Lietuviaiamžių glūdumuose - Vincas Pietaris (czytac TXT) 📖
Lietuviai amžių glūdumuose jest to pewnego rodzaju traktat o głębokiej przeszłości narodu litewskiego, o czym tez mówi sam tytuł utworu.
Autor przedstawia powstający naród litewski, powstający w sąsiedztwie narodu włoskiego, greckiego i in. Wspominane sąsiedztwo nie jawi się tu bez powodu. Podkreślając szczególną wagę języka w historii każdego narodu, autor rozwija myśl współzależności różnych z pozoru narodów. Współzależność owa i bliskość kulturowa znajduje swój wyraz właśnie w języku, zarówno w pojedynczych wyrazach, jak i zdaniach. Czyżby to były próby tworzenia nowej teorii w oparciu o historię, kulturę i język któregoś z nardów?
- Autor: Vincas Pietaris
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Lietuviaiamžių glūdumuose - Vincas Pietaris (czytac TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Pietaris
Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, jest dostępna on-line na stronie wolnelektury.pl.
Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Nowoczesna Polska.
ISBN 978-83-288-3683-9
Lietuviai amžių glūdumuose Strona tytułowa Spis treści Początek utworu Prakalba Įžengimas I. Lietuviai sanskrito tautų susiedijoje. II. Lietuviai greta su graikais. III. Lietuviai greta su lotynų tauta Italijoje. Przypisy Wesprzyj Wolne Lektury Strona redakcyjnaNuo mūsų prabočių apie lietuvių tautos senovę mažai kas teužsiliko. Senos dainos ir pasakos, ir stabmeldiška įtalpa2 nuolat ujemos par kunigus, po priėmimo katalikystės3, turėjo ant galo išnykti beveik suvis. Rašytų gi likučių jokių nerandame. Taip jog šių dienų tyrinėtojas yra priverstas semti žinias iš svetimų versmių, kurios, suprantamas dalykas turi savyje daug klaidų, jau tai dėl to, jog svetimi rašėjai toli nuo Lietuvos gyveno, jau tai tyčia padarytų par jų piktą norą. Taip netoli ieškant nežino, jog rusiškosios versmės par valdžios paliepimą tyčia darėsi sudarkytos ir įvairiomis melagystėmis prikamšomos dėl mūsų tautos akių apmonijimo4. Imti iš tokių versmių žinias be skyriaus negali. Bet kad atskirtų tiesą nuo klaidų, kame tas bandymo akmuo, kurį pabraukę pagal paliktą ženklą pažintumėm, ar tai gryna auksinė teisybė, ar tai melo misingis5? Rusiški raštininkai šių gadintų tikėdami, jog tokio akmens nėra ir negal būti, drįsta akis išputę meluoti, — meluoja su riksmu, su putomis ant lūpų kurstomi vieni pinigais ir paaukštinimais, kuriai valdžia gausiai moka už melą, kiti gi meluoja iš paiko patriotizmo, atmetę ir protą, ir sarmatą6 į šalį...
Aš ne dėl ginčo su jais rašydamas, jų melą jiems ant jų sarmatos palieku, tik pasakau, jog klysta užsitikėdami, būk tai nesą bandymo akmens dėl jų meto. Jis yra. Tai mūsų kalba!
Ateis laikas, kad ji kaip žiburys rankoje rašytojui nutrems melo tamsą, apšvies amžių glūdumus. Ant jo mostelėjimo prakalbės marios, kalnai ims liudyti ir seniai išmirusios gentys kils iš kapų dėl patvirtinimo istoriškos teisybės. Tik reikia tokio žmogaus mums sulaukti.
O dabar pakolei sulauksime tokio, meskime nors kibirkštėlę nuo jos į tamsius praeities glūdumus ir prie jos miegančios šviesos žvilgterėkim, ar nepamatysim nors silpnus darbų ir kelionių mūsų tautos vaizdus.
Kaip du žmonės greta gyvendami, ima viens iš kito daugumą papročių, daiktų, o su jais sykiu ir jų vardų daugumą, taip ir dvi tautos greta gyvendamos ima viena iš kitos daugumą dar neturėtų ir nematytų įrankių, apsiėjimų ir išmislų7, o su jais sykiu ir atsakomus žodžius. Par tai, jeigu dvi kalbos turi vienokiai skambančius vardus dėl išgomų pirmo kultūros laipsnio, o paskui skiriasi, tai gali sakyti, jog vartojančios tautos tas kalbas, pirmo laipsnio greta arba gal būt ir maištrium8 gyveno, prie auktštesnių gi laipsnių buvo paskyrium. Tokiu būdu pagal kalbų užnašumą9 gali nutart, ne tik apie jųjų susiedystę10, bet ir apie laipsnį tam tarpinės kultūros.
Žodžiai, kurie randasi vienoki tarpo kelių kalbų, reikia daleisti, jog tapo paimti iš tos kalbos, kurioje yra dėl jų atsakoma šaknis, yra kiti to paties skambėjimo žodžiai. Bet gal atsitaikyt ir taip, jog žodis tur keliose kalbose užnešamai skambančias šaknis; — tada reikia, man rodos, daleisti, kad toks žodis buvo imtas iš tos kalbos, kurioje turi aiškų ir tvirtą ženklinimą.
Ne mažai svarbos praeities tyrinėjime turi visados kaip cielų11 valdysčių taip ir skirtų pilių, kaimų sodybų; kaip upių, ežerų ir marių, taip ir kalnų didelę lygumų vardai. Tik čion nereikia užmiršti visad, jog pirma nekaip atsirado pilis arba kaimas, pirma negu atsirado jų vardai, buvo jau ir kalnai, ir marios, ir upės, ir ežerai; buvo ir jų vardai.
Dėl to gi jeigu vardai kokioje nors šalyje nevienokio paėjimo, jeigu kitaip sakant, matyt, jog šalyje gyveno ne viena, gentis, tai ta iš jų anksčiau gyveno, kuri davė vardus gamtiniams daiktams.
Žmogus pirmuose savo gyvenimo amžiuose, apsiaubtas iš visų pusių milžinais, silpnesnis toli a jūs pajėgomis, neturėdamas prigimto ginklo, mat būtinai po prapulties baime turėjo pasiieškoti sau slaptą, kurioje galėtų ar tai pavojaus, ar miego laiku prisilaikyti. Dėl šito labiausiai atsakančia12 vieta galėjo būti urvas uoloje. Žmogui reikėjo tik arba praplatinti, arba pamažinti skylę, vedančią į urvą ir įtaisyti tik ar šiokias, ar tokias duris. Kitaip sakant, žiloje senovėje, kaip tik žmogus iš tamsaus būdo kilo į aukštesnį, kaip tik siekėsi padaryti pirmą žingsnį kultūroje, jis pasigamino sau duris ir pramanė joms vardą. Ir tos tautos, kurios turėjo saitą vardą vienokiai skambanti, ir kuriose da randi kitus pirmo kultūros laipsnio vienokius žodžius, tos tautos gyveno par vien tverdamos šituos žodžius. Praeities tyrinėtojai sako, jog visos tautos indoeuropietiškos iš pradžių gyveno podraugiai ir vartojo vieną kalbą, kuri buvus artima sanskritiškai13. Dėl to gi palygindami žodį lietuvišką durys su atsakomu sanskritišku dur, dvar, dvarą — randam labai pa našų skambėjimą jųjų.
Bet koks nebuvo gyvenimas, vis jame reikalingas galėjo būti ir stogas, ak ir urvas galėjo neturėti tvirto viršaus. Dėl to gi tarpo pirmų žodžių ir vardas stogo buvo. Ir jo šaknį randame jau pas sanskr. stagayami — dengiu, darau pastogę14.
Žinomas daiktas, jog ir žodis, vartojamas dėl paženklinimo valgio, tarpe pirmų žmonių tautų vienoks. Par tai ir randam atsakomai lietuviškam žodžiui: penas15 — sanskritišką panaša (duona), lotyniškai panis (taipgi duona), kuris gilioje senovėje turėjo suvis vieną ženklinimą.
Taipogi randame vienokius žodžius ėdu (valgai) lietuviškoje kalboje, o sanskritiškoje — ad.
Nuo žodžių: panaša — penas ėmė savo pradžią žodis pienas; kada lietuviai prasimanę kaimenes maitinosi tik gal vienu pienu.
Dabar nemažai gal būti svarbus klausimas, iš kur ir kaip ėmė savo pradžią lietuviškas žodis duona.
Lietuviškoje kalboje yra tik vienas artimas žodis duoti. Bet tarpe duona ir duoti mažai, o da greičiau suvis nėra ne jokio raiščio16. Mažai to, kitas žodis: duona lietuviškoje kalboje neturi šaknies, neturi vienokiai skambančių artimų žodžių ir kitos Europos kalbos. Vienok jis, kaipo valgio vardas galėjo būti gilioje senovėje tvertas, ypač tai leidžia mislyti17, jog šitą valgį jau sanskrito laiku pažino. Šitai tvirtina vienlyčnumas18 sanskritiško žodžio — panaša ir lotyniško — panis. Par tai man rodos, jog žodis duona galėjo imti savo pradžią iš sanskritiško: dunomi (uro) — deginu, duna (ustus) degintas, keptas. — Keptas valgis, penas — dunc — mūsų dabartinė duona. Taip misliju, jog šitas daleidimas19 visiškai teisus yra.
Nuo audrų ir vėjų žmonės jau anksti prasimanė uždangalą. Jau seniai mūsų prabočiai ir vilkėjo ir avėjo. Bet kokie jų drabužiai nebuvo, visgi juos reikėjo ar šeip ar taip susiūti. Šitai matyti iš žodžių vienlyčnumo: siuvu ir sanskritiško — sivyami.
Pirma neg stojo žmogus ganytoju (piemeniu) ir artoju (arėju), pirma neg’ jis pradėjo maitintis mėsa ir kaimenių pienu ir sėtų javų grūdais turėjo jis iš medžioklės maitintis — būti medžiotoju, pažinti girios ir laukų gyventojus. Taip ir randam palygindami lietuvišką kalba su sanskritu.
Žinomas dalykas, jog negalėjo būti tąsyk daugumo naminių žvėrių. Dėl to gi ir randame tik kelis užnešančius vardus:
Vienok ir iš šito aišku, jog gilioje senovėje lietuviai suklėstė pirmas kaimenių pradžias ir padarė pirmus piemenavimo laipsnius.
Bet jeigu lietuviai pažino duoną, tai turėjo numanyti nors kiek ir apie javų sėjimą ir augmenis. Dėl to gi ir randam:
Ir taip pirmus žingsnius medegiškos20 kultūros lietuviai darė gyvendami greta su sanskrito tautomis ir iš ten eidami į naujas vietas nešėsi su savimi senos tėvynės apšvietimą.
Bet jeigu lietuviai par vien su sanskritu tautomis ėmė pradžią medegiškos kultūros, tai reikia mislyti, jog ir doriška pradžia taipogi buvo imta podraugiai. Šitai matyti iš žodžių:
Kaip tarpe visų tautų ariškų, taip ir tarpe lietuvių randame ugnies gūdonę, — kurią sanskritai agni vadino; lygiai beveik godojamą21 vandenį — sanskritai unda, uda vadino.
Rokime padėjime buvo lietuvių šeimyna gyvenimą gret su sanskrito tautomis, galima suprasti iš užsilikusių vienlyčnų žodžių:
Iš jų matyt’, jog sanskrito gadynėje22, lietuviai gyveno skirtose porose, užlaikydami tvarką tarpe šeimynos sąnarių. Tiesa, dar nepaskiria daugumą šių dienų sąnarių,
jau ir tąsyk nemažiau už kitas tautas turėjo vardų dėl šeimynykščių.
Meskime dabar akį ant kitos pusės apšvietimo ir pažiūrėkim, ar sutaikiai eina ir jose vienyčnumas lietuviškos kalbos su sanskritiška, tai yra, ar ir jose atsiranda užnašūs vardai, dalykų vardai pirmo kultūros laipsnio. Taip matysim:
Uwagi (0)