Sodžiaus vaizdeliai - Žemaitė (biblioteka przez internet .TXT) 📖

Rukinas, išpuolęs pro duris, pamatęs kaimynę prie šulinės sušuko: „Senelė miršta! — Ta sušuko kitai; ta bėgdama vėl kitoms. Visos metė darbus ir, kaip stovi, akies mirksnyje keletas bobelių subėgo į trobą. Apdūsusios, kvepuodamos skubėjo, plušėjo. Viena spaudžia gramnyčią į sušalusią ranką, kita kiša „Dievomūką” — Jėzus Marija! šaukia, šventuoju vandeniu šlaksto, dūmais rūko, suklaupusios meldžiasi. O ta senutėlė nė žiopt!

Mato, jog nebekvėpuoja, sukilusios parišo palūpį, užspaudė akis, sustojusios ėmė garbstyti:

— Amžinatilsį, nabagėlė! Per naktį gyniojos nemirsianti, o čia mažne be žvakės užgeso...

— Ar tu uždegei švakę? — atšovė kita — kad subėgome, nė kvapelio nebebuvo.

— Sakiau, kad jos nebegal prastoti...

— Kur nebūk! — užsišoko kita — aš visų pirma įpuoliau, dar kvėpavo ir žiobčiojo, o gramnyčia jau degė.

— Aš nieko nežinau — teisinosi Rukinienė — romiai guli sau nusisukusi ant sienos; pasižiūrėjau arti, akys stulpe... Taip nusigandau, rankos dreba, vos sugrobsčiau brėžiukus... Tėvas pro duris... Onikė iš lovos, nebesumanau, ką daryti, kol jus subėgote...

— Kaip ten buvo, taip, by tik nusimirė — tarė kita iš būrio — nukentėjo jau savo... Nė vienam tas nepraeis...

Onikė vis verkė, užsigulusi ant senelaitės.

— Ar neisi šalin?! Padės čia kas žlembus! — barėsi Rukinienė — ką čia dabar reik padaryti, kas čia padės aptaisyti? Tėvas su pavarpėmis18 turi važiuoti... Dar šio to pasipirkti.

— Aš tuojau padedu pašarvoti! — šokos viena bobelė — duokš tik įkapes19.

— Ir aš padėsiu — atsiliepė kita — reikia burną nuprausti, plaukus sušukuoti.

— Ant ko paguldysime? Ar yra koks suolelis?

Taip visos bobelės suniko suktis aplink numirėlę. Nuprausė burną, drabužiais valkstė ginčydamos. Vienos sakė, kad per daug geros įkapės, gaila be reikalo supūdyti20, kitos ginčijo, kad reikia kuo geriausios įkapes dėti — visas sageles užsagstyti, aukloryšius21 užraišioti, viską gerai sutaisyti, kad ant „Dievo sūdo22 atsikėlus, nieks po kojų nesipainiotų”. Kitos niekino tokias kalbas. Taip beriedamos, aptaisė numirėlę, pataisė lentą, apklojo balta paklode, padėjo pagalvę ir paguldė senelę trobos gale. Prie galvos pastato „Dievomūką”, po dešinės uždegė žvakę. Numirėlę beveizdint apgulė muselės. Bobos trobą apvalė, aslą iššlavė; paskui suklaupusios pagiedojo „Aniols Dievo apreiškė” — tai yra pradėjo budynę. Paskui, vienos susisėdo už stalo ir ėmė iš „kantičkų”23 šventas giesmes giedoti; kitos, kurios buvo dar neapsiruošusios po namus, grįžo namo. Tų prašė Rukinienė, kad visiems kaimynams duotų žinią. Netrukus ėmė rinktis daugiau žmonių — bobų su vaikais, vyrų ir piemenų. Kas tik atėjo, tuojau atsiklaupęs prieš numirėlę kalbėjo poterius; paskui, kurie mokėjo, sėdo už stalo giedoti, o kitos bobos susisėdusios šnekėjosi apie vaikus, gyvulius, kopūstus, batvinius ir visokias naujienas. Pasakojosi, kartais ir iš piktumo ginčijosi. Piemenys aplink krosnį pešiojosi. Vaikai po aslą bėginėjo.

