Žvirbliai - Vincas Kudirka (złota biblioteka .TXT) 📖

Žinoma, aguonos nedygo ir daržininkas keikė žvirblius per visą nedėlią29.

— Padaryk žmogus ką gero ant svieto ir labiausiai norėdamas! Tie bjaurybės turi protą ir viską sunaikins.

Daržininkas pasakė teisybę: „Žvirbliai turi protą”.

Kvaili ir netikę išnyko per žiemą, užsiliko tiktai stiprūs, toki žvirbliai, kurie niekad badu nestips, kolei žmogus sės naudingus augalus, kol augins naminius gyvuolius. Nedidelis daiktas, gaut nuo žmonių visą užlaikymą už tai, kad jiems pavedi kartais savo kailį, kad jiems dirbi, kaip jautis ir arklys, arba eini ant kepsnio, kaip višta ir antis! Žvirblis naudoja iš civilizacijos geradėjysčių30 žemdirbystės kultūroje, o vienok liko laisvas. Išvien su viščiukais ir žąsiukais tankiai lesa jis sukapotą smulkiai virintą kiaušinį, košę su varške, o vienok toli nuo likimo, kuris ateityje būtinai laukia viščiukus su žąsiukais. Tai vienintelis ant žemės paukštis, kurisai buvo savo veislės parėmė ant idėjos bendrystės su žmogum: „Turi per daug, tai atimu nuo tavęs dalelę, nesiklausdamas”.

Pavasaris! Čia aria, ten sėja, veisiasi vabalai. Yra iš ko gyvent, galima steigt šeimyną, atgimti vaikuose, perduot jiems savo dorybes. Tas pareigas žvirbliai atlieka su tokiu pat pasigėrėjimu, kaip ir žmonės, tiktai kur kas lengviau. Prisiartinus laikui, aeriae primum volucres te, diva, tuumque significant initum perculsae corda tua vi31.

Ant kluono stogo šnekasi dabar žvirbliai turbūt apie tai, kas ką turi vest, kaip ir kur kraut lizdą. Nuolat matai užvydėjimą, peštynes, meilės nesutikimus. Meilės jausmo apimtos poros jau atsiskyrė nuo kuopos ir toli nuo triukšmo šio svieto išpažįsta sau meilę. Ir paukštis, ir žmogus tai atlieka su ypatingai sulepintu balsu, kas jau aiškiai parodo suvaikėjimą: meilė permaino suaugusi žmogų į tik ką nutrauktą kūdikį. Tai žinoma, kitaip nepadarytum nė paikystės. Ne vienas pasakė savo numylėtai tokius niekus, kad jų nepasakytų nė geriausiems draugams, bijodamas išjuokimo. Kalba tada sušvelninta, vaikiška, o kiekvienas žodis tai melas. „Balandėle mano — sako jaunikaitis savajai — rūtele, lelijėle!” ir t.t. O nerasdamas jau žodžių tarp gyvuolių ir augalų, kreipiasi prie pasaulės šaukdamas: „Saulele tu mano skaisti! Žvaigždele gražioji!” Nė to ne gana, tai gi meilužė tampa „skaisčia dievaite, angelu, pavasariu” ir t.t. Tikro ir netikro svieto nepakanka įsimylėjusiam, kuris, tikrai kalbant, per tai nieko nepasako. Graži ir turtinga meilės kalba, bet nėra joje nė vieno žodžio, ką nors reiškiančio!

Seniai, rimčiausi net žvirbliai meilės laiku cypia visai kaip jų vaikai lizde. „Čir, čir?” — girdėt klausimas. — „Čili, čili!” — atsakymas. Girdėt tai visuose gluosniuose, ant tvorų, stogų, sienų. Negalima to kitaip išreikšt žmonių kalboje, kaip tik šitaip: „Myliu tave labiau už gyvastį, taigi turiu viltį, kad ir tu mane myli”. Tai pirmas pasiūlymas.

„Ar galima įsimylėti tą, kurią tik ką pažinai?” — „Kad tau parodyt, galiu tuojau atimt sau gyvastj!” — „O, meldžiamas, neniekink taip gyvasties!” — „Prisiekiu tau, mieliausia! Pasibučiuokiva!” — Tai antras pasiūlymas.

