Lietuvaitės - Liudvika Didžiulienė-Žmona (biblioteka techniczna online .TXT) 📖
Komedia pisarki litewskiej Liudviki Didžiulienė (pseud. lit. Žmona) „Lietuvaitės” — jest to fragment codzienności litewskiego dworku z początku zeszłego stulecia.
Spokojne życie dworku zostaje zakłócone pomysłem Pani Dworu (żony p. Karklinskiego), która chce wydać swe córki za mąż. Panny się starzeją, a narzeczeni wciąż mijają dworek bokiem. Pani Domu pokłada wszelkie możliwe starania, by osiągnąć zamierzony cel, czy jednak się opłaci?
- Autor: Liudvika Didžiulienė-Žmona
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Lietuvaitės - Liudvika Didžiulienė-Žmona (biblioteka techniczna online .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Liudvika Didžiulienė-Žmona
Dabar mano eilė, klausykite. Mums pirma viso ko reikia likti lietuvaitėmis.
JANCIALietuvaitėmis?
MILCIALietuvaitėmis, sakai?
MUNIATaip, taip, lietuvaitėmis. Mužikai studentai myli savo žmones, savo papročius, savo dainas, myli savo kalbą...
JANCIAAa! Suprantu! Turime užsisegti storą sijoną, palaidą jaką19, ant galvos skarelę...
MUNIANieko nesuprantate, varnos!
Nepyk, Munyt, tos lietuvaitės ir tie lietuviai tokie juokingi... Chi, chi, chi! Tokie juokingi! Na, tai užsidėsime sermėgą20, tolūbą21. Chi, chi. chi! Ir būsime lietuvaitės!.
Nesiraukyk, Munyt, bet tas taip juokinga — pasidaryti lietuvaitėmis... Chi, chi, chi!
MILCIAKą tu čia su niekais. Munia kalba rimtai, tu savo juokais kliudai jai kalbėti. Tylėtum bent, kai išmintingesnė kalba, supranti? Tylėk ir dėkis domon22.
JANCIATyliu jau, tyliu. Munyt, kalbėk, tu protingesnė už mus; sakyk, ką daryti, kad tiems kvailiukams kaušus apsukti glosto Munę Kalbėk gi, Munyte!
MILCIAKodėl vadini juos kvailiukais? Dėdė Jonas sakė, kad jie labai esą išmintingi vyrukai. Stagaras gi net knygas rašąs...
MUNIAAr taip? Tai su tokiais bus vargu... senų žvirblių pelais 23neprivyliosi...
JANCIAPelais? Kodėl pelais? Raukosi Ar tai mes pelai? Ho, ho!
MUNIANėra čia ko pykti... Tai tik tarp mūsų kalbant... Bet šiaip ar taip — reikia juos sugauti. Ir mama labai nori... Taigi pirma viso ko reikia, kad mūsų vardai skambėtų lietuviškai: Munia, Jancia ir Milcia — netinka lietuvių kalboje. Vadinkimės: Marytė, Jonytė ir Mylytė, arba Meilytė...
MILCIA IR JANCIATikrai lietuviškai gražiau skamba: Marytė, Jonytė ir Meilytė! Bet ar atminsime? Ar atmins mama? Tėvukas ar išmoks?
MUNIAJos balinai turite atminti, tėvuko gi ir mamos — niekas nepaturos24.
JANCIA IR MILCIATiesa, mamos ir tėvuko niekas nepaturos.
MUNIAReikia mums įsitaisyti lietuviški kostiumai; žinoma, turi būti gražūs, puikūs...
JANCIATaisykite jus sau, kad norite, aš to maskarado nenoriu! Aš įsitaisysiu rūbus sulig naujausios mados. Apsitaisysiu taip, kaip man geriau priderės!
MILCIAGerai jau, žinokis, daryk kaip tau patinka, tik nekliudyk kitoms.
MUNIAPaskui reikia gauti kur nors keletas lietuviškų knygelių.
MILCIA IR JANCIALietuviškų knygelių? Argi yra ir lietuviškos knygelės?
