Šunadvokatis - Eliza Orzeszkowa (książki do czytania .TXT) 📖

tas niekai, ir laikas dar neperėjo. Kamgi būtų apeliacija? A?

Vieną pirštą pakėlė aukštyn ir pradėjo juo sukti.

— Ei, ei! — toliau kalbėjo — tu sūdo nematei. Aš mačiau. Didelė tokia seklyčia, kaip bažnyčia, ir joje pastatytas stalas, apdengtas raudona gelumbe; ažu stalo sėdi ponai munduruose, išsiūtuose auksu, ir sprendžia...

— Išsiūtuose auksu... — atkartojo Jonas, kuris su tokia atida34 klausė svečio kalbos, kad net truputį prasižiojo.

— Kaip gi tu manei? Kad tokiose rudinėse, kaip tu? Kuo aukso net akys raibsta... Prieš raudonai dengtą stalą, prieš ponus, blizgančius auksu, stojas atvokatai ir kalba... Taip ir taip, Jūsų Mylistos, ponai sūdžios... Taip ir taip, sako... Sūdžios gi tyli ir klauso, paskui atsistoja ir išeina.

— Išeina! — atkartojo Jonas, kaip ir gailėdamas, kad jau baigiasi graži pasaka.

— A taip, išeina. Eina sau kiton seklyčion, pasikalbėti apie tai, ką šnekėjo advokatai. Paskui grįžta... Visi atsistoja. Vyresnysis sūdžia iš popieriaus balsiai skaito: „Skundą Jono Gaigalo teisingu pripažinti, nuo jo dėdės Povilo žemę ir namus atimti ir Jonui atiduoti”.

Pasibaigus taip netikėtai, Jonas pakėlė galvą, jo akys žybtelėjo.

— Aa! — riktelėjo: — kad taip būtų...

— Kodėl negalėtų būti? — ramiai atsakė Mikalojus, taip vadinos svečias, kad tu tiktai norėtum, tai ir būtų... Aš nuvesčiau tave pas tokį advokatą, kuris taip rašo, kad pats ministeris stebisi; o kaip ims kalbėti, sūdžios net išsižioję klauso...

— Jonas subruzdėjo.

— Ar tai tas, kur veda Meliuniečių bylą su Dzielskiu, — užklausė.

— Tas pats; tu jį matei?

— Mačiau iš tolo... Važiavau su šienu per Meliūnus ir mačiau, kaip šnekėjos su Meliūniečiais prieš karčemą. Turbūt labai išmintingas?

— Oo! — pritarė svečias: — aš sakau, kad kai jis parašo, tai pats ministeris stebisi.

— Ir turtingas turbūt? Tokį aukso lenciūgą35 nešioja ant pilvo...

— Oo! Kaipgi ne bus turtingas! Žmonės prie jo, kaip bažnyčion, plaukte plaukia... O kieno bylą paima, ta visados laimi, visados!

— Visados! — nusistebėjo Jonas.

— Visados, — patvirtino svečias: — tokia jau išmintis; keliems žmonėms jis padėjo, kiekvienam padeda. Kad ir kasžin kokią nelaimę kas turėtų, jeigu jis paims savo rankosna, ją laime paverčia...

Bernas pradėjo galvoti ir tiktai po ilgos valandos pakėlė galvą.

— Klausyk, Mikalojau, — rečiau, kaip pirma, pradėjo kalbėti — ar labai brangus tas jūsų advokatas?

Mikalojus suraukė kaktą, ir užlenkdamas pirštus, pradėjo kasžin ką murmėti. Skaitė.

— Tai ne labai, — ištarė balsiai — penkis procentus ima... Niekados daugiau, saugok Dieve, niekados daugiau kaip penkis procentus.

— Kas tai per procentai?

— Tai tokie mokesčiai — aiškino Mikalojus — tiek tai jau reikia duoti... Be to tai jau nuo nepradėk... Kad jis pasakys tau: „Jonai, duok man už tą bylą šimtą rublių”, tai reiškia: duok jam šimtą rublių... Kada gi jis pasakys tau: „Jonai, duok pinigus iš kalno36!” tai reiškia duoti iš kalno, nes jeigu neduosi, tai ant tavęs nė pažiūrėti nenorės... Kas gi tu jam? Ar tai jis tokių, kaip tu, bylas veda? Brangiau iš tavęs jis nepaims, penkis procentus, daugiau nepaims... Bet tiek jau reikia... Be to negalima... Ar tu jam brolis, ar giminė, kad jis tau dykai dirbtų?

— Matyt buvo, kad Mikalojaus kalbos Jonas klauso, kaip pamokslo.

