Darmowe ebooki » Poemat » Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖

Czytasz książkę online - «Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖».   Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis



1 2 3 4 5 6 7 8 9
Idź do strony:
class="stanza-spacer"> 

*

Čia Juozą bučiavo karštai, apkabinęs, 
Ir traukė už rankos paėmęs; 
Silpnėjo tasai: nuo žvaigždės mat auksinės 
Daug buvo jautrumo pasėmęs!  
 
Motiejus taip prašė, o gal ir širdis, 
Širdis, ta silpnybė žmogaus, 
Gal traukiai ir ėjo kaip jaunas vagis, 
Kad jį pirmąkart kas sugaus!...  
 
Ir ko gi ten ėjo? Vilties neieškojo! 
Ją aiškiai atstūmė patsai; 
Ar rasit širdis jo klausyti nustojo 
Ir jautė drausmes jau mažai?  
 
Ar rasit sau buvo pardaug įtikėjęs 
Bet ko gi drebėjo krūtinė?...  
 

*

Pats Goštautas buvo i miestą išėjęs; 
Sutiko viena juos Marinė.  
 
Nors svečias jai buvo matyt netikėtas, 
Bet to nesuprasi visai; 
Nors veidas išrodė skausmu pažymėtas, 
Bet žodžiai tekėjo liuosai.  
 
Ir atmainą matė Vilaitis Ne vieną: 
Ne taip atvira ir širdinga. 
Bet kas ir nemainos ant žemės kasdieną? 
Ar laiko vilnis negalinga?  
 
Tik vien kad, senovės atminus laikus, 
Ilgėjos senovės gadynės 
Jai veidas išblyškęs nušvito gražus! 
Tai veidas senovės Marinės!...  
 

*

„Mat Juozas į Kauną ryte išvažiuoti 
Norėtų, Motiejus kalbėjo; 
Nepameta vis kunigystės sapnuoti; 
Tai kam tiek ir mokslo išėjo?” 
 
„Tai didis paveikslas dėl mūsų menkų — 
Sakyti pradėjo Marinė — 
Taip matom idėjos mažai milžinų, 
Tai Juozui garbė begalinė!” 
 

*

Čia Goštauto tėvas pravėrė duris; 
Štai svečias prieš jį netikėtas! 
Bet mainos visi; atsimainė ir jis: 
Jam Juozas dabar lyg norėtas.  
 
Pasveikino jį kaip ligšiol niekados, 
Tik vien iškalbėdams saldžiai, 
Jog jo atviros neaplanko trobos 
Taip brangūs, malonūs svečiai.  
 
Ir kas įstabu! Jį ant vasaros oro 
Užprašė į Aukštdvarį savo; 
Nors tas atsisakė naudot iš jo noro, 
Bet Goštautas prašė, maldavo.  
 
Taip bešnekant laikas lyg upės vanduo 
Jiems bėgo, gaivindams visus; 
Pačiam gal Vilaičiui jau skausmo akmuo 
Nuslinko, ligšiolei sunkus.  
 
Kad sauvaras kunkulo vyrė puta, 
Kad stalą apsėdo arti, 
Ar buvo draugystė gražesnė kada 
Taip linksma ir taip maloni?  
 
Vilaitis nebuvo šnekus niekados, 
Bet Goštautui žodžiai tekėjo; 
Iš Juozo galvos ir iš dvasios drąsios 
Jisai atsigirt negalėjo.  
 

*

„Marinė užmiršt niekados negalės, — 
Kalbėjo Motiejus patsai — 
Jog Juozas išplėšė iš gaisro gerklės 
Ją gyvą, kad degė namai!” 
 

*

„Ir kaip atsigerinti86 Juozui galėčiau? — 
Atsiliepė liūdnai Marinė — 
Ar rasit kad tautišką gymną87 atspėčiau 
Prikelti iš miego tėvynę? 
 
Tas gymnas be trenskmo, be grožės žiedų 
Turėtų kaip upė tekėti, 
Kurios nesustabdo sparnai vėsulų, 
Negali šiaurys užturėti88.  
 
Tas gymnas gal ausiai nebūtų gražus, 
Vienog jis į širdj įsmegtų; 
(Toks būdas lietuvio, kurs laužo ledus) 
Tas gymnas gal Juozui patiktų”. 
 

