Žvirbliai - Vincas Kudirka (złota biblioteka .TXT) 📖

išsižiot ir pakišt savo nasrus, kad apkirsdavo kitus šeimynykščius. Tėvas tik dėl motinos, dėl šventos santaikos, nebarė vaikiščio už visokias gudrybes, kurias jis užtaisydavo broliams ir seserims, kiek kartų tik reikėjo pasiskubint paglemžt gardesnį kąsnį.

— Matyt, kad sveikas ir turi protą, tai jam seksis ant svieto — sakydavo motina tėvui, kuriam jau nusibodo tas didelis vaikų noras valgyt ir valgyt.

Iš tikro, bjauru buvo žiūrėt į tuos nuogus pilvus, prikimštus peno iki gomurio, o da vis trokštančius. Dirstelėjus į skylę su žvirblių lizdu, pamatytum vis tąpat: šešis geltonus snapus, plačiai pravertus ir laukiančius, kad kas ką įmestų.

Vieną kart žalioji varliukė, ta, kur ant lietaus rėkia iš medžių ir krūmų, slėpdamosi nuo karštų saulės spindulių, pametusi žalius gluosnio lapus, įrėpliojo į skylę, kur buvo lizdas. Vos tik įėjo, paukštukai ištiesė nuogus kaklus ir cypdami išsižiojo. Varliukė taip persigando, kad sustojusi ant krašto lizdo, nebegalėjo pasijudint. Įsteheilyjo akis į tuos žvirbliukus, kurie išrodė, tarytum norėtų ją praryt. Tuo tarpu parlėkė motina, didžiai įniršus užklupo ant varlės, pavaišino ją taip smagiai, kad varliapalaikė48 iš baimės pradėjo šokinėt per žvirbliukų galvas. Viena jos koja įsprūdo netyčia į prasižiojusius nasrus vyresniojo sūnaus, kuris tuoj ėmė ją ryt kaip kirmėlaitę, ir giliai į save įtraukė. Išvertus akis, daužėsi įklimpusi varliukė, o čia parlėkė da ir tėvas. Tada tėvas šoko prie nekviestos viešnios ir varliukę, nežmoniškai sumušę, išmetė per duris.

Dabar tai linksmos kalbos pakilo šeimynoje dėl to atsitikimo, kursai, teisybė, pasibaigė laimingai, bet galėjo būt labai pavojingas. Žinomas daiktas, vyresnysis sūnus tapo didvyriu: da būdamas lo pšyje, jau ką tik nenutraukė galvos hidrai49.

Paūgėjo vaikučiai, pradėjo augt plunksnos ir protas; iš įvairių apylinkių numanė, kad už tos gimtinės gluosnio skylės yra da svietas kitoks: gal motina kartais kalbėjo, persergėdama juos prieš būsimus gyvenimo pavojus. Kol buvo kvaili, tai nieko nebijojo: dabar imdavo juos baimė ir prisiglaudę prie vienas kito tūnėdavo. Kartais sviete būdavo lietus, perkūnijos, vėjas taip smarkiai purtė seną gluosnį, kad medis net girgždėjo. Persigandusi motina parlėkdavo namo, tūpdavo ant lizdo, pridengdavo savim vaikus, liepdavo jiems tylėt ir pati tylėjo. Bet tėvo nebuvo namie ir mažiems rodėsi, kad tas tėvas taip purto svietą; jiems rodėsi, kad tėvas nieko nesibijo, kad jis didžiausias galiūnas. Praėjus audrai, tėvas parlekia, nešdamas snape ilgą slieką, panėšintį į gardų ungurį. O! Koks jis vyras! Koks jis vyras!

Ant galo žvirbliukai visai apaugo plunksnomis, užaugo — tik lėkt. Dabar nuolat girdėdavo nuo motinos pamokslus ir persergėjimus. Vienok gyvenimo baisumai tiems, kurie jų nepažįsta, išrodo daug baisesni, ne kaip iš tikrųjų. Nors velnias ne toks juodas, kaip jį paišo, vienok nemačiusiems jo, išrodo da juodesnis. Vieną dieną užsispyrė motina išvest savo vaikus į svietą. Kad ir kažin kaip norėtume, negalėtume tikrai aprašyt verksmingą sceną atsisveikinimo su prigimtu lizdu. Žinoma žvirblienė negalėjo pasakyt žmonių žodžiais:

— Teesti jums visada brangus ir mielas tas kampas, kur užgimėte ir užaugote!