— Tai yra — pasakė — jeigu nueičiau pas jį prašyti apie tą žemę, kurią atėmė dėdė, iš karto reikia duoti truputį pinigų...

— Labai aš žinau? Penki procentai nuo tos žemės, tai gal dvidešimt rublių išpuls, gal trisdešimt...

— Tegul bus dešimt! — Pradėjo jau derėtis bernas.

— Ar eisi rytoj prie jo? — pašokęs klausė svečias — jis rytoj apiaušry išvažiuos iš Pagirio ir užvažiuos Meliūnų karčemon pasikalbėti su meliūniečiais... Kad tu, Jonai, ateitum ten, tai aš tave privesčiau... Tu man ne svetimas, pažinau tave mažą... Aš iš Meliūnų ir tu iš Meliūnų... Kai aš ėjau kariūmenėn, tu buvai toks mažas...

Bernas mąstė. Vieną ranką panėrė tankiuose juoduose plaukuose, kitą laikė pasidėjęs ant stalo. Žiūrėjo stalan. Abejojo ir manė.

Tą pačią valandėlę ant stalo atsirado kepalas rupios duonos, ir bliūdas37 karštų parpelių su taukais. Duoną ir didelį su medinėmis griaunomis peilį atanešė Antanas iš kamaros, parpelių — Ulijona ką tiktai pripylė bliūdą ir padėjo ant stalo. Šalia bliūdo padėjo keturis medinius šaukštus ir, sunėrus rankas ant krūtinės, nepasijudindama žiūrėjo Mikalojaus akysna. Jonas raikė duoną, Antanas nerimo, laukdamas su šaukštu, lig pradės valgyti vyresnieji. Ulijona stovėjo ir žiūrėjo į Mikalojų. Mikalojus prasijuokė.

— O kas tau, Ulijona? — juokdamas paklausė — žiūri į mane, kaip ir pirmą kartą matytum.

Tada ji pradėjo iš lengvo kalbėti, užsimąsčiusi ir nenuleisdama nuo jo akių.

— Ne pirmą kartą, Mikalojau, matau Tamstą ant tos žemės... Nesvetimas esi man, kaip ir Jonui. Mudu abu iš Meliūnų, ir aš iš Meliūnų, visi mes iš Meliūnų; tiktai aš buvau vargdienė-našlaitė, ant kurios niekas nesusimylojo. Nors tu, Mikalojau, pasigailėk dabar manęs... Pagelbėk. Klausiau, klausiau, ką Tamsta Jonui kalbėjai... Jeigu tas didysis advokatas gali padėti Jonui, tai galės ir man padėti, kad visiems pagelbti, išgelbės ir mano Pranuką...

Nutilo, tiktai akimis melste meldė. Vyrai jau valgė parpelius. Mikalojus, truputį pasiderėjęs su Jonu, irgi pradėjo valgyti. Bet vis žiūrėjo į Ulijoną ir gailestingai krutino galvą.

— Oi, kad bėda bus tavo Pranukui, tai bėda! — kalbėjo. — Ne lengvas jau ir taip jauno kareivio gyvenimas, kurį paima nuo motinos ir pastato eilion. „Ginklą ant rankos! Ginklą prie kojos! Dešinėn! Kairėn! Marš!” Dieve mylėk, ne taip, kaip priguli, koją pastatyti, feldfebelis38 prišoka ir kumsčia pasmakrėn.

Mikalojus rėkavo drūtu 39 balsu, baisiai suraukdamas kaktą. Kiekvieną kartą, kaip jis surikdavo ir susiraukdavo. Ulijona pradėdavo mirksėti ir raukšlės ant kaktos pradėdavo tirtėti; Antanas suturėdavo šaukštą prie burnos ir žiūrėdamas į svečią, sušukdavo:

— O Jėzau!

— Ir taip jau sunkus, labai sunkus kareivio gyvenimas — tęsė toliau Mikalojus, — bet ten kur išveža tavo Pranuką, bus da blogiau... Aš ten buvau, tai ir žinau... Oda nuo manęs nusilupo nuo šalčio ir viduriuose viskas sušalo. Ką tiktai būdavo nurysiu, tuoj ledu pavirsta... Paguldė mane ligonbutin... Šešis mėnesius išsirgau geltonuoju drugiu ir toks geltonas palikau, kaip sauliažolynis... O kai išėjau iš ligonbučio, tikra motina nebūtų manęs pažinusi. Bus taip ir tavo Pranukui, oi bus... Tiktai dar blogiau, nes aš buvau sveikas ir stiprus vyras, tai išturėjau, o jisai toks silpnutis, neišturės... Oi, neišturės!...

Ulijona, kuri buvo taip pat pradėjusi valgyti, laikė atkilusi dyką šaukštą; jos veidas kaip akmeninis pasidaro, kaip ir nuo išgąsčio. Staiga suriko, išmetė šaukštą ir abiem rankom susiėmė galvą. Nulenkė galvą net lyg suolui, linkučiavo į abi puses ir dejavo:

— Dievulėliau! Dievulėliau!

Antanas paliovė valgęs ir prisiartinęs prie dejuojančios motinos, pradėjo kalbėti:

— Gana, motinėle! Gana jau, gana!

Neprilietė jos visiškai ir nieko daugiau nesakė, tiktai tuos žodžius kaskart liūdniau kalbėjo.

— Tai kvailė! Kvailė boba! Ko tu čia dejuoji ir verki, ir prie Dievo be reikalo šankies? — pasako Mikalojus. — Dievas tau nusiuntė laimę. Dievas atasiuntė tau tokį žmogų, kurs išgelbės tavo Pranuką. Tiktai paprašyk, kad aš parodyčiau tau prie jo kelią; jeigu jis tiktai norės, tai tavo Pranuką arti paliks, gal ir Meliūnuosna40 ant žiemos atsiųs gyventi...

Ulijona, nelyginant kokia stipri ranka būtų ją pakėlusi, išsitiesė ir akies mirksny puolė prie Mikalojaus.

— Geradėjau! Padėk man, padėk!

Taip kalbėdama, bučiavo Mikalojui petį ir, rodėsi, tuoj pradės bučiuoti ir kelius.

— Na gerai! — sušuko Mikalojus — bet penki procentai reiks užmokėti... Be to nieko nebus... Penki procentai... O, jeigu turi pinigų...

— Turiu, geradėjau. Broliukai! Turiu krūvinu prakaitu uždirbtų, ką aš per dvidešimt metų sūnums ir savo palaidavimui sudėjau... Antaniuko dalį paliksiu, o Pranuko atiduosiu, tegul eis ant jo pagalbos... Dirbau, pjoviau, ravėjau, ant kiekvieno darbo parsisamdydavau, rankos nusilupdavo, sausai valgydavau, basa vaikščiodavau, vis jiems rinkau...

Iškišę ant skalos šviesos savo mažas rankas, taip juodas, bemaža kaip žemė, kreivais pirštais ir pūslėtas nuo plovimo, žemės kasimo ir kitų tokių darbų per devynioliką metų be mažiausios, perstogės. Mikalojus pažiūrėjo į vargšę ir uostus41 susuko.

— Kad — atsiliepė pirma Jonas: — kad aš pats nežinau, kaip padaryti... Eit, ar liautis... Toje valandoje atsiliepė nuo krosnies silpnu ir švelniu balsu:

— Eik, Jonai, eik... Nestumk nuo savęs pono geradėjystės... Pamėgink... Gal ir prisūdys tau žemę, ir mūsų vargai pasibaigs... Nelaiminga esu, kad aš tokia silpna... Pati eičiau ir pulčiau po kojų to pono. Eik, Jonai, kad Dievo bijai, eik. Aš silpna, galiu greit numirti, kad nors prieš mirtį patirčiau tave nustojus valgyti berno duoną ir vaikus...

Negalėjo pabaigti. Taip silpna buvo, kad balsas jai nutruko. Sustenėjo tiktai ir pašaukė Ulijoną, kad paimtų kūdikį ir įdėtų lopšin. Jonas valandėlę žiūrėjo tamaumon, iš kurios kalbėjo jam jo sergauti pati ir kurioje tyliai verkė kūdikis.

— Na, — pasakė stodamas — gerai! Eisim! Kad ir kas žin kas būtų, eisiu! Kelis rublius paimsiu su savim. Gal Dievas susimylės ir...

Mikalojus linksmas buvo.

— Na! — sušuko — išgersiva!

— Išgersiva! — atsakė Jonas.

— Sveikas! Už Tamstos sveikatą!

— Dėkui! Dievas tau atlygins.

— Gerk Ulijona!

Paėmė iš Jono rankos taurelę, ir atsisukus ir užsidengus rankove, išgėrė lyg pusės.

— Gerk! — neatlaidė pralinksmėjęs Jonas.

— Negaliu — teisinos moteriškė — Dievas mato, kad negaliu! Negėriau degtinės niekados, nes pinigų gailėjaus ir bijojau girtuokle palikti... Kiek galėjau, tiek išgėriau už sveikatą gerų žmonių... daugiau negaliu.

Žinojo, kad iš tikrųjų niekados negerdavo daugiau kaip pusę taurelės, ir atlaidė. Bet tuoj užpuolė Antaną.

— Gerk, bernel! — šaukė Mikalojus — kareivis nebūsi — prie senos motinos tave paliko.

