Liūdna pasaka - Jonas Biliūnas (biblioteka online .txt) 📖

— kalbėjo jinai tyliai, svajodama ir į jį glausdamasi — turėsma savo žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau-sau!... Susilauksma vaikų... Būsma ne be vieni... Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį ir kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų. Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni būsma...

Vyras klausė tų savo moters svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė tikėti. Jam pradėjo regėtis, kad jisai ne be neturtelis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turįs pakaktinai9 nuosavios žemės, turenis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis... Ir tokį džiaugsmą savo širdy pajuto, kad norėjo pagriebti sėdinčią Juozapotą ir kelius kartus su ja po aslą apsisukti. Tik, kažin ką atminęs, susiturėjo...

— Reikia eiti pažiūrėti, ką sodžiaus vyrai kalba — tarė, atsidusęs ir pasiėmęs kepurę.

— O ką, Juozapui, jeigu rusų valdžia nepasiduos? — paklausė ne tai rimtai, ne tai juokaudamas, atsigręžęs nuo durų.

Juozapota atsistojo, tartum, ko išsigandusi. Bet tuojau sučiaupė lūpas ir žybtelėjus akim, netikėtai suriko: „Vyti tuos rusus iš musų krašto, vyti! Ar atmeni, kaip anais metais mane kazokas užpuolė? Kad ne tu ir tėvelis, būčiau pražūvus...”

Primintasai kazokas visą kraują Petrui galvon suvijo.

Žvilgtelėjo degančiom akim į moterį ir, sukandęs dantį, dusliu balsu tarė: „Išvysma juos, išvysma!”

Išeidamas pro duris, stiprai suspaudė savo kumštį.

*

Žmonės-vergai, dar nesenai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek ankščiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas: tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atydžios pro ausis praleidė.

Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai iš sakyklos raštas ir įvairios žinios vienu matu žmones sujudino, naują viltį jų širdyse uždegė.

Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindamas iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė .

Tečiaus buvo ir tokių, labiausia tarp jaunesniųjų, kurie liepsnojančia širdžia ir degančiom akim žiūrėjo į vienas kitą ir, stiprai spausdami kumščius, šnibždėjo: „Nebevergausma ponams, išvysma rusus!”

Tuo tarpu senesnieji tik dūsavo, liūdnai galvas linguodami: jie ir nemėgino karštesniųjų suturėti...

Tų karštesniųjų tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas, žmogus jautrus ir ūmus10, negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti. Nors toliau savo miestelio nebuvo nuėjęs, o apie pasaulio ir žmonių reikalus nedaug teišmanė, tečiaus žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. Jautri širdis ir karšta galva daug jam tame dalyke padėjo. Ir pirma ne kartą, dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas, aptemusiom akim žiūrėjo į pono rūmus ir jo omenyje kildavo naujas šviesus gyvenimo paveikslas... Tik prieš tą paveikslą pats jisai toks buvo silpnas, neturtelis-vergas. Žinojo, kad šioj ašarų pakalnėj yra žmonės turtingi ir gražūs, laisvi ir laimingi: tik nežinojo, kad ir vergas gali aniems būti lygus, gali lygių teisių reikalauti. Bet mažiausias vėjelis jautrioj Petro širdy tokią viltį galėjo uždegti, naujus troškimus sujudini. Tik to tyraus vėjelio vis nebuvo... Ligi šiolei jis matė gyvenimą sunkų, apniukusį; ėjo to gyvenimo keliu, baudžiavos grandimis išgrįstu. Kad tą kelią galima žolynais išbarstyti, lengvesnį padaryti — nežinojo ir nedrįso svajoti. Aplinkui buvo neapsakomai skurdu ir šalta. Viena Juozopota tą jo gyvenimą šildė: su ja buvo ramus ir laimingas, vargų naštos nejautė. Tečiaus atmindavo kartais, kad ponas kiekvieną valandą gali tą brangią moterį jam iš rankų išplėšti ir purvan suminti: tada vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi. Tik, kai Juozapota dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų į ji žvilgtelėdavo, vėl jo širdis atsileisdavo ir visą užmiršdavo...