MUNIAO kaip gi... Dėdė Jonas sakė, kad dabar lietuviai labai sukrutę, prakilnesnieji knygas rašą, spausdisą ir net laikraščius leidžią... Iš svetimų kalbų knygas verčią...
JANCIAJe, jet aš maniau, kad jie džiaugiasi kokią nors svetimą kalbą išmokę... Lietuviškos bjaurios, mužikiškos25 nei žinoti nenori!
MUNIATaip buvo seniau. Dabar jie lietuvių kalbą kelia aukštyn — mums tat reikia ši kartą prisitaikyti. Girdėjau mūsų gaspadorius turįs keletą knygelių ir laikraštį.
JANCIA IR MILCIALaikraštį? Lietuvišką laikraštį?
MUNIATaip, parsisiųsdina laikraštį, tik neatmenu, kaip tas laikraštis vadinasi.
MILCIAVistiek, by tik yra, tai galima bus iš jo paskolinti...
MUNIAGerai sakai, galima bus paskolinti visa, ką tik turi. Bet jums reikia būtinai išsimokyti skaityt ir šį tą perskaityti, kad užvedus jiems kalbą apie lietuvių literatūrą, žinotumėt ką sakyti; prie to išmokti keletą lietuviškų dainelių, su tarnais ir tarnaitėmis kalbėti lietuviškai... Ir tarp savęs — jiems girdint — lietuviškai.
Žodžiu sakant, mes patriotės, mylime mūsų tėvynę Lietuvą, mylime savo brolius lietuvius... Mylime lietuvių kalbą, dainas, ir taip toliau, ir taip toliau... Suprantate?
JANCIA IR MILCIASuprantame, suprantame!
tai aš eina pas Juzienę dainų mokytis...
JANCIAAš pasauksiu Uliotę ir mokysiuos dainuoti prie fortepijono.
MUNIAEikite, o aš nueisiu pas gaspadorių knygelių ir laikraščio skolinti.
Ne, čia be dėdės Jono pagalbos neapsieis. Mama nori dabar balių iškelti, bet tas išeis gana prastai. Ne, ne, net pirma pažintis su studentais turi būti ne baliuje. Baliuje jie į kitas gali žiūrėti, aš gi su savo sesutėmis liksime ant paskutinio pieno. Taip, taip; reikia prašyti dėdės Jono: jis mums padės. Jis pasirūpins ir juos pas mus atvežti, pauza Kiek man rūpesčio, kiek rūpesčio!
Štai, Munyt, lietuviškos knygelės ir laikraštis. Aš tave pavadavau. Nuėjau pas gaspadorių ir ką tik radus suėmiau ir atnešiau.
MUNIAAha, tiek pakaks. Dabar tik su dainomis bėda.
JANCIANe bėda, ne bėda! Juzienė ir Ulia daug jų moka.
Negaliu, paeit...
MUNIAEikš, eikš, Uliut, padainuosi.
ULIUTĖKad aš, panyt, nemoku... Man taip nedrąsu.
JUDITAO tu čia ko?!
Mamyte, tai mes ją čia atsišaukėme; pamokys ji mus lietuviškų dainų, ji mums reikalinga.
JUDITAA, reikalinga, na tai vėl pasišauksite.
MUNIAŽinai, mamyte, ką aš samaniau: dabar ruošti balius neišpuola27.
JUDITANeišpuola? Kodėl gi neišpuola?
MUNIABūs nei šiaip, nei taip: atvažiuos mūsų kaimynes — Balinskaičios, Žilinskaičios ir kitos...
JUDITAGalima jų nekviesti.
MUNIAIr koks gi bus balius be panelių? Baliuje panelės būtinai reikalingos; atvažiuos, žinoma, išsirėdusios, išsipuošusios, skaisčios, gražios ir užgesins mus. Visai užgesins.
JANCIA IR MILCIAVisai mus užgesins.
MUNIAVienos pačios mes dar nieko sau, bet prieš kitas — visai prastos.
JANCIA IR MILCIAVisai prastos.
JUDITATaip, taip... žinau; užtat aš kaip išmanydama rūpinuosi tuos studentus pakviesti — labai man rūpi, kad bent viena iš jūsų jiems pasidabotų... Gal bent vieną...
