Į šviesą - Šatrijos Ragana (biblioteka techniczna online .TXT) 📖

Juozukas nieko jau nebeatsako, ir su tikru noru nebeerzinti motinos, kalba toliau Dievo prisakymus. Tik priėjęs prie dešimtojo, sušunka:

— Mamyte, sako, asilas turįs ilgas, ilgas ausis. Mamyte, aš taip norėčiau...

Bet nebegauna pasakyti, ko taip norėtų. Tą pačią valandą motinos ranka į kumštį sugniaužta, sunkiai nukrinta ant jo sprando.

— Ar tu nesiliausi plepėjęs, paršiuko šmote! Ar neklausysi bent kartą! Mokyk čia tokį piemenpalaikį, o jis tau dar laiką gaišins. Turiu aš čia kada su tavim niekus tauzyti, kaip gi! Poterių mokydamos, apie Poną Dievą mislyk, ne apie visokias balabaikas. Atsivožėk tu man dar šnekėti, tai tu pamatysi?

Kaip ton buvo, taip, bet mokslas pasibaigė gerai. Atėjus „kryžiaunoms” dienoms, motina nuvedė Juozuką į bažnyčią, kur kunigas, išklausęs jį, priėmė prie išpažinties ir prileido prie komunijos.

Džiaugdamasi ir didžiuodamasi grįžo Žiškienė namo. Kaip gi, ar gi nebuvo ko didžiuoties! Jos Juozukas vos devintus metus eina, o poterius lyg ropę graužia, net kunigėlis džiaugėsi. O žiūrėk, Kazienės berniukas dvylikos metų — nei cypt! Lileikienės mergaitė, Gudžiūnienės vaikai, Pranaitienės — visi kur didesni, o nei žodžio.

Žiškienė taip buvo pradžiugusi, kad net visas Juozuko nedorybes per mokslą užmiršo; paglostė jam galvą, ir užėjus pas Jankelienę, nupirko net du riestainius.

Tą vasarą Juozukas jau tvirtai tikėjosi pradėsiąs mokyties žiemos laiku. Juk poterių jau išmoko, spaviednės priėjo ir net paaugo. O, jis, gerai žinojo, kad paaugo. Jis turėjo O savo „mierą”. Mamytei pasakius, kad jis dar esąs per mažas skaityti, nuėjo į tvartą, ir atsistojęs ant slenksčio, mėgino ranka pasiekti staktą. Bet niekaip negalėjo: tarp pirštų galų ir staktų liko dar gerokas tarpas. Bet štai šį pavasarį nuėjo vėl bandyti. Atsistojęs ant slenksčio, kad net visas Juozuko pasistieptė, ištiesė ranką — pirštų galai priėjo prie pat staktų!

Ne, jau dabar tai mamytė jį mokys! Viskas yra, ko mamytė norėjo!

Linksmas bėgiojo visą vasarą, bandą gainiodamas. Kartais atsigulęs ant nugaros po alksnių keru, žiūrėjo aukštyn, ir pamatęs vieversį, kybantį ore, lyg mažą juodą taškelį, ir skambantį sidabriniu varpeliu, kalbėjo į jį:

— Vieversėli paukštužėli, kai tu sau nuo mūsų svetur išlėksi, aš tada skaityti mokysiuos. O kitą vasarą aš čia sau su knygele sėdėsiu, tau giedant.

Jo džiaugsmą drumstė kartais mintis: o jeigu mamytė pyks taip, kaip poterių mokydama?!

Ir rodės, juto ausų peršimą, juto sunkią kumštį ant sprando.

Bet tai buvo tik trumpos valandėlės. Noras mokyties buvo stipresnis už kumščių baimę. Juozukas tuojau varė tas juodąsias mintis, ramindamas:

— Didelis čia daiktas, kad biškį ausis pasuks! Juk neužmuš!

Savo viltimi, baime, džiaugsmu nebent su vieversėliais tesidalydavo, o kartais su kai kuriais piemenėliais. Motinai bijojo jau dabar apie mokslą bepriminti, taip smarkiai jos kelis sykius išbartas. Su tėvu buvo dar nedrąsesnis. Tik retkarčiais, progai atsitikus, lyg iš netyčia, primindavo tėvams, jog jo jau gerokai paaugta.

