Lietuviaiamžių glūdumuose - Vincas Pietaris (czytac TXT) 📖
Lietuviai amžių glūdumuose jest to pewnego rodzaju traktat o głębokiej przeszłości narodu litewskiego, o czym tez mówi sam tytuł utworu.
Autor przedstawia powstający naród litewski, powstający w sąsiedztwie narodu włoskiego, greckiego i in. Wspominane sąsiedztwo nie jawi się tu bez powodu. Podkreślając szczególną wagę języka w historii każdego narodu, autor rozwija myśl współzależności różnych z pozoru narodów. Współzależność owa i bliskość kulturowa znajduje swój wyraz właśnie w języku, zarówno w pojedynczych wyrazach, jak i zdaniach. Czyżby to były próby tworzenia nowej teorii w oparciu o historię, kulturę i język któregoś z nardów?
- Autor: Vincas Pietaris
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Lietuviaiamžių glūdumuose - Vincas Pietaris (czytac TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Pietaris
Jie gi sako, jog pirmutiniai lotynų ir graikų namai buvę apskriti (apvalainiai) tam tarpe, kada etruskų namai (paėmusių išrodą namų kaip ir visą pradinę kultūrą nuo peliazgų — jeigu tik patys etruskai nebuvo stačiai skirta genčia peliazgų) būtent buvę keturkampiai. Viduryje gryčios (stubos) stovėjus ugniavietė (focus). Tokią nuo dūmų susmilkusią gryčią vadino — atrium. Joje stovėjo naminių dievų altorius, lova pačių ir stalas, labose buvus padalyta nedidelė skylė (aukštinis), uždengiama lietaus laikė moliniu uždangalu. Lotynai gyvendami Italijoje paėmė iš etruskų šitų keturkampių namų išrodą. Weiss’as parašęs šitai apie lotynų gyvenimą prideda: „pagal senovių papratimą ir dabar namuose stovi: pačių lova, naminių dievų altorius ir staklės”. Toks buvo pirmutinis lotynų namas Italijoje. Prie jojo atsakomai reikalui pristatydavo dar gryčias (stubas).
Kaip matom, senovės Italijos gyventojų namai ir senovės lotynų namai, užnešę labiausiai ant lietuviškų dūminių stubų.
Pas tą patč Weiss’ą randame žinią, jog etruskų moteryss dėl užsiklėstimo vartojo tokį jau dalyką, kaip mūsų drobulė ir taip jaugi baltos barvos. Ten gi žiūrėdami, nupieštas etruskiškų moterų galvas, matyti galime ir galvos priedangą, užnešančią ant mūsų pakalkių, tiktai ne su atdaru viršum, kaip mūsų pakalkės, bet uždengtu. Čion reikia pridėti, jog pagal Weiss’ą, etruskai ir sudėjimu savo kūno ir išdarbių savo paveikslais rodė, jog esą grynai azijietiško paėjimo.
Bet meskime akį ir ant pačios Italijos žemės. Ant upės kranto Tiber-Tibur stovi garsiausia ir gilios senovės pilė lotynų — Roma. Vieni jųjų rašytoįai sako, būtent ji buvus įkurta laike pirmos olimpiados, kiti nutaria esant sykiu sukurta su Kartagina. Ryškaus pradžios paženklinimo niekur nėra, nors visi neveik senovės rašytojai rodo, jog šita pilė buvo įkrauta ant vietos dar senesnės pilaitės, kuri vadinosi palatium ir stovėjo ant kalno vadinamo: „palatinus”.
Žinodami, jog svetimtaučiai iškreipia mūsų varus, ar galime daleisti, kad šitieji vardai: Tiber, Palatium ir palatinus galėtų būti lietuviškais? Juoties galime. Nes jeigu naujesnieji mūsų gadynėse vardai: Uolkertis, Vytautas, Gardinas, Žemaičiai ir t.t. tapo iškreipti į: Olgierd, Witold Grodno, Żmudź ir t.t. , tai savasis lengva daleisti, jog amžių glūdumuose mūsų vardus: Duburys, pilaitė, pilaitinis ir kitus, žmonės neturintys jokio apšvietimo, galėjo iškreipti į Tiber-Tibur, palatium, palatinus. Užsiliko tiktai vienas vardas grynai musiškis, tai Roma.