Parvažiavo Rukinas nešęs pavarpes ir parsivežė ko reikia. Paskui pasirūpino grabdirbius24. Suveizdėjo lentas, matavo, pjaustė ir išsinešė į daržinę grabui dirbti. Rukinienė paraikė duonos, į torielkikę25 įdėjo sviesto, padėjo ant stalo ir degtinės „plėčką“26 pastatė giedotojams. Duoną ir sviestą tuojau apgulė muselės, tos pačios, kurios ant numirėlės tupėjo. Giedotojai, pabaigę giesmę, išmaukė po bumą, užsikandę ėmė trankiai giedoti. Atėjo daugiau vyrų, susisėdo visi šaukti ir paeiliui „čierką“ 27varyti. Porą giesmių išgiedojo — kaip linguota išlingavo: du sykius apėjo „čierkelė” aplink stalo ir ištuštėjo „plėčka“.

Rukinas, priėjęs prie stalo, dėkavojo:

— Dėkui, dėkui vyreliai! Susirinkote; mat, mano matušėlė užsipelnė, nors darbymetis, dėl to, dėkui, nesididžiavote ir neatsisakėte.

— Dėl tos dienos, ką padarysi, darbai daug nepajus, o numirėlio vieno pasiguldęs nelaikysi.

— Diena po dienos prisieis ir kitam... Žmogus be žmogaus neapsieis.

— Amžinatilsį! Męs visi jos akyse užaugome; kaip motina mūsų buvo — reikia apgiedoti...

— Antanai, tik tu šauk gerai! Matysi, kaip mes pritarsime.

Ėmė vėl giedoti, šaukti. Rukinas, numirėlę apglostinėjęs, išėjo prie grabdirbių. Giedotojai vieną giesmę iššaukė ir kitą pabaigė; niekas neįneša „plėčkos”. Vyrai ėmė pypkes degtis, šnekėtis, bobos varė dar giedoti, bet vienam reikią prie kumelių, kitojo vaikai nežiną, ką dirbti. Kitam gerklė išparpo, o kits stačiai padrožė, kad dantys išdžiūvo, nėra kuo pasivilgyti. Argi ana neužsipelnė daugiau budynei kaip tik vieną „plėčką”? Pamažu išslankiojo pro duris. Ant pavakarės nebeliko nė vieno. Boboms taip pat parūpo vaikai, kitai - gyvuliai ir tos išvaikščiojo, vieni namiškiai pasiliko.

Sutemus vakare privirto vėlek statinių troba „svieto, bet dabar daugiau jaunūmenės28: mergaitės, berniukai dar keletas ir seniukų.

Mergaitės, pasipuošusios bažnytiniais drabužiais, baltais skepetukais ant galvos, poterius sukalbėjusios, kraipės, švaipės, šnibždėjosi, juokavo. Berniukai taip pat pasieniais „bankrutkas” dirbos ir degės, juokavo.

— Mergikės ! Prašom už stalo, sėskitės pagiedoti — ragino Rukinas.

— Kad mes nemokame gerai giedoti, dėdele.

— Kokio čia mokslo, by kaip šaukite, by tik Dievą pagarbinti!

— Nesiprašydinkite — šaukė vaikiukai — ko ir ėjote, kad nenorite giedoti? Tuo išmėtysime laukan.

— One, eik tu!

— O tu, ar negali?

— Ne, ne, Marele, ta eik, už stalo galo...

— Eik šalin, teeinie Veronė!

Mergikės varė viena kitą, stūmė — vos susisėdo aplink stalo.

Kurios nemokėjo giedoti, pasiliko pakrosnyje: toms Onikė priteikė darbą: vienai pagalvę į grabą29 pasiūti, kitai kreizus30 iškarpyti — apmušti grabo pakraščius.