Motina lepiu balsu vilioja vaikus iš skylės ir tiek buvo matyt rūpestingumo ir meilės statant pirmus jų žingsnius ant svieto, kad moralistas tokią motiną galėtų kitiems nurodyt kaipo pavyzdį.

Atsitiko vienok ypatingas dalykas: visi žvirbliukai apleido lizdą, liko jame tik vyresnysis sūnus. Motina triūsdamasi ir perimta tos valandos iškilmingumu, tolydžio žiūrinėjo į skylę, norėdama išvadint mieliausiąjį vaikelį, o tas tupi, nė nesijudina. Atlėkė tėvas, matyt suskaitęs savo vaikus, nes nusistebėjęs dirstelėjo į pačią, lyg norėdamas užklaust:

— Kas tai - katinas ar vanagas jau suėdė vieną mano sūnų? Žvirblienė turėjo jam ką pasakyt, nes tuoj nubėgo jis į lizdą ir, pamatęs ten savo sūnų betupintį, sušuko šiurkščiu balsu maždaug šitaip: „O čia dabar kas? Tu tinginių panti! Ar tai aš tau visą amžių dirbsiu?”

Tuo tarpu atlekia motina ir užstoja už sūnų, taip gi šiurkščiu balsu tarydama:

— Nebaniutyk50 vaiko! Toks silpnas, gal kojukę skauda, ar sparnelį, tegul sau lizdelyje patupi!

Senis supykęs pakratė galvą, mostelėjo uodega į vieną į kitą pusę, turbūt duodams suprast:

— Man vis rodosi, kad motina belepindama išdykino tą nenaudėlį ir nori jis mamytės sijoną turėtis. Bet, tegul tik kartą pasibaigia mano pareigos, aš pradėsiu saviškai daryti!

Paskui nulėkė ant kluono stogo ir sušaukęs savo penketą vaikų, kalbėjo jiems maždaug šitaip:

— Eikite į svietą, tinginiai, pradėkite uždirbt sau duoną, o neužmirškite, kad užgimę senam gluosnyje pas kluoną!

Motinos širdis nedavė likusiam lizde sūnui badu mirti: pati nešė jam visokius gardžius kąsnius. Dienos slinko, žvirbliuks išaugo į jaunikaitį, o motinai vis rodėsi, kad vaikas serga — gal rachitizmas51.

Kitos žvirblienės, užauginusios vaikus, ištekėdavo antrą kartą; bet šita moterystės vėliuką52 labai aukštai nešė. Retkarčiais tiktai jautriu, širdingu balsu išdėstinėjo sūnui, kad ar šiaip ar taip jis turįs į svietą išeit, tapt sau žvirbliu.

Jos vyras tuo tarpu visai atšalo ant šeimynos dalykų, pradėjo būt jaunu anąkart ir pasileisdavo kartais ant tokių darbų, kurie tokiam amžiuje nelabai pritinka. Prisiviliojo vieną jau pagyvenusią žvirblienę ir aplėkė su ja visas dvaro trobas. „Čir, čir? — čili, čili!” girdėt buvo nuolat meilės žodžius. Seną pečių velnias kuria, dėl to gi apie senių meilę daug kalba klasikai ir Biblija. Romantizmas reikalauja senius gerbt, o neduoda jiems naudos iš meilės, to didžiausio gyvenimo džiaugsmo.

