Šunadvokatis - Eliza Orzeszkowa (książki do czytania .TXT) 📖

Daug laiko perėjo nuo apsilankymo Kuprauskio Pagiry ir Meliūnuose. Nuo sodžiaus ir nuo dvaro pakilo ore šulai dūmų. Iš visų pusių buvo iš tolo matyti einantieji pjovėjai, nes apsivilkę baltais marškiniais, ir jų dalgės blizgėjo nuo saulės, kuri jau buvo ant laidos. Pjovėjų šnekos ir juokavimai da buvo girdėti, o paskui juos keliu pro Mikalojans pirkčią ėjo grėbėjos. Buvo tai meliūnietės, kurias pasisamdydavo darbui aplinkiniuosna dvaruosna. Dabar ėję Skrebiškin šios dienos ažudarbio atsiimti. Daugumas jaunos, liemenuotos, apsivilkusios storais marškiniais ir apsisegusios naminio darbo sijonais, basos nudegusiais nuo saulės kaklais, papuoštos keliomis eiliomis stiklinių poterėlių — grėblius, kuriais per dieną grėbė nupjautą lankose šieną, nešė ant pečių; tie išrodė lyg koksai tankus eglynas. Buvo jų dvidešimt su viršum, ėjo greit ir dainavo liūdną vienodą ir griaudžią dainą ir tęsė kiek galėdamos. Praeidamos pro Mikalojaus pirkčią, liovėsi dainavusios ir kone visos kartu pasakė:

— Tegul bus pagarbintas!

Tais žodžiais pasveikino sėdintį ant namelio slenksčio Mikalojų. Užgirdęs mergų pagarbintą, Mikalojus pakėlė galvą ir atsakė: „Ant amžių amžinųjų!”, paskui apžvalgė greitai moterų būrelį ir užturėjo akis ant tos, kuri, atsiskyrus nuo draugių, ėjo viena keliolikos žingsnių atstume nuo pulko. Toji nebuvo taip statiir linksma, kaip anosios. Ji nė nedainavo.

— Ei, Ulijona! — šūkterėjo Mikalojus.

Būtų galėjęs ir nešaukti, nes ji pati pasuko į jo pirkčią. Grėbėjos dainuodamos nuėjo tolyn, ji sustojo priešais sėdintį ant slenkščio Mikalojų, o jisai, galvą pakėlęs, žiūrėjo į ją.

— Kas tau? Eini iš darbo, lig negyva — užkalbino Mikalojus. — Padainuotum kartu su kitomis, tai tuoj ir linksmiau paliktų.

Žmona palingavo galvą ir parėmė ją ant delno.

— Oi Mikalojau, Mikalojau! — ar tai man dainuoti? Gera toms dainuoti, kurios savo vyrus ir trobas turi. Aš jau dvidešimt metų kaip nedainavau, negu tiktai savo sūnums ir svetimiems vaikams, liūliuodama juos ar žadindama...

— Keista tu moteriškė! — atsiliepė Mikalojus.

Bet ji, kartą pradėjus, varė toliau:

— Nė man pamergės rūtų vainiką pynė, nė apdainavo mano jaunas dieneles, nė barstė svirną gelsvais šiaudeliais. Ne taip aš gyvenau, kaip kitos, ir dabar ne taip, kaip kitoms, reikia gyventi...

— Gana jau, gana! — sustabdė Mikalojus — štai, kad nori, tai naujieną pasakysiu. Nuo advokato šiandien raštą gavau!

Stogas ir veidas moteriškės akies mirksny persimainė. Ji ištiesė, kelis kartus iš nerimasčio stovinėjo nuo vienos kojos ant antros, akys užsidegė, grėblys ties galva pradėjo drebėti.

— Rašė! Gal apie Pranuką rašė? Jėzau! sakyk, kaip yr mano mieliausiam vaikeliui?

— Kas gi gali būti? Gerai bus. Liks Anapily ir ant žiemos pareis Meliūnuosna gyventi.

Ulijonos grėblys nulėkė žemėn. Su linksmu rėksmu puolė prie kalbančiojo, rodos, norėdama jam ranką pabučiuoti.

— Tai matai, jau boba ir palinksmėjo! — suturėdamas ją, tęsė Mikalojus — da nėra ko taip džiaugtis. Da prisakymas neišleistas.

