Gražina - Adam Mickiewicz (gdzie mozna czytac ksiazki online .txt) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Mickiewicz
- Epoka: Romantyzm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Gražina - Adam Mickiewicz (gdzie mozna czytac ksiazki online .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Mickiewicz
class="verse">Skyrės tada; kunigaikštienė rūmo
Slaptomis vietom’s nuėjo pas patį101,
Rinvit’s per kiemą ėjo į tą patį
Daiktą, pas poną. Viliot’s žingeidumo,
O eit į vidų drąsos neturėdams,
Iš kito šono prie buto priėjo,
Ausį taisydams, per plyšį žiūrėdams,
Kas viduj dėsis norėjo.
Ilgai netrukus, sujudo pakeltas
Raktas prie priešinių durų, šešėlis
Šmežtelėj priešais ties durimis baltas.
— Kas ten? — sušuko pon’s, galvą pakėlęs.
— Kas? Aš. — išgirdo atsakymą lėtą.
O norint ilgai potam da kalbėti,
Nors Rinvits klauso, norint ausį taiso,
Posmų neaiškios kalbos nesupaiso;
Spaudžias’artyn vis, suprast aiškiaus geidžia,
Tuštumos vietų ir sienos neleidžia,
Bėgyj, kalba, ką karštai taip užs’ima,
Tyksta tolydžio, ponia tiktai byla,
Nuolankiai, saldžiai, kunigaikštis kyla,
Bet tuoj vėl sėdo ir juoktis ama102....
Da ponia meldžia... Ant galo, aplieta
Ašaroms, puola prie jo, apkabina
Kojas — verksmu graudumi pačio kietą
Širdį suminkštint, sujudint mėgina;
Tad vėl abudu karščiaus, smarkiaus byla
Kalba, kol viskas aplink nenutyla,
Tyka103. Vėl šmėžteli drapanos baltos,
Vėl girdėt durys sugirgžda pravertos...
Stoja Rinvitas, bet sunku atminti,
Katroji pusė katra apsileidžia.
Gražina vyro buveinę apleidžia,
O Lietavors gula vėl, ir matyti,
Kad tyla jįjį netruks užmygdyti.
Rinvit’s, truputį prie durių stovėjęs,
Misli’a, ką veikti, ko tvertis, kur eiti?...
Taip bedūmodams, į kiemą išėjęs,
Ties ponios durim’s pamatė tarnaitį —
Germų, su vokiečiais tas bu’o kalbėjęs,
Klauso atidžiai, nors priešingas vėjas
Pykin’ ir čion žingeidumą jo godų,
Vienusyk Germus ant vartų parodo;
Skaudžiai užgaut tuom turėjo kryžioką:
Puola prie žirgo, ant balno užšoka
— Tuoj, taria, kardą apgniauždamas saujo’
Tuo, duodu žodį. Šlovė taip užgauta,
Jei siuntinys tik nebuč’, srove kraujo
Tavo stabmeldiško būt apiplauta.
Ant siuntinystės beveik praėj’ mano
Visas gyvatas, nors tankiai viešėjau
Ciecorių rūmuos’, butuos’ Vatikano,
Šitokios gėdos niekur neregėjau;
Po dangum grynu per nakt’ laukti ryto,
But prasto tarno už vartų išvytu?...
Kvietėtės, prašėt, kad galią patremti
Vytauto, bet jūsų mieriai nelemti
Vietoje Vytautui mums rengė grabą,
Ne, jau pažinom jūs’ mislį nelabą,
Mierį supratom, tegul dabar bando
Vytaut’s šį kardą atmušt nuo jūs’sprando.
Tai kunigaikščiui daneškie, norėtų,
Da atkartosiu žodžius šiuos jam kartą.
Nors šimtą kartų — vienaip jie skambėtų,
Nes kalboj ricieriaus sykį kas tarta,
Kaip maldoje ne’tsimaino viens žodis,
Lūpos ką taria, ranka tai darodys,
Duobę, kurią po mūs’ kojomis kasėt,
Tuoj ant savųjų užgriuvusią rasit!