Na, ir taip dykais žodžiais besikalbant, užsimezga labai svarbus prilygimas abiejų esybių, kyla paskutinis pasiūlymas moterystės.

Vienpatystėje32 tam, kuris merginasi, lieka gana nesmagi pareiga pergalėt priešininką, t. y. vyrą, iš viso ko tinkantį i moterystę; bet reikia jį gerai išpert arba net ir užmušt, nes aš esmi persitikrinęs, kad turiu didžiausią tiesą prie meilužės širdies. Jeigu toks gaidys, vesdamas dvidešimts arba da daugiau pačių, kabinasi į skiauterę kiekvienam pasipainiojusiam su savo jausmu ant jo kelio, tai ką kalbėt apie žvirblį arba kitokį vienpatį? Prigimimas vienok turėtų už tuos visus meilės pėrimus paskirti ištarnavusiems vyrams emeritūrą33.

Taigi ne per toli nuo vienos burkuojančios žvirblių poros nutūpė gražus patinukas, kiek galima pažint iš viršaus, labai smarkus, o pasielgime miklus, mandagus. Šokinėja ant vienos kojos, čiulba labai meiliai, o akis perkeičia tai į saldžias, tai į perdėm perveriančias, labai raiškias. Atsitinka, nors retai, kad moters vienpatystėje sulaužo moterystės užsitikėjimą; ir sužieduota jau žvirbliukė galėjo patekt mažių mažiausiai pagundymui to suviliotojo. Du kartus nusišypsojo ir porą kartų dirstelėjo į jį ilgai, raiškiai, net mirktelėjo. Žinoma, užvirė širdis jaunikio. Vieną ir antrą kartą da susiturėjo, bet pagalios įširdęs prišoko prie suvedžiotojo ir sušuko:

— Ką tu čia man, nususėli34! Žinok, kad tie tavo šokinėjimai ir prisimeilavimai man visai nepatinka!

— Eik sau po velnių! — suriko su paniekinimu viliotojas. — Ir aš juk ne iš po startos uodegos išsprūdęs! Kas tau sakė, kad tai tu tik viens gali prie tos merginos gretintis?

Tuojau pradėjo vienas kitą bjauriai plūst ir neužilgo buvo girdėt: „tekšt, tekšt”, visiems pažįstamas balsas, pažįstamas balsas smagiai suteiktų žandinių, po kurių daugiau nieko jau nebliko, kaip tik persipešt už nuplėštą garbę. Du priešininkai šoko viens prie kito, didžiai įniršę. Viens kitą kumščiavo, stumdė, spardė, iki ant galo, besipešdami ir įsikabinęs į keteras, abu nukrito nuo stogo į dilgeles ties senu gluosniu. Pataitė užlaužė sparnus ir nusiminus ėmė gailiai šaukti. Tik atlėkė sena jos teta ir pratarė šitaip:

— Moteriške, ko tau reik? Iš tų peštynių tu vis tiek laimėsi: ar šiaip, ar taip vienas apgalės ir tu vis turėsi vyrą. O apie mane, matai, žvirbliai jau nesuka ir aš labai norėčiau ištekėti, nors už to, katrą nupeš.

Jau taip buvo lemta, kad tikrasis jaunikis pusėtinai apipašiotas, sukruvintas turėjo trauktis iš kovos ir ant naudos priešininko išsižadėt savo tiesų prie išrinktosios, mieliausios širdžiai. Teta nulėkė jo suraminti.

Laimingas pergalėtojas sugrįžo dabar ant stogo, kur laukė jo žvirbliukė. Išrodė lyg didvyris ir su randu ant kaktos, buvo gražus akyse tos, kuriai prigulėjo jo širdis. Bet ir ji buvo graži. Koks liemuo, kokios akys, sparneliai, kojukės, uodegaitė! O ypač tas neišreiškiamas patogumas, kurį poetai vadina moterių grožiu. Kad ir gražiausias ant svieto kolibris35, tai nieks mūs žvirbliui prieš tą pataitę! Buvo už ką kovoti, netekti vyriškų plunksnų ir vyro kraują praliet!