Rukinienė pastatė ant stalo degtinės „plėčką” ir užkandos padėjo, bet nieks negėrė nė nevalgė; grabdirbiai parėję viską apdirbo. Mergikės ėmė giedoti; berniukai, arčiau prislinkę, tarti — ūžia, gieda, viena šaukia, klykia aukštai, kita dar aukščiau. Pabaigę giesmę, užniko juoktis iš viens — kito, pamėtotis, ožiais bliauti — toks klegesys, juokai, mažne kaip karčiamoje. Bobos pakrosnyje ėmė bartis. Priminti, jog čia ne pliuškė. Vėl ėmė giedoti. Kita mergaitė apsnūdo, vaikinas su kepure per nosį jai brūkšt, užgauta šokosi — vėl visiems juokai. Nustoję juoktis, gieda toliau. Vienas berniukas prisilenkęs žiūri į „kantičkas”, kits žvakę arčiau kyšt! Tam kauzūrai31 čirkšt! Vėl užniko visi juoktis, klegėti. Paskui viens kitą ėmė pašioti. Kits vėl, kažin kur supaišęs pirštus, ėmė visus paišyti ir taip daugiau buvo juokų aplink stalą, kaip Dievo garbės. Jaunūmenė taip budėjo ligi pat gaidžių, paskui ėmė žiovauti ir iš tiesų snausti; ant galo išsirankiojo namo, nes kiekvienam partipo, jog rytmetį reiks prie darbo stoti. Vėl budynėje nieko nebeliko — dvi bobelės tik pakrosnyje snaudė.

Gaidgykste32 ėmė vėl rinktis vyrai ir moterys, kurie taisėsi numirėlę lydėti.

Subildėjo kieme ratai. Šaukdama, klykdama įpuolė Palapienė ir krito ant numirėlės garbstydama:

— Matušėle! Tu mano matušėle! Nukankino jau tave! Nė per paukštelį nieks man žinios nedavė, kol gyva! Atkentėjai tu jau savo, atkentėjai! — garbstė, šaukė, verkė užsigulusi. Jos vyras atsiklaupęs sukalbėjo poterius, atsikėlęs numirėlei pabučiavo į koją, paskui apsikabinęs pačią atitraukė šalin.

Išėjo Rukinienė ir pats Rukinas, visi apstoję Palapienę įvedė į kamarą. Rukinas išnešė degtinės „plėčką“ ir pastatė ant stalo. Rukinienė padėjo duonos ir mėsos pripiaustytą torielką. Vyrai ėmę po burną, užsikandę ėmė trankiai giedoti. Po valandos išėjo iš kamaros Palapienė, jau nebeverkdama, išvartė, išveizdėjo visas įkapes ant numirėlės; pavartė pagalvę, pačiupinėjo paklotąją drobulę, išveizdėjo avalynę.

— Juk pusbačius naujus turėjo — tarė į Rukinienę. Kam senus dėjote? Žinoma, naujų gaila...

— Kokius ji liepė, tokius įdėjome — atšovė Rukinienė.

— Naujuosius Onikei paliko — atsiliepė Rukinas pas krosnį su Palapiu rūkydamas pypkę.

— Nedavėte man žinios prie gyvos... Žinoma, dabar viskas jums patapęs... Man rodos ir aš ne šuo...

— Kas prigulėjo, viską tekėdama atsiėmei — tarė Rukinas — dar kiek paskui ryšiais išnešiojai... Nieks tau nė žodžio nesakė.

— Aš nieko nevogiau nuo jūsų — atšovė Palapienė — ką davė matušėlė savo šilta rankele...

— Jr mano aštuonytę drobulę turbūt atidavė? — tarė Rukinienė — kamaroje buvo pasverta ant balkio...

— Kad buvo, tai ir tebėra — šokos Palapienė — neužmetinėk man matus33...

— Aš neužmetinėju, saro tik paieškau, o ten kits nieks nevaikščiojo, kaip judvi su matuše nabaštike. Kaip buvai paskutinį sykį...

— Jeigu jos buvo drobulė, tai ji ir atsiėmė... Man nerūpi...

— Ne jos buvo, ne — atšovė Rukinienė — mano pačios aštuonytis austas, ji tokios neturėjo; turi man atiduoti, aš tau nedovanosiu...

— Ir aš jums nedovanosiu, kas matušės paliko: drabužius, patalynę, viską atsiimsiu — sakė Palapienė.

— Patalynę mūsų Onikei paliko, ligi gyva paskyrė — tarė Rukinas — nuo vaiko neduosiu atplėšti... Kas ją vartė? Kas žiūrėjo ligoje?...

— Ko nedavėte man žinios — šokos Palapienė — ar aš nebūčiau atėjusi sarginti?... Ne! Vylėtės visus palaikus apsižergti... Palūkėk!...

Barėsi, ginčijosi kuone užšaukė ir giedotojus.

— Tylėkite! Ar čia laikas dabar rietis34? — draudė Palapys.

— Mano pagalvė, mano drobulė po nabaštikės — šaukė Palapienė — antra pagalvė, patalai, dar dvi drobulės; rankšluosčiai — trys; marškiniai septyneri, nauji... Aš viską žinau, viską atsiimsiu...

— Cit! Cit! Užsičiaupk dantis — barėsi Palapys ant pačios ir klausė Rukino, užkišdamas kalbą — dirbinote grabą, ar pirkai?

— Padirbinau namie, lentų turėjau ir nudažė juodai, nuo ryto mirė — buvo laiko... Pirktiniai tie tuojau sutįža...

— Ar jau išmuštas grabas? — klausė Palapienė.

— Pagalvę pasiuvo mergaitės ir kreizus iškarpė pakraštėms išmušti... Nupirko tėvas vakar keturis mastus perkelio, gero, po griveną... — šnekėjo Rukinienė — laiks jau susitaisyti...

— Turbūt su našiomis laidosite? — klausė Palapys.

— No, žinoma, bene mažas vaiks — tarė Rakinas — dvejos bus ryto, dvejos per devintines...

— Dvyliką rublių užmokėjo — pridėjo Rukinienė — Dievui garbė, į klaną puolęs sausas nekelsi...

— Juk ji savo pinigų turėjo, trisdešimt rublių, ne dvyliką — užsišoko Palapienė — laidotuvėms visada laikė.

— Jeigu turėjo, tai ir tebėra — mes jos skrynios nekratėme.

— Įneškite grabą, reikia sutaisyti, negal vėluotis...

Rukinas su Palapiu įnešė grabą, Onikė pagalvę prikimšo skiedrų, visi apstoję apmušo pakraščius iškarpytais kreizais; vidaus pusėje, grabo viršūje, su gramnyčia išdegino kryžių, — nušluostė, sutaisė ir pastatė greta numirėlės.

Giedotojai pabaigę giesmę ir „plėčką” ištuštino. Rukinas įnešė kitą ir prašė, kurie buvo vyrai, kad važiuotų palydėti; prašė, kas gal, kad leistų duobkasius. Vyrai jau užmovę, net kaktos užkaitusios, kiekvienas prižadėjo važiuoti, kiti prižadėjo ir vaikiukus leisti duobei iškasti.

— Laiks jau bus taisytis — tarė Rukinas — aušra nebetoli, o kelias šlapias...

— Pusrytį35 jau išviriau, reikia duobkasius išleisti ir patiems nesnausti, kad ant mišių nepasiveluotumėm.

— Tai aš eisiu — šokos vienas vyras — pažadinsiu vaikiukus, tegul taisos, tamsta čia pavalgydinsi...

— Gerai, gerai, tegul tuojau ateina...

— Per naktį vaikiukai budynėje buvo, sunku bus kelta.

— Niekas! Kitą naktį išmiegos.

— Kodėl pliuškėje gal per naktį ištūrėti — juokės kiti.

— Bet Grybs, Grybs! Pone Dieve sergėk! Argi prie tavęs, kibše, nieks nemirs — šnekėjo Rukinas — vakar rytą kaip buvo pati36 atbėgusi marinti, daugiau nė akių neparodė, nė pats, nė pati...

— Pačiai — vaikai maži, pats giedoti nemoka, arielkos37 negeria, ką gi dirbs atėjęs?

— Ne tas, vaikeli, bet didystė, nenori su mumis užsidėti; juk ir pas mane, kaip vaiks mirė, nebuvo nė katro budynėlėje.

— Aš į krikštynas prašiau, pats nuėjęs prašiau, dėl to neatėjo, turgų išvažiavo...

— No, no, tesididžiuoja... Be neprisieis ir jam kokia nelaimė, dėl to neapsieis be žmonių.

Bešnekučiuojant vyrams Rukinas išnešė dar „plėčką”, ragino visus gerti ir skubintis taisytis važiuoti, nes jau nebetoli aušra — mažieji gaidukai jau gieda.

Rukinienė su Onike sukosi, padėjo ant stalo krūvą šaukštų ir pastatė bliūdus garuojančių kopūstų su mėsa.

— Tėvai! Paraikyk duonos — tarė į Rukiną, o žmones ragino valgyti — prašom valgyti, namie nieks dar neišvirė taip anksti, o čia nėra laiko vėluotis.

— Prašom valgyti, paskui taisytis važiuoti, kieno malonė.

— Teisybė, neišvirė, juk dar tebemiega — tvirtindami vyrai slinko aplink stalo prie pusryčio.

Nedaug žmonių — Rukinienė suvarė visas bobas ir nuo krosnies — visi susitalpino aplink stalo.

Rukino troba nedidelė, žema; asla šlapia, ant kojų purvo prinešta; prigaravo nuo karštų kopūstų, o kvapas mėsos, duonos, vaškinės žvakės, numirėlės susimaišęs net troškino žmones. Jie valgydami taip sušilo, net kaktos visų rasojo.

Tiems bepusryčiaujant priėjo daugiau bobelių, sukalbėjusios poterius žiūrinėjo rankas, kojas čiupinėjo; grabą veizdinėjo.

Žmonės privalgę kiti išvaikščiojo namon, kiti dar paliko. Nuvalius stalą susitaisė vėl giedoti. Tuo tarpu atėjo duobkasiai — trys jauni vaikinai. Tiems reikia duoti valgyti. Aplink stalo gieda, nenori trukdyti, taigi pastatė mažą staliuką pasienyje antrapus numirėlės ir tenai padėjo duobkasiams valgyti.

Pavalgydinus ir išleidus duobkasius, pradėjo iš tiesų taisytis važiuoti. Rukinas su vaikiukais ir Palapys išėjo susitaisyti vežimus ir kinkytis, nes jau žara užsiėmė. Tiems besitaisant prisirinko daugiau žmonių važiuoti. Jau ir prašvito. Troba statiniu priėjo svieto išleisti. Tuomet Rukinas išnešė degtinės ir dalijo, kas tik gėrė; labiau ragino vyrus, kone žadėjo važiuodami giedoti. Gerdami ėmė viens kitą kraidinti, jog jau laukas subruzti. Pabaigę gerti suklaupė, vadovas uždavė sukalbėti po trejus poterius už visas dūšias, iš tų namų išėjusias.

Bobos, kurios norėjo važiuoti, apsiraišiojusios skepetais, taip pat Rukinienė ir Palapienė ir vaikai apsitaisę apstojo senelaitę paskutinį kartą „sudiev” pasakyti. Verkdami bučiavo jai rankas ir kojas. Palapienė užsigulusi šaukė, garbstė:

— Užžels man takeliai, užsivers varteliai, nebevaikščiosiu į tą trobelę! Nebeturėsiu matušėlės! — Matušėle! Matušėle! Kam tu mane palikai?!

O čia šventaisiais virbais38 prirūkė trobą dūmų, net trošku pasidarė.

Sukilę nuo poterių vyrai, vieni sustoję stati giedojo, kiti atstūmę bobas. Įdėjo numirėlę į grabą; Onikė baltu rankšluosčiu apkimšo senalaitės burną.

Kaip tik numirėlę nuo lentos nukėlė į grabą, Palapienė už pagalvės capt, ir iškėlusi kišo vyrui nešti į vežimą. Rukinienė pasiekusi per numirėlę, šmakšt, ir nutvėrė už galo. Viena sau traukia, antra sau. Palapienė ėmė šaukti:

— Mano matušėlės, man priguli...