Lietuvaitės - Liudvika Didžiulienė-Žmona (biblioteka techniczna online .TXT) 📖
Komedia pisarki litewskiej Liudviki Didžiulienė (pseud. lit. Žmona) „Lietuvaitės” — jest to fragment codzienności litewskiego dworku z początku zeszłego stulecia.
Spokojne życie dworku zostaje zakłócone pomysłem Pani Dworu (żony p. Karklinskiego), która chce wydać swe córki za mąż. Panny się starzeją, a narzeczeni wciąż mijają dworek bokiem. Pani Domu pokłada wszelkie możliwe starania, by osiągnąć zamierzony cel, czy jednak się opłaci?
- Autor: Liudvika Didžiulienė-Žmona
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Lietuvaitės - Liudvika Didžiulienė-Žmona (biblioteka techniczna online .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Liudvika Didžiulienė-Žmona
Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, jest dostępna on-line na stronie wolnelektury.pl.
Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Nowoczesna Polska.
ISBN 978-83-288-3181-0
Lietuvaitės Strona tytułowa Spis treści Początek utworu VEIKSMAS I VEIKSMAS II VEIKSMAS III PAVEIKSLAS I PAVEIKSLAS II Przypisy Wesprzyj Wolne Lektury Strona redakcyjnaNa, tai šį kartą apsiėjo be audros. Senis nei nepajuto, nei nenumanė mūsų šutravimos1, mūsų ruošimos... Ai, kaip gerai! Kaip gerai pasisekė! susimąsto Bet... Bet... Kaip bus su pinigais? Kur aš gausiu be jo? Graibiau, graibiau kur galėdama, dabar priėjo prie to, kad niekas man nebeduoda, niekas nebeskolina susimąsto — reikės senį maldauti, reikės verkti, raudoti, alpti... Ką jau daryti: reikia, tai reikia! Toks jau mano likimas.
KARLINSKASNa, ir kas, kas čia dabar dedasi?! Ras čia dedasi?! Sujudimas, sukrutimas visuose namuose, laksto visi kaip pasiutę! Laukan prie darbo niekas neina — o čia rugiai bira — pražūtis! Pražūtis!
JUDITANieko širdyte, nieko dūšyte2, nepyk, nesirūstink taip labai, aš liepiau... Ai... Mat... Yra čia toks reikalas... Reikalas...
KARLINSKASReikalas? Koks gi reikalas?
JUDITAAtvažiuos pas mus keletas svečių... norėčiau juos žmoniškai priimti.
KARLINSKASVėl ko, vėl dar ko? Svečiai ir svečiai be galo, o jei ne svečiai, tai pati važinėji su savo dukrelėmis ir taip toliau, ir taip toliau! O prireiks pinigų...
JUDITAPrireiks dūšyt, prireiks širdyt, bet nedaug, nedaug — šimtelį duosi ir gana bus; žinai, aš ir su nedaugeliu apsieinu3, bet ko reikia, tai jau reikia...
KARLINSKASJūsų reikalams nei galo nėra, tik ūkį baigiate pustėti4!
JUDITAŽinok, girdyt, kad ką darau, darau tai mūsų vaikų labui.
ULIUTĖPonai, gaspadorius prašo.
KARLINSKASPasakyk, kad tuojau einu
Palauk, palauk, turiu baigti svarbią kalbą.
KARLINSKASŽinau, žinau, nieko svarbaus.
Nieko svarbesnio mums negali būti, kaip vaikų reikalai; apie tai ir noriu su tavim rimtai pakalbėti.
KARLINSKASAčiū už tai, tiek kartų jan kalbi man ir vis tą patį; nenoriu nei klausyti — gaila laiko!
Žinau, žinau, kad nuobodu tau klausyti kai kalbu apie vaikus; tėvas tu, tėvas. Argi užmiršai, kad Muniai jau trisdešims penki metai, Jancia tik dviem metais už ją jaunesnė, o Milda kitimet5 trisdešimtus pradeda... Reikia pagalvot, reikia nuspręsti kas bus, kur jas padėti...
KARLINSKASHm... Kur padėti? Kur padėti? Didelis klausimas — kur jas padėsi? Mergaitės išdykusios, tinginės, visai blogai išauklėtos...
JUDITATa man prikaišiosi blogą mergaičių išauklėjimą?!. Tu drįsti man išmetinėti6!? Nelaikiau prancūzės septynerius metus, nelaikiau muzikanto penkerius metus. Bet ko jos nemoka? Prancūziškai kalba, nors Paryžiun vežk. Nebus gėdos. Fortepijonu skambina, net miela klausyti, ir ko tau daugiau reikia?!.
KARLINSKASAš tiek težinau kiek mano pinigų prancūzė su muzikantu išsivežė, o kokia iš to mergaitėms nauda — nežinau ir nenumanau.
JUDITATaigi, mat, nežinai, nes tau tai nerūpi, nes visai to nežiūri, tik prasimanai sau, tai to trūksta, tai to netenka7 ...
KARLINSKASOi, netenka tai netenka...
JUDITAIr ko joms bent netenka? Mergaitės gražios, mokytos. Ir ko bent trūksta?
KARLINSKASTrūksta tai trūksta, tarp mūsų kalbant, daugelio trūksta — bet ko, tai ir aš pats nežinau. Tik numanau, kad mergaitės turėtų būti kitokios, ir kad geros iš jų būtų moterys — turi būti kitoniškai8 auklėtos. Tūri būti...