Anas ties kluonu stovintis vienui vienas guosnis viliojo prie savęs įsimylėjusią porą. Išrodė jis, tarytum neapgyventa sala, o jo išpuvusios skylės — lyg urvai, kur galima pasislėpti nuo šio svieto triukšmo. Jeigu jau džiaugtis meile, tai tik dviese, be kokių liudytojų. Juk to gluosnio skylėje prastam butelyje, galima patalpint savo gyvenimą, įsteigti ten rojų ir gyvent, iš pradžių dviese, o paskui-paskui... Žinoma atsiras moterystės vail šiai, toki gražus, miela cypiantys ir čiulbantys žvirbliukai.

Prasidėjo dienos karštos meilės, kurios liudytoju buvo ans senas gluosnis. Ne kartą beveik prisiglaudę viens prie kito, tupėjo juodu ant šakutės, čiulbėdami apie jausmus, apėmusius jų dviejų širdis. „Čir, čir? — Čili, Čili” girdėt tolydžio. Jis kartais perlėkdavo ant kitos šakutės, bet tik dėlto, kad vėl tuojau sugrįžtų su išskėstais sparneliais ir numylėtą jį prispaustų prie širdies. Ji buvo laiminga, meiliu balsu dėkavojo jam už glamonėjimą. Visokie jaunavedžiai gerai žino, kiek tai triūso36, rūpesčio, darbo jtaisyt namus ir ūkę, ypač, jeigu vedusi pora negauna iš tėvų lizdo nė kokio kraičio. Vis tiek — paukštis, ar žmogus — gali gyvent kur nors ir kaip nors, bet baisu ištart žodžius: „Turime įkurti namus!”. Ji turi būtinai tapti namų šeimininke; jis vyru — šeimynos galva.

Ėmė kraut lizdą, vilkt į skylę, katras kiek galėjo. Daugiausiai medegos rado ant mėšlyno, tikros kasyklos sienojaus37, sukrauto vienoje krūvoje. Jau gaidžiai ir vištos buvo prakasę tą kalną, taigi žvirbliams dabar nesunku rinkt iš ten, ką nori. O mėšlyne tam guli: įvairūs popiergaliai, visokie skudurai, žiupsniai vatos, virvagaliai, siūlai, šipulėliai, papirosų galai, iššukuoti žmonių plaukai. Žvirbliai nieko neniekino: ko jisai nepaėmė lizdui sudrūtint, arba padaryt jį parankesniu, tai jie atnešė ir mažu kuo papuošė tą sodybą. Uoksas senam gluosnyje tuoj pavirto į moterystės vietą, pilną patalų ir visokių skarmalų. Apie lizdo architektūrą, puikumą, sąlygas sveikatos nebuvo nė šnekos. Abudu dirbo sunkiai, tarytum statydami Egipto piramidę, o čia perkėlė tik mėšlyną iš vienos vietos į kitą. Sunku, kad tokiuose namuose galėtų užaugti vaikai su aukštesniais kokiais reikalavimais. Patinuks38, ne kartą pusėtinai nuilsęs, vilkdamas namo visą šiaudą, arba plunksną iš žąsies sparno, pritūpdavo pasilsėt ant vištininko stogo, ant tvoros, ant žemės. Pataitė, laukdama būsimų motinos rūpesčių ir darbų, ėmėsi lengvesnio triūso. Abiem tai bedirbant atsitikdavo visaip. Yra ir tarp žvirblių niekšai ir nenaudėliai, kurie ant visokių takų, vieškelių tyko savo artimo, užpuola iš netyčių39 ir apiplėšia. Prasidėjo pagalios grynai moteriškas darbas: dėjimas kiaušinių, iš kurių turėjo gimt vyriškos ir moteriškos lyties vaikai.