*

„Tą gymną paskui gal atspėsi kada — 
Ją partraukė tėvas saldžiai — 
Dabar nors šį-tą mums paskambink ranka. 
Tau stygos taip skamba gražiai.  
 
Kad kvartopijono užgauni balsus 
Tai rodos Dangaus įkvėpimą 
Tau Aniolas kalba, užskleidęs sparnus, 
Ir neša dienos užmiršimą!  
 
Souvenir ir L’Absence89 tu ne kartą vartoji; 
Retam atminties nepaliks; 
Tegul gi ranka juos užskambins baltoji! 
Ir mūsų gal Juozui patiks”. 
 

*

Marinė paraudo. Nors tėvo valia 
Jai buvo šventa visados, 
Nors gundė ją ir širdis gal slapčia. 
Bet kaip? Ar dėl Juozo kančios?  
 
Vienog gi užsėdo prie kvartopijono, 
Užgavo skardžiai jo balsus; 
Ant veido jos balto, ant skruosto raudono 
Lyg tarsi užšvito dangus!  
 
Balsai, lyg pasemti iš Dievo galybių, 
Kaip vilnys siūbavo ir pynės 
Ir liejo monus nekalčiausių gražybių, 
Ir veltu širdis nuo jų gynės!...  
 

*

Nedaug čia ant žemės tokių valandų! 
Laimingas, kursai jas turėjo! 
Bet argi laimingas? Ant tų vakarų 
Ne vienas gal kančią pradėjo!  
 
Jūs valandos sunkios dėl žemės sūnaus 
Jus gražūs bet skaudūs sapnai! 
Kad jūsų ištroškęs žmogus nepagaus, 
Kam žadinat širdį aukštai?  
 
Kam Dangų pravėrę uždarot skaudžiai? 
Uždarot be mielaširdystės! 
Ir lieka tada vien širdies sopuliai, 
Vėkas sunaikinę jaunystės!...  
 

*

Jau buvo vėlu. Juozas grįžo namo. 
Pavargėlius miegas bučiavo. 
Dėl Juozo teip liūdna: važiuoja rytoj; 
Ir pusbalsiu taip sau niūniavo.  
 

*

Ir vėl tu mane, kaip piktoji dvasia, 
Jau gundyti nori skaudžiai! 
Ar tau negana mano skausmų slapčia? 
Ar ašarų maž tematei?  
 
O ne, nepaveiksi! Širdis užkasta 
Atbusti negali sapnams! 
Gana pagavimų, tuštybių gana! 
Jau laikas užgimti darbams!  
 
Žmogaus gyvata tai ne ryto juokai! 
Ne rožėmis barsto takus! 
Kiek kartų ji parveria širdį kiaurai! 
Kaip tankiai jos veidas rūstus90!  
 
Gana nuo žmonių prašinėti širdies: 
Juk žemė — pakalnė verksmų! 
Tik vien beprotis ilgą ranką išties 
Pagriebti šešėlį sapnų!  
 
Daug trokšta širdis, nes ne žemės duktė, 
Ir veltu ji draugo ieškos!... 
Tarp žemės juokų ji — nuliūdus našlė! 
Jai ilgu šalies tolimos!  
 
Gana jau karionės be tikslo gražaus! 
Gana pagavimų, sapnų! 
Jau laikas kentėti dėl aukšto Dangaus, 
Ir vargti dėl gero kitų!...  
 
Przekaż 1% podatku na Wolne Lektury.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
Aštuntoji giesmė
Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai, 
Ir spindi sniegai akimis; 
O taip neseniai baisūs žiemio91 sparnai 
Nešiojo ir vartė pusnis.  
 
Išskleidęs sparnus bėgo, kaukė žiemys, 
Lyg vilkas tarp girių užklydęs; 
Bet priešais jo eina stipresnis rytys92; 
Raminas, iš tolo išvydęs.  
 
Suglaudęs sparnus įsikasęs į sniegą, 
Lyg vilkas pasotintas snaudžia; 
Bet brolis — rytys — draugo ieško, nemiega, 
Žvaigždės ant langų pirštais audžia.  
 
Dangus kaip gražus! Tarp žvaigždžių isikirtę 
Septyni antai šienpjoviai! 
Aukščiaus ir šviesiaus Grigo ratai93 apvirtę; 
Sietynas94 tik šviečia tamsiai.  
 
Graži bus ryto ant rarotų95 važiuoti! 
Man tinka, kad šąla, tyku; 
Kad kyšo iš pušnių beržai apšarmuoti, 
Ir bėga rogutės mišku.  
 