Vieną sykį, tėvams apie tvartus kalbant, tarė:

— O aš jau dėlto užaugau! Jau pasiekiu tvarto staktas.

— Anoks čia aukštums — prasijuokė tėvas — Ir gaidys snapu pasieks.

Rudenį, kartu su išlekiančiais vieversiais, išlėkė Juozuko viltis ir džiaugsmas. Motina pasakė, šią žiemą mokyti jo dar neketinanti; būsią dar laiko, o šiemet ir be to esą darbo lig ausų.

Tik kitą rudenį teišsipildė Juozuko troškimas. Vieną pavakarį Žiškienė, sugrįžus iš Silavo, padavė jam knygelę.

— Še, žiūrėk! Nupirkau elementorių tau mokyties. Visą griviną užmokėjau.

Vaiko akyse sužibėjo liepsnelės. Paėmęs knygelę, pasidėjo ją ant stalo, ir apžiūrėjęs viršų, atsargiai, su pagarba, ėmė sklaidyti lapus.

— Kas do gražumas! Štai aniolas22, bažnyčia, svogūnas... nei apsakyti nemožna23!

Ir kažin, kiek jis būtų į tas gražybes žiūrėjęs, kad motina nebūtų jų atėmusi ir į skrynią įdėjusi, bijodama, kad Juozukas prieš laiką jų nesudraskytų.

Netrukus prasidėjo mokslas. Juozukas, „discipulka”24 per elementorių vedžiodamas, plonu balseliu sakė paskui motiną literas. Žinoma, viso ko buvo per tas lekcijas25: ir ausys raudo, lyg aguonų žiedai, ir kumštis krito ant sprando, ir „gražūs” žodeliai skambėjo iš supykusios mokytojos burnos. Tačiaus visi tie mokslo priedai neužgesino vaiko noro mokyties. Kentėjo viską kantriai ir kentėjęs būtų dar daugiau, by tik26 ilgiau pasimokius. Bet visa nelaimė buvo, kad tos lekcijos buvo taip trumpos ir retos. Tai motina laiko neturėjo, tai Juozukui reikėjo darbą dirbti, tai šis, tai tas — tūkstančiai visokių kliūčių atsirasdavo.

Ir kad bent mamytė greičiau eitų pirmyn! Dabar tą patį šimtais sykių liepdavo atkartoti, nors Juozukas jau iš atminties mokėjo.

— Reik gerai išmokti, kad ir pažadintas galėtumei pasakyti — sakydavo.

Prie to dar pavasaris atėjo ankstybas, atsirado daug darbo — mokslas anksti pasibaigė. Tokiu būdu per visą žiemą Juozukas teišmoko didžiąsias ir mažąsias raides, ir įvažiavęs į „šlibždavojimą”27, privarė lig pusės „toblyčios”, kuri prasideda nuo ba, be, bi, bo, bu, o baigiasi ža, že, ži, žo, žu.

Vieną rudens sekmadienį nuėjo Žiškienė su Juozuku į bažnyčią, o po pamaldų užėjo pas savo giminę Pociuvienę, gyvenančią ten pat miestelyje. Tarp daugybės visokių naujienų, Pociuvienė pranešė dar ir tai, jog į miestelį atvažiavusi panelė ir vaikus priimanti mokyti.

— Poniškai apsitaisiusi, matyt, kad neprasta. Susimislijau leisti pas ją savo Kazę ir Jurgiuką. Vis geriau išmokys, negu kokia prastoji boba. Bo nemužiks — nemužiks! Netik skaityti, ale ir28 rašyti išmokys. O manasis vis rašo: leisk ir leisk vaikus į mokslą, kad kanečniai29 išmoktų rašyti. Sako, su rašymu lengviau esą sviete30 gyventi. Žinoma, ką besakyti! Ale ir čia pat geriau, mokant: vaikai galės patys tėtušiui gromatą31 parašyti. Vis nuo kiekvienos gromatos auksinukas32 kišenėje pasiliks.

— O kiek iš kišenės išeis, kol to rašymo išmoks? Ar to nerokuoji33?