Kunigo prakalba ir raštas buvo tat anasai netikėtas vėjelis, kursai Petro veidan papūtė ir jo galvoj naujas mintis sukėlė. Sukėlė jas, kad nebeišnyktų, bet augtų ir plėtotųs. Ir kaip tos mintys galėjo neaugti ir neplėtotis, kad kasdien plaukė naujos žinios, vis įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo garsaus šventadienio dar ne taip daug laiko praėjo, tečiaus visi, ir tolimesnieji, apie tat žinojo ir kalbėjo. Pasakojo, kad ir kitose kai katrose11 bažnyčiose kunigai tą patį skaitę: kad žmonės visur ginkluojąs! Ir einą miškuosna12; kad vienoj vietoj jie jau sumušę ir išvaikę didelę rusų kariuomenę; kad jūromis atvešią daugybę šaudyklių ir kitų karo įnagių ir greitai visus žmones apginkluosią... Vieni tikėjo tuo, kiti ne. Bet visi susirūpino, sujudo. Buvo tai dienos karštos, neramios ir laikas neapsakomai greitai lėkė... O čia vėl pasklydo gandas, kad kažin koksai kunigas pats vedąs žmones prieš rusus, einąs kaip liūtas, kuriam didžiausia kariuomenė nieko napadaranti, kurio kareivių kulipkos neėmą... Žmonės dar labiau susidrumstė...

Petras jau senai tarėsi su apylinkės ir savo sodžiaus draugais, ką daryti. Jautresnieji sutiko, kad snausti esą negalima. Reikią ruoštis, nors kokį įnagį nusikalti, nes galią prireikt ar patiems gintis ar kitiems eiti padėti; kad sėdėti ant vietos13, sudėjus rankas, ir negražu, ir gėdų esą, ir dar prakišti galima — žemės negauti.

Ir paskum vienas kitą ėmė karštesnieji nešti į kalvį visokius galežgalius...

Ausdama, pamatė Juozapota vieną dieną pro langą, kaip Petras išsinešė iš klėties delgę ir šakes ir, apsidairęs, ko bijodamas, greitai išnyko už kiemo vartelių. Nutylėjo, nepaklausė apie tai vyro... Bet po kelių dienų, nešdama prievakary paršui ėsti, netikėtai pamatė šaly gurbų Petrą su dviem jaunais kaimynais, Antanu ir Kaziu — grečium sustojusius ir išsižergusius: visi trys turėjo rankose ilgus, galežilitais14 galais pagalius ir sutardami nuožmiai badė jais orą.

— Ką jus čia dirbat? — sušuko, nustebusi, Juozapota.

Vyrai, ją išvydę, su džiaugsmu batų pasislėpę, tik nebesuspėjo. Visi trys išsitempė, traukdami užpakalin savo pagalius.

— Cit, Juozaput, nieko bloga — atsiliepė Petras, šluostydamas nuo kaktos prakaitą — mes tik mokomės, kaip su rusais reikia grumtis...

Tokie juokingi su tais savo durtuvais buvo ir taip linksmai į ją visi trys pažiūrėjo, kad jinai tik nusišypsojo, jais gėrėdamasi. Tečiaus iš gurbo išeidama, pajuto, kad jos širdį kažin koksai šaltas sopulys15 suspaudė. Nebuvo baili: turėjo širdį jautrią ir galvą karštą, o į patį gyvenimą gal linksmiau kaip jos Petras žiūrėjo, nes to gyvenimo pavojaus nesuprato. Bet širdis, labiausia moterės, dažnai atjaučia tai, ko galva nesuprata. Ir jeigu Petras būtų Juozapotai visus užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis gal greičiau visą neatsargumą ir pavojų būtų pajutusi ir vyrą nuo klaikaus žingsnio suturėjusi16. Petras, tartum, tą jausdamas, jau kelintą dieną su savo užmanymais nuo moterės slėpės: bijojo jos ašarų, išgąsčio. Jisai nutarė būtinai eiti su kai kuriais draugais miškan ir tenai susidėti su maištininkais: patyrė, kad netoli esąs jų didelis būrys ...

Tą patį vakarą, kai juos Juozapota rado šaly gurbų, narsiai orą badančius, Petras susikalbėjo su draugais rytoj prieš auštant iš namų išeiti. Įėjęs trobon, nebenorėjo nei vakarienės valgyti. Kai Juozapota bailiu balsu ėmė klausinėti, kam tuos durtuvus įsitaisė, ir reikalavo, kad pasakytų visą teisybę, Petras apkabino ją drebančią ir stiprai į savo krūtinę prispaudė...

