Gražina - Adam Mickiewicz (gdzie mozna czytac ksiazki online .txt) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Mickiewicz
- Epoka: Romantyzm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Gražina - Adam Mickiewicz (gdzie mozna czytac ksiazki online .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Mickiewicz
Adomas Mickevičius
Gražina
tłum. Jonas Žilius
Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, jest dostępna on-line na stronie wolnelektury.pl.
Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Nowoczesna Polska.
ISBN 978-83-288-3531-3
Gražina Strona tytułowa Spis treści Początek utworu Epilogas išdavėjo Przypisy Wesprzyj Wolne Lektury Strona redakcyjna
Gražina
Vėjas kas kartą žiauriaus pučia, šąla;
Miglos ant žemės, o mėnuo padange
Per miglas bėgdams, tartum skraiste brangia.
Debesiais dengias, tai temsta, tai bąla,
Tarp rudens oro šalto, nevienodo.
Žemė lyg butas tamsusis išrodo1,
Debesys rodos lyg judantis skliautas,
Mėnuo lyg langas tam skliaute išpjautas.
Rūmai, statyti ant kalno Naupilės2,
Blizga palšai3 prieš nakties akį švisą.
Šone, ant rėvo4, kur volas5 pakilęs,
Kėpso šešėliai smiltynę aptiesę,
Vietom’s į rėvą nuo volo nusprūsta,
Kur po pelėsiais vanduo žalias pūsta6.
Miestas miegojo, ir pilyj pradėjo
Žiburiai gest, tiktai bokšte, ant volo
Pilies sargai pastatyti budėjo;
Vienkart, težiūrint, jie mato, iš tolo
Lyg koki7 žmonės per tyrą atvengia.
Paskui kiekvieną šešėlis juods mirga,
O bėga greitai, matyt tur’ po žirgą,
Šviečiasi aiškiai, šarvais apsidengę.
Žirgai sužvengė, dundėt ėmė sienon,
Ant šlapių žirgų trys jočiai8 sėdėjo.
Rėvą prijojus sustojo ir vienas
Ėmęs trimitą tuoj pūsti pradėjo,
Užtrimytavus taip trejetą kartų,
Sargas ant balso9 iš bokšto atsuko;
Čerška retežiai10 rakinti prie vartų
Ir sunkus tiltas nupuola ant tako.
Kad žingeidumą tuščią apmalšint11.
Iš visų pusių sargai suėj’12, žiūri.
Vienas iš jočių, vyriausias matyti,
Rūbą ir ginklą kuo gražiausią turi:
Skraistė balta, ant jos kryžių tur’ juodą.
Kryžių ant kaklo prie raikščio13 geltono14.
Ant pečią triubą, kuria gandą duoda.
Kirvį ir kardą prie kairiojo šono.
Veikiai kryžioką sargai pažinojo: —
Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:
— Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?...
Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!
Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,
Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdį15,
Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!
Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi.
Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:
Nors vokietis, žmones kalbant suprato16.
— Kur Kunigaikštis? — sargų jisai klausia.
— Ilsisi, miega ir naktį nepri’ma17
Nieko pas save. — Nors būtų vėliausia,
Turit pranešt apie mūs’18 pribuvimą:
Siuntiniai esam, kelionės mūs’ mierį
Apreikš šis žiedas ant rankos ką žėri:
Jį kunigaikščiui nuneškit, įteikę
Dasižinosit kas mes, ko mums reikia.
Tyka aplink; rūmuos miega kas gyvas;
Bet aukštai, bokšte, kas tai būt per dyvas?
Pas Lietavorą per langą mažytį
Spingsant prigesus šviesa dar matyti.
Šiandien jis grįžo, buo19 toloj kelionėj,
Reiktų dabartės20 ilsėtis maloniai.
Bet Lietavors nemiegojo. Teisybė,
Siųsta po durim žiūrėt. — Nemiegojo21
Tiktai vėlai taip nieks iš sargų jojo:
Ponai, bajorai, visa vyriausybė
Pas jį į rūmus įeiti bijojo.
Siunčia kryžiokas, grūmoja, grasina,
Prašyms, grasinimas baimės n’įveikia22:
Iš budinčiųjų kad nieks neketina
Eiti, Rinvitą pabudinti reikia.
Senis Rinvitas namie tiek, tiek kare
Naudos tėvynei labai daug padarė, —
Kare muš’23 priešus, namie vaidus taiko,
Jį Lietavoras aukštoj garbėj laiko,
Taigi, diena būt, naktis, arba rytas,
Viešpačio butas jam vis at’darytas.
Bute tamsu buo; kerčioj tik žibėjo
Mirštančia, balta šviesa žiburėlis.
Lietavors rūškans24 prie stalo stovėjo,
Misli’o25, tai klausė vėl galvą pakėlęs,
Ką apie siuntinius Rinvit’s kalbėjo;
Ruožtais dūsavo, tai raudo, tai balo,
Vėl vaikščioj greitai pakilęs, ant galo26
Žiburį pr’ėjęs taisyti pradėjo,
Rodosi taiso: pridengia su sauja,
Žiburys suvis žibėjęs paliauja27.
Turėjo tyčiomis jį užgesinti,
Nes iš jausmų, ką veiduos išsipylę
Buo, nenorėj, idant tarnas atminti
Stengtų širdies jojo paslaptį gilią.
Vėl atsistojo, vėl eit pasileido;
Bet kad prie lango grotuoto priėjo,
Aiškiai matyt buo prieš mėnesio veidą,
Kurs per langelį į vidų žiūrėjo,
Aiškiai matyti, kad dantys sukąsti
Ir kerštas slepias’ ant suraukto veido,
O žvilgyj’ žaib’s, koks retai labai esti.
Vėla nuo lango greitai atsitraukia,
Liepia Rinvitui duris uždaryti:
Nors akyse abejonę matyti,
Nors juoku šaltu veidai apsitraukia;
Jis vienog sėdęs, kalba gana aiškiai,
Tokią naujieną Rinvitui apreiškia.
Atmeni, sako, patsai, Rinvituli,
Kaip pernai raštai iš Vilniaus parėjo.
Vytaut’s Lydos kunigaikščiu uždėjo28
Mane ir visą palaimos tą šalį,
Tuos plotus žemės, kurie man priguli
Be dovanos jojo į pačios29 dalį.
Jis, kad parodyt jogei labo geidžia,
Lyg savo lobį žemes tas apleidžia.
Taip kunigaikšti! — Taigi ir dabartės
Eisim užimt dovanotą mums turtą;
Liepk, kad imtų išnešt manąjį papartį
Uždegti stiebai, kad būtų užkurta
Ugnis ant volų. Sargai tegul renka
Trimitorius, prisakyk jiems suėjus
Triūbyt30 neliaujant į keturis vėjus,
Triūbyt ir triūbyt, kiek galios užtenka!
Iš visų pusių kareiviai pribūti
Turi ant balso į pylimą: krūtį
Savo kiekvienas šarvais teužkloja,
Taisosi ginklą ir žirgą balnoja;
Žmonėms ir žirgams tur būt pagaminto
Maisto, kiek reikia ik31 nakčiai nuo ryto.
Kad kaip reik viskas liksis sutaisyta,
Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis32
Spindulys grybštels, apreikšdamas rytą,
Laukite manęs ant gatvės lydinės33.
Taip kunigaikštis prisakymus leido;
Žodžiai iš lūpų tekėte tekėjo
Bet kodėl naktį? Kodėl ant jo veido
Šiandien toks paslėptas kerštas gulėjo?
Norint tais žodžiais liepimų begalį34
Skaitlių35 išpildyt Rinvitui suteikia.
Aiškiai matyt, kad tik vieną jų dalį
Tarnui atvėręs parodo kaip reikia;
Kitą gi, nors valandoj taip karštojo’36,
Tylint krūtinėj giliai užkavojo.
Lietavors baigė ir rodosi lauktų,
Kad su liepimais Rinvits atsitrauktų,
Bet Rinvit’s stovi, dūmoja stovėdamas,
O iš to viso, ką girdi, ką mato,
Nors ponas daug užtylėjo kalbėdams,
Jis viską aiškiai patsai dasiprato37.
Ko dabar tvertis? Žino, kad rodos
Svetimos viešpačiui niekad n’įtinka:
Viską an’s daro, kaip jam geriaus rodos’,
Kaip galva liepia, kas širdžiai patinka,
O ką išpildyt tvirtai sudūmoja,
Be atmainos to visuomet laikysis:
Gaisras gesinam’s labiaus dar liepsnoja...
Vienog Rinvitas, karštai mylintysis
Tėviškę, aiškiai supranta ir žino,
Jog šitą kartą labai keistai veiktų,
Jei taip svarbioj, pavojingoj adynoj38,
Viešpačiui klystant rodos, nesuteiktų.
Taip, kad galvoj šias dvi nuomones svoriu,
Pirmąją lenkia, paskesniąją stveria.
— Ponut’39, kur tik tave mierai40 šie kelia,
Visuomet esame tau atsidavę:
Kur tiktai liepsi, kur rodysi kelią,
Ant vieno žingsnio neapleisim tave,
Seksim, klausysim. Bet, mielas ponuli,
Reik ir padonis41 guodonėj42 laikyti,
Labą tėvynės niekad nepriguli
Ant vienos mislies svarstyklių svarstyti.
Atmenu dailiai ir tėvas tavasis,
Nors aukščiaus’ nuomones laike savąsias.
Bet pirm’ nei kardą iš makštų ištraukė,
Į rodą43 amžium senesniuosius šaukė.
Taip aš, už stalo sėdėdamas, tankiai
Būdavo drąsiai, rodos, davinėjau;
Atleiskie todėl ir šiandien nuolankiai,
Kad išmest žodį tau įsidrąsėjau. —
Būdamas senas, su plauku žiloku,
Dalykus sverti ir šiaip ir taip moku;
Bet ne’tsurgum’s44 šios kelionės, bijausi.
Kad nelaimingai labai baigtis gali,
Jeigu į Lydą dabartės keliauji,
Tau pagal tiesą prigulinčią šalį.
Minkie, slapus antpuolimas galėtų
Mus su lydėnais suerzinti drūčiai45,
Likties’ po tam, būdu karo, turėtų
Vieni kaip ponai, kiti kaip vergučiai.
Paskalas aplink tuojaus grūdus sėja,
Žmonės brandina juos mislim’ neliovę,
Mislim brandina, melu užakėja46...
Vaisių toks grūdas išduot gali kartų.
Kurs erzin’ meilę ir mažina šlovę.
Tūlas, nežinąs, tuojaus mus aptartų,
Esant plėšikais. Netoks papratimas
Tarpe valdonų senovėj žiliojo’
Prabočių47 mūsų šalyj ponavojo48,
Kada taip būdavo kraustytis imas;
Jeigu norėtum senovę laikyti,
Teikis senovės žmonių paklausyti.
Prigul kareiviams pirmiaus’ žinią duoti,
Jogei visi, ką čionais mieste esti49
Ir kurie kaimuos toli išsibastę,
Veikiai į pylį sueitų ginkluoti.
Vienus galėsi iš tų, kaip pats’ geisi.
Vietoj sargybos palikti prie savęs;
Kitus, po mano valdžia atidavęs,
Kad ir ryt rytą kelionėn išleisi.
Su kunigais, vaidilučiais garbingais,
Su daiktais kare, puotoj reikalingais.
Laimingiaus sektųs50, kad dailiaus nuduotų
Ir kad nė valgyt, nė gert nestokotų51.