JUDITAVisa bus gerai, visa bus gerai, tik reikia pasirūpint greičiau išleisti jas už vyrų — norint gi išleisti, reikia bent kiek tuo rūpintis, reikia nors vakaro, baliaus...
KARLINSKASTaip, taip, baliaus, vakaro, baliaus... Ūžėte, ūžėte anais metai, net visą mišką vėjais paleidote, o kas iš to? Tikėjais Goreckio — niekai! Tikėjais Zaleskio — niekai! Ant galo9 sumanei Varšuvon mėsėdes10 dukreles vežti...
JUDITAVaršuvoje negailėjau nei žygio, nei pinigų — visa dariau, kas gerai motinai pridera daryti. Jau, matyt, grafas Zigmantas ištikrųjų manė apie dukrelę, bet tu visa surikdei11.
KARLINSKASAš? Aš surikdžiau?
JUDITAŽinoma, tu surikdei! Rašau kartą — pinigų! Rašau kitą — pinigų! Tu vis tyli. Prašau, pagalios12 maldauju: pinigų! pinigų! Štai ir atsiuntė — tris šimtelius! Ką tu Varšuvoje nuveiksi su tais trim šimtais? Ir prisiėjo13 grįžti namo nesulaukus galo. O namo sugrįžusi - ką turiu? Nei valios, nei balso, gi vietoj pritarimo, vietoj pagalbos tik kliūtis ir pasipriešinimas; vietoj padėkos — tik rugojimai be galo... gailiai. Nelaiminga aš moteriškė patekus tokiam despotui, tokiam šaltam egoistui! Ir kaip aš pirmiau nemačiau tol kaskart gailias Nelaiminga aš ir nelaimingos mano dukrelės, teksjoms, nabagėms14, žilą kasą sunešioti!
Ko gi čia taip labai įsigailinai? Aš gi joms nieko blogo nedarau... Aš gi joms ne priešas... Nutilk, nutilk, prašau; tik pagalvok, ką aš dabar galiu, iš kur man gauti pinigų? Miško nebėra, kviečiai ant kelmo parduoti, o čia bankas neapmokėtas, Mauša lenda skolos, Ickus lenda skolos — juk darbininkus reikia samdyti — be pinigų...
JUDITANenervuok manęs savo lokais, Maušais ir biesais15 ! Nekrimsk manęs! balsu rauda Hu, hu, hu...
KARLINSKASMiela mano dūšyte, nusiramink jau, nusiramink, kam čia tos scenos? Gaila sveikatos!
Ai, vandens.
KARLINSKASNusiramink, Judit, nusiramink, mergaitės išgirdusios nusigąs...
JUDITABūtinai reikia mergaitėms vyrus parūpinti. Reikia pabandyt... Gera proga...
KARLINSKASKą? Ką? Ar kas naujo? Sakyk, girdyt, aiškiai, kaip? Kas? Kur?
JUDITATaigi mat... Kaip čia tau pasakius... Atvažiavo pas gimines viešėti baigę šiemet mokslus du studentai...
KARLINSKASStudentai, sakai? Studentai? Kur jie gyvena? Kaip vadinas?
JUDITAVieši Aukštakalniuose — ponai: Žagaras ir Stagaras.
KARLINSKASKą? Ką? Ką pasakei? Tai šitie, šitie mužikų vaikai! A kad tu nesulauktum!
Pamažu, pamažu... Dagi čia niekur nieko... O gal dar toks inžinierius ar toks juristas16 nei nepanorėtų jau nebejaunų ir neturtingų panelių...
KARLINSKASKą sakai? Ką? Jis drįstų nepanorėti, jis galėtų nepanorėti mano vaiko?! Niekados! Niekados! Tai aš nepanorėsiu, kad mano anūkai būtų mužikai, kad mano duktė apsirišus nuometu, kaip sakoma — marčia martautų... Niekados! Niekados! Greičiau man galvą nukirskite!
JUDITANutilk, nerėkauk, bent ramiai apgalvok, kaip čia gali išeiti... Tik paklausyk: pasipažis17, pradės buvot, o toliau, toliau — gal ir įsimylės. Pamatys vienas, pamatys kitas — ir manys sau: tos Karklinskiūtės tai ne bet kas; studentai pas jas buvoja, studentai jas daboja18. O tu kalbėk ką sau nori, studentai žmonės šviesūs, inteligentai, prie to jie dabartiniu laiku madoje. Daugelis jų nori, daugelis dėl jų rungiasi, taigi pamatys vienas, pamatys kitas...
KARLINSKASTaigi, pamatęs vienas — kitas, kapt už vienos, kapt už kitos! griebia pačią glėbio Ot taip kalbėt tai kas kita. Studentai kitus paragins. Studentai pakurstys! Cha, cha, cha! Pakurstys!
Ponai, gaspadorius prašo.
KARLINSKASAha, einu, einu!
Pinigų bus?
KARLINSKASBus, bus.
Eikite čia, dukrelės!
Klausome, mamyte!?
JUDITAGerai eina, tėvuką prikalbėjau — pinigų duos. Studentus užkviesti leidžia. Pasilinksminsite mano dukrelės!
MUNIA, MILCIA, JANCIAOi, kaip gerai, mamyte, gerai!!! Koks džiaugsmas! Kaip gera mamytė!
Aš savo padariau. Dabar darykite jūs kaip išmanote; man lieka rūpestis apie balių;
Uwagi (0)