MUNIA, JANCIA IR MILCIANe viena, ne viena! Bent dvi! Bent dvi!
Vienai teks likti. Tai jau gal mane paliksite? Bet aš nenoriu... Nenoriu likti...
JUDITATu, Milcia, jaunesnė, tu palik... Tu dar sau sulauksi.
MUNIAKas gali žinoti, kuri jiems labiau patiks, kuri bus išrinkta...
JANCIAMane pirmą, mane! Matysite!
MUNIABaliuje studentai puls prie gražesnių — ir bus jaunikiai kaimynėms.
JUDITAHm, hm... Gal ir tisa. Bet kaip čia padarius, kad gražesnes jus tiems studentams parodžius. Baliuje ar jus ar kitos vis gražiau išrodote, negu kasdien. Kitoniškas apšvietimas, kitoniškas pasipuošimas... Ką tai kailbėti! Kam gi būtų tie baliai, kam būtų tie vakarai?
MUNIAMes paprašysime dėdės Jono, kad jis, kaipo ją pažįstamas, kaipo jų draugas, lyg nieko nežinodamas, prikalbėtų abudu juos paskirtą dieną pas mus atvažiuoti... Gudrus dėdė Jonas! Jis visa kuo geriausiai sutaisys.
JANCIA IR MILCIAGudrus dėdė! Jis visa kuo geriausiai sutaisys... Lieps atvažiuoti ir gana!
MUNIAMes gi visos būsime pasipuošusios kuo geriausia juos priimti... Matysiu mamyte, džiaugsies iš mūsų!
JANCIA IR MILCIADžiaugsies iš mūsų, mamyt, džiaugsies!
Mano jus dukrelės, kad bent kas gero iš to išeitų!
MUNIA, MILCIA IR JANCIAIšeis, mamyt, išeis, matysi!
Au! Miego noriu. Tas padūkėlis gaspadorius taip anksti prikėlė... Au!! Sakė, svečiai atvažiuosią... A kad jiems ratai nusmuktų! Tokiam darbymetyj svečiuos važinėti! Važinėja, važinėja; važinėja, važinėja, žmones gaišina. Ir kad bent kas iš to batų! Kaip nieko, taip nieko! Lauki žmogus, lauki, kaip saulės užtekant, kad bent nors vieną kaltūną kas nuimtų, kad bent vieną kas atlikėlę išvestą! Juk tai kaltūnai. Pone Dieve, atleisk sunkius nusidėjimus, tikri kaltūnai! Kam jos neįkyrėjo? Visiems nusideda už durų girdisi šlamėjimas Kas ten šlama.
Panelės dar tebemiega?
JUZIENĖKada gi jos šiuo metu kėlė? Juk dar tik aštunta valanda.
ULIUTĖTik aštunta? Ačiū Dievui, o aš maniau, kad jau dešimta! Bėginėjau, bėginėjau nuo apyaušrio...
JUZIENĖKur taip bėginėjai, ko ieškojai?
ULIUTĖVakar panelės įsakė nueiti sodžiun gauti daug rūtų; atnešti, prisodinti darželio, prisodinti puodžiukuosna28, sudaryt rožių so rūtomis kvietką29 ir pastatyti jį salione ant stalo.
JUZIENĖTaip! Rūtos ir rūtos... pasilenkia į krepšelį Kur gi jos?
ULIUTĖPalauk! Nubėgau Užežeriuos — prašau vienos mergaitės — neduoda, prašau kitos taip pat neduoda. Prašau trečios ir ketvirtos — neduoda ir gana. Tai, sako, įžagsi ir rūtos nudžiūs; tai sėklą išvaisysi, tai apžiūrėsi, nudyvisi30 ir visos rūtos nuruduos. Rėkia, baras, net baisu klausyti, ar burtus, sako, turite, kad čia taip ant rūtų užsipuolate? Visą sodžių išlaksčiau, nei vienos šakelės negavau. Tuomet aš greit — Pagojėn; sakau, našlė Martynienė turi pilną darželį rūtų — ji man duos. Ir, dėkai jai, davė, bet, nors žadėjau didelį sūrį, daugiau neišprašiau — negalioti daugiau duoti. Negalioti ir gana. Net čia ko darželin sodint, nei ko kvietkon skint, susodinau visas puodžiukuosna ir tiek.