— Te, ne kiek čia jau ir išeis. Sako, po pusę rublio mėnesiui nuo vaiko imanti. O kaip dvejetą leisiu, maž dar šiek tiek nuleis.

— Bepigu tamstai, kad vyras Amerikoje. Ar maža siunčia.

— Te, juk ir pas tamstas, brolienei, ne tokia jau biednystė34. Galėtumėt leisti Juozuką. Ubagais dėl to neišeitumėte, o vaikas vis apsišviestų. Kaip manasis kad rašo: bo jau apsišvietęs žmogus — apsišvietęs, ne lygus tamsiam.

Pociuvienei apie mokslą kalbant, Juozukas sėdėjo lyg sužavėtas. Truputį išsižiojęs, akių nuo jos veido neatitraukdamas, klausėsi, o jo galvelėje sukosi viena mintis:

— Kaip ji gerai sako, kaip gerai sako!

Jo mintis nebegali niekaip atsitraukti nuo tos panelės, kuri vaikus moko. Eina paskui motiną namo, o galvoje vis viena: kaip gera tam Jurgiukui ir tai Kazei! Dievulėliau, kaip jis norėtų eiti su jais. Netik skaityti, bet ir rašyti išmoktų. Mokytųs kasdiena, ne taip kaip, prie mamytės...

Širdis blaškosi jo krūtinėje. Jis kažin ką padarytų, jis kažin kaip sakytų „ačiū”, kad tik kas jį leistų. Užmiršta baimę ir sako:

— Mamute, aš taip norėčiau eiti pas tą panelę, kaip Jurgiukas ir Kazė. Rašyti išmokčiau.

O ant to iš Žiškienės burnos nebe iššoks tie smarkūs, šauksmingi, kuliojimo žodžiai, kaip paprastai. Šiandieną ji turi gerą ūpą. Buvo bažnyčioje, prisivalgė pas Pociuvienę skanių varškėčių, prisiplepėjo, naujienų daug išgirdo — linksma jai ir lengva ant širdies. Ramiai ir meiliai atsako:

— Te, dėl rašymo! By tik skaityti išmoktumei. Gėda eiti į bažnyčią be knygos. O rašyti, kam? Rašymas traukia kapeiką iš kišenės: tuojau reiks popieriaus, reiks plunksnos, reiks „atramento” 35...

Juozukas visiškai čia nesutinka su motina, bet supranta gerai, jog savo nuomonės apgynimas gali jam dabar tik į bloga išeiti. Ir šaukiasi į pagalbą gudrybę.

— Ale ir skaityti greičiau išmokčiau. Mamytei vis nėra kada mokyti.

— Nėra, tai nėra. Gi žinoma, kad būtų gerai: pačiai nereiktų vargti. Reiks dėlto pasimislyti.

Juozukas ūmai grobia motinos ranką ir bučiuoja.

— Aš taip norėčiau, mamyte, taip norėčiau!

Pabučiuotų ne vieną, bet šimtą sykių, tik nedrįsta. Mamytė leis jį pas tą panelę, jis jau žino. Ei, kaip jam linksma! Norėtų bėgioti, juokties, šokinėti. Toli kažin kur mato jis staliuką po sena obelimi; o ant jo blizga trobelė ir guli knygos, didelės, kaip mišiolas.

— Juk musėk ta panelė nedraskys ausų skaudžiau už mamytę — perlekia jam per galvą.

Jau gerokai laiko praėjo nuo to linksmojo sekmadienio, o Juozukas vis dar neina mokyties. Nei kalbėti niekas apie tai nebekalba. Tarsi Žiškienė užmiršo visiškai, jog mažne buvo sutikusi su Juozuko prašymu ir žadėjo „pasimislyti.

Juozukas nusiminęs, visas neberimsta. Nebesulaukdamas nieko, paklausė sykį motiną:

— Mamyte, tai ar neleisit manęs į mokslą?

Ana linksmoji diena, kada juodu iš bažnyčios grįžo, senai buvo praėjusi, o antra tokia negreit ateis. Šiandieną Žiškienė vėl pikta ir susiraukusi, ir vėl smarkiai sušunka:

— Ar vėl pradėsi zinzėti36! Kas tau darbo! Tėvai žino patys, ko tau reikia, ko ne, o tavo darbas — klausyti!

