Į šviesą - Šatrijos Ragana (biblioteka techniczna online .TXT) 📖

Ir argi tikrai tuojau eiti „nemožna”? Valiusių gyvenimas didesnis, o dėlto vaikus leidžia, ir taip pat nesisamdo nieko. Argi jau tikrai jis negalėtų eiti tuojau?...

Kad neklausinėdamas nuolat, žinotų visados, kiek dar pasiliko lig Kalėdų, jis išgalvojo tokį būdą. Ant rytojaus išdrožė aštuonis pagaliukus, tai yra tiek, kiek savaičių dar buvo lig švenčių. Visą Šventųjų diena buvo utarninką38. Kitą utarninką jis išmes vieną pagaliuką. Ir taip kiekvieną utarninką išmetinės po vieną. Norėdamas žinoti, kiek dar pasiliko laukti, suskaitys likusius pagaliukus ir žinos.

Dabar jam užvis rūpėjo, kaip ten pas tą panelę yra. Vos tik temti pradėjus, nubėgo pas Motiečius, nebesitverdamas iš smalsumo. Vaikai ką tik buvo parėję iš mokslo ir pietus valgė. Užklausti Juozuko, kaip ten yra moksle, prieš kits kitą ėmė pasakoties savo įspūdžius.

— Kad vaikų šmotas39, kad šmotas! — tarė Stasė.

— Už tokių ilgų stalų visi susėdę — pridėjo Petriukas.

— Ant lentynos pastatytas kamuolys mėlynas. Ir pasukti galima.

— Tai yra žemė.

— Oje, oje! — sušunka Juozukas. Su pagarba žiūri jis dabar į Stasę ir Petriuką. Kaip gi? Į tokį mokslą vaikščioja. O jis ką? Prie mamytės truputį prasimokė ir gana.

— O ar ta panelė gerai ausis suka? — klausia.

— Fui! Nei šaukte nešaukia. Tokia gera!

Juozukas dar daugiau stebisi, o jo širdyje auga didelis dėkingumas tai nepažįstamajai, gerajai panelei.

Paskui vaikai rodo savo elementorius. Juozukas mato, jog jie visai kitoniški, kaip jo. Rodos jam, jog tie daug gražesni. Kiek neieško, niekur negali surasti šlibždavojimų.

— Tai kur jus čia mokotės šlibždavoti?

— Panelė neleidžia slibzdavoti.

Mes iš karto skaitysime.

— Iš karto skaitysite?...

Juozuko nustebimas nebeturi dabar ribų. Ir kaskart nelaimingesnis jaučiasi jisai, kad reikia dar tiek laukti, kol ir jis mokysis pas tą gerąją panelę.

Niekados dar ligi šiol Juozukas nebuvo gavęs nuo tėvų tiek kumščių per sprandą, kaip per tą laiką. Net jau ir buvo už ką. Vaikas Vlados vikrus, darbštus, ūkyje sumanus, kaip senis — dabar staiga visiškai persimainė.

Nueis į tvartą karvę šerti, ir sėdi be galo, tarsi, užmiršęs, kad kiti darbai jo laukia. Motina ar tėvas eina jo ieškoti, žiūri, o jis sau, kur nors ant šiaudų atsisėdęs, tinginiuoja. Ir kiekvieną syki, žinoma, tas tinginys buvo varomas iš Juozuko labai skaudžiu būdu. O Juozukas kiekvieną syki tvirtai prisižadėdavo sau darbuoties geriau, taip kaip kitąsyk.

Bet kas jam reikėjo daryti, kad visas ūkis, visi darbai išvėso galutinai iš jo galvos? Jo mintis, lyg prikalta, apie vieną daiktą tesisuko — apie tą Tytuvėnų panelę. Ir kad kur kerčioje ant šiaudų atsisėdęs, imdavo mąstyti, matė aiškiai tuos ilgus baltus stalus, matė vaikų būrį, mėlyną kamuolį, kurį galima pasukti, elementorius be šlibždavojimų.

Ak, kaip malonu buvo taip pamąstyti! Troboje nebuvo kaip: ten visi trukdė; o tvarte taip buvo tylu ir ramu. Ir Juozukas, užmiršęs apie darbą, apie kumščius, apie viską, — mąstė.