Ir sakyk tu dabar, kam čia taip joms tų rūtų prireikė? Išteka jau, ar ką? O jei ir tekėtų, tai, žinau gerai, rūtų vainikan nepjautų. Užtenkta joms mirtų. Panelė gi Jancia ir ponas tai rūtų ir kvapo nemėgsta. Sako: smirda iš tolo tos jūsų rūtos...
ULIUTĖSužiūrėsi, kas joms kada užeina! Kad ir va: kiek jos būdavo prisibara, kiek prirėkia, išgirdę mane lietuviškai kalbant, išgirs gi kokią dainelę dainuojant — tai jau galas: išjuokia, negražiai pasimėgdžioja... Vakar gi kaip užpals visos: dainuok, Uliut, ir dainuok! Pradėjau lenkišką, kurią panelė Milcia vis dainuoja — visos ėmė rėkti: «Lietuviškai! Lietuviškai dainuoki. Užmiršau, sakau, užmiršau. Jos vėl prašyt, prašyt, ką tik nepabučiavo besimeilindamos.
JUZIENĖNa, ir sakyk, ir tikėk, kas dedas! Gi man ir visai šeimynai utugresė31 gaspadorius lenkiškai kalbėti. Sako, taip ponai liepę..
ULIUTĖDurniuoja, ar ką?
JUZIENĖTikrai durniuoja.
ULIUTĖKasžin, ar jie durniavo tada, kai prisakė mums vėzgurnoti32 nors šiaip taip lenkiškai, ar dabar durniuoja?
JUZIENĖKasžin. Aš nesuprantu, ar jie tada durniavo, ar dabar, bet kad durniuoja tai durniuoja... Tik nebereikės dabar mums liežuvio laužyt — ir žmonių juokint savo kalba. Bet jau ką dyvai33, tai dyvai. Ir gaspadorius negali atsistebėti iš to, kas čia dedasi. Sakė.
JANCIAUliut, jau keliamės. Eikš manęs aptaisyti! A, a! Ir Juzienė čia? Ką jūs čia dabar veikiate?
JUZIENĖMes, panyt, ruošiamės.
JANCIARuošiatės, ruošiatės dviese, o prisišaukt negalima! Ak, jus tinginės, begėdės! Ulia, greičiau.
Dar koliosis pačios begėdės būdamos. Kad nedribsotumėt taip ilgai, galėtumėt ir apsiruošt, ir apsidorot. O dabar: miegos, miegos ligi pusdienio — praplės akis ir rėkia: tai jas apvilkite, tai apaukite, tai nuprauskite; lyg negyvėlės. Pfu! Surūgtumėte tokios tinginės! Užtat niekas ir neveda. Kiekvienas mano sau: «bėdą įsigysiu»! O kad žinotų ju pykti! Oi, oi! Piktos visos, kaip raganos, neduok Dieve! Bet, kas man darbo! Numoja ranka Tesižino! Tik gaila: kam teks — tas gailėsis, kam neteks — tas laimės! Oi, gailėsis, tai gailėsis... Dairosi. Pamato krepšelį Ta Uliutė tai tikra varna, numetė krepšelį pakojėn ir paliko. Ateis panelės ir bus riksmo... Ir ant jos ir ant manęs. Bent jau aš iškraustysiu.
Rūtos! Rūtos!
MUNIAGal žinai, Uliut, kokią dainelę apie rūtas.
ULIUTĖAš, panyt, moku daug dainelių apie rūtas, bet man taip nedrąsu nei iš šio nei iš to dainuot...
MUNIA, MILCIA IR JANCIADainuok, Uliut, pasidrąsink! Mes tavęs nebarsime! Nebarsime!
ULIUTĖNedrąsu prie Juzienės Dėdiene, padėk man tamsta, aš nedrįstu...
JANCIAPadėk, Juziene,
Uwagi (0)