šlapia, purvynai... Reik po purvynus volioti savo griešną92 kūną. Dievas žino, ar aš besugrįšiu. Gal „funfūzai” padarys kada nors galą, gal jau paskutinį kartelį rašau tamstai, miela mano matušėle, taip pasiilgau tamstos, kad nė apsakyti negaliu. Dieną naktį stovi man akyse. Rūpinuos vis, ar sveika esi. Ar kojos geresnės? Dabar rudeniui užėjus vėl gal skauda dideliai”.93
Čia Urbonienei ašaros upėmis pradėjo tekėti, o ponaitė tarė:
— Gerą turi sūnų, Urboniene, sunku rasti geresnį.
— Nėra geresnio, ponaitėle, nėra! Kur veizdžiu, vis ne tokie, kaip mano Domukas.
Nors jau pilnas vyras, o vis lyg mažas vaikas: rankas nubučiuos, pasikalbės meiliai... O jo širdies gerumas!...
— „Labai pradžiugau, gavęs nuo ponaitės grometą — vėl skaitė ponaitė — taip gražiai buvo ten prirašyta, kad net apsiverkiau graudžiomis ašaromis. Turėkit sau galvoj, kad tokia asaba94 parašė man grometą, menkam žalnieriui95”. „Nesirūpink, Domuček, — sako — tavo motina apveizdėta, vos tik mane sutiks, tuojau klausia, ar nėra grometos nuo mano sūnelio”. Taip vis parašė ponaitė ir atsiuntė Pono Jėzaus širdies abrozdėlį96 su palaiminimu ant vainos. Padėkavok ponaitei, matušėlė, kad neužmiršo manęs biedno, išvaryto i pasaulio galą pas „funfūzų”...
Pertraukus skaitymą, ponaitė tarė:
— Nesakiau rodos, kad parašiau ir aš nuo savęs laišką Domukui. Mintiju97 sau, svetur esant malonu gauti kuo daugiausiai žinių iš tėvynės.
Urbonienė, apsiverkusi, lenkėsi bučiuoti ponaitei rankų.
— Ak Tu Dieve! Ir nesigailėjai, mat, ponaityte, nė laiko, nė nieko! Gyva į dangų, turbūt, nori įeiti!
Ponaitė gynėsi nuo rankų bučiavimų ir nuo tokių pagyrimų, kaip įmanydama.
— Bet Domukas man atrašė! Šiandien ir aš gavau nuo jo laišką, atskirai. Perskaitysiu tuojau, pamatysi, kiek prirašė.
Iš tikro, daug ir ponaitei buvo prirašęs: dėkavojo už V. Jėzaus širdies abrozdėlį ir „palaiminimą”, pasakojo apie „funfūzus” ir narsius „japončikus”. Bet visą laiško galą prirašė apie medžioklę. Reikia žinoti, jog prieš išeisiant i kariūmenę Domukas tarnavo dvare per šiaulį. Ponas buvo didelis medžiotojas, laikė šunų būrį, taigi Domukas turėjo juos prižiūrėti ir važinėti kartu su ponu į medžioklę. Ponaitė taipogi neapsakomai mėgo medžioti ir visados drauge su tėvu važiuodavo į miškus. Dėl to tai dabar tiek Domukas rašė apie tą ponaitei ir jam maloniausį užsiėmimą.
„Ar daug ponaitė lapių nušovei? Zuikių ar daug yra šį rudenį? Tur būti kaip visados daugiausiai jie sėdi Ilgapiaunėje? Ponaitė rašai, kad Antanikė dabar paliko98 kukarka99. Tai blogai: amžina tinginė buvo visados, šunų nešeria tur būti gerai, suliesės su visu visi mano šuneliai, nepavarys nė zuikio. Nebent ponaitė pati prižiūri. Jei Dievas duos sugrįšti, kad medžiosime, tai medžiosime! Pareisiu vėl pas poną už strielčių, jei tik mane tamstos atgal priimsite.”
*
Ant rytojaus nusprendė Urbonienė eiti į bažnyčią, nunešti mišioms Domuko intencijai ir pasimelsti, kad Dievas gelbėtų jį nuo „funfūzų” ir „japončikų”. Anksti ryte atsikėlus ir apsidirbus namie, atidarė ji savo skrynią... Skrynia buvo aukšta, žalia, ant viršaus ir iš priešakio papuošta raudonmargiais žiedais, jau gerokai išblukusiais.
Atidarius ją šįryt Urbonienei staiga atėjo į atmintį100 visos jaunybės valandėlės, surištos su ta skrynia. Štai ji jauna mergaitė, pirmą sykį nuo tėvų į tarnybą išėjusi. Tėvai buvo neturtingi, negalėjo jai duoti gražios skrynios; menkus savo daiktus turėjo ji sudėjusi mažoje senoje skrynelėje, kuri nė varsota niekados nebuvo... Tos svajonė buvo turėti skrynią didelę, gražią, žalią, kaip kad matė pas kitas turtingesniąsias mergaites.
Patarnavus pusmetį ir gavus keletą rublių algos, nuėjo šv. Petre į Varnius ir nusipirko štai tą skrynią „kraičiui krauti”. Puošė ją ir dabojo101, kaip įmanydama.
Dvare tarnaudama, kiekvieną margą popiergalį, kiekvieną paveikslą, išplėštą iš laikraščių, kuriuos gaudavo nuo ponaičių, ar rasdavo kur nors — viską lipdydavo prie skrynios antvožo102 iš vidaus. Liūdnai šypsodamosi žiūri ji dabar į tą išlipdytą antvožą ir kiekvienas popierėlis suteikia jai tiek atminimų.
Ir staiga vėl akyse pasirodė seniai užmirštas paveikslas!: žiema šalta, jos žalią skrynią deda vaikinai į roges... O čia jų troboje žmonių pilna... Tėtušis nuliūdęs, matušė verkia... O pamergės dainuoja liūdnai-liūdnai!
Liūdna jai, ašaros rieda per skruostus... O prie šalies jai stovi jos „jaunasis”, paraudonavęs nuo alaus ir degtinės, įkaitęs nuo šokių, ir apkabinęs ją viena ranka, traukia šokti...
Vestuvės — ne laidotuvės — reikia šokti, ne verkti!....
Urbonienės skrynia toli nepilna: ką pridės į ją vargdienė-įnamė? Guli keletas skepetėlių, du — tris priejuosčiai... O ant pat dugno, puikiai sudėtas, jos brangiausias daiktas — juodo kamlioto103 rūbas. Tai jos vyro dovana. Atminė ji, gerai pasisekė jiems su karve anuose metuose: nupirko pavasarį pigiai, pervėrė visa vasarą, karvė pasitaisė, ir rudenį gavo gerus pinigus pardavę. Iš to džiaugsmo vyras nupirko jai kamlioto rūbus. Pasisiūdino ji gražiai, palaidinę su kvalbonėliais smulkiai smulkiai raukšliotais. Nedaug kartų turėjo jį apsivilkus. Dabar jau nė per atlaidus nesivelka, gaila sudėvėti; sudėjo į skrynią, tepasilieka įkapėms104. Su džiaugsmu ji žiūri visados į kamliotinį rūbą ir malonu jai žinoti, kad tokias gražias įkapes turės.
— Juodas rūbas, balta muslioninė kepuraitė; kaip kokia ponia gulėsiu! — manydavo kartais didžiuodamasi.
Bet šįryt pažvelgus į įkapes suspaudė jai širdį.
— Tu mano Dievuliau! — tarė sau. Tariausi. Domelis parėdys105 mane... Jam nabagėliui bus malonu, kad matušė taip poniškai aprėdyta. O dabar... Ar aš jį sulauksiu, ar jis uždengs man akis, tas mano balandėlis!
Nebuvo laiko ilgai liūdėti, Urbonienė bijojo, pasivėluoti ant mišių. Todėl skubiai ištraukė iš skrynios rublį, įrišo jį i nosinės palą106, pasiėmė knygas ir rožančių ir išėjo.
Buvo apsiverkęs pasaulis tą rytą. Pageltonavusi žolė buvo šlapitelaitė; ant kiekvienos medžių šakelės kybojo ašara. Vėjeliui papūtus ir lengvai sulingavus medžius, ašaros tos ėmė kristi ant žemės. O apsiverkę medžiai tyliai siaudė Urbonienei:
— Ak, gaila mums mūsų bernelių — dobilėlių! Ak, gaila mums mūsų vyrų — ąžuolų!
Čiužindama ant šlapio kelio naginėms apautomis kojomis, Urbonienė vėl paskendo atminimuose. Jos gyvenimo atsitikimai vieną sykį išsinėrę iš atminties bangų, plaukė ir plaukė vis arčiau, vienas paskui kitą. Vėl ausyse skambėjo pažįstama dainelė:
Oi, gerai sako daina! Teisingai lydėjo pamergės kraitį! Ne tai, kad jos vyras būtų buvęs labai blogas... Buvo geras žmogus, tik labai greito būdo: kad supyks, tai jau sergėkis, drožia su kumščiu, su pagaliu, nežiūrėdamas su kuo, nė į ką. Ne tai, kad būtų buvęs girtuoklis, tik kartais šventadieniais mėgdavo aplankyti girtuvę ir visados pareidavo svyruodamas. Ak, sunkios tai buvo valandos! Nebuvo tada piktas, priešingai tylus, ramus, tarsi susigėdinęs, tarsi jausdamas kaltas esąs prieš ją. Bet ji jau bevelijo107, kad muštų, taip jai buvo bjauru, taip neapsakomai koktu108, matant jį, lyg būtų ne žmogus, bet koksai gyvulys. Būdavo, negalėdama tverti, tars jam įėjus:
— Bijok Pono Dievo, Adomai! Jau vėl vos paeini!
— Cit! Mortele, eit! — sako jisai. — Aš tik truputį, gerklę praplauti! Negersiu daugiau, kaip mane gyvą matai! Negersiu! Užmušk mane, nukirsk galvą, jei pasigersiu! Paskutini kartą, sakau!
Žinojo koksai tas paskutinis kartas... O paskui vėl ašaros, kiek ašarų! Trejetą vaikučių palaidojo; dvejetas buvo jau gerai prakutęs. Taip, rodos, kažikas rauna po širdies gabalą ir įdeda su vaikučiu į karstą, su kiekvienu po širdies gabalą. Visų laimingiausi laikai, kol buvo pas tėvų, kol neištekėjus. Atmintis su tokiu džiaugsmu apsistoja ant jų. Tada mažai tebuvo ašarų; tik rūpinais, kur čia kada galima bus suktinį pašokti, į kokius atlaidus nueiti su mergaičių būreliu, kaip balčiausiai išsiskalbti priejuostį šienapjūtei atėjus...
Jaunybė — paikybė109, kas jai rūpi daugiau! Laimingi laikai! Nora ir duona juoda tėra, nors ir sunkus darbai dirbti — vis niekas!
Ak, tas darbas! Kai tik ji atmena, nuo pat mažens, vis tik reikėjo darbuotis ir darbuotis. Jos tėvai kumečiai110, neturėjo savo žemės. Vos paaugus, turėjo ji ganyti žąsis, paskui kiaules, paskui ėjo dienas į dvarą, o paskui išėjo tarnauti. Ištekėjus, ėjo su vyru „ordinarčikais”111 per dvarus: čia vaikai, čia savo nors menkas ūkis, čia dienos i dvarą... Tankiai ateidavo jai noras, kad taip ją kas nors vienai savaitei ponia padarytu, kad leistų nieko, nieko nedirbti. Gulėtų ji ilgai, ilgai, išsimiegotų lyg soties, atsilsėtų, pasėdėtų, pasivaikščiotų be to skubėjimo, be to darbo, užgulusio ant sprando.
Taip perbėgant mintimi savo gyvenimą, rodėsi jai, jog tas gyvenimas — tai ilgas kelias, visas dyglių priaugąs. Nėra dailios vietelės, kur tik padėsi kojas, visur duria, visur duria. Bet pamąsčius valandėlę, tarė sau:
— Tai kas iš to! Juk ir pasakyta yra, kad žemė ašarų pakalnė. Kad čia būtų labai gera, prisireikus ir mirti, gaila būtų palikti visą laimę. Ir kad čia būtų laimė, tai kam tas dangus būtų! Vargsti čia žmogus, bet žinai, kad ne amžinai, kad viskas pasibaigs; ar šiaip, ar taip — vis tiek ateis galas ir nepajusi kaip ir kada. Gink Dieve, kad aš raudočiau! Daug darbo visados, už tai garbė Dievui, kad galėjau ir tebegaliu dirbti, o kad negalėčiau, kaip tiek kitų žmonių, sergančių, luošų! Vaikai numirė, bet juk ir paliko dar, o kitiems visi išmirė... Kitų vyrai ar šventadieniais tepasigeria, ar taip retkarčiais tesudrožia pačioms, kaip manasis! Neraudoti, bet dėkavoti reikia Dievui už tiek malonių!... Staigu nuo miškų, iš tolo, suskambėjo šturmos (trūbos) balsas. Urbonienei labai susopėjo širdis.
— Ak Dievuliau: mano Domelis liūbi112 medžioti su ponu tuose miškuose! O dabar jis pate nabagas, kaip zuikelis, užpuolamas tų prakeiktų „funfūzų” ir „japončikų”!
Jai rodėsi, jog tai Mandžiūrija — tai baisi, tamsi giria, jog „funfūzai” ir „japončikai” baisūs tu girių žvėrys. Visi jie ieško, gaudo jos Domuką, o tas klaidžioja po girią be pagalbos, be kelio.
— Ir kam tie karai, kam žmonės plaunasi vienas kitą? — klausė ji savęs. — Ar negalėtų gyventi ramiai, kaip Dievas kad prisakė. Dabar tiek žmonių turi žūti, tiek ašarų tekėti!
Jos krūtinėje kėlėsi neapsakoma tų baisių spėkų113 neapykanta, kurios išrovė jai mylimą sūnų ir veda į mirtį. Ir nieko nepadarysi, nieko nepagelbėsi, ir turi kentėti ir tylėti... Kaip tik veršį kokį kad žydai veža pjauti...
Varniai jau pasirodė kaip ant delno. Baltavo iš tolo mūrinė bažnyčia; senas, pajuodavęs bokštas medinės riogsojo tarp nuplikusių medžių. Urbonienė nuėjo į medinę. Pirma dėlto, kad tai buvo jos parapijos bažnyčia, o antra — kad jos akyse buvo ji daug gražesnė už mūrinę. Mūrinė balta visa, vienoda, o čia po langais išvarsoti puikūs kryžiai, plaukiantieji tarp debesų; didžiojo altoriaus pryšakis taipogi labai pagražintas: ant kalno stovi kryžius, aplink jo visokių žiedų krūva, tarp jų paslėpta širdis ir meška, o toliaus balandžiai, o toliaus erškėčių vainikas. O vėl paties altoriaus gražumas! Pilnas pristatytas raudonų, ir žalių puokščių, padarytų mandriai114 iš popierių, įstatytų į blizgančius puodelius; žvakės aprištos margais kaspinais ir papuoštos žiedais, ant paveikslo baltos niuslioninčios uždangos... Nežinai, žmogus, nė į ką visų pirma žiūrėti, taip visur gražu. Atsiklaupus kertelėje, Urbonienė paskendo maldose. Jos lūpos judėjo greit, rankos pamažu suko rožančių, o akys žiūrėjo į Sopulingosios Motinos paveikslą. Išėjo vienos mišios, išėjo antros, o ji vis tebesimeldė; vis prašė Viešpaties gelbėti Domuką ir sugrąžinti jį gyvą ir sveiką. Įvairios mintys klaidžiojo jai po galvą, ištariant maldų žodžius. Žiūrint i Sv. Panelę turinčią savo numirusį sūnų ant kelių, nusiminimas apimdavo ją,
Uwagi (0)