Kada iš mažos pilaitės buvo sukurta didelė pilis ir labai apginkli, kada stojos apygardes užveja, kaipgi ją galėjo žmonės gyventojai užvadinti. Jeigu jie buvo lietuviais? — Ramove Roma! Kaip ir ant patyčių patys romėnai surišo du žodžius savo raštuose į krūvą: Romo — asylum — ir paliko mums dėl pasistebėjimo. Paliko gryną mūsų vardą ir jo lotynišką išvertimą.
Bet eikim toliau.
Paržiūrėdami senovės Italijos geografiją randame šiokius genezių vardus, miestų ir upių.
Šitų visų žodžių sunku šiandien atrasti šaknis lotynų kalboje; man rodos, jog jie ir niekados neturėjo jokio išreiškimo minėtoje kalboje — neturėjo šaknų. Kitaip sakant, reikia mislyti, jog šitie ir daukumas kitų vardą, rastų senovės Italijos geografijoje, buvo paimti iš svetimos kalbos ir greičiausiai iš lietuviškos, kurioje randame dėl jųjų šaknis ir aiškų išguldymą. Šitas atsitikimas liudija, jog giloje senovėje lietuviai gyveno Italijoje ir turėjo jau gana aukštą apšvietimo laipsnį. Nes kaip matyti, gyveno skirtomis gentėmis ne tiktai kaimuose, bet ir apginkluotuose miestuose — pilėse. Lotynų mokyti senovės rašytojai tvirtina, jog jie Italijoje įgijo „jautį” italus ir nuo jo vardo davė visai Italijos žemei pavardę. Taip šita gentė godoja jautį už jo naudingumą, jog ant jo vardo buvo įtaisytos ypatingos šventės, kurių laike jaučiams tekdavo didžiausi godonės ženklai. Tai buvo daroma ne be reikalo. Patys lotynai gerai suprato svarbą jaučio prie laukų darbo ir nusprendė savo raštuose, jog tiktai tąsyk stojo žmogus artoju ir žemės dirbiku, kada įgijo jautį. Tarpe kitų Europos tautų tiktai Lietuvoje mes randame lygiai didelę godonę, kurios žymė da užsilaikė ir iki mūsų dienų, o labiausiai lietuviškose dainose.
1. glūdumas — giluma, tolybė. [przypis edytorski]
2. įtalpa — turinys. [przypis edytorski]
3. katalikystė — katalikybė. [przypis edytorski]
4. apmonijimas — apgaulė. [przypis edytorski]
5. misingis (vok.) — žalvaris. [przypis edytorski]
6. sarmata — gėdos jausmas. [przypis edytorski]
7. išmislai — čia: išradimai. [przypis edytorski]
8. maištrium — maišytai, mišriai. [przypis edytorski]
9. užnašumas — panašumas. [przypis edytorski]
10. susiedystė — kaimynystė. [przypis edytorski]
11. cielas (brus.) — visas. [przypis edytorski]
12. labiausiai atsakanti — labiausiai tinkanti. [przypis edytorski]
13. sanskritas — kalba, kurioje parašytos šventos Indijos knygos. Šitos kalbos dabar jau ne viena tauta nevartoja. [przypis autorski]
14. darau pastogę — Rėdystės prid. „Stagayami” — yra tai gyvas lietuviškas žodis stiegti stogą šiaudais. Aš stiegiu... mes stiegiame toks žodis yra tebevartojamas apie Jurbarką, daugiaus Suvalkų valdyboje panemuniais ties Jurbarku. Prūsų lietuviai taipogi tą žodį vartoja: tą žmogų, kuris dengia stogą, vad. „stiegiku”. [przypis autorski]
15. penas — dab.: maistas. [przypis edytorski]
16. raištis — čia: ryšys. [przypis edytorski]
17. mislyti (brus.) — samprotauti. [przypis edytorski]
18. vienlyčnumas — panašumas. [przypis edytorski]
19. daleidimas — prielaida. [przypis edytorski]
20. medegiška — medžiagiškas, čia: materialioji. [przypis edytorski]
21. godojamas — garbinamas. [przypis edytorski]
22. gadynė (brus.) — metas, laikas. [przypis edytorski]
