Liūdna pasaka - Jonas Biliūnas (biblioteka online .txt) 📖
Liūdna pasaka – jak też mówi sama nazwa, jest to „smutna baśń”, powstała w wyniku obserwacji własnych pisarza rzeczywistości porewolucyjnej (1905 r.).
Znajdujący się w sanatorium w Zakopanem pisarz zostaje świadkiem druzgocącej siły powstańczej. Nieboga Juozapota nieświadoma własnych czynów i rozmów, a jednak niczym na spowiedzi, otwiera przed pisarzem to, co na sercu leży. Słowo po słowie opowiada baśń swego życia, tę smutną.
- Autor: Jonas Biliūnas
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Liūdna pasaka - Jonas Biliūnas (biblioteka online .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Jonas Biliūnas
— Dieve, kiek ponų... Kokie gražūs! — stebėjos Juozapota, stovinėdama, nežinodama, kur dėtis.
— Ko čia dairais? Ar ką pametei? — paklauso apdriskęs „ponas”, matyt, kiemo sargas. Juozapota krūptelėjo, bet pamačiusi, kad į ją žiūri, apsidžiaugė ir nedrąsiai paklaueė — ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?
— Petriukas?!... Ar tai tavo vyras?
— Vyras, vyras! — apsidžiaugė Juozapota.
— Gal koksai maistininkas?! — nusijuokė piktai kiemo sargas — eik į ten — rasi...
Mostelėjo ranka. Juozapota dar norėjo jo paklausti.
— Eik, eik! Čia negalima stovėti... Užginta!36 — suriko ant jos.
Ėjo gatve, išsigandusi, galvą nuleidusi. Matė, kad ton pusėn daug žmonių skubinosi. Visi kaip ir ką pamatyt troško ir bijojo pasivėlinti. Ir jinai ėmė skubintis... Greitai pasibaigė gatvė. Pasirodė didelis platus piečius. Juozapota pamatė ant jo daugybę žmonių, ratu sustojusių. Kareiviai su šaudyklėmis ir blizgančiais durtuvais, ponai žvaigždėtomis kepurėmis, ponios, gražiai pasipuošusios, ir... žmonių, žmonių begalo... Visi, kaip negyvi, tylėjo. Vidury aukšti šulai 37 su kryžavonėmis38 stypsojo...
Apsistojo, nustebusi, nežinodama, kas daryti. Bet matydama, kad visi inten eina, pribėgo į žmonių minią. Kojas jai pakirto, tik kvapą galėjo atgauti...
— Kiek ponų... Kokie gražūs... — šnibždėjo apsiblaususi.
Pamate žilą, malonaus veido senelį, į ją žiūrintį, ir bailiu balsu paklausė: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?...”
Netikėtai žvilgtelėjo į šulus su kryžavonėmis...
Suriko klaikiu balsu ir apalpusi parkrito ant žemės...
*
Vos ne vos iš ligos atsigeivelėjo... Atsitekėjusi, negalėjo suprasti, kur jinai yra. Kažin kokiam kambarėly gulėjo; nepažįstamus žmones matė. Nebejauna, baltai apsitaisusi moteriškė kažin ką į ją prisilinkusi, maloniai kalbėjo. Nesuprato... Negalėjo surinkti minčių, išsisklaidusių. Atminė, kaip per sapną, kad miestan ėjo, kad miesto gatvėmis klajojo... Bet kas toliau buvo, kaip durnuose paskendo. Priežastis ir sėkmė jos smagenyse nebesirišo. Praeities apsireiškimai rodės jai išbarstyti, kaip gražus žolyno žiedas: matė tik atskirus lapelius, ne be patį žolyną. Dabarties nesuprato... Jautė tik neapsakomą kūno silpnumą: skaudėjo strėnas39, kojos buvo sunkios kaip akmuo ir visa negalėjo pasijudinti...
Išplėstom, be išreiškimo, akim žiūrėjo...
Tik vieną kartą tose akyse tartum spindulys žybtelėjo. Kaip ir ką atsiminė ir jos lūpos ėmė krutėti...
Pamatė baltai apsitaisusią moteriškę, maloniai į ją žiūrinčią.
— Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?... — prašnibždėjo tylom Juozapota, įbesdama į ją saro akis.
Norėjo pasijudinti, bet tik skaudžiai sudejavo iš sopulio...
*
Pagijo kūnas, bet ne dvasia. Protas sumišo... Savo klaikaus padėjimo nebejautė taip, kaip jį atjaučia žmogus sveikas. Kada jai pasakojo, kad jinai pagimdžiusi negyvą kūdikį ir kelis mėnesius patale išgulėjusi — nenusiminė, nesumirksėjo akim; mažiausias nuliūdimo ar išgąsčio ženklas nepalytėjo jos veido. Kada rusų valdžia, patyrusi, kas jinai tokia yra, kalėjiman ją įmetė — neprieštaravo ir neverkė. Tik vaitojo ir inkštė,40 kaip kankinamas gyvulys, kada ją raūšė ir plakė, ir visokiais būdais jos kūną dergė... Nepažino nei Damulienės ir jos dukterų, įmestų kalėjiman; nesuprato jų klyksmo ir raudų, kada šios, visiškai su savo tėvyne atsisveikindamos, už kalėjimo durų išnyko...
Išleido ją valdžia, kaipo beprotę jai nebekenksmingą. Pamatė, kad neapsimoka jos iš tėvynės bevežti: žinojo, kad tokia bausmės nesupras, ištrėmimo klaikybių neatjaus... Gimtajan sodžiun ją liepė nuvaryti...
Bet ant Juozapotos žemės jau rusas sėdėjo. Jinai pati liko kampininkė — ubagėlė. Svajonės apie laimingą gyvenimą su vyru, apie vaikus ir sodną išnyko, kaip sapnas. Laimė, kad to nebejautė; nors kūnas kentėjo, tečiaus protas ir jausmai tamsybėj miegojo...
Nuo to laiko ją geri žmonės maitino. Kas savaitę, kokios nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo kieman per savo sodžių ir rinko krepšelin savaitinį maistą. Kartais, kada aiškesnį protą turėjo, ir pati viena pakiemiais vaikščiojo. Vaišingi kaimynai visados ją atminė. Jeigu kas pokylį, vestuves ar krikštynas kėlė — namų šeimininkė dėjo ryšelin ragaišio, mėsos ar varškės su sviestu ir, pašaukusi mažą dukrelę, liepė: „Lėk, nunešk tą Juozapotai”. Jeigu didesnė kokia šventė ar Velykos atėjo — vėl visos motinos siuntė savo mažus vaikus su bandele ar pora dažyti kiaušinių į Juozapotą. Moteris jai ir rūbus ir baltarūbius davė... Visas sodžius priprato į ją žiūrėti, kaip į savą. Pamatęs kas pro langą su krepšeliu atvykstančią, sakė: „Ut, mūsų Juozapota ateina...”
Taip tarp kaimynų gyveno...
*
Dešimtis metų praėjo... Žmonės augo ir džiaugės ir pasenę mirė. Tūla Juozapotos draugė-vienametė vaikų anūkų susilaukė ir šį pasauli apleidus, jau amžinu miegu šaltoj žemelėj miegojo. O jinai vis dar tebegyveno. Liko tarp jaunųjų viena, kaip tarp žalio miško sausas stuobrys... Naujosios kartos žmonės nė be taip, kaip jų tėvai, Juozapotą mylėjo, rečiau ją ataminė. Dažnai kentė jinai badą, stigo kuo apsivilkti. Vaikščiojo apiplyšusi, sustyrusi. Ėmė nekęsti jos tie, pas kuriuos ant kampo gyveno: mažiau jau galėjo aniems maisto nuo žmonių parnešti. Suskurusi, per žiemas užkrosny tupėjo. Tik, vasarai atėjus, geriau kiek jautės: nors ne taip žmonėms po kojų troboj maišės, mažiau anų buvo neapkenčiama ir lojojama41. Be jokios priežiūros tada po laukus vaikščiojo... Slankės po paupį ir pušyną, kur vasariniuose namuose daug ponų gyveno. Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savo išdžiūvusį kūną pridengusi; ėjo dejuodama, lazdele pasiramsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą vilkdama. Visiems nešė nusiminimą ir nesuprantamą širdies neramumą...
Pamačiusi dailiai apsitaisusius ir laimingus, stebėjosi tartum norėdama ką atsiminti, ir pamėlynavusiom lūpom šnibždėjo: „Kiek ponų... Kokie gražūs...”
Arba įbedusi savo klaikias, be gyvybės akis, klausė tūlą: „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?...”
Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką nelaimingąjį? Ar tikėjosi, nors numirus, jį pamatyti?...
Vienas Dievas težino...