Kartais vakarais Juozukas išsitraukdavo elementorių, ir bijodamas užmiršti, ką buvo išmokęs, atkartodavo raides ir „šlibždavojo”. Mažai, smirdančiai lompikei šviečiant, pasilenkdavo tada ant stalo šviesi, papurusi galvelė ir pusbalsiu skambėjo: b-a — ba, b-o — be, b-i — bi...

Visų Šventųjų dieną Juozukas, nubėgęs pažaisti su sodžiaus vaikais, sužinojo, jog keletas iš jų poryt žada eiti mokyties pas panelę į Tytuvėnus. Eis Valiusių Stasė ir Petriukas, eis Žemaičių Martyniukas, eis Motiečių Poviliukas ir Kaziukas. Jų motinos buvusios vakar pas tą mokytoją ir susitarusios.

Juozukui pasidarė staiga taip liūdna, jog, pametęs visus žaidimus, parbėgo namo. Tėvų nebuvo dar iš bažnyčios; troboje buvo tiktai Juozuko broliukas ir seselė, kuriuodu žaidė, susėdę prie lango. Atsisėdo jisai ant kaladės prie krosnies ir pasirėmė galvą ant rankų. Skausmas, kurs tuojau po to linksmojo sekmadienio, kada pirmą sykį apie tą panelę išgirdo, įsiveržė į jo sielą ir vis graužė ją, lyg koks kirminas — dabar draskyte draskė.

Dievulėliau, koks jis nelaimingas! Jau turbūt nebėra visame sviete nelaimingesnio. Eina Valiusia Stasė su Petriuku, eina Žemaičių Martyniukas, eina Poviliukas su Kaziuku... o jo vis neleidžia ir neleidžia! Ir kodėl, kodėl? Ar tų vaikų tėvai tokie turtingi, o jo tėvai tokie bėdini, kad negali užmokėti už mokslą? Kurgi? Valiusiai, tiesa, turtingesni už juos, šešias karves turi, bet Motiečių — ir gryčia menkesnė, ir žemės mažiau, o Žemaičiai tai tiktai pusininkai. O dėlto leidžia vaikus į mokslą.

Juozukas ūmai pajuto, jog daroma jam didelė neteisybė; pasijuto esąs labai skriaudžiamas; pabudo jame kažin koks išmetinėjimas tėvams.

Jis juk taip klauso tėtušių, taip darbuojas, kaip tik įmanydamas, kiek tik galėdamas. Kodėl gi jie nenori jo leisti mokyties, nors kelioms valandoms?!

Štai poryt eis jau Valiusių Stasė su Petriuku, Žemaičių Martyniukas... Dievulėliau!

Juozukas įsigailina, pradeda kūkčioti, kaskart balsiau. Susirietęs ant kaladės, drebėdamas, panešė jis pilką paukštį, sugautą ir išgąsdintą.

Vaikai, išgirdę verksmą, prieina prie jo.

— Juozuk, ar užsigavai kojelę? — klausia Barbutė.

Juozukas taip įsiverkė, kad nebegirdi nei ratų dundėjimo; ir tik tada pamato, jog iš bažnyčios sugrįžo, kada motina įeina į trobą.

— Juozuk, ko verki? Kas yra? — klausia.

Juozukas, išsigandęs, susitraukia dar labiau ir spaudžia rankomis veidą.

Ne, jis nieko nesakys mamytei; tuojau sušuks ir gal dar sudroš per žandą.

Bet staiga skaudžiai nusprendžia:

— Tegu sau muša! Man vis tiek... Pasakysiu. Tegu muša!

— Kas yra, Juozuk?

— Valiusių Stasė su Petriuku, Motiečių Kaziukas ir Poviliukas, Žemaičių Martyniukas jau poryt eis pas tą panelę mokyties... O manęs vis neleidžiat ir neleidžiat...

Ištaręs tuos žodžius, vėl taip susigraudina, jog iš naujo ima balsu kūkčioti, o ašaros tik varva pro pirštus.

