Lietuviaiamžių glūdumuose - Vincas Pietaris (czytac TXT) 📖
Lietuviai amžių glūdumuose jest to pewnego rodzaju traktat o głębokiej przeszłości narodu litewskiego, o czym tez mówi sam tytuł utworu.
Autor przedstawia powstający naród litewski, powstający w sąsiedztwie narodu włoskiego, greckiego i in. Wspominane sąsiedztwo nie jawi się tu bez powodu. Podkreślając szczególną wagę języka w historii każdego narodu, autor rozwija myśl współzależności różnych z pozoru narodów. Współzależność owa i bliskość kulturowa znajduje swój wyraz właśnie w języku, zarówno w pojedynczych wyrazach, jak i zdaniach. Czyżby to były próby tworzenia nowej teorii w oparciu o historię, kulturę i język któregoś z nardów?
- Autor: Vincas Pietaris
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Lietuviaiamžių glūdumuose - Vincas Pietaris (czytac TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Pietaris
Gyvendami greta su sanskrito tautomis lietuviai mokėjo kepti duoną. Dabar gi graikų laike pradėjo turbūt ir kitą valgį virti, nes jau randam kaitilą (katilą), nors ir nepuikų ir nedidelį, nes graikai χοτόλη jį bludelį vadina. Randam ir kitus įtaisus reikalingus namuose: kaminą — χάμινος, kamarą — χαμαρα.
Daugiau žvejai nekaip artojai sanskrito gadynėje mažai ir turėjo naminių žvėrių. Dabar pakilus kultūrai lietuviai iš žvejų virsta į piemenis. Šitai matyti iš apstumo vienokių vardų dėl naminių gyvulių, kurių kaimines (bandas) turėjo. Taip jau skiria: jautį, telį ιταλος, erą άρς, aviną αρην, kuriuos pirma maištriumi vienu vardu, gal, vadino.
Dabar turi jau ir vardą dėl piemens, graikišką ποιμήν, kurs yra lietuviško paėjimo ir tvertas atsakomai žodžių pavidalui: ravmu (raudonumai), (aštruma) ir t.t. Kaip šitie žodžiai paėjo nuo „raudonas, aštrus”... taip ir piemuo nuo pienas gavo pradžią.
Užsiimdami kaimenių auginimu lietuviai neužmiršo gyvendami Baltakalnių pussalėje ir tas įstaigas žemės darbo, kurias turėjo būdami tautų gūžtoje drauge su sanskrito tautomis. Ypač ir čion padarė naują laipsnį. Nes kaip matyt, žemės darbo pramanė naują žodį: ariu, graikiškai άρόω. Turi augalą naudingą liną — λίνον. Taipgi randasi ir kiti žodžiai abiem kalbom abelni41, reikalingieji prie namų darbo: mieruoju — μερίϚω (dalina), miera — μέροϛ (dalis).
Graikų kalboje randame žodžius lypstančius marias ir žvejojimą labai užnašius ant lietuviškų. Taip išskyrusinkarą άϒχύρα yra dar: yrikas έρετήϛ, iriuosi, έρέσσω.
Kaip dabar išrišti klausimą, kas nu ko skolino šituos žodžius? Dėl šito mes turime paminti dar vieną žodį. Savo marių dievaičiui Poseidonui graikai duoda į ranką trinagę šakę. Kaip gi jie tą šaką vadina? θρίναξ aiškiai lietuviškas vardas. Tiesa, gal kas man atversti, jog tai yra graikiškas žodis, bet nereikia užmiršti, kad graikiškai nagas — όνοξ ir dėl to mes galėtumėme laukti žodžio: θρίόνοξ θρίνοξ tik ne θρίναξ. O jeigu jau savo dievaičio įrankiu graikai ėmė vardą iš lietuviškos kalbos, tai apie kitus žodžius nėr ką nė šnekėti.
Tikėjimiškoje pusėje nerandame nieko tokio ant ko galėtume ypatingai apversti akį. Dievą graikai Ζεύϛ kaip ir iš dzūkiško vadino,42 vienok ne užsilaiko į jį vieną tikybą, kaip tai gilioje senovėje sanskrito tautos, lietuviai ir kiti arėjai (arijai) dar, bet iš vieno Dievo prisiskaldė sau daugelį, atsakymai jo privalumams ir dievų skaitlių nemažai dar padidino darydami iš kiekvieno gamtinio vieko ir nesupratimo atsitikimo tai dievuką, tai dievaitę, kuriem ir aukavo ir prie kurių su godone šaukėsi.