Štai skambalo balsas kur dindi toli! 
Kas kartą garsiaus ir arčiaus; 
Svečiai gal sušalę, šarma aptraukti; 
Prie sauvaro būtų linksmiaus.  
 

*

Bet kur gi tai Juozas ilgai teip užtruko? 
Užvaišino senas Juška. 
Ar gal kur ir kitur dar iš kelio užsuko? 
Bet vaišintis būtų gana.  
 
Ką veikti pas Juškos; Jadvyga juk jau, 
Kaip sakė, seniai ištekėjo. 
Koks skyrius tarp mūsų! Aš maž ką mačiau, 
O jis tiek pažinti galėjo!  
 
Ne man ta našta! Eiti skausmo keliu... 
Ir visko išsižadėti!... 
Išplėšti sau širdį!... O ne, negaliu! 
Ne man visą amžių kentėti!  
 
Gamta kaip graži! Širdį norais vilioja. 
Aš jos užaugintas sūnus! 
Kad laimė sapnuojas, žengt kalinio koją... 
O koks prilikimas baisus!  
 
Kas riša mane? Ar ne gražūs keliai 
Išvestų mane ir tarp žmones? 
Aukščiausi! Spėkų be pavydo davei, 
Tai kam man jaunam tos karionės?  
 
Paškanis vylioja į Maksvą važiuoti; 
Ten mano senovės draugai. 
Tarp mokslų juos gali linksmybė bučiuoti, 
Čia man ir sunku ir aukštai.  
 

*

Bet šąla. Rytys leda stiprina slidų: 
Jau Vaičiui ir kojos nušalo. 
Gana tų sapnų? Laikas grįžti į vidų: 
Gal sauvaras verda ant stalo.  
 

*

„Tikrai kunigėlis gal jau sušalai, 
Bevaikščiodamas vienas ant vėjo? 
Mat brolis pas Jušką užtruko ilgai” — 
Graži Vilaitučė kalbėjo. 
 

*

„Jau vėjas apstojo, nušvito dangus, 
Tik griebia už ausį rytys; 
Jei grįžti į Kauną taip šalta vėl bus, 
Tai mums ir akis išplikys”. 
 

*

„Šių metų kalėdos tikrai kad pamaltos, 
Viešėti svečiams įkyrėjo; 
Kur akys pažvelgs, dunkso lygumos baltos, 
Ir šūkauja balsas tik vėjo. 
 
Kitoniškai vasarą: lygūs laukai 
Linguojas pražydę, žaliuoja! 
Kur akį užmesi, gyvybę matai! 
Linksmiaus ir krūtinė kvepuoja! 
 
Kaip linksma mums būtų, kad vėl kunigėlis 
Pas mūsų tada atvažuotų! 
Kad krinta ant vakaro ilgas šešėlis, 
Gražiai čia dėl jo uždainuotų!  
 
Ir ką išgirstų! Ko nieks negirdėjo, 
Kas širdį uždegtų šalčiausią!” 
 

*

Bet ką? To Anusė atdengt negalėjo, 
Nors Vaičius taip prašė ir klausė.  
 
Bet moterų būdas jautrus kaip širdis; 
Kad prašomos, kaip užtylės? 
Vienam pasakys!... Juk paliks paslaptis!... 
Juk tas jau kitiems nekalbės.  
 

*

„Iš Aukštdvario mus — sakė taip Vilaitučė — 
Aplankė metus praeitus 
Ponaitis; dabar jo sesuo Goštautučė 
Man rašo ir siunčia balsus. 
 
Tik prašo, kad Juozas dar to nežinotų, 
Kad mat netikėtai visai 
Po Vytauto iškilmės jam užgiedotų 
Musiškių mergaičių pulkai”. 
 

*

Čia Vaičius stebėjos, įstatęs akis: 
„Ir ji apie Vytautą šneka!... 
Tikrai, jei jo garsas plačiai taip pasklis, 
Nauja juk tik epoka teka!” 
 
Lyg nieko nežinąs, užklausė tada: 
„Tai kokią ten giesmę giedos?” 
Anusė nusijuokė lūpų ribą: 
„Mat jis nežinotų dar jos!” 
 
Paskui lyg nuraudo ir galvą nuleido... 
Pakėlė... jai akys žibėjo! 
Dvasia įkvėpimo užšvito ant veido, 
O balsas skardžiai taip skambėjo:  
 

*

Paliaukime96, broliai, vaitoti šiandieną! 
Linksmybės teskrysta balsai! 
Tegul jie pažadina širdį kiekvieną 
Ir pakelia dvasią aukštai! 
Kaip marių vilnis, 
Taip linksmesnė viltis, 
Teeina po Lietuvą mūsų! 
Ir vardas garsus 
Tepažadins visus 
Nuo Vilniaus ir Kauno, ir Prūsų! 
 

*

Diena tai pirmoji naujosios gadynės, 
Kuri po vargų užtekės! 
Šiandieną lietuvis didvyriui tėvynės 
Didybės vainiką uždės! 
Ir garsas tasai, 
Lyg kad varpo balsai, 
Aplėks mūsų nuskriaustą šalį! 
Po rūmus gražius, 
Po butus nešvarius 
Pakils, kas atbusti dar gali! 
 

*

Ir Vytauto vardas lyg magišką galią 
Tarp mūsų stos amžių dvasią! 
Pakils milžinai, sau krūtinę apkalę, 
Uždegę ją meile didžia! 
Po amžių penkių, 
Po kelionių klaidžių, 
Atgimus tarp skausmų tėvynė, 
Kaip rytas užšvis! 
Ir pradžiugs tiems širdis, 
Ką šalį mylėjo ir gynė! 
Tu, Vytaute, didis vadove tėvynės! 
Tu skardas didžios praeigos! 
Ir Lietuvai garsų vainiką nupynęs! 
Būk pranašu ryto aušros! 
Taip amžių prašnek! 
Mums krūtinę uždek 
Darbais milžinų — pranokėjų97! 
Tarp skausmų — vargų 
Teeina žingsniais tėvų 
Augintiniai tavo idėjų! 
 

*

Nutilo. Ir Vaičius dabar jau suprato, 
Jog Juozo sesuo tai tikra! 
Ne kaimo mergaitę, bet apšviestą mato! 
Ir kaip dar lietuvė karšta!...  
 

*

„Tai rasit ir tamsta ant susirinkimo 
Pribūsi? — jos Vaičius užklausė — 
Ten bus ir lietuvės; ir joms atgimimo 
Garbė paskirta nemažiausia. 
 
Galėsme iš vieno apskelbti garsiaus 
Ten Vytautą didį didžių; 
Jo vardas, po Lietuvą skrysdams plačiaus, 
Bus mūsų pirmuoju žodžiu!” 
 

*

Čia šunys sulojo. Sužvengė arklys. 
Tai Juozas pagrįžo namo. 
Tur būti ir jam įkyrėjo rytys, 
Nes baltavo antakiai jo.  
 
Bet buvo sau linksmas. Kaip klieriku stojo, 
Retai buvo liūdnas kada; 
Visai atsimainė: kur kitas vaitojo, 
Jis šypsojo lūpų spraga.  
 

*

Jau sauvaras ūžė; vadino prie stalo; 
Prie jo ir šilčiaus, ir linksmiaus. 
Susėdo visi: svečiui teko nuo galo; 
Namiškiai aplinkui toliaus.  
 
Graži Vilaitučė dalino stiklus. 
Kalba lyg kad upė tekėjo. 
Bet Juozas užvis98 buvo linksmas, šnekus, 
Ar gal tokiu būti norėjo.  
 
Taip prūdas, platus ir tamsus nuo vandens, 
Kad audra paleidžia upes, 
Išlauždamas spragą — kastinę99 akmens, 
Krantus rodos savo pames.  
 
Bet audra prabėgo; nušvito dangus; 
Vėl užtvenktas — prūdas plačiai; 
Tik mala, sujudinęs girnų sparnus, 
Ir miltais išeina rugiai.  
 

*

Prie sauvaro karšto apšilo krūtinės, 
Ir valandos bešnekant bėgo. 
Valandrodis mušti pradėjo devynias; 
Ir akys ilgėjosi
1 2 3 4 5 6 7 8 9
Idź do strony:

Darmowe książki «Tarp skausmų į garbę - Maironis (darmowa biblioteka cyfrowa .txt) 📖» - biblioteka internetowa online dla Ciebie

Uwagi (0)

Nie ma jeszcze komentarzy. Możesz być pierwszy!
Dodaj komentarz