— Gerk! — pritarė Jonas — už tai, kad gerą pačią gautum ir laimingą likimą turėtum!

Antanas ištiesė ranką prie taurelės.

— Nė neketink! — suriko Ulijona ir atsistojo prieš sūnų, kaip ir norėdama pridengti jį nuo mirštamojo šūvio.

— Leisk, motinėle! — mėgindamas prašalinti ją, tarė bernelis.

— Nė neketink! — atkartojo motina ir taip žiūrėjo į jį, jog tas nuleido galvą ir užkaitęs atsitraukė nuo stalo.

— O ji pradėjo taip kalbėti dviem senesniem vyram:

— Pati negėriau, ir jiem neduodavau. Pati nepradėsiu gerti ir, pakol gyva būsiu, jiem neduosiu... Jie ne tokie, kaip kiti... Motinos prisakymo klauso.

Antano veidas liudijo teisingumą jos žodžių. Stovėjo akis nuleidęs, anaiptol neketindamas gerti. Ji kalbėjo toliau:

— Užauginau juos ne girtuokliais ir ne žmogžudžiais. Grėsiau nuo girtuoklystės ir nuo viso pikto, kaip nuo ugnies. Nuo mažens pratinau prie paklusnumo ir prie darbo. Matė jie, kad aš dirbu dėl jų, tai ir gailėjos manęs ir klausė. Niekas, tik vienas Dievas man padėjo.

Mikalojus atsistojo ir tarė — sudie — šeimininkui. Apsikabino ir balsiai bučiavos.

Po kelių minučių jau tylu buvo troboje ir tamsu. Užtat iš kamaros, kuri buvo grečium su troba, svieto pro durų plyšius ir buvo girdėtis tylus šnibždėjimas. Ulijona sėdėjo ant žemės prieš atvirą skrynią, ažupakaly jos stovėjo Antanas su degančia skala. Moteriškė skubotai nuvertė šonan nedaugelį rūbų, ir iš po jų nuo paties dugno išėmė kasžin kokį pailgą daiktą, panašų į ilgą maišelį. Stipriai užrištą virvele. Tai buvo standžiai prikišta stora lininė pančeka42. Ulijona atknebinėjo daugumą mazgų ir pirma išėmė popierines ir trirubles43, paskui sidabrines ketverges44, auksinus45, grivenas46 ir truputį varinių pinigų. Matyti, dėjo pančekon visus, kiek uždirbdavo. Už dieną ravėjimo — ketvergė, už grėbimą šieno — du auksinai, už dvi apskritas savaites rugių pjovimo — dvi trirubles, trečia — už karvių melžimą pas paktorių47 per tris savaites, ketvirta ir penkta — sutenkintos iš Antaniuko algos ir tt. ir tt., kiek kartų rytais buvo pas ją su sūnumis miežinė košė, bulbos, duona ir druska, tiek kartų kiek vienas skatikas buvo įdedamas pančekos gilumon. Dėjo ten per devinioliką metų. Dabar Ulijona skaitė48 popierinius. Būtų ilgai skaičius, kad ne sūnus. Bernelis, kurį, motynai paprašius, sodžiaus raštininkas pamokė skaityti, rašyti ir skaitliuoti, taip menkai skaitė, kad kaip ir nemokėdamas, rašyti visiškai nemokėjo, skaitliavo gi neprastai. Matyti, tas jam jau iš mažens sekės, ir motina prie jų daugiausiai varė. Abudu priskaitė šimtą rublių. Ulijona valandėlę turėjo pinigus rankoje, žiūrėdama sūnui akysna.

— Tai Pranuko pinigai — pasakė.

Bernelis galvos linkterėjimu atsakė:

— Žinau.

— Aš tavęs nenuskriausiu... Tavo neliesiu...

Antaniukas mostelėjo ranka, kas turėjo reikšti:

— Kas man darbo!

Žėrinčiomis vienok akimis žiūrėjo gilumon pančekos. Nors ir norėjo parodyti, kad jam tas vis tiek daug, vienok buvo matyt, kad jo pinigai labai jam rūpi. Ulijona vienoje rankoje turėdama poperinius pinigus, ant antros pasirėmė ir užsimąstė. Ją taipogi, kaip neseniai Joną paėmė baimė už krūvinai uždirbtus pinigus. Bet ataminė Mikalojaus žodžius: „Oda nuo šalčio nuo manęs nusilupo ir viduriuose ažušalo... Šešis mėnesius kratė mane geltonasis drugis...”

— Jėzau! — riktelėjo moteriškė ir skubinai slėpdama ažantin išimtus pinigus, pusbalsiu tarė sau:

— Gal aukščiausias Viešpats ir susimylės.

Įėjus trobon, užlipo ant krosnies ir užmigo.