— Neišduotas! — sušumo moteriškė ir, rankas susiėmus žiūrėjo stačiai į Mikalojų.

— Būtų gal jau visa pasibaigę... tiktai yra tenai vienas apicierius56, toks priešingas, ne tinka... Ką jam padarys ir... Kaip jau jo prašė advokatas, kiek neprižygiavo, jo bemaldaudamas! „Netinku”, girdi: „tegul Pranciškas važiuoja tenai, kur paskirtas. Ar aš savo sūnų už jį siųsiu, a?”. Tai kas įrašyta advokato laiške.

— O Tamsta sakei, kad bus gerai... — stipriai grąžydama rankas prašnibždėjo moteriškė.

— Jeigu norėsi, tai ir gerai gali būti — atsakė Mikalojus. Paskui pakėlė galvą, dešinės rankos pirštais sudavė kelis kartus kairiosios delnan. Ulijona, įsižiūrėjusi į jį, suprato tą jo parodymą.

— Vėl pinigų!

— Tai kaipgi? Bene tokiame dideliame mieste tokį svarbų reikalą už kelis skatikus galima atlikti? Ką jau čia kalbėti; da advokatas ir savo penkių procentų neatsiėmė. Tai šiokie žygiai, tai tokie, tai markos, tai liudijimai nuo gydytojų, kad nesveikas, o čia reikia vienam įspausti delnan, ten vėl kitam. Ir taip ištirpo pinigai; dabar ką gi su tuom apicierium daryti? Galima padaryti, bet vėl pinigų reikia... Galima ir nepadaryti, tai kas... Važiuos Pranukas tenai, kur ir aš buvau... Oi, oi! Negerai bus. Pagulės taip, kaip ir aš ligonbuty geltonuoju drugiu, ir išbers jį tokie dideli pašai, kaip pupos, atšals abi rankos taip, juog sutįs, kaip priegalviai, arba nupus ausys nuo tų šašų ir nukris. Bene aš to nesu matęs? Didelė nelaimė! Gal ir išturės, o jei neišturės, tai numirs... ir jo kaulus toli užkas... Ir varnai tiktai su varnomis aplankys jo kapą, o tu neraudosi ant jo kapo, nes nematysi niekados. Didelė čia man nelaimė!?

Ulijona stovėjo, tarsi, žemėn įkasta. Palaukėjus tyliai, kaip ir pati sau, pradėjo kalbėti:

— Išblyškęs buvo ir toks menkas iš prigimimo, toks taikus, romus, kaip avinėlis. Antaniukas kai kada ir nepaklausydavo motinos, o jis niekados! Apkabins rankom už kaklo ir sako: „Jau aš, motute, niekados nerūstinsiu tavęs, kartus ir taip tavo gyvenimas”. Akys kokios žydros, kaip šitų linų žiedai... ir nors visados silpnas buvo, išaugo, kaip beržas... Užaugo, ir paėmė jį kariūmenėn, o kada pamatė mane, puolė prieš mane ant žemės, kaip prieš šventą aukurą ir kelius mano bučiavo. Oi, vaikeli mano mieliausias, mano krauju užaugintas, ašaromis numazgotas. Mano šviesi saulele, mano žiedeli, už ką tave neša vėjas svetimon šalelėn!

Mikalojus, lyg negirdėdamas jos žodžių, trumpai pasakė:

— Dirbk sau, kaip tinkama. Man vis tiek.

Ulijona paėmė nuo žemės grėblį ir atsisveikindama linkterėjo galva. Ant jos veido matyti buvo tvirtas nusprendimas.

— Kada atnešti pinigus? — paklausė.

— Kada sau nori — nenorom sumarmėjo Mikalojus. — Mano bernykštis, kuris tarnauja pas advokatą, rytoj važiuos miestan.

— Rytoj ir as čia ateisiu, atsakė Ulijona ir pridėjo — Sudiev, Mikalojau!

— Su ponudiev! Su ponudiev!

Palikęs vienas ant slenksčio, Mikalojus sudėjo rankas ant kelių ir užsimąstė. Kasžin ko da laukė, nes vis žiūrėjo į kelią. Ant galo sulaukė. Pasivėlinęs žmogus palengva važiavo su vežimu šieno ir, susilyginę su troba, pasakė:

— Tegul bus pagarbintas!

— Ant amžių! Jonas?

— Aš!

— Jei bus kada, ateik šiandien pasikalbėti, tiktai būtinai šiandien... ar girdi?

— Gerai! Kodėl ne? Ateisiu! — atsakė bernas ramiu, truputį sutingusiu balsu; o kad jau buvo vėlu, suragino arklius ir šiek tiek greičiau nuvažiavo dvaro link.

Mikalojus tądien dėl to taip gaudė žmones, kad Kuprauskis atasiuntė bernuką surinkti nuo žmonių pinigų, kiek bus galima.

Bernų troboje po vakarienės, užmigus Jonui su pačia, Ulijona ir Antaniukas tyloms įėjo kamaron. Kaip ir prieš tris mėnesius, moteriškė vėl atsisėdo ant žemėn ir atadarė skrynelę, o bernelis stovėjo ažupakaly, turėdamas rankoje degančią skalą. Ir kaip ir pirm trijų mėnesių iš skrynios dugnio vėl buvo ištraukta pančeka, jau tiktai lyg dviejų dalių pripildyta pinigų. Ir taip pat, kaip tada, Antanas žiūrėjo į tai; bet kada reikalinga suma jau buvo atskaityta, įsmeigė akis pančekos gilumon ir lyg abejodamas pasakė:

— Mama! Kas liko, tai jau mano!?

— Tavo, sūnel, tavo! — pasakė ir valandėlę užsimąstė ir žiūrėjo į atskaitytuosius pinigus.

— Toksai palaidojimas su kunigu ir karūnomis, toks gražus grabas! Toks kryžius ant kapo, gražus, nudažytas! Kaip šuva gyvenau, kaip šunį ir palaidos. Oi, Pranukai, Pranukai! Savo palaidojimui laikiau aš tuos pinigus, ne pavargėlės palaidojimui, krikščioniškam ir gražiam kapui, kad uždengtų mano gėdą, kurią kentėjau per visą gyvenimą... Bet... Valia Dievo! Tuos pinigus, sudėtus mano laidojimui, tavo reikalui, mano sūneli, atiduodu...

Kelios ašaros nuriedėjo iš jos akių ant varinių ir sidabrinių pinigų. Antanas klausė jos šnibždėjimo, lyg tartum suraukęs kaktą.

— Bet manųjų, mama, tai jau neimk iš čia... Kad ir kasžin kas, neimk! Gana jau davei Pranukui, tegul ir man bent kiek pasilieka... Nag ir aš Tamstos sūnus, ne kieno... Ar girdi, mama!

Motina pažiūrėjo į jį didelėmis akimis. Jo akyse degė tokia ugnis, kokios ji lygšiolei niekados da nebuvo mačiusi, ir balsas buvo įstabiai persimainęs.

— Kieno gi tu?! — atsakė — žinoma, mano vaikas, kaip ir Pranukas. Abiem judviem dirbau ir abudu saugojau kaip akis kaktoje... Tiktai jis dabar nelaimingesnis: tu čia ir, dėkui Dievui, sveikas ir stiprus, o jis silpnas, negaluoja, ir siunčia jį ten, kur geltonasis drugys ir tokie šašai nuberia, nuo kurių ausys pūsta ir nukrinta... Tai todėl, sunau, aš ir atidaviau jo dalį ir tuos, kur savo palaidojimui buvau atidėjusi.

— Bet manųjų tai jau neduok — atkartojo Antaniukas ir pridėjo — o jeigu atiduotum, tai aš to lyg mirties neužmiršiu... Kaip Dievą myliu, neužmiršiu!

— Kurgi aš duosiu, sūneli, neduosiu! Tuos tiktai nusiųsiu ir gana... Tas apicierius nebesipriešins ir duos prisakymą, kad leistų Pranuką gyventi per žiemą Meliūnuose.

— Tai gerai. Ir aš pats to labai norėčiau — pabaigė nusiraminęs jau bernelis ir pradėjo motinai užrakinti skrynią.

Ant rytojaus anksti Ulijona nunešė piningus Mikalojui. Ir Jonas pridėjo kelioliką rublių vedimui bylos su dėde. Kuprauskis tądien linksmai trynė rankas, kada Mikalojaus sūnus atnešė jam iš sodžiaus šimtą su viršum rublių.