Žvirbliai prisilaiko klasicizmo ir Seno Testamento, o tenai meilės gali ragauti, kas tik nori. Mūs žvirbliui rodėsi, kad lizdas, kurį beveik jis vienas sukrovė ir kuriame daugiausiai jis pats vaikus išmaitino, tai jo turtas; užtat gi parvedė čion savo antrąją pačią, kad nereiktų kraut naujo lizdo. Žiūri, o ten tupi jo vyresnysis sūnus iš pirmosios pačios. „O tu dykaduoni!“ — riktelėjo tėvas ir tuoj prie sūnaus. Jaunas žvirblis purtėsi, nesidavė, o senis pėrė jaunikaitį nemielaširdingai. Kas pasirodė? Pienburnis per giliai buvo įkišęs lizde vieną koją ir įpainiojęs į siūlą, visai nereikalingai motinos atneštą. Tėvo mūšis išėjo į gerą: sūnus besipurtydamas, nutraukė siūlą ir išlėkė iš lizdo.

Tėvui bevejant sūnų iš namų, parlėkė motina, ir susitikusi su žvirbliene, pasisavinusia jos vyro širdį, šoko prie jos ir nuvijo nuo gluosnio; paskui įlindo į skylę. Kad toji pora nusipešė lizde, tai buvo girdėt iš lauko: riksmas, trenksmas — tarytum žmogus pešasi su pačia. Bet turbūt susitaikė, nes ji neužilgo vėl pradėjo dėti kiaušinius; viskas taip kaip pas žmones.

Ilgesnis pabuvimas prigimtame lizde niekad niekam į piktą neišeina: vyriausias sūnus suaugo, parėjo į protą ir žengė į svietą kaipo paukštis visai gražiai užaugintas, ką galima buvo patėmyt53 paskiau.

Kiti jo broliai ir sesers prisilaikė da kokį laiką kluono stogo ir seno gluosnio šakučių; paskui pasileido toliau, pradėjo naudot iš svieto, kuris jauniems žvirbliams rodėsi labai gražus. Tiek daug šviesos, oro, plačios apskritys, tiek visur draugystės — nepažįstamų, o ypatingų sutvėrimų; nežinai, nė ką pirma daryt.

Pagal žvirblių jaunuomenės pažiūras seniai per daug jau buvę atsargūs ir be reikalo jau taip išsigandę bėgdavo, kiekkart prisiartino žmogus, šuo arba katė. Ir jauni paukščiai taip protavo.

— Žvirbliai gyvena išvien su vištomis, kalakutais, antimis ir žąsimis, o vėl tie paukščiai gražiai sutinka su karvėmis, šunimis, kiaulėmis ir su žmogum, taigi nėr ko žvirbliui bijotis keturkojų ir žmonių.

Ne vienas jaunikaitis dingo per neprityrimą ir kvailumą, kitas ir per išdykumą; ne viena mergelė tapo auka savo nesupratimo. Ir tai teisybė, kad jaunai inteligencijai per sunku atskirt katiną nuo šuniuko arba paršiuko. Daug žvirblių turi prapult iki užaugs vienas, kuris mokės išmintingai gyvent.

Šeimyna, išperėta gluosnio skylėje, susipažino su įvairiais jaunais žvirbliais ir ėmė linksmintis ir pramogaut.

Tiems paukščiams smagiausia buvo maudyklė sausa — smiltyse ir dulkėse arba šlapia — balos vandenyje. Taigi didelis būrys jaunimo, o su juo ir kiti seniai, lengvadūšiai žvirbliai rinkdavosi ties vištininku, kur buvo vištų iškuistos gūžtos.

Čia tai da gyvenims vyriškiems ir moteriškiems geltonsnapiams, nes, linksmai besikuičiant ir besiplazdenant, galima ir pasičiulbėt šį tą ir praleisti kelias valandas, nereikalaujančias alsinimo54 minčių ir kankinimo proto. Ne vienas senesnis žvirblis, rimtai manantis, pralėkdamas, matė, kas žemai darosi ir smarkiai, trumpai, o aiškiai persergėjo vėjagalvius, kad pasienyje sėlina katinas.

Teisybė, veidmainys katinas buvo pasienyje, apsimetęs, būk visai nežiūrįs į žvirblių siautimą, gulėjo ne kaip gyvulys, tiktai kaip koks negyvas daiktas; tuo tarpu matė jis gerai viską, troško kąsnelio, rijo seilę ir taisė nagus. Staiga — op! Šoko prie gūžtų ir girdėt buvo tiktai nesmagus ausims: „Či, či, či!”. Tai vienas lengvadūšis graudžiai rėkė katino dantyse.

Ne tiek nuo paties užpuolimo, kiek nuo to riksmo kenčiančio artimo, susiprato lengvatikiai. Pakilo visi ir su plakančiomis širdimis nulėkė ant tvoros, iš kur akimis pilnomis mirtinos baimės ir persigandimo žiūrėjo į vištininką. Baisi drama!... Katinas su žvirbliu dantyse mikliai ir greit užšoko ant vištininko stogo ir kramtė savo auką, kurios tik plunksneles vėjas nešiojo. Lemta buvo taip pražūti vienam tų brolių, kurie buvo užgimę ir užaugę gluosnio skylėje.

Antram broliui atėjo kažin kas į galvą: išėjo iš kaimo ir prapuolė kažin kur, jau nieks apie jį nė negirdėjo. Trys sesers pateko svieto smagumams ir labai linksmai gyveno tarp garbintojų. Pirmiausia vieta susirinkimų tos blizgančios jaunuomenės buvo dabar šulinio apygarda. Vištininką jau prasilenkdavo dėl katino, už tai gi šulinyje įsteigė žvirbliai tikrą pirtį. Ant to sporto55 buvo tuomet mada, taigi kiekvienas, prigulįs prie draugystės, skubino prie šulinio, kaip numylėtos vietos suėjimų, kur galima buvo susitikti su būreliu linksmų žvirbliukų ir labai skaisčių žvirbliukių. Linksminosi ten iš tikros širdies, nelyginant žmonės kokiose maudyklėse. Merginoms, žinomas daiktas, ypač rūpėjo pagauti tam sezone vyrą. Ne vienas, matydamas tokį žvirblių pliaukšėjimą, galėjo sakyti, kad tai kokia veislė žąsų arba kitokių vandens paukščių. Ypač per daug maudėsi gražioji lytis, kažin ar tik ne dėl to, kad vyrai aiškiau matytų jųjų liemenį ir sudėjimą viso kūno: nes kaip peršlapusios plunksnelės prilimpa prie kūno, tai paukščiukė išrodo lyg nuoga būtų.

Viena pažįstamų mums seserų — o maudėsi, o pliuškino balutėje ties šulinio loviais ir taip peršlapo, kad nebegalėjo jau nė palėkti.

— O, neišmanėle! Kaip tu gali daryti kaip žąsis, būdama tik žvirbliukė? — barė ją iš tolo viena rimta žvirblienė.

Bet visas jaunimas pradėjo tiktai juoktis iš senės žodžių.

— O, o! Mes jau kitokie! — šaukė jaunuomenė. — Tempora mutantur et nos cum illis56 mes einame drauge su progresu ir amžiaus dvasia.

Kur tau jauna žvirbliuke, emancipuota57, klausys, ką kalba sena žvirblienė: maudėsi baloje kasdien ir gana.

Vienąkart visai netikėtai išvarė iš tvarto pagirdyt prie šulinio veršiukus. Kas nepažįsta tų kvailių keturkojų su drėgna nosim, išverstomis akimis ir ausimis, primenančiomis asilą? Ištroškę vandens, išbėgo iš tvarto, stumdėsi, spardėsi, šokinėjo ir bėgo prie šulinio. Užrietę uodegas, mykia, o skubina, o bėga. Toks veršis ne tik ką nieko nemano, bet nieko nė nemato, negirdi, kas aplinkui darosi.

Pamatę juos, žvirbliai, nors nedaug ką išmintingesni už veršius, šoko šalin; kurie nebuvo permirkę maudyklėje, nulėkė; tiktai ta viena žvirbliukė negalėjo išlipt iš purvyno ir veltui plazdeno sparneliais. Balti, žali, juodi veršiai pribėgę, lenda per viens kitą prie šulinio lovio, ir da stumdosi, kaip tikri veršiai.