— Ar matai tik! Rado ko verkti! Mat, senai jau belupau skūrą37, tai pats nežino, ko beverkti. Palauk, paimsiu tuojau pantį; kaip sudrošiu skersai pasturgalį, tada bent turėsi ko bliauti. Tylėk man tuojau! Kas čia do mada!

— Visi vaikai eina... ir... aš noriu... taip noriu...

— Noriu, noriu! Didelis daiktas, kad nori! Tik pinigų nori ištraukti. Kad nemokėsi skaityti, nemirsi dėl to, nebijok! Cit man tuojau! Eik nukinkyti Laukės.

Juozukas išeina, šluostydamas rankove veidą.

Tai vėl mamytė viena sugrįžo! Nesiklausė jisai, kur pasiliko tėtušis: buvo tai jam žinomas daiktas. Jau nebe pirmą sykį taip atsitinka, kad mamaitė viena grįžta iš bažnyčios, o tėtušis pareina naktį, ar tiktai ant rytojaus. Pareina įkaušęs, piktas; vaikai bijo tada iš savo kerčių išlįsti.

Juozukas nukinko Laukę, įveda į tvartą, užmeta šieno. Jau nebe verkia. Nėra kada. Tik vis mąsto. Ir tas skriaudos jausmas vis jame auga.

Mamytė sako, jis norįs pinigų ištraukti. O kiek tėtušis ištraukia? Kad kelis šventadienius negertų, tai jau ir būtų jam už mokslą užmokėti.

Pašėręs Laukę, Juozukas šeria kitus gyvulius, nes jau temsta. Neša šieną karvėms, avims. Su motinos pagalba įtraukia į pastogę račiukus.

Kol apsidirbo, sutemo. Motina uždegė lempą ir Juozukas atsisėdo skusti bulbių vakarienei.

— Tai sakai, ir Žemaičiai leis vaiką į mokslą? — klausia Žiškienė.

— Aha.

Juozukas norėtų dar pasakyti, kad ne tik Žemaičiai, bet ir Motiečiai, ir Valiušiai, bet bijo, jausdamas, jog kaip tik ištars tuos žodžius, tuojau vėl ims verkti. Taigi nieko daugiau nebesako, tik greit, greit skuta bulbes.

— Žiūrėk! Tai jau musėk reiks ir tave leisti. Sunku man pačiai mokyti. Ir ko tu durniuk, verkei? Juk sakiau, kad leisiu, tai ir leisiu.

Juozukas nebegali atsidžiaugti.

— A jau, vis leisiu, leisiu, o kaip reik neleidžia ir neleidžia! — mąsto jis, bulbes skusdamas.

Bet šį kartą tuojau ant rytojaus, Žiškai išmiegojus ir geresnį ūpą įgavus, Žiškienė jam pasakė, jog Motiečiai, Žemaičiai ir Valiusiai žadą savo vaikus į mokslą į Tytuvėnus leisti ir jog reiktų leisti ir Juozuką. Teeinie kartu ir jis. Pramoks ant knygos, o namie vis nėra kaip mokyti.

Žiška, pypkę traukdamas, atsakė, jog dėl leidimo „možna” esą leisti, bet kad dabar Juozuks namie esąs reikalingas. Nebent paskui. Domukui sugrįžus. Ir abudu nusprendė, jog leis tiktai nuo Kalėdų. Nes pirma — ant Kalėdų sugrįš iš „služmos” Domukas ir bus kam namie darbuoties, o antra — nuo Kalėdų arčiau bus lig pavasario, ir mažiau tereiks užmokėti už mokslą.

Juozukas, girdėdamas tą tėvų pašnekėsį, pradeda tikėti, jog dabar tai jau tikrai leis. Nes niekados dar ligi šiol mamytė su tėtušiu apie tai nebuvo kalbėjusi.

— Mamyte, o ar toli Kalėdos? — klausia.

— Kiek čia bus, palauk... Nuo Visų Šventųjų aštuonios nedėlės.

— Aštuonios nedėlės! Oje, kaip toli! — sušuko Juozukas.

Bet nieko daugiau nebesako, bijodamas, kad tėvai, užpykę, visiškai gali neleisti. Tik patylomis mąsto sau, jog kiti vaikai eis jau rytoj į mokslą, o jam dar tiek reikia laukti.