— Man, kažin kodėl, taip širdį sopa, tokia bailė ėma17 — skundės jinai visa glausdamasi...

— Nebijok — ramino vyras — nieko blogo nebus: rusus nuveiks ir išvys iš mūsų krašto. Durtuvus įsitaisėm tik taip sau: jeigu kartais užpultų kokie kazokai, kad turėtume kuo gintis... Visaip juk gali atsitikti...

Ir ėmė savo moteriai pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti, ir kaip bus gera paskum, kai žmonės nusikratys nuo rusų valdžios, įgaus laisvės ir gaus žemės kiekvienas... Susilauks vaikų jiedu... Bus laimingi...

Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais tikėjo — tikėjo tvirtai, be abejojimų.

Juozapota klausė, visa užkaitusi, kaip į brangų paveikslą, į vyrą žiūrėdama.

Taip užsisvajoję, maloniai susiglaudę, išsėdėjo visą vasaros naktį... Atsigulė tik prieš pat auštant.

Juozapota užmigo laiminga, kaip kūdikis...

Tada Petras tyliai — tyliai atsikėlė iš lovos, pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją, persiskirdamas ir nesušlamėjęs, ant pirštų galų išėjo...

*

Juozapota sapnavo:

Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Eina tuo sodnu, mažu kūdikiu nešina... Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis mirga, tarp medžių šakelių paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur taip romu ir šilta... Juozapota spaudžia į savo laimingą krūtinę kūdikį ir skubinas, skubinas... Už sodo jos Petras aria... Jam pietus neša, jam kūdikiu pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių išlengvo kalneliu stumantį... Bet netikėtai ir gražus sodnas ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir priešais baisų, gilų kaip bedugnę, griovį. Iš apačios girdi skaudų dejavimą ir balsą, pagalbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota, išsigandusi, skubinas į jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą... Pažiūri į kūdikį: nebegyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis — kaip drobė. Klaikumo perimta, surinka nesavu balsu. Jos kojos paslysta ir kartu su kūdikiu krenta bedugnėn...

Atbudo, visa krūptelėjus. Juto, kaip vienu akies mirksniu jos akyse sužibėjo saulės spindulys, greitai už debesio pasislėpdamas. Buvo jau labai vėsus rytas. Pramigo! Šoko iš lovos, susigėdusi. Nusistebėjo, kad nejuto, kaip išėjo Petras. Visados jusdavo, kartu su juo keldavos... Kodėlgi šiandien taip?.... Bet tuoj nurimo ir sapną užmiršo. Persižengnojo ir, atsiklaupus, ėmė poterius kalbėti. Puskum greitai pakūrė krosnę, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų laukti...

— Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! — išgirdo Juozapota pažįstamą balsą.

— Ant amžių...

Vidun įėjo kampininkė Urbonienė ir su atydžia apsidairė po trobą.

— O kodėl gi tamsta šiandien taip vėlai su pusryčiu? — paklausė, matydama Juozapotą dar raguolius kepančią — kiti jau senai pavalgė ir pogulio18 sugulė!

— Pramigau — atsakė ši — ir taip jau skubinuos! Gerai da, kad Petras ilgai nepareina — būčiau nebesuspėjus...

— Na, gali nesiskubinti: nebepareis! — tarė Urbonienė ir ne tai su pasijuokimu, ne tai su džiaugsmu pažiūrėjo į Petrienę.

— O kodėl gi? — nusistebėjo Juozapota.

— Tai gal gi nežinai?!

— Ne, nieko nežinau?!

Juozapota pametė kepti raguolius ir, atsisukus, užkaitusiom nuo ugnies akim žiūrėjo į Urbonienę. Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus. Bet dabar jos širdį kaip ir replėmis kas suspaudė.

— Ta liežuvininkė ką nors žino, — perėjo jai per galvą mintis — gal ką bloga?!

— Ne, aš nieko nežinau — atkartojo jinai — ką tamsta nori man pasakyti? Urbonienė piktom akim žvilgtelėjo į Petrienę. Valandėlę tylėjo. Jai tartum saldu buvo turėti svetimą paslaptį, lepintis jąja ir kankinti jauną moteriškę. Tik neilgai galėjo iškentėti nepasakius...