23. minavoti — minėti. [przypis edytorski]
24. Kaukas — Šitas vardas ir šiandien Lietuvoje da užsilaikė. Apie jįjį yra ir daina: „Penkvalakių Kauko/ Trys valakai lauko... Iš senovės pasakų matyt, jog buvo ir dievaitis „Kaukas”. [przypis autorski]
25. parama — čia: pagrindimas prielaidos. [przypis edytorski]
26. vienskaitlis — vienaskaita. [przypis edytorski]
27. daugskaitlis — daugiskaita. [przypis edytorski]
28. Eldija — negali būti palyginta už vieną laivą, nes man rodos, kuo tikriausias bus žodis eldija, ką slaviškose kalbose vadina: flot, flota, kur sykiu plaukia keletas laivų, ar tai kariški — ar šiaip draugystėje plaukiantieji keli laivai. Red. [przypis redakcyjny]
29. rėdystė — valdžia. [przypis edytorski]
30. subujoti — išaugti, suvešėti. [przypis edytorski]
31. navatnas — naujoviškas. [przypis edytorski]
32. barva (lenk.) — spalva. [przypis edytorski]
33. užneša ant [...] vardų — yra panašūs į vardus. [przypis edytorski]
34. ciklopas — senovės graikų mitologijoje vienakis milžinas. [przypis edytorski]
35. prasimanė ginklą — Taip matom vienokį beveik žodį graikiškoj ir lietuviškoj kalbose: αίχμή — iešmas. [przypis autorski]
36. lemtesnis — geresnis. [przypis edytorski]
37. skurėlė — nuo ž. skura, t.y. oda. [przypis edytorski]
38. avėtuvas — autuvas. [przypis edytorski]
39. yla — šits žodis vienos šaknies su žodžiu „iltis”. [przypis autorski]
40. marškonis — lininis, drobinis audeklas. [przypis edytorski]
41. abelnas — visuotinis, bendras. [przypis edytorski]
42. Dzeusu kaip ir iš dzūkiško — graikiškoje kalboje yra kitas žodis dėt Dievo, labiaus užnašus — θεύϛ. [przypis autorski]
43. Dabar [...] dukterį — navatnas yra atsitikimas šitame: Νύμϑη nuotaka, merga, paeina nuo νομϒάω atsidūkstu. Kitaip sakant, νομϑη — padūkus. Merga galėjo paeiti nuo graikiško žodžio μρϒάω — da duktė taipogi galėjo būt paėjus iš lietuviško žodžio duktė [przypis autorski]
44. rokundas — skaičiavimai, aritmetika. [przypis edytorski]
45. atvanga — prieglauda, apsauga. [przypis edytorski]
46. įtimpęs — įsigalėjęs. [przypis edytorski]
Wolne Lektury to projekt fundacji Nowoczesna Polska – organizacji pożytku publicznego działającej na rzecz wolności korzystania z dóbr kultury.
Co roku do domeny publicznej przechodzi twórczość kolejnych autorów. Dzięki Twojemu wsparciu będziemy je mogli udostępnić wszystkim bezpłatnie.
Jak możesz pomóc?
Przekaż 1% podatku na rozwój Wolnych Lektur:
Fundacja Nowoczesna Polska
KRS 0000070056
Dołącz do Towarzystwa Przyjaciół Wolnych Lektur i pomóż nam rozwijać bibliotekę.
Przekaż darowiznę na konto: szczegóły na stronie Fundacji.
Ten utwór nie jest objęty majątkowym prawem autorskim i znajduje się w domenie publicznej, co oznacza że możesz go swobodnie wykorzystywać, publikować i rozpowszechniać. Jeśli utwór opatrzony jest dodatkowymi materiałami (przypisy, motywy literackie etc.), które podlegają prawu autorskiemu, to te dodatkowe materiały udostępnione są na licencji Creative Commons Uznanie Autorstwa – Na Tych Samych Warunkach 3.0 PL.
Źródło: http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/pietaris-lietuviai-amziu-gludumuose
Tekst opracowany na podstawie: Vincas Pietaris,
Uwagi (0)