Vieną dieną, taip bemąstydamas, pajuto tokį begalinį troškimą pamatyti viską tikrai, savo akimis, jog nusprendė nueiti pas panelę. Tik vieną kartą nueis, pažiūrės, kaip ten yra, pasiklausys, ir gana.

Nueis su kitais vaikais. Tėvams nieko nesakys, nes vis tiek neleistų, o kad paskui gaus pipiro — tai ką padarysi! Jis būtinai turi pažiūrėti, kaip ten yra pas tą panelę.

Taip mąstė visą dieną. Bet vakarop atsiminė, kad neturi nei kapeikos. O juk panelei reikia užmokėti. Jis neturės iš ko, ir panelė dar užpykusi išvarys. Bus gėda! Ne, nieko nepadarysi, reikia laukti Kalėdų.

Tuo tarpu, kol pats negalėjo dar vaikščioti į mokslą, mėgo labai žiūrėti į grįžtančius iš to vaikus. Kasdieną, pradėjus temti, ar lietus lijo, ar vėjas ūžė — prie Žiškų kiemo vartų stovėjo mažas stuomenėlis, pajuodavusiais kailiniukais, kojas į klumpiukus įsikišęs, sena kepure, krentančia ant ausų. Trypčiodamas ir sušalusias rankas į kišenes kišdamas, stovėjo ir laukė. Taip jau gerai žinojo laiką, kada vaikai grįždavo, jog neilgai tekdavo laukti. Netrukus, pasirodydavo būrelis.

— Vaikai, ką skaitėte šiandieną? — klausė smalsiai Juozukas.

— Ieva, Ieva, neganyk po pievą — atsako kas nors iš būrelio.

— O aš apie zuikelį — priduria antras.

— O ką rašėte?

— Visokius žodžius rašėme: Gregutė, Kaunas, Lietuva...

— O kamuolį ar rodė?

— Kaipgi! Rodė, kaip apie saulę sukasi.

Tuo ir baigėsi pašnekesys. Vaikai, išalkę, skubinosi namo ir nenorėjo daug kalbėti. Bet Juozukui užtekdavo ir to, ką girdėdavo, ir ant rytojaus tas pašnekesys būdavo atkartojamas. Išgirstuosius žodžius kalbėjo paskui, savo darbus atlikdamas, ir svajojo, jog tai jis skaito prie panelės.

Nusprendus leisti Juozuką į mokslą nuo Kalėdų, Žiškienė liovėsi visiškai jį mokiusi. Ar ji vėl tuoj mokės pinigus tai „gubernankai”? Kad jau užmokėta, tegu ir moko viso ko. Kam ji čia dar turi vargti. Tik kad neužmiršta to, ką buvo išmokęs, liepdavo jam dažnai atkartoti „šlibždavojimą”.

Bet Juozukas tą motinos liepimą pildė dabar labai nebe noromis, nes ir mokėjo jau gerai iš atminties visą tą šmotelį, ir kas svarbiausia, pradėjo labai abejoti apie „šlibždavojimo” vertę nuo to laiko, kaip išgirdo, jog panelė „šlibždavoti” neleidžianti. Nulindęs, susiraukęs, ėmė savo elementorių, ir pasilenkęs ant stalo, Dievas žino, kelintą sykį, dainavo: — b-a — ba, b-e — be, b-i — bi, b-o — bo, b-u — bu.

O laikas ėjo. Pagaliukų vis mažinosi. Štai Juozukas išmetė paskutinį; atėjo Kalėdos, sugrįžo brolis iš tarnybos. Laiminga diena, taip senai laukiama, taip geidžiama — atėjo.

Buvo tai Naujųjų Metų diena. Žiškienė su Juozuku iš bažnyčios užėjo pas mokytoją susitarti. Juozukas su didžiausiu sielos pagavimu žiūrėjo į panelę, į ilgus baltus stalus, i mėlynąjį kamuolį ir knygų krūvą ant lentynos, o širdis jo šokinėjo krūtinėje iš laimės, kad jis viską matys, skaitys, kad čia sėdės.

O Žiškienė tuo tarpu kalbėjosi su panele.

Tik jau tamsta prašom įstatyti mano Juozuką i maldaknygę ir dar šit į tą maldelę! Brolis atsiuntė iš Amerikos: sako, labai „vožna”40 esanti. O kitų knygų nereikia. Prastiems žmonėms nėra kada niekais užsiimti.

Juozuką apima baimė. Kas gi, jei panelė paklausys mamytės ir tik į vieną knygą teįstatys?

— Aš noriu išmokti visas knygas skaityti — taria tylomis,

— Žinoma, kad visas skaitysi, nebijok — ramina ji panelė, juokdamasi. Aš nemoku tik į vieną knygą įstatyti. Išmokęs skaityti — paskaitysi visas.

Ir kas do gerumas tos panelės! Ir kas do gerumas! — mąsto Juozukas.

— Te jau, panele, mums prastiems žmonėms tai nereikalinga. Žiūrėk, mūsų Valiaška, ką paima, tai paskaito, o kas iš to? Kiek jis pinigų išleidžia be reikalo. Už gazetas41 moka bene tris rublius, o dar knygų perkasi už porą rublių per metus. Mėto pinigus, kaip į vandeni. O kad būtų buvęs į vieną knygą teįstatytas, tos ir būtų užtekę. Et, tiktai pinigų viliojimas ir gana! Ir to rašymo, aš misliju, Juozukui nereik — užteks ir taip.

Mokytoja aiškina rašymo reikalingumą; sako, ji viso ko kartu mokysianti, brangiau, vis tiek, nekaštuosią; vis tiek, pusrublis mėnesiui.

Tas paskutinis prirodymas stipriausiai kalba į Žiškienės protą. Jau ji nebesipriešina. Tik padejavus, kad vaikų mokslas tiek daug kaštuojąs, ir prižadėjus atnešti pusrublį, mėnesiui pasibaigus, duoda dar panelei gerą patarimą:

— Tik tamsta rykštės nesigailėk: kaip sudroši gerai — kaip matai visi mokslai įeis į galvą.

— Aš ir be rykštės moku įvaryti mokslą, kur reikia — sako mokytoja, šypsodama.

Ir kas tos panelės do gerumas — mąsto vis Juozukas, neatkreipdamas nuo jos veido pilnų dėkingumo ir begalinio nusistebėjimo akių.

Prasidėjo dabar Juozukui laimingiausios jo gyvenimo dienos. Kas rytas bėgo su kitais vaikais i mokslą; tenai skaitė, rašė, girdėjo tiek užimančių daiktą, susipažino arčiau su mėlynuoju kamuoliu. O panelei paleidus atsilsėti, kaip linksmu buvo bėgioti ir žaisti su vaikais. Nei vienos dienos nepraleido. Kad kartais keliams labai užpūsčius, ar smarkiam šalčiui užėjus, kiti vaikai sėdėjo namie, jis ėjo vienas. Nebent baisi pūga, dangų su žeme maišanti, jį sulaikydavo. Mokyties jam labai sekėsi. Mokytoja jį visados gyrė ir savo geriausiuoju mokiniu vadino. Nieko jam nebetrūko prie laimės.

Bet kadangi ant žemės pilnos laimės nėra, tai ir Juozuko laimės saulę užtemdindavo kartais debesėliai: Atsitikdavo tai kiekvieną sykį, kada reikėjo pirkti sąsiuvinį ar plunksną. Žiška dejavo tada, kad tas vaiko mokslas tėvus ubagais išvarysiąs, o Žiškienė supykusi šaukė:

— Tik prasidėk su tais mokslais! Trauk ir trauk dabar pinigus. Nebeleisiu vaiko daugiau, ir gana!

Juozukas drebėjo iš baimės, kad tėvai neišpildytų savo grasymo42. Bet viskas visados baigėsi laimingai: išsišaukę gerai, tėvai duodavo reikalingąsias kelias kapeikas. O kad kokiam mėnesiui praėjus, Juozukas jau dailiai iš naujo elementoriaus paskaitė, suminkštėjo tėvų širdis ir tie debesėliai pasidarė dar lengvesni.