— Nagi tavo Petras su Damulio Kaziu ir Antanu miškan išrūko... Į maištininkus! Mačiau, kaip su durtuvais visi trys auštant pakluonėmis ėjo... Visi žino!...

— Meluoji! — norėjo surikti Juozapota.

Tečiaus ataminė savo Petro kalbas ir susirūpinimą, ataminė, ką pati vakar šaly gurbų matė — ir įtikėjo... Sunki našta užgulė jos krūtinę... Netikėtai pajuto norą kam nors širdį atidaryti, savo mintis papasakoti, Petrą išteisinti; bet pažiūrėjus į piktas Urbonienės akis, tik sučiaupė lūpas ir nusisuko, žinojo, kad toji moteriškė tik pasidžiaugs iš jos nelaimės, išjuoks jos viltis...

Kaip tik Urbonienė išėjo... Juozapota užsimetė ant galvos skarą ir nubėgo į Damulį. Tenai niekas ir pdgulio negulo: visi buvo trobo] susirinkę. Senis tėvas ant suolo susikuprinęs sėdėjo, motina gale lovos verkė. Dukterys kniukčiojo... Juozapota pagarbino Dievą ir bailiai užkrosny atsisėdo. Visi tylėjo. Į juos žiūrint, ir ją graudulys paėmė. Gerklę staiga, tartum, kas kamoliu užkišė; ant blakstienų ašaros sublizgėjo. Pati nepajuto, kaip ėmė balsu raudoti.

— Tai ir tavasai išėjo? — išmėtinėjimo19 balsu tarė Damulienė — gal jisai mūsiškius ir prikalbėjo...

— Tylėk, motin!... Netauškėk niekų — subarė Damulis pačią20 — jaunųjų nereikia prikalbinėti ir patys moka kišti galvas, kur jų nėprašo... Nebijok! Greitai pardums21 namo, kai paragaus bado ar dūmų pauostys... Su jaunais dažnai taip esti...

— Pagaliaus, gal nieko taip jau baisaus tame ir nėra — tęsė jisai, nuo suolo atsikeldamas — ne mūsų vienų; daugelis dabar miškuose renkas... Kaip girdėti, rusai išvisur bėga... Ką gali, žmogus, žinoti — gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?...

Ir senio Damulio akyse netikėtai sužibėjo jautri ugnelė. Gal dilgtelėjo jam galvoje mintis, kad jeigu ne senatvė, ir jisai neišturėtų — eitų į sūnus, miškan, rusų mušti...

— Gink, Dieve, jeigu kokia nelaimė... — dejavo motina, ašarodama.

— Dievo valia! — atsiliepė vyras, atsidusdamas.

Bet ir jo širdį vėl rūpestis suspaudė...

— Tik žiūrėkit, niekam apie tatai nepasakokit — prigrąsė visiems — o jeigu kas, nepažįstamas, klausinėtų — sakykit, kad užodarbin22 išėjo...

Juozapota parėjo iš Damulio mamo, jeigu ne linksmesnė, tai daug ramesnė. Graudu buvo, labai graudu. Bet jautė, kad ne be taip skaudžiai širdis krūtinėje plaka.

— Gal nieko taip jau baisaus tame ir nėra — ataminė Damulio žodžius.

— Juk jisai — mąstė jinai — žmogus senas, daug matė ir pergyveno — negali apsirikti...

— Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?...

Šitie žodžiai, kaip motinos ranka, Juozapotą paglostė, jos širdį sušildė...

Persižegnojo ir atsisėdo pusryčiauti... Pirmą kart viena!... Ant blakstienų ašaros blizgėjo... Bet valgė...

Pavalgius, uoliai ėmėsi kasdieninio darbo...

Buvo patsai vidūvasarys. Pasitaikė paliūtis ir žmonės, metę rugius pjauti, skurdo triobose, nežinodami, ką veikti: moterys, parsinešusios berželių šakelių, dirbo vantas, o vyrai sukaliojos apie gurbus ir tvoras. Apsnūdę, nepakakinti... Visiems rūpėjo rugiai, o čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purkštė purkštė...

Juozapota atsinešė iš svirnelio drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Matavo tą drobę ir karpė. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti.

Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį23 trankos? Gal