Zakopane
7. VI. 1907 m.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
1. plaučiuosna — į plaučius. [przypis edytorski]
2. tečiaus — tačiau. [przypis edytorski]
3. tūlas — dažnas, ne vienas. [przypis edytorski]
4. kertė — kampas. [przypis edytorski]
5. neišturėjau — neišvėriau. [przypis edytorski]
6. išsibūdėti — apsiginti. [przypis edytorski]
7. išliuosuoti — išlaisvinti. [przypis edytorski]
8. gausma — gausime. [przypis edytorski]
9. pakaktinai — pakankamai, užtektinai. [przypis edytorski]
10. ūmus — energingas, spartus. [przypis edytorski]
11. kai katrose — dabar: kai kuriose. [przypis edytorski]
12. miškuosna — į miškus. [przypis edytorski]
13. sėdėti ant vietos — sėdeti vietoje, nieko neveikti. [przypis edytorski]
14. galežilitais — padengtais geležimi. [przypis edytorski]
15. sopulys — skausmas. [przypis edytorski]
16. suturėjusi — sulaikiusi. [przypis edytorski]
17. ėmti — dabar: imti. [przypis edytorski]
18. pogulys — dienos miegas, poilsis. [przypis edytorski]
19. išmėtinėjimo — su priekaištais. [przypis edytorski]
20. pačią — žmoną. [przypis edytorski]
21. pardums — atskubės. [przypis edytorski]
22. užodarbin — uždarbiauti. [przypis edytorski]
23. svietelis — malon. apie pasaulį, pasaulėlis. [przypis edytorski]
24. poteriauti — kalbėti poterius, melstis. [przypis edytorski]
25. Ištol — iš toli. [przypis edytorski]
26. bekalėdodama — elgetaudama. [przypis edytorski]
27. ubagė — beturė, valrguolė. [przypis edytorski]
28. tvertis — griebti (rankomis), čiupti. [przypis edytorski]
29. iš reto — iš lėto. [przypis edytorski]
30. nesuturės — nasulaikys. [przypis edytorski]
31. Slapčiai — dabar: slapta. [przypis edytorski]
32. arielka — degtinė. [przypis edytorski]
33. Padašdi, ja sičas... sičas... — Palauk, aš tuojau... tuojau... [przypis edytorski]
34. nebolna... ničevo... ja tebia pocalu — Nebijok... nieko... aš tave pabučiuos... [przypis edytorski]
35. Čort... — Velnias... [przypis edytorski]
36. Užginta! — uždrausta. [przypis edytorski]
37. šulas — žymus asmuo, veikėjas. [przypis edytorski]
38. kryžavonės — kryžmai sudėtos dvi virvės, jungiančios porines vadeles, kad būtų lengviau arklius valdyti. [przypis edytorski]
39. strėnos — nugaros apatinė dalis žemiau juosmens. [przypis edytorski]
40. inkštė, — tyliai dejavo. [przypis edytorski]
41. lojojama — išjuokiama. [przypis edytorski]
Wolne Lektury to projekt fundacji Nowoczesna Polska – organizacji pożytku publicznego działającej na rzecz wolności korzystania z dóbr kultury.
Co roku do domeny publicznej przechodzi twórczość kolejnych autorów. Dzięki Twojemu wsparciu będziemy je mogli udostępnić wszystkim bezpłatnie.
Jak możesz pomóc?
Przekaż 1% podatku na rozwój Wolnych Lektur:
Fundacja Nowoczesna Polska
KRS 0000070056
Dołącz do Towarzystwa Przyjaciół Wolnych Lektur i pomóż nam rozwijać bibliotekę.
Przekaż darowiznę na konto: szczegóły na stronie Fundacji.
Ten utwór nie jest objęty majątkowym prawem autorskim i znajduje się w domenie publicznej, co oznacza że możesz go swobodnie wykorzystywać, publikować i rozpowszechniać. Jeśli utwór opatrzony jest dodatkowymi materiałami (przypisy, motywy literackie etc.), które podlegają prawu autorskiemu, to te dodatkowe materiały udostępnione są na licencji Creative Commons Uznanie Autorstwa – Na Tych Samych Warunkach 3.0 PL.
Źródło: http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/biliunas-liudna-pasaka
Tekst opracowany na podstawie: Jonas Biliūnas, Liūdna pasaka : [apsakymas], Vilnius, Juozapo Zavadzkio lėšomis ir jo sp., 1908 [i.e. 1907].
Wydawca:
Uwagi (0)