Tikrai, reikia pagirt žvirbliuką, pridėjo kiaušinių ir daug ir gražių: buvo šeši, su plonu Iukšteliu, melsvu su pilkais lašeliais, tarytum marmuriniai dryžiai. Da kiaušiniuose tėvai pamylėjo savo vaikus ir lizde viešpatavo šilti šeimynos jausmai. Tiktai prie tokios šilumos gali iš kiaušinių išeit žvirbliai. Pataitė, jau kartą atsitūpus ant kiaušinių, tupėjo beveik tolydžio per keturiolika dienų; sunki į nuobodį pareiga, neištesėtų nė vienas patinas. Kad tai nors žinotum, ar neišeis iš kurio kiaušinio koks ištvirkėlis išgama, žvirblių padermės apdergėlis40.

Motina, pildydama savo pareigas, gali užsnūst, pamiegoti turi vienok namie ji tūpėte tupėt ant kiaušinių. Negali imtis nė prie kokio tyrinėjimo svieto už savo lizdo, arba priimti kokias pašalines pareigas, nes peršaldys kiaušinius ir išperės žvirbliukus silpnus, arba kvailus. O! Kiek tai lizde yra darbo! Žvirblienė turėjo nuolat prisiklausyt ir mažiausiam braškėjimui, o užmigus, miegojo labai budriai. Kartais ateidavo skruzdės, juodi arba rudi sutvėrimai, nurodomi žmonėms kaipo pavyzdžiai darbštumo, nes išsiskirsto toli nuo skruzdyno ir vargina kiekvieną, kas su jomis turi reikalus. Žvirblienė be pasigailėjimo naikino snapu tą darbščią plikių minią, galinčią suėst ir ją ir kiaušinius. Kitąkart vėl, švintant, įpuldavo ten su triukšmu kokia plaštaka, kampininkas, kuris visą naktį geria, o auštant grįžta namo; įleidus tokį per vartus, jau negali išleist. Atsargus ir apsukrus vorai, smalininkai41, šimtakojai, keliaudami po svietą, užeidavo į tylų žvirblių namelį, lyg į karčiamą pakelėje, ir tuoj ant pat slenksčio rasdavo galą. Dėl gero savo veislės prisieidavo tankiai suskaidyt kam galvą.

O ką gi veikia vyras? Sakysit, ūžia tuo tarpu kur už namų ir iš pilnos taurės geria gyvenimo saldumus? Kur tau! Žvirblis priguli prie tų sutvėrimų kurie neturi tiek pajėgų, kad galėtų iškišt nosį už prigimimo tiesų: nežino jis visai priežodžio, et haec facienda et illa nori omittenda42. Arba tupėjo ant gluosnio šakutės, arba ant kraigo netoli nuo lizdo, atsiliepdamas „čir, čir, čir,” t. y.: „Aš visada prisitaisęs gint namus ir jų dievus” — arba kartais trumpam laikui užsidėdavo bindolikus, apsisekdavo sijoną, užlipdavo ant šeimynos guolio ir užvaduodavo pačią. Kad tai visos gautų sau tokį vyrą, kaip tas žvirblis!

Ant galo iš kiaušinio, gulinčio po pat motinos širdim, pradėjo lįst pirmutinis sūnelis, cypiantis nuogalius. Nudžiugusi žvirblienė nenorėjo tikėt savo akimis, kad išsipildė jos svajonių svajonė.

Pakilo nuo lizdo, prasitraukė šiek tiek į šalį ir pamatė gabalėlį gyvo kūno. Susigraudinusi kaipo motina suriko. Išgirdęs riksmą, pargrįžo į lizdą pats tėvas. Tik ką užgimęs nuogalius, panašesnis greičiaus į pelę, ne kaip į paukštį, pripildė neišpasakytu džiaugsmu tėvų širdis. Iš tikrųjų, tai nebuvo ką taip labai mylėt! Tėvas, nudžiugęs, tarytum jį kas ant šimto arklių pasodino, tuojau išlėkė iš lizdo ir neužilgo sugrįžo, nešdamas snape didelę, riebią kaip kukulis kirmėlaitę: da buvo gyva ir raitėsi. Kūdikis plačiai išsižiojo, o abudu tėvai drauge įkimšo jam į gerklę bjaurią baidyklę. Valgyt tai pirmiausia žvirblio pareiga. Užsiturįs žvirblis ir kvailas žmogus vienos vertybės — kiekvienas savotiškai. Tiktai, gaila, sunkiau rast užsiturintį žvirblį, ne kaip kvailą žmogų.

Iki vakaro, užgimė da penketas žvirbliukų. Ant giedro dangaus užtekėjo mėnulis, jo spinduliai įsiveržė ir į tą tamsią skylę, o susigraudinusiai motinai tupinčiai lizde, rodėsi, jog dangus šviečia tiktai dėl to, kad atsirado ant svieto šešetas žvirbliukų, jos vaikų.

Tėvas pritūpęs ant krašto lizdo snaudė, pasielgdamas kaipo tikras ricierius43.

Paukščių svietas pasidaugino trimis žvirblių sūnumis ir trimis dukterimis.

Ant rytojaus neišpasakytai džiaugėsi tėvai, kada vaikai, praplėšę iš miego akis, ėmė šaukt: „Ėsti, ėsti, ėsti!”. Motina, kaip paprastai motinos, greičiau išreiškė savo jausmus glamonėjimu, ne kaip darbu — žinomas moterų idealizmas. Ar tai maža, kad suteikė vyrui laimę, o svietui davė šešetą vaikų?

Tėvas smarkiai ėmėsi prie valdymo namų ir prižiūrėjimo giminės dalykų: iš kur imsi, iš ten imsi, o lizde bado būti negal. Laužyk, tėvai galvą, dirbk, skolink, vok, O duok valgyt!

Žvirblių vaikams tinka tiktai mėsa: riebios ir gardžios kirmėlaitės, o mėsa niekur nėr pigesnė už daržoves.

Kokias medžiokles turėjo ruošti žvirblis-tėvas, idant vaikai būtų sotūs! Vaikučiai, Dievui dėkui, buvo sveiki ir gerai valgė: suvalgydavo viską, ką gaudavo nuo tėvų ir da prašydavo daugiau. Šimtai kirmėlaičių ir įvairių minkštų vabalėlių dingo pilvuose besočių, o jie da cypė ir išžioję nasrus reikalavo ėst. Galima visai parbaigti sveikatą prie tokių sunkių pareigų pakakinimo44 visų mylimų vaikučių reikalų.

Tėvas, kartais nusidirbęs, prisidėdavo prie draugystės žvirblių, prisilaikančių celibato45 — tikrai išmintingų paukščių. Toks poilsis niekad neišeidavo jam į gerą, nes šeimyna paskui dvigubai tiek norėjo valgyt ir dvigubai tiek reikėjo dirbt. Tada tūpdavo kur pašalyje ant tolimo kuolelio, nuleidęs sparnus ir galvą, pilną labai liūdnų minčių.

Žvirblis, galėdamas kalbėt žmonių liežuviu, pasakytų: — Kad būčiau neėmęs ant savo gaivos sunkių tėvo pareigų, galėčiau gyvent laisviau, smagiau!...

Vienok, ką kalti mažulėliai, kad atėjo ant svieto, kad taip valgyt nori? Ant galo ką gi senas žvirblis gali geresnio padaryt ant svieto, kaip augint jaunus žvirblius?

Pasilsėjęs vėl šoko prie darbo, vėl lėkė medžiot, o kad su laimikiu grįžo namo, prikišdavo jam, kad per ilgai kažin kur trankėsi, kad užmiršta savo pareigas. Nėra sviete atlaidžių pačių! Turėjo nukęst karčius išmetinėjimus46, rūgojimus47 ir, kaip pridera geros širdies paukščiui, ne vieną prikaišiojimą pavertė į juokus.

Jei kas apsiimtų suskaityt, kiek tiems ėdriems mažiuliams reikėjo, tai persitikrintų, kad per dieną neapsieidavo be kelių šimtų žvėrienos, o per nedėlią kokių dviejų tūkstančių. Ypač tas pirmutinis sūnelis, mamos mylimiausias, niekad nebuvo sotus ir atėjus laikui penėt mokėjo taip gudriai