Šeimynoje randame nors nedidelį, bet vis naują laipsnį. Sanskrito gadynėje nuo pulko jaunų moterų tiktai šešeri skyrė lietuviai. Dabar gyvendami su graikais turėjo ir antrą žodį: „duktė”, kas graikiškai δνϒατήρ turėsi, kitaip sakant, lietuviai dabar skyrė aiškiai ir dukterį43.
Apie tai nėr ką daug šnekėt, jog graikai atėję į Balkalnių pussalį, jo gyventojus ištrėmė laukan, išlupę iš jųjų turtų ir žemę. Žinoma taip jaugi didžioji dalis tų gyventojų užsiliko ir verguvon (vergijon) pateko. Pats gi kamienas jųjų išsitraukė į vakarus ir žiemių pusę. Vienok iš viso ko reikia mislyti jog daugiausiai genezių šitos tautos pasitraukė i žiemius, kur aukštose sausumose (trakose) tūlos buvo žinomos po vardu Trakų. Kitos neturėdamos čion ikvalei ruimo, ėjo toliau į žiemius, kol nepasiekė, jūrias-marias ir kolei neatsirėmė į suomių tautas, gyvenusias tada plačiai rytmetinėje ir šiaurinėje Europoje.
Lietuviai seniai pažinę Mėlynąsias marias davė joms vardą nuo mėlynos barvos jųjų vilnių. Gi šitam lietuviškam žodžiui pridavė savo ženklinimą ir užvadino Μέλαίνον. Dabartinis vardas šitų marių yra tai išverstas iš graikiško ir vartojamas visose kalbose vis saviškai: Čiornoje more, Czarne morze, Schwcarzes Meer ir t.t. Kas lietuviškai būtų: Juodosios marios.
Da šitas marias graikai vadino ρόντοϛ εϋξείνοϛ, kas lietuviškai būtų: mylinčios svetimus. Bet kaip tos marios niekados juodomis nebuvo, taip ir niekados svetimų nemylėjo. Juties buvo jos visados labai pavojingos, kaip dėl žvejotojo taip ir dėl kupčių (vaisborių), po jas plaukiojančių. Vardą jųjų antrą ir pirmą graikai pasiskolino nuo lietuvių, kurie gyvendami pakraščiais jųjų rado daugumą aukso ir nuo to praminė marias Avižinėmis.
Randami mūsų gadynėse senovėje užkasti ten turtai aiškiai rodo jog vardas duotas per mūsų tautą Mėlynosioms marioms buvo labai atsakantis. Ar ant kranto Mėlynųjų — Auksinių marių stovėjo garsi savo auksu Kolchida.
Ir taip marios dabar vadinamos Juodosiom niekados nebuvo nei mylinčiomis svetimus, nei juodomis, tiktai kaip ir šiandien jų vilnis mėlynos ir jos pačios mėlynos, o pirma galėjo būti ir auksinės nuo to aukso, kurį rasdavo upių įtakose į jas ir toli nuo kraštų kalnuose.
Kada pirmi lietuvių pulkai pasiekė šių dienų savo tėvynę ir pamatė jūrias-marias, tai smarkiai jiems puolė į akį kita vilnių barva. Ten jos buvo mėlynos, čion gi balzganos, per tai davė joms vardą Baltų marių.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
Palygindami lotynų ir lietuvių kalbas mes nemažai randame vienličnumo tarpe tų dviejų. Jau pirmi pašaliečių mokintieji, pažinę mūsų kalbą, užtėmijo josios artimumą su lotynų kalba. Žinomas dalykas, jog turėdami par mažai mokslo senovės rašytojai negalėjo aiškiai suprasti visų svarbių panašumo dviejų kalbų, neigi parodyti, kame priežastis tojo panašumo. Par tai šiandien jųjų hipotezos, jųjų mokyti tyrinėjimai mums išrodo silpnu mažo vaiko veblenimų ir moksliškai negal būt priimami suvis į jokią rokundą44. Vienok remdamiesi ant jųjų žodžių galime pasakyti: jeigu jau jie suprato lotynų ir lietuvių kalbų vienličnumą, tai turbūt jis yra didelis ir neatšaukiamas.
Vienok aš noriu apversti patėmijimą tiktai: vienličnumo tokių žodžių, kurie gali turėti svarbą tyrinėjime praeities.
Aukščiau matėme, jog jau graikų gadynėse lietuviai buvo įgiję daugumą pirmų pradžių apšvietos. Lotynų gadynėse randame tolimesnius kultūros žingsnius pas lietuvius. Taip iš vienličnumo žodžių:
Matyt, jog jau dabar lietuviai mokėjo važiuoti ir turėjo dėl to atsakomą gyvulį. Bet koks tai buvo tos gadynės kinkomas gyvulys: ar tai asilas — asellut, ar tai kūmelis — camelus, ar tai ant galo jautis (jautelis) — italus šiandien sunku atminti. Aišku tiktai, jog lietuviai lotynų gadynėse važinėjo.
Tiesa, toli slovėnai gali užmesti, būtent lietuviai savo žodį „vežu” — paėmę iš slovėniško „vezu“. Bet tokį užmetimą lengva atkirsti.
Kaip žodyje veho ir vežu balsai h ir ž viens kitą užstoja, taip ir kituose randame žodžiuose, d. p.:
Kur balsas a ir i taipogi viens kitą užstoja. Šiuodu žodžiai veho ir vežu yra tverti par vien su sanskritišku žodžiu vakami — judu. Lenkiškoj kalboj mūsų dieną užsilaikė dar viens žodis šitos pačios šaknies ir lygus ženklinime: toahac (šią) judinti (judėti). Jog slovėnų: vežu (wiozę) paėjo iš tos pačios šaknies, kaip lietuviškas žodis vežu, negali būti jokio ginčo. Vieną ką galima pasakyti, tai šitai: tarė am į žodį „waham się” lenkai tverdami patys savąjį kalboje žodį „wiozę” būtų užlaikę „wah” šaknį. Ir tai, jog jie nepadarė šito, jog neužlaikė šaknies „wah-”, bet įvedė suvis naują „wioz-” (wez*), rodos, jog žodis „wiozę” (veža) yra paimtas pas slovėnus.
192 svetimos kalbos. Dėl to jeigu žodis „veža” yra imtas tai ne nuo lenkų ir ne nuo kitų slovėnų. Lauko darbe randame irgi naują žingsnį pas lietuvius lotynų pašalyje begyvenant. Taip dabar turi žodį ne tik dėl arimo: aro — ariu, — bet ir dėl akėjimo: oeco (okko) — akėju, occa (okka) akėti. Šitoje gadynėje randame ir neatbūtinai reikalingą prietaisą dėl arimo:
Jog dabar lauko darbas stojo dar tvirtesniai įvestas pas mūsų tautą, matyti ir iš palyginimo žodžių:
Metę akį ant naminių padarų mes randame vieną žodį gana svarbų dėl paaiškinimo mūsų kultūros lotynų gadynėje. Lotynų kalboje yra žodis ansa atsakantis stačiai lietuviškam ąsa. Visokios permainos šito žodžio vartojamos ir šiandien pas įvairias gentis lietuviškos tautos aiškiai darodo, iš kur ėmėsi ir tvėrėsi šitas žodis. Taip sako: puodas dvi-ąsis, dviansis, bet taria ir puodas dvi-ausis. Kitaip sakant lietuviška ąsa ir lotyniška ansa paėjo stačiai iš ausis. Ir tiesa — puodo ausis visados turi jau tai mažesnį, jau tai didesnį panašumą su žmogaus ausim. Par tai ne dyvai, jog ir gavo tokį sau vardą. Lotynų žodis ansa neturėdamas sau aiškaus išreiškimo lotyną kalboje, galėjo greičiaus iš lietuviškos kalbos būti pasemtuas. Ir taip reikia priimti, jog lotynų gadynėje lietuviai mokėjo jau dirbti puodus su ąsomis, kuriuos nuo jųjų pramoko pasidaryti ir patys lotynai.
Palygindami vardus metalų (naugių) randame tiktai vieną užnešantį žodį:
Šits žodis galėtų liudyti, jog lotynai, atėjo į Europą nei akmens gadynėje, nei geležies, tik vario amžiuje, jeigu nebūtų antro beveik užnešančiai skambančio žodžio:
kuris daugumu savo išrodos būdamas vienokiu su variu, pirmose pradžiose jųjų išradimo, galėjo tankiai būti par vien laikomas par lotynus, smarkius kareivius, bet mažai da numanančius apie metalus. Vienok man rodos, jog radimas ir antro žodžio aurum vienokiai beveik skambančio kaip ir aes, aeris nekenkia liudijimui, būtent lotynai atėjo i Europą „vario amžiuje”. Ypač toks atsitikimas gali darodyti tiktai jog lotynai iš pradžių nedarė jokio skirtumo tarp vario ir aukso.
Svarbus yra klausimas, kur gyveno lotynai ir lietuviai toje gadynėje, kada jie tvėrė aukščiaus minėtus žodžius. Ar yra kokie nors ženklai, jog lietuviai gyveno kada nors pietinėje Europoje netoli nuo Italijos arba ir pačioje Italijoje?
Stumiami par kitas tautas lietuviai traukėsi iš šiltos savo tėviškės, iš tautų gūžtos esančios Azijoje. Ten gyvendami mažai reikalavo apdangalo. Kada prakorimas davedė gyventi šaltesnėse šalyse Europos, turėjo mūsų žmonės pamislyti ir apie kojų apsiavimą, turėjo pasigaminti čebatus. Ir šitą žodį kaip matyt,iš palyginimo kalbų lietuviai tvėre par vien su proseniais ispanų:
Mes žinom, jog ispanų proseniai nevaikštinėjo po šiaurinę Europą, dėl to turime daleisti, jog lietuviai kada nors turėjo gyventi pietinėje Europoje netoli nuo prosenių ispanų. Daleidę, jog lietuviai gyveno Graikijoje, Baltkalnių pussalyje ir netoli nuo prosenių ispanų, turime daleisti, jog jie gyveno ir Italijos pussalyje, nes kaipgi kitaip galėjo ir būti?
Laiminga Italija, šildoma karšto pietų saulės su savo skaisčiu, mėlynu dangum, su gražiais abrisais Apininių kalnų ir slaptomis nedatirtomis amžinai gražių ir amžinai apgaunančių marių — buvo visados labai geidžiamu genčių priestoliu. Nei tankūs tvanai, smarkiai puolančių upelių nuo aukštų Apininių nei metantys ugnį balnai, nei baisūs žemės drebėjimai negalėjo atgręsti žmonių nuo Italijos. Nes jos ubi laukai vienu metu mokėjo artojui už kelis badmečius, nes jos gražus oras ir giedras dangus galėjo užmaršinti ir da didesnes bet greit nustojančias baisybes. Jeigu kitos tautos siekėsi Italijoje apsigyventi, tai mūsų tauta, kurios širdyje sudėti kuo nuodidžiausi pajautimai prigimimo grožybes, turėjo visas savo pajėgas padėti, idant tik apsiliktų patogioje Italijoje. Kalnai ir kloniai Italijos užsėti kuo nuoseniausių kultūrų ženklais; kalnai ir kloniai jos užsėti kaulais ir krauju visokių tautų. Prilipę tartum ik šių dienų užsilaikė vardui visokiu vietų, kalnų, upių ir ežerų, nesuprantami dėl Italijos gyventojų. Roma, garsi Roma, o kas tai būtų „roma”. Tiber, Tibur, Adria, Sylia ir kiti vardai, ką tai jie ženklintų, iš kur jie atsirado, — jokio atsakymo ikšiol nėra.
Lotynų rašytojai sako, jog atėję į Italiją, rado jųjų tautą jau gyvenančius čionai žmones — peliazgus. Kaip graikai, taip ir jųjų giminiečiai lotynai buvo aršūs kareiviai, bet neturėjo jokio numanymo apie išmislus, taip ir apie lauko darbą. Par tai peliazgus, aukštos kultūros tautą, laikė už burtininkus ir raganius.
Kada atsirado peliazgų tautos Italijoje, nesiranda jokių ir tamsiausių padavimų. Peliazgų tautos gentė taip jaugi turėjo būti ne vienokio apšvietimo. Vieuos iš jųjų kalnų giriose augino gyvulių kaimenes (bandas), kitos nusileidusios į pakalnes arė žemę ir sėjo javus. Buvo ir tokios, ką kaldamos kalnų širdis graužė ir gamino visokias nauges (metalus). Ant galo kaip kurios, įsitaisiusios ginklus ir laivus valtis plėšė prekiautojus (vaisborius) ant marių, o taip jau ir ant sausumos.
Tyrinėdami peliazgų palaikus mokyti dasekė, jog pradžią kultūros jie atsinešė iš Azijos. Pasklidę po Baltkalnių ir Apininių pussalį, neužmiršo jie senovės žinių, bet turėdami ikvalei atvangos45 nuo darbo kilo, moksluose ir išmisluose.
Gražus šiltas oras, ramus gyvenimas riebioje Italijoje, sunkiai iš visų pusių dasiekiamoje, atpratino peliazgus nuo to įtimpusio46 vaido kaip su žmonėmis, taip ir su prigimimu. Jųjų tauta išsilepino ir apalpo. Ir tada atsirado baisūs lotynų keršininkai, papratusieji į vaidą ir plėšimą, gyventojai tikrai vienu rūbu ir svieto lupimu; peliazgų tautos gentė turėjo viena po kitai trauktis ateiviams iš kelio. Atsirado badas ir vargas
Uwagi (0)