Gražina - Adam Mickiewicz (gdzie mozna czytac ksiazki online .txt) 📖

Bet žingeidžiausią [žingeidžiausias — įdomiausias. red. WL.] apie tai žinią randame vokiškame rašte Versuch einer Geschichte der Hochmeister. Berlin 1798. Autorius tos brangios knygelės Beckeris cituoja seną kroniką Vincento iš Mogunto, kurs buvo kapelioniu [kapelionios — kapelionas, kunigas, tikybos mokytojas. red. WL.] didžiojo mistro Dusener’o von Arfberg, ir rašė savo laikų nusidavimus (nuo m. 1346). Tarp kita ko ten skaitome, kad didelės puotos metu, atsibuvusios [atsibuvusi (lenk.) — įvykusi. red. WL.] iš priežasties išrinkimo didžio mistro Winrich von Kriprode, vokiškas Minesingeris giedojo ir buvo apdovanotas pagyrais ir auksine taure. Tokis priėmimas dainiaus užukvatijo [užkvatijo — čia: sužavėjo. red. WL.] ir ten b’esantį prūsą, vardu Rizelius; prašė jis, kad ir jam būtų daleista dainuoti prigimta lietuviška kalba, apdainavo jis dejas pirmutinio Lietuvos karaliaus Veidavučio. Didis mistras ir kryžiokai, nesuprasdami lietuviškos kalbos, išjuokė dainių ir davė jam dovanų pilną torielką [torielka — lėkštė. red. WL.] riešutų lukštų. Kotzobue rods primena apie tą atsitikimą, bet abejoja apie rainkraštį Vincento. Vienog bibliotekoj Ščersove, surinkime straipsnių, rašytų Gdansko studentų, yra raštelis nekurio Taschke nuo 1735 m., kur autorius cituoja Vincento kroniką, būk spausdintą Frankfurte ir darodo [darodyti — čia: įrodinėja. red. WL.], kad minėtas Vincentas nepaėjo iš Moguncijos, tik iš Gdansko. (przyp. autorski)] Todėl ne dyvai, jog Kotzebue ir Bogušis tvirtina, kad lietuviška literatūra kitados buvo turtinga karžygiškomis ir istorinėmis dainomis, nors iš tų menkai kas užsiliko iki mūsų dienų. Prūsuose mat kryžiokai buvo uždraudę po bausme nugalabinimo urėdininkams ir visiems, kurie buvo arti dvaro, kalbėti lietuviškai; išvijo iš tėvynės, kartu su žydais ir čigonais, visus vaidilučius, lietuviškus bardus [bardas — perk. poetas. red. WL.], kurie tik vieni žinojo tautiškas dejas ir jas mokėjo apdainuoti. Didžiojoj vėl Lietuvoj, po įvedimo krikščioniško tikėjimo ir lenkiškos kalbos, senovės kunigai ir tėvyniška kalba liko paniekinti ir užmesti; nuo to laiko žmonės — prastūnai, pajungti po baudžiava ir prikalti vien prie žagrės, užmetę ginklą, užmiršo taipgi ir apie karžygiškas giesmes, bedainuodami labiaus jų padėjimui atsakančias [atsakanti (lenk.) — tinkanti. red. WL.] liūdnas daineles, išreiškiančias jų kaimišką gyvenimą. Jei kas iš senoviškų dejų ir kariškos poezijos užsiliko, tai vien tik prie naminio kudmento [kudamentas — išmūryta vieta prie krosnies, priemūris. red. WL.]; arba apeigų metu, iš seno sujungtų su visokiais burtais, jas slaptomis žinovai prastūnėliams apreiškia. Simonas Grunau 16 amžiuje kartą netyčiomis Prūsuose užėjo į ožio puotą, ir led [led — trump. nuo ledva (lenk.) - vos. red wL.] atsiprašė nuo myrio [myris — myrimas, mirtis. red. WL.], prisiekdamas kiemionims, kad niekam *) neišduos to, ką patėmys [patėmyti — pastebėti. red. WL.] arba išgirs. Tada, sudėjęs auka, senas vaidila apgiedojo senovės Lietuvos didvyrius, pridedamas prie to morališkus pamokslus ir maldas. Grunau, kurs gerai suprato lietuviškai, pripažįsta, kad niekaip neįtikėjo ką panašaus išgirsti iš lūpų lietuvio, taip jis gražiai ir pamokslingai kalbėjęs. [przypis autorski]

85. įdėją, girdėją — vietoj įdėję, girdėję. [przypis redakcyjny]

86. ūnų — sūnų. [przypis redakcyjny]

87. Jo siuntinys, tartum vaikas Krivo Krivaičių. — Pas senovės lietuvius buvo rėdas [rėdas — valdžia, tvarka. red. WL.] iš dalies teokratiškas. Kunigai turėjo didelę įtekmę [įtekmė — įtaka. red. WL.]. Vyriausias iš jų vadinosi Krivu-Krivaičiu. Gyveno jis Prūsuose, netoli miesto Rambavos, kur paskiaus buvo kaimas Heiligenbeil. Ten tai, po šventu ąžuolu, priiminėdavo jis aukas ir iš ten apreikšdavo savo nusprendimus, išsiuntinėdamas į visas puses Lietuvos žemių vaidilas ir žygūnus, duodamas jiems po kreivą lazdą, krivulę, kuri buvo ženklu valdžios kunigų kunigo. (Žiurėk Guagnini Alex. Res. Polon., t. III, Francf., 1585, v. 11, p. 167, ir surinkime Elzevyrų, p. 321., Kotzebue, t. I., p. 81. Cromeri Martini Polonia. Ib. xxx, lb. III, p. 42). [przypis autorski]

88. lai — tegul. [przypis edytorski]

89. potam (lenk.) — po to, vėliau. [przypis edytorski]

90. Pons — trump.: Ponas. [przypis edytorski]

91. ponę — ponią. [przypis redakcyjny]

92. aplinkio — aplinko. [przypis redakcyjny]

93. norinte — nors. [przypis edytorski]

94. vas’ra — trump.: vasara. [przypis edytorski]

95. gymis — čia: išvaizda. [przypis edytorski]

96. vindelis — čia: verpimas. [przypis edytorski]

97. Ant žemaitiško žirgo... — Žemaitiški žirgai, su kuriais taip atsižymėdavo lietuviškieji jočiai, turbūt nebuvo taip silpni kaip kad šiandien. Verta paminėjimo prie šios progos senoviška liet. dainelė [Neturėdami originalo, išverčiarme ją atgalios iš lenkiškos į lietuvišką kalbą. Žirgai totorių neblogi būtų,/ Vokiečių kardo tik vardas;/ Lietuvoj augęs žirgas Keistuto,/ Lietuvoj kaltas jo kardas./ Žirgelis kuinas, kuinas, nedidis,/ Kardą kalvis prastai kala,/ Bet, ko Keistutį, jojant išvydęs,/ Vokietis ir turkus byla?/ Kad prieš Keistutį atsispirt geidžia,/ Tur trupėt vokiečių plienas;/ Kad ant totorių žirgą paleidžia,/ Nebeištrūksta ne vienas./ Nes kardas jaučia jo rankos drūtį,/ Kal po priešų eiles siaučia./ Nes jočio širdį, taksint po krūtį,/ Žirgas ir ant savęs jaučia. (przyp. autorski)] apie Kęstučio žirgą. [przypis autorski]

98. veizėti — žiūrėti. [przypis edytorski]

99. gers — trump.: geras. [przypis edytorski]

100. ūkas — nuotaika. [przypis edytorski]

101. pas patį — čia: pas vyrą. [przypis edytorski]

102. sėdo, ama — reikia, sėdas, ima. [przypis redakcyjny]

103. tyka — tyla, ramybė. [przypis edytorski]

104. krestelėti — krastelėti, papurtyti. [przypis edytorski]

105. padkava (lenk.) — pasaga. [przypis edytorski]

106. trepai — skersinių polkščių pakopos, kuriomis lipama aukštyn ir žemyn, laiptai. [przypis edytorski]

107. pr’ėjo — trump.: priėjo. [przypis edytorski]

108. spėkos — jėgos. [przypis edytorski]

109. plėga (lenk.) — bausmė, nelaimė. [przypis edytorski]

110. palukai — palaikai. [przypis edytorski]

111. užvodyti (lnek.) — kliudyti, trukdyti. [przypis edytorski]

112. mąstis — mintis, sumanymas. [przypis edytorski]

113. sudunėjo — sudundėjo. [przypis redakcyjny]

114. abazas (lenk.) — pulkas, būrys. [przypis edytorski]

115. suvis — su visu, visai. [przypis edytorski]

116. užgav — trump.: užgavo. [przypis edytorski]

117. paalsinta — privarginta. [przypis edytorski]

118. pažaras — šiaurės pašvaistė. [przypis edytorski]

119. vadinti — čia: kviesti. [przypis edytorski]

120. nor — čia: nors. [przypis edytorski]

121. šašokas — maža senoviška kepurė be snapelio. [przypis edytorski]

122. rinkė — metalinis žiedas. [przypis edytorski]

123. perteriotias — iškankintas. [przypis edytorski]

124. plestenti — plasnoti. [przypis edytorski]

125. blūdžioti — klaidžioti. [przypis edytorski]

126. pučka — nuo: pūška, t.y. patranka. [przypis edytorski]

127. pasikavoti — pasislėpti. [przypis edytorski]

128. kruoputė — čia: lašelis. [przypis edytorski]

129. vylyčia (brus.) — strėlė. [przypis edytorski]

130. striokas (sl.) — baimė. [przypis edytorski]

131. ale (lenk.) — bet. [przypis edytorski]

132. svarai — svarstyklės. [przypis edytorski]

133. botas — botagas. [przypis edytorski]

134. Taip Nemun’s, tėvas laivų, botį, vyčių — Netoli nuo Rumšiškių yra Nemune didelė ropa [ropa — upės slenkstis, rėva. red. WL.], labai pavojinga laivams, vadinta Rumšiškių Milžinu. [przypis autorski]

135. praveikti — įveikti, nugalėti. [przypis edytorski]

136. šašelis — plutelė, čia: sniego sluoksnis. [przypis edytorski]

137. kamanos — odinis apynasris su žąslais. [przypis edytorski]

138. susten’ — trump.: susteno. [przypis edytorski]

139. raguotinė (brus.) — ietis. [przypis edytorski]

140. gardas — miestas. [przypis edytorski]

141. nodieja (lenk.) — vltis. [przypis edytorski]

142. renčia — kapoja, kerta. [przypis edytorski]

143. Dievui, audroms rudeninėms kurs blaško — Perkūnas, dievas griausmų, garbintas Lietuvoje. Iki šiolaik žmonės rodo Naugarduke vietą, kur, sako, stovėjusi šventynė to dievaičio; dabartės ten yra bažnyčia kunigų bazilijonų. [przypis autorski]

144. ’yr — trump.: yra [przypis edytorski]

145. Po juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęs,/ Vergas matyti. — Kalinius karės, ypač vokiečius, lietuviai degindavo ant aukurų. Paprastai tam paskirdavo vadą arba šiaip žymesnį iš kalinių, jeigu keli papuldavo nelaisvėn, tada burtai išskirdavo auką. Pergalėjus lietuviams kryžiokus, daleiskime m. 1315, Strijkovskis taip rašo: „0 Lietuva ir Žemaitija už grebėžių, išgautą nuo pamuštų ir apveiktų priešų, tada savo dievams paprastas aukas ir maldas sudėjo, vieną prakilnesnį kryžioką, vardu Rudda, vaitą Sambijos žemės, žymesnį iš kalinių, kartu su žirgu, ant kurio kariavo, ir ginklais, su kuriais buvo apsitaręs, gyvą ant aukšto laužo sudegino ir dūšią nusiuntė su durnais į dangų, o kūną, paverstą į pelenus, išleido ant vėjo. (Strijk., Kron., p. 391). Pabaigoj to pat amžiaus prūsai, jau apsikrikštiję, pakėlus maištą ir sumušus 4000 kryžiokų, pagavę sudegino Memelio komtūrą. [przypis autorski]

146. atmonį atpildyti – atkeršyti. [przypis edytorski]

147. giminas — čia: liaudis. [przypis edytorski]

148. da’r — trump.: dabar. [przypis edytorski]

149. Kūną medum ir — Midumi kūną. [przypis redakcyjny]

150. Suvilgo/ kūną medum ir ant laužo jį deda. — Paprotys deginti kūnus buvo žinomas daugumai senovės tautų; lietuviai jį užlaikė iki pat perėjimo į krikščionišką tikėjimą. Kronikieriai tame paprotyj randa didžiausią panėšumą lietuvių su senovės graikais ir rymėnais [rymėnas — Romos gyventojas. red. WL.]. Apeigas prie laidotuvių Strijkovskis kartais aprašo labai plačiai, ypatingai, numirus garbingam Kęstučiui. „Jo (Kęstučio) kūną Skirgėla, Jagėlos brolis, kaip yra kunigaikščių paprotys, garbingai perkėlė į Vilnių, o liepęs sudėti didelį laužą iš sausų medžių Vilniaus klonyje [klonis — slėni vieta, dauba. red. WL.], kaip lietuviai stabmeldžiai buvo pratę, parengė viską, kas yra reikalinga kūno deginimui; ten tai, aprėdęs į kunigaikštiškus rūbus ir ginklus, su kardu, raguotine ir saidoku, uždėjo jį ant laužo, o prie jo tarną ištikimiausiąjį, gyvą, mylimiausią žirgą, puikiai aprėdytą, porą kurtų [kurtas — labai greitas medžioklinis šuo. red. WL.], sakalų ir vižlą [vižlas — medžioklinis šuo nušautiems paukščiams iš vandens išnešti. red. WL.], nagus risiaus [risius (lenk.) — lūšis.red. WL.]: * ir meškos, ir trimitą dėl medžioklės; potam, sudėję dievams auką, pasimeldę, ir apgiedoję jo garbius darbus, kuriuos begyvendamas nuveikė, uždegė aną smalingą laužą ir taip jo kūną sudegino, o potam, pelenus ir visus kaulelius apgruzdėjusius įdėję į grabą, palaidojo; tokia tai buvo pabaiga ir laidojimas kunigaikščio Kęstučio”, (pusl. 467). [przypis autorski]

151. apspisti — apstoti iš visų pusių, apgulti. [przypis edytorski]

152. vylia — dab.: vylius, t.y. apgaulė. [przypis edytorski]

153. dabas — gražumas. [przypis edytorski]

154. Tai Gražina, moteriškė — didžiūnas. — Būdas ir pasielgimas Gražinos gali nevienam išrodyti per daug romantiškas ir nesutinkantis su anų laikų papročiais; nes, kaip rašėjai pasakoja, padėjimas moteriškių pas senovės lietuvius buvęs gana vargingas. Gyveno jos paniekinime, veik kaip nelaisvėj. Iš kitos vėl pusės, pas tuos pat rašėjus randame suvis priešingus padavimus. Ir taip, ant prūsiškų paparčių ir ant senovės pingų, pripažįsta Schuetz (Kotzebue t. I., p. 291), matęs paveikslus apvainikuotos moteriškės; iš ko galima numanyti, kad toj šalyj kadaise viešpatavo moteriškė. Daug tikresnes, nes ik musų laikų užsilikusias, turime žinias apie garbias, paguodotas vaidilytes: apie Gezaną ir Katiną, kurių drapanos ir relikvijos da ilgai buvo užlaikomos krikščioniškose bažnyčiose. Pasakojo man, pažystąs gerai tėvynišką istoriją P. Onacevičius, kad rankraštyje kronikierius iš Volyniaus yra papasakota apie garbės vertą pasielgimą moteriškių tūlos lietuviškos pilies. Išėjus vyrams į karę, jos pačios vienos gynė pilies mūrus, o negalėdamos apsiginti nuo priešo, geriaus velijo pražūti, nei pakliūti nelaisvėn. Panėšiai pasakoja ir Kromeris (Polonia, p. 26) apie atsitikimą pilyj Pullen... Yra teipgi žinoma, kaip narsus, rūstus kareivis Kęstutis karštai mylėjo Byrutą, kurią, nors ji buvo pašvęsta dievams, nežiūrint į pavojų ir priešingumus, išvedė iš šventynės ir, nors buvo dukteris paprasto bajoro, padarė ją kunigaikštiene. Arba vėl, kaip pati Vytautą bukliai [bukliai — klastingai. red. WL.] ir drąsiai išgelbėjo patį iš kalėjimo ir nuo artimo myrio. [przypis autorski]

155. Šoko ant laužo ir dūmuos išnyko. — Myris Lietavoro yra išmislytas [išmislytas — išgalvotas. red. WL.], pritaikant prie papročių ano laiko. Lietuviai sunkioj ligoje arba didelių nelaimių metu, buvo pratę leist save sudeginti. Pirmutinis jų karalius ir kunigų kunigas Veidavutis ir jo įpėdiniai paprastai saunoriai mirė ant laužo. Pagal senovės numanymą tokia putžudystė [patžudystė — savižudybė. red. WL.] buvo labai gorbiama. [przypis autorski]

156. Pažaislyj — Pažaislyj. Rekia [przypis redakcyjny]

157. raikštė — nuo raištis: pareiga. [przypis edytorski]

158. kanuolinių — patrankos. [przypis edytorski]