Atsitiko vėl nelaimė: kvailas veršis užsistojo ant žvirbliukės ir ramiai stovėdamas gėrė iš lovio vandenį. Veršis atsitraukė, o žvirbliukė, įminta į purvyną, raitėsi mirties kančiose ir neužilgo nusibaigė. Jos kūnas ilgą laiką gulėjo prie šulinio, iki sukirmijęs ir supuvęs sugrįžo vėl į žemę. Tikrai liūdnas galas — purvyne ir nuo veršio!

— Kiek mūs pražūva, kiek mūs pražūva! — kalbėjo, tupėdamas ant tvoros žvirblis-galvočius. — Kad ne baisios nelaimės, kad ne mūs kvailumas, tai žvirblių veislė neužilgo apimtų visą svietą.

— O kam kvailiai tur gyvent? Ėda tik ir neduoda gyvent kitiems — atsakė greta tupėdamas kitas žvirblis, žinomas savo praktiškomis pažiūromis. — Pagal mano nuomonę, mažiausiai tūkstantis kvailių tur pražūt, iki užaugs vienas toks gudrus žvirblis, kurio nieks ant pelų nesugaus. Jei veislė niekai, tai velyk58 jos visai nebūtų!

Labai iš lėto ir labai sunkiai išmokstame gyvent. Tūli žvirbliai iš jaunosios gentkartės59 tuoj persitikrino, kad pakalnėse labai pavojinga, kad reikia, kiek galint, prasilenkt pažemių, o gyvent aukščiau: ant medžių, stogų, tvorų.

Tokią pažiūrą išreiškė vienas jaunas žvirblis, maždaug palinkęs prie poezijos, ir tolydžio visiems aiškino, kad paukštis tik tam turi sparnus, kad aukštyn kiltų. Šita idėja greit paplito ir jaunos žvirblaitės pirmiausios ėmė gvildeni aukštesnius gyvenimo siekius. Pasekmės to buvo tokios, kad žvirblių susirinkimai persikėlė ant liepos, kur nuo ryto iki vakaro buvo neišpasakytas riksmas. Čion vaikai kokių dviejų šimtų lizdų įsteigė sau tikrą klubą, o kartais sulėkdavo ten tokia daugybė žvirblių, kad metęs akmeniu vis pataikytum į vieną.

Suėjimai tie neužsislėpė nuo vanago, paukščio, panašaus į gegutę, o kuris iš artimiausios girios atlėkdavo čion kartais pamedžiot. Neišpasakytai drąsus, išmintingas ir gudrus kraujagerys niekad neperlėkė per kiemą veltui. Jį išvydus apimdavo mirtina baimė visus mažesniuosius paukščius, o seniai žvirbliai slėpėsi į pelių volas. Užklupus tam nemielaširdingam sutvėrimui, vienintelė pagelba lįst į erškėčius ir pasislėpti tarp susipynusių šakų.

Ne visiems paukšteliams prigimimas davė tokius sparnus, kaip kregždei: tiktai ką vienos kregždės tyčiojosi iš vanago, o gi net mažumėlį subjaurindavo jam atsilankyme apygardose, apgyventose žmonių, naminių gyvuolių ir žvirblių.

Toji plati liepa ties svirnu, kurioje čiauškėjo šimtai žvirblių, ne vieną kartą regėjo baisias scenas praliejimo kraujo. Kraujagerys vanagas neužpuldavo čia iš viršaus: lėkė jis pažeme, tarp trobų ir staiga pasirodydavo po žemutiniais liepos lapais. Tada tarp lapų galima buvo išgirsti riksmą, neišpasakytą cypimą. Ant to baimės balso tuojau atlėkdavo kregždės ir su didele drąsa plūdo užpuoliką, o tūlos, pakilusios aukštai, aukštai, puldavo iš ten labai greitai ir šiurkščiu riksmu mėgdžiojo užpuolimą mažų paukštelių ant priešininko; bet tuojau ir da greičiau bėgdavo nuo jo šalin.

Jeigu jau žvirbliai išsigandę, jeigu kregždė išlėkė į laukus ir davė baimės ženklą, tai jau turbūt kas negero. Visados aukštai ir puikiai iškėlęs ir galvą ir ugnies akimis žiūrintis į svietą gaidys, net ir tas, kiemo monarchas, suriko: „Kur, kur!” — ir susikūprinęs šoko