Ne, nieko dabar jam nebetrūko prie laimės. Jau jis pasiekė tai, prie ko jo siela taip ilgai veržėsi. Kad kas jo paklaustų, ko jis dar nori, jis atsakytų, jog nieko daugiau, tik taip vaikščioti mokyties, kaip dabar. Pirmiau traukė jį prie knygos instinktas43, kaip peteliškę traukia instinktas prie žiedų, kuriuose ji sau atranda maistą. Jis nežinojo, kas tose knygose yra, nesuprato, ką gaus iš jų. Dabar tas aklasis instinktas persimainė į protingą norą vis daugiau žinoti. Dabar jau Juozukas žinojo, kas knygose surašyta. Mokytoja sakė jam, jog knygos pasakojančios ir apie žmones, kur senai, senai gyveno, ir apie auksines žvaigždeles, apie jūrias-marias, apie gražių-gražiausius miestus ir kraštus, apie visokius žvėris ir paukščius, apie visa, kas yra ant žemės ir žemėse. Jam net akis žibėjo ir širdis imdavo stipriau plakti, vien tik mąstant apie tai, jog jis apie visus tuos daiktus išgirs, sužinos. Nes jis būtinai viską sužinos. Mokytoja sakė, jei jis dabar ilgai pas ją vaikščiosiąs, tai gerai skaityti pramoksiąs. Žinoma, ilgai vaikščios. Domukas dabar namie viską dirba, tai jis galės mokyties, kol tik nereiks bandos i ganyklas varyti. Per vasarą, ganydamas, skaitys kiek galėdamas savo elementorių, kad neužmirštų, ką išmoko, o rudenį, trumpesnėms dienoms užstojus, vakarais galės ir parašyti truputį. Nuėjęs kartais nedėlią į bažnyčią, užeis pas panelę su sąsiuviniu, ji ir parodys, ką jam reiks rašyti. O kaip tik užšals ir karves uždarys į tvartą: jis tučtuojau šmakšt į mokslą, knygas parsibraukęs. Panelė sakė, kitą žiemą, jis jau daug viso ko mokysiąsis, apie visus tuos puikiuosius daiktus, knygose surašytus. Jis žinos daug, daug!...

Akys jo juokėsi, taip besvajojant. Linksmas ir laimingas bėgiojo ir žaidė su vaikais.

Tik nesmagu buvo jam truputį, kad nebuvo su kuo ta laime pasidalyti. Tėvams, žinoma, nedrįso nei priminti apie savo svajojimus. Pasisakė Domukui, bet nerado jame jokios užuojautos. Domukas nebuvo knygų prietelis44. Jis sakėsi būsiąs gaspadoriumi ir knygos jam esančios nereikalingos.

Vieną pirmadienį, neužilgo po Grabnyčių, Žiškienė, sugrįžus iš turgaus iš Silavo, tarė vyrui:

— Susitikau šiandien Paliepių Kuraitį. Klausė, bene leistume vaiko pas jį į „služmą” lig Kalėdų. Ale jis norėtu mažesnio. Juozukas kaip tik tiktų.

— Gi teeinie. Domukas namie reikalingesnis; jis visus darbus atliks. O Juozukas gal eiti, ką čia dykaduoniaus namie? Vis uždirbs kelis rublius.

Juozukas, bulbes skusdamas, pamatė staiga milžinišką sieną griūvant. Ta siena suglemš jį, prispaus, sutrupins.

Bulbė, pusiau nuskusta, įkrito į milžtuvę.

— O juk aš... į mokslą einu...

— Tai kas, kad eini? Gana jau bus. Juk Kuraitis be pavasario nepasiims, dar galėsi pasimokyti. Ar neužteks? Juk dėl mokslo nesėdėsi namie, galėdamas uždirbti keletą rublių. Ir pinigą atsineši, ir vienu pilvu bus mažiau.

Ant Juozuko ta baisioji naujiena užvirto taip ūmai, taip netikėtai, jog iš pradžios buvo jis visai apsvaigintas ir nebegalėjo gerai suprasti savo nelaimės. Tik vis jam rodėsi, jog ta siena ant jo griūva. Nuskutęs dar kelias bulbes, atsisėdo lovos gale.

Kas dabar su juo bus? Lig Kalėdą tarnauti, o kada į mokslą? 0 juk jis žadėjo eiti tuojau, ganyti pabaigęs...

Žaibu perlekia jam per galvą visa, kas panelės buvo sakyta apie knygas. Yra ten apie žvaigždeles, apie jūrias-marias, apie visokius žmones, ir žvėris, ir paukščius, ir kaip žmonės kitąsyk gyveno... Dievulėliau!

A pima jį baisus nusiminimas. Dabar rodos jam, kad jį į gilų, tamsų rūsį stumia. Baisu tame rūsyje, juoda, o išėjimo nėra. Jis nenori čia būti, jis bijo. Jis čia užtrokš. Kaip išeiti? Kaip išeiti?!

Motina pašaukė prie vakarienės. Juozukas atsisėda į savo vietą prie stalo. Bet valgyti nenori. Nei žiūrėti į garuojančią bulbienę. Jo skruostai raudoni, lūpos dreba.

— Mamyte, neleiskite manęs į „služmą”!...

— Na! Bene užsimanei ponu tapti? Mat, priprato jau tinginiuoti į tą mokslą beeidamas — tarė Žiškienė.

— Gana bus mokyties. Juk ne ponaitis esi. Užteks tau. Domuks namie, tau reik eiti. Dykai, brač, nesėdėsi — sako Žiška.

— Tai atiduokit tiktai lig rudens... ne lig Kalėdų — skamba vėl skausmingas, maldaująs balselis.

— Tylėk, Juozuk, a girdi, nezinzėk! — šaukia supykusi Ziškienė. — Lig rudens! O nuo rudens miegosi, ką? Ar gal į mokslą vėl eisi? Ne jau, gana pinigus traukus! Kol buvai mažas, mes tau davėme, dabar tu turi duoti tėvams.

Ūmai Juozukas pradeda balsu verkti, ir tą pačią valandą motinos ranka smarkiai drožia jam per nugarą.

— Ak tu, verkšly, bjaurybe! Kad aš čia tavo balso negirdėčiau!

Juozukas, pašokęs nuo suolo, išbėga iš trobos į kiemą. Bijo savo verksmu dar daugiau įerzinti tėvus.

Naktis tokia tyli, sidabrinė, deimantinė. Toje milžiniškoje ramybėje ir tyloje vaiko kūkčiojimai pražūva be žymės. Nesumirkčioja stipriau nei viena žvaigždelė ton aukštybėje; neužtemsta čia žemai nei vienas deimantas. Prieš pasaulio didumą ir begalinę, prieš tvarką ir harmoniją jame viešpataujančias, kas yra ta maža, skausmo kankinama vaiko sielelė?

Rudkis, pamatęs Juozuką, atbėga prie jo ir ima jam rankas laižyti. Tas šuns glamonėjimas dar daugiau sugraudina vaiką. Koks jis vienas, koks bėdinas, koks apleistas! Vienas Rudkis jį temyli. Apkabinęs šuns kaklą, glaudžia savo galvelę prie jo gaurų.

— Rudkeli, kad tu galėtumei, neleistumei manęs į služmą... Tu mane leistumei į mokslą, Rudkeli...

O Rudkis, tarsi atsakydamas, laižo ašaras nuo jo veido.

Ir pražuvo, kaip sapnas, Juozuko laimė. Kuraitis žadėjo pasiimti jį, kaip tik pavasaris ateis. Vaikas gyveno nuolat neramus ir nuolat bijodamas, kad tas pavasaris greit neateitų. Rytą, vakarą meldėsi dabar ilgiau, negu pirma: prie savo paprastųjų poterių pridėdavo po vieną „Sveika Marija”, kad kuo ilgiausia būtų žiema.

O čia, kaip tyčia, pavasaris ėjo tokiais greitais žingsniais, kaip retai kada. Vaikai, grįždami iš mokslo, kasdien matė ilgas žąsų virves, traukiančias padangėmis. Vieversiai skambėjo jau ant laukų, o per šv. Juozapą pasirodė gužučiai. Grioviuose