Tikirindams tai kardu kresteli104 drūčiai,
Kresteldams rikteli: „Paskui vergučiai!’’
Sustoj’ pajoję, bet ilgai n’užtruko,
Nieko n’išgirdę į lauką pasuko;
Kartas nuo karto tik ginklas sumirga,
Kartas nuo karto tik padkavos105 žirgo
Suskamba, kartais girdėt žirgai žvengia,
Jie vis kas sykį tolyn, matyt, vengia.
Miškas, paskui juos ir kalnas uždengia.
— Jokit laimingai! Stovėdams, išryko
Tarė Rinvit’s juos akims palydėjęs;
Viskas kaip sapnas po nakties pranyko;
Dėkui tau poniut, kas būtų tikėjęs.
Kad pon’s, ką rūstu taip buvo išrodęs,
Atsimainytų, taip greitai atširstų?
O čion, Gražinos viens, kits meilus žodis,
Nei saulė, veik ant dangaus pasirodys,
Ūkamą miglų, mislis rūstas skirsto;
Nėr, išties, dyvo! Užmiršęs jaunystę,
Nuomonėj meilės sen’s tankiai paklysta.
Taip viens sau kalba ir galvą pakėlęs
Žiūri į langą, pirmiaus žiburėlis
Apšvietė jįjį, dabar tamsa dengia;
Vėl grįžta rūman, ant trepų106 užžengia, —
Ar kunigaikštis nenorės pašaukti?
Laukė, stovėjo, nuobodu gi laukti,
Pr’ėjo107 pris durų: ausim tirt mėgina,
O naktis poną sunkiau vis migdina.
— Kaip, taria, viskas stebėtinai klojas?
Skubintis liepė, kaip šitoj adyno’
Mus iš Naupilės išvesti ketino
Vakar, dar miega. Komtūras, pageidautų
Vokiešių vadas, pagelbon atjojęs
Laukia, kad dėką, atsakymą gautų,
Tą kunigaikštienė liepia išvyti...
Kiek vakarykščia kalba numanyti
Davė, nors retą girdėjau tik žodį.
Bet ką girdėjau, viskas aiškiai rodė,
Kad jįjį siuntinius vakar išvarė
Nežinant viešpačiui; žingsnį padarė
Drąsų, Vieng šitą kartą, bijausi,
Ar ne per daup spėkoms108 savo jau tiki,
Nes drąsus siekis, geidavims, nesykį
Mus pakoroja plėga109 kuo sunkiausia.
Tai taręs, mato ponios siųstą tarną, —
Kunigaikštienė pas save jį šaukė.
Skubinas, bėga į kairijį sparną
Rūmo, tenais jį tarnaitė patiko,
Ten Gražina ir pati jojo laukė,
O kad kalbėt, dėl svarbumo dalyko,
Kambaryj juodu du vienu tik liko.
— Liūdnos naujienos! — Gražina kalbėjo.
Nors abejonei nereik pasiduoti,
Ką vakar laimė suteikt pavydėjo,
Gal su palukais110 rytoj atiduoti;
Kęskim ir laukim, kiek tik galėsim,
Paslaptyj stengsimės viską laikyti.
Su siuntiniais sutarimą daryti
Kitą kart, ant toliaus atidėsim,
Kad Lietavor’s staiga nepažadėtų
Jiems, ko pačiam paskiaus gailėt reikėtų.
Tu nebijok, ką mes manom daryti,
Viešpačio mieriams didžiai neužvodys111;
Jei tiktai noras, jei reikal’s parodys,
Vėl gal iš naujo viską atmainyti;
Lydon kaip šiandien keliaut pasiryžo,
Jus vest ketino, bet kaip tam tikėti?
Tik ką iš tolos kelionės pragrįžo,
Tik ką spėj’ šarvus ir ginklą padėti.
Nors dvasia kilti aukštyn kaskart geistų,
Kūną pailsusį spėkos apleistų.
Poniut’, jau visos mūs’ viltys pražuvo.
Kada kareiviai suėj suvadyti.
Kviesti kryžiokai pagelbon pribuvo,
Noroms, nenoroms, negal ją trukdyti.
Tai mąstis112 mano, jo reikia klausyti,
Kaip apie tai kunigaikštis kalbėjo?
Gražina taikėsi jam atsakyti,
Kaip šiai prieš langą, lauke sudunėjo113
Padkavos žirgo, į vidų įėjo
Germus išgąsdintas, pranešdams žinią,
Jogei sargai, kurie leisti dabojo
Kelią lydinį, slaptom’s dažinojo,
Kad vokiečiai mus užpulti ketina.
Kad jųjų vadas su broliais, sulaukę
Siuntinius savo, iš girios jau traukia,
Paskui juos knechtai su abazu114 sekė,
O da prieš dieną, kaip tie sargai sakė
Ir kaip kryžiokų vergai išpažino,
Miestą aplenkę, imt pilį ketino.
Taigi Rinvitas tuojaus, kuo greičiausia
Viešpatį keldams rados tegul klausia,
Ar nuo jų gintis mūruose liksm,
Ar drąsiai priešą ant lauko patiksim?
Sargas, ką susekė juosius, pirmiausia
Raitelius, sako, užpulti vertėtų;
Kol knechtui jiems su pagelba prispėtų.
Girioj, iš šono slapta prisėlinę,
Raitiesiems broliams kaktas sudaužysim,
O paskui žirgais pėsčiuosius sumynę,
Veislę gyvačių suvis115 išnaikysim.
N’išpasakyta didžiai žinia šita
Užgav’116 Gražiną, užgav’ ir Rinvitą.
— Kur siuntiniai, klausia ji, ir matyti
Atsakos laukt nor, bet Germus tylėdams
Stov’ tik ir baugiai į jąją veizėdams,
Geidžia iš veido mislis išskaityti.
— Ką girdžiu, taria, kur siuntiniai klausi
Vokiečių dingo? Teikis atsiminti,
Kaip, vardan pono, pati kuo greičiausiai
Pilį apleist jiems liepei prisakyti.
— Taip — jiji tarė, išblyško, pabalo,
Išgąstis veidus kaip sėte apsėjo;
Maišti mislis, žodžius painioj, ant galo
Atmenu, taria — bet kaip tai galėjo
Stotis? Paliept ir ne’tmint apie nieką?...
Bėgu pas patį... O ne... Tiktai vienas,
Vienas tik kelias jau man pasilieka...
Nor eit... sustoj, ir primerkus blakstienas,
Vėl misl’ia sunkiai — užmanymai gilūs
Jos veide rodės: nušvito, uždviso,
Bet pasikėlė tuoj vėl ir iškilus
Apgulė šįkart ant veido jau viso;
Mieris, prieš valandą gimęs, priėjo,
Tik jį pradėt ir išpildyt reikėjo.
— Da, sako, eisiu pas patį, tikiuosi,
Šį kartą mieriai nebus suvilioti...
Genijau, išnešęs ginklus jam paduosi,
Žirgą puikiausią tarnams pabalnoti
Liepsi, o tu geidimus, Rinvituli,
Jojo išpildindams, tuoj, kaip priguli
Valią ir norą kareiviams išduosi. —
Tai kunigaikščio žodžius atkartoju.
Toks jo geidavims, tokia mislis jojo;
Manęs neklauskit, staigu dažinosit;
Dabar, suėję prieš rūmus, sustosit,
Kad pasitikt’ ir kad prieš kelionę
Tinkančią vadui atiduot’ guodonę.
Tariusi greitai išėj’, kaip ketino.
Tuo paskui ją ir Rinvit’s išsėlino;
Skubinas